Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Menininkų nacionalinis pasakojimas pasauliui (Vardai ir veidai)

(prieš šimtą metų ir dabar – reikalingas ir reikšmingas…)

Tautvydas Bajarkevičius sakė, kad jam smagu kalbėti apie Petrą Aleksandravičių, kurio sukurtas paminklas Jonui Jablonskiui – čia pat, šalia jo buvusios gimnazijos... „Sūduviečiai menininkai tarptautinėje erdvėje“ – taip vadinosi konferencija, surengta Marijampolės kultūros centre. Ir ne vien pavadinimas skamba solidžiai, intriguojančiai – retai girdimi jauni lektoriai ne tik apžvelgė jau klasika tapusių ir šių dienų dailininkų veik­lą, bet ir pateikė įdomių įžvalgų apie dabarties tendencijas. Tai buvo viena retų progų pagausinti savo žinias srityje, kuri dažnam tolimesnė nei kiti menai. Buvo informatyvu, solidu, gilu – ir labai sava, nes ir kalbėtojus, ir tuos, apie kuriuos buvo kalbama, kurie prisiminti ar buvo šalia mūsų, sieja svarbiausias dalykas: visų jų šaknys – šio krašto žemėje.
Pasaulio lietuvių metams skirto renginio akcentas – iš šio krašto kilusių dailininkų, kuriems 2019-ieji – jubiliejiniai metai, pagerbimas. Smagu, kad atvyko dvi ryškiausios dabarties dailininkės: Nacionalinės premijos laureatė tapytoja Rūta Katiliūtė ir šiemet įsimintiniausia Kauno menininke pripažinta, daugybe nominacijų anksčiau įvertinta tapytoja grafikė Aud­ronė Petrašiūnaitė. Už sveikinimus jos tik kukliai dėkojo, o kalbėjo jau nuo gegužės didžiojoje galerijoje eksponuojami jų darbai. Kartu su Juozo Baukaus, Rimgailės Jonynaitės-Zotovienės, Viktoro Vizgirdos ir Algirdo Antano Zokaičio kūriniais. Menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė – ji ir renginio vedėja – gražiai pristatė visų jubiliatų kūrybą.
Parodų organizatorė Onutė Surdokienė apžvelgė Kultūros centro veiklą puoselėjant, propaguojant kraštiečių profesionalųjį meną, akcentavo svarbiausias datas ir procesus, leidusius ne tik surengti įsimintinų parodų, susitikimų, bet ir sukaupti nemažą brandžią dovanotų kūrinių kolekciją. Labai daug padėjo buvęs ilgametis Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, skatinęs Magdalenos Birutės Stankūnienės mecenatystę, globojęs besikuriančias dailės galerijas. „Grįžtančių paukščių“ idėja – iš Suvalkijos kilusių kūrėjų kvietimas su darbais grįžti į gimtinę – gyvuoja nuo 2005 metų, kasmetės jubiliatų kūrybos parodos rengiamos nuo 2009 metų. Į jas atvykę garbūs meistrai ar jų artimieji, kolegos stebisi, kad Marijampolėje yra tiek dėmesio skiriama profesionaliajai dailei.
„Sūduviečiai, vieni kitus mokydami, kūrė strategiją, kuri neliko nepastebėta“, – teigė Aušra Jasiukevičiūtė.Viena didžiausių ir brandžiausių kūrinių ir asmeninių daiktų kolekcija – Juzefos Katiliūtės, Igliaukoje gimusios, Lietuvoje kūrybinį pašaukimą pajutusios, bet gyvenimo nublokštos į Šveicariją. Menininkė ją pati dovanojo Marijampolei. Šiais metais Vilniuje buvo surengta jos ir skulptoriaus, tapytojo Gabrieliaus Stanulio (gimusio Kalvarijoje, gyvenusio Šveicarijoje) retrospektyvinė paroda. Apie šį kūrybinį duetą kalbėjo ir jų darbų albumą pristatė Dailės muziejaus vyr. dailėtyrininkė Nijolė Nevčesauskienė.
Gvildendamas temą „Personalijos ir nacionalinis pasakojimas“ menotyrininkas, rašytojas, tarpdisciplininių menų kūrėjas Tautvydas Bajarkevičius rėmėsi Petro Aleksandravičiaus kūryba, siedamas ją su šios dienos aktualijomis, akcentuodamas nuolatinį rūpinimąsi kultūra kaip atskaitos tašką. Dailininkas ir pedagogas Petras Lincevičius gvildeno temą apie jaunimo galimybes atstovauti Lietuvai pasaulyje. Jo darbų paroda tebeveikė M. B. Stankūnienės menų galerijoje – jaunas autorius sakė esantis laimingas, kad gali pasirodyti tuo pat metu, kai greta eksponuojama jubiliatų kūryba. Konferencijos viešnios Nijolė Nevčesauskienė, Audronė Petrašiūnaitė ir Rūta Katiliūtė. Visvaldas Morkevičius ir Staselė Jakunskaitė, Andrius Burba ir Ieva Olimpija Voroneckytė – tik keli vardai tų, kurie jau žinomi, populiarūs ne tik tėvynėje. „Svarbu nepamesti savęs. Smagu, kai esi išklausomas ir būni išgirstas – jaunam ypač, kai randi bendrą kalbą per kūrybą.“ Menotyrininkė Vilma Kilinskienė apžvelgė Luanos Masienės projektą „Baltas kambarys“ (apie tai besidomintieji dar turės progos pakalbėti spalio 19 d. 15.30 val. vyksiančiame renginyje).
Vilniaus skulptorių sekcijos pirmininkė Aušra Jasiukevičiūtė informatyviai, konkrečiai, originalias įžvalgas pagrįsdama įdomiais palyginimais, apžvelgė Suvalkijos dailininkų veiklą ir kūrybinius pasiekimus. Ji šį kraštą sakė akcentuojanti kaip valstybingumo lopšį, išugdžiusį ir lietuviškos profesionaliosios dailės asmenybes, iš kurių iki šiol yra ko pasimokyti.
„Tie XIX–XX a. pradžios ir vėlesni autoriai nebuvo nė kiek menkesni už kitų Europos šalių kūrėjus, jie mąstė globaliai. Nesvarbu – Lietuvoje ar užsienyje gyveno. Įdomu stebėti, kaip tradicijos veikia dabartinį meną, mąstymą, kaip realizuojama galimybė kurti dialogą. Štai Vytauto Kašubos kūryba studijuojama Olandijoje – jo raiška, plastika yra universali ir iki šiol aktuali. Tarptautinis mūsų autorių indėlis svarus.
Dabarties tendencija – skulptoriai atsigręžia į realizmą, ypač tai stiprėja Britanijoje. Marijampolėje klasikinės skulptūros liniją gražiai tęsia Kęstutis Balčiūnas. Ir šiame renginyje esančios tapytojos, ir tokie autoriai kaip Valentinas Antanavičius, Vytautas Ciplijauskas, Bronius Leonavičius, Jonas Arčikauskas, mažiau žinomi žydų autoriai – iš šio krašto kilę šiuolaikinio meno lauke įtakingi kūrėjai, jų daug. Stiprūs jie todėl, kad perduoda tradiciją ir neužsidaro siauroje erdvėje.“
Konferencijos pradžioje svečius ir visus dalyvius pasveikino Marijampolės savivaldybės mero pavaduotojas Artūras Visockas. Kultūros centro direktorė Rima Striaušienė pabaigoje dėkojo už domėjimąsi tuo, kas vyksta Marijampolėje, už prasmingus pranešimus, nepagailėjo gerų žodžių parodų (ir šios konferencijos) organizatorei O. Surdokienei.
Nijolė LINIONIENĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...
  • „Kol matau gimtinės grožį, giedu ir dainuoju“…

    2016-09-26
    Vida MICKUVIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė, skaitovė: Tai paskutinės eilutės iš nuoširdaus paties K. Knoro sukurto eilėraščio apie gimtinę, jos grožį, apie save. Atviras, vyriškai lyriškas gimtųjų vietų ir savo gyvenimo apdainavimas, kuris vėliau sugulė į dainų knygą „Esu čia, gimtine“. Pirmasis susitikimas su Maestro K. Knoru įvyko, kaip ir daugeliui marijampoliečių, tuometiniame J. Bendoriaus muziejuje. Koks renginys ar vakaras tada buvo, jau nepamenu. Širdin įstrigo gražaus, aukšto, žilo, be galo inteligentiško vyriškio (jau vien rankos pabučiavimas man anuomet, apie 1994-uosius, reiškė nepaprastai daug) įspūdingas siluetas. O jau kai uždainavo! Ypatingas balsas, gražus baritonas, jausmų gelmė. Kolegė iš Pedagogikos mokyklos laikų Frida Lokomina ...
  • Geranoriškas, patarimų negailėjęs kolega

    2016-09-26
    Virginija JUNEVIČIENĖ – chorvedė, „Suvalkijos“ ir Šv. Cecilijos gimnazijos berniukų choro vadovė: Su K. Knoru, savo vyresniuoju kolega, bendrauti pradėjome, kai aš buvau visai dar „žalia“ chorvedė – tik ką baigusi studijas atvykau dirbti. Tai – nepaprastai geranoriškas žmogus, suteikęs man labai daug vertingų patarimų. Ne paslaptis, į jaunus specialistus daug kas žiūri kaip į būsimus konkurentus, galinčius vėliau užimti jų vietą ir neskuba dalintis savo patirtimi. Tačiau Maestro Knorui tai netiko. Sulaukiau nepaprastai daug vertingų, nuoširdžių patarimų kaip organizuoti chorą, kaip pasirinkti repertuarą; pasidalijo ir neįkainojamomis žiniomis apie vokalą. Be to, tai buvo labai taktiška, kitus suprantanti asmenybė, mokėjo gražiai ...
  • „Esu čia, gimtine“

    2016-09-26
    Česlova JAKŠTYTĖ – poetė, Marijampolės kraštotyros muziejaus darbuotoja, surengusi nemažai literatūros vakarų, skirtų ne tik savo, bet ir kitų iškilių meno žmonių kūrybai pristatyti: Muzikų, o vaizdžiau tariant – šios srities menininkų miške, Maestro Kazimieras Knoras buvo aukštas, tvirtas ir daugiašakis medis. Daug metų reikliai ir oriai muzikos meno paslapčių mokė jaunimą, reiškėsi kaip solistas, turintis pavydėtinai gražų balsą, buvo puikus chorvedys. Turėjo ir ryškų kompozitoriaus – melodisto talentą. Kadangi kūrė ne tik instrumentinę muziką, bet ir giesmes, balades, įvairaus žanro dainas, Maestro tekstų kūrybai ieškojo ir tarp vietos literatų – taip teko susipažinti ir mums. Iš šių dienų žvelgiant – ...
  • Imponavo įvairiapusiška K. Knoro veikla, humoro jausmas, inteligencija

    2016-09-26
    Aldona MURAUSKIENĖ – literatūros ir muzikos renginių organizatorė, P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos darbuotoja: Jo sukurtų dainų knyga „Esu čia, gimtine“ su autoriaus autografu bei kartu su kitais autoriais sudarytas populiarių dainų rinkinėlis „Dainuokim visi“ ir šiandien tebepuošia mūsų – Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos Muzikos ir meno skaityklą, iš bibliotekoje organizuotų ir vestų renginių įrašų tebeskamba Jo galingu vargonininko balsu atliekamos dainos. Tik paties Maestro – dainininko, chorvedžio, pedagogo, kompozitoriaus K. Knoro jau seniai nebėra tarp mūsų. Labai trūksta to tikro, nesuvaidinto nuoširdumo, skalsios išminties, patarimų, paskatinimų, dosnių padėkos žodžių po eilinės mano surengtos muzikos valandėlės (jos būna skirtos pasaulio kompozitorių jubiliejams). Tais ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.