renkame


 

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Menininkų nacionalinis pasakojimas pasauliui (Vardai ir veidai)

(prieš šimtą metų ir dabar – reikalingas ir reikšmingas…)

Tautvydas Bajarkevičius sakė, kad jam smagu kalbėti apie Petrą Aleksandravičių, kurio sukurtas paminklas Jonui Jablonskiui – čia pat, šalia jo buvusios gimnazijos... „Sūduviečiai menininkai tarptautinėje erdvėje“ – taip vadinosi konferencija, surengta Marijampolės kultūros centre. Ir ne vien pavadinimas skamba solidžiai, intriguojančiai – retai girdimi jauni lektoriai ne tik apžvelgė jau klasika tapusių ir šių dienų dailininkų veik­lą, bet ir pateikė įdomių įžvalgų apie dabarties tendencijas. Tai buvo viena retų progų pagausinti savo žinias srityje, kuri dažnam tolimesnė nei kiti menai. Buvo informatyvu, solidu, gilu – ir labai sava, nes ir kalbėtojus, ir tuos, apie kuriuos buvo kalbama, kurie prisiminti ar buvo šalia mūsų, sieja svarbiausias dalykas: visų jų šaknys – šio krašto žemėje.
Pasaulio lietuvių metams skirto renginio akcentas – iš šio krašto kilusių dailininkų, kuriems 2019-ieji – jubiliejiniai metai, pagerbimas. Smagu, kad atvyko dvi ryškiausios dabarties dailininkės: Nacionalinės premijos laureatė tapytoja Rūta Katiliūtė ir šiemet įsimintiniausia Kauno menininke pripažinta, daugybe nominacijų anksčiau įvertinta tapytoja grafikė Aud­ronė Petrašiūnaitė. Už sveikinimus jos tik kukliai dėkojo, o kalbėjo jau nuo gegužės didžiojoje galerijoje eksponuojami jų darbai. Kartu su Juozo Baukaus, Rimgailės Jonynaitės-Zotovienės, Viktoro Vizgirdos ir Algirdo Antano Zokaičio kūriniais. Menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė – ji ir renginio vedėja – gražiai pristatė visų jubiliatų kūrybą.
Parodų organizatorė Onutė Surdokienė apžvelgė Kultūros centro veiklą puoselėjant, propaguojant kraštiečių profesionalųjį meną, akcentavo svarbiausias datas ir procesus, leidusius ne tik surengti įsimintinų parodų, susitikimų, bet ir sukaupti nemažą brandžią dovanotų kūrinių kolekciją. Labai daug padėjo buvęs ilgametis Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, skatinęs Magdalenos Birutės Stankūnienės mecenatystę, globojęs besikuriančias dailės galerijas. „Grįžtančių paukščių“ idėja – iš Suvalkijos kilusių kūrėjų kvietimas su darbais grįžti į gimtinę – gyvuoja nuo 2005 metų, kasmetės jubiliatų kūrybos parodos rengiamos nuo 2009 metų. Į jas atvykę garbūs meistrai ar jų artimieji, kolegos stebisi, kad Marijampolėje yra tiek dėmesio skiriama profesionaliajai dailei.
„Sūduviečiai, vieni kitus mokydami, kūrė strategiją, kuri neliko nepastebėta“, – teigė Aušra Jasiukevičiūtė.Viena didžiausių ir brandžiausių kūrinių ir asmeninių daiktų kolekcija – Juzefos Katiliūtės, Igliaukoje gimusios, Lietuvoje kūrybinį pašaukimą pajutusios, bet gyvenimo nublokštos į Šveicariją. Menininkė ją pati dovanojo Marijampolei. Šiais metais Vilniuje buvo surengta jos ir skulptoriaus, tapytojo Gabrieliaus Stanulio (gimusio Kalvarijoje, gyvenusio Šveicarijoje) retrospektyvinė paroda. Apie šį kūrybinį duetą kalbėjo ir jų darbų albumą pristatė Dailės muziejaus vyr. dailėtyrininkė Nijolė Nevčesauskienė.
Gvildendamas temą „Personalijos ir nacionalinis pasakojimas“ menotyrininkas, rašytojas, tarpdisciplininių menų kūrėjas Tautvydas Bajarkevičius rėmėsi Petro Aleksandravičiaus kūryba, siedamas ją su šios dienos aktualijomis, akcentuodamas nuolatinį rūpinimąsi kultūra kaip atskaitos tašką. Dailininkas ir pedagogas Petras Lincevičius gvildeno temą apie jaunimo galimybes atstovauti Lietuvai pasaulyje. Jo darbų paroda tebeveikė M. B. Stankūnienės menų galerijoje – jaunas autorius sakė esantis laimingas, kad gali pasirodyti tuo pat metu, kai greta eksponuojama jubiliatų kūryba. Konferencijos viešnios Nijolė Nevčesauskienė, Audronė Petrašiūnaitė ir Rūta Katiliūtė. Visvaldas Morkevičius ir Staselė Jakunskaitė, Andrius Burba ir Ieva Olimpija Voroneckytė – tik keli vardai tų, kurie jau žinomi, populiarūs ne tik tėvynėje. „Svarbu nepamesti savęs. Smagu, kai esi išklausomas ir būni išgirstas – jaunam ypač, kai randi bendrą kalbą per kūrybą.“ Menotyrininkė Vilma Kilinskienė apžvelgė Luanos Masienės projektą „Baltas kambarys“ (apie tai besidomintieji dar turės progos pakalbėti spalio 19 d. 15.30 val. vyksiančiame renginyje).
Vilniaus skulptorių sekcijos pirmininkė Aušra Jasiukevičiūtė informatyviai, konkrečiai, originalias įžvalgas pagrįsdama įdomiais palyginimais, apžvelgė Suvalkijos dailininkų veiklą ir kūrybinius pasiekimus. Ji šį kraštą sakė akcentuojanti kaip valstybingumo lopšį, išugdžiusį ir lietuviškos profesionaliosios dailės asmenybes, iš kurių iki šiol yra ko pasimokyti.
„Tie XIX–XX a. pradžios ir vėlesni autoriai nebuvo nė kiek menkesni už kitų Europos šalių kūrėjus, jie mąstė globaliai. Nesvarbu – Lietuvoje ar užsienyje gyveno. Įdomu stebėti, kaip tradicijos veikia dabartinį meną, mąstymą, kaip realizuojama galimybė kurti dialogą. Štai Vytauto Kašubos kūryba studijuojama Olandijoje – jo raiška, plastika yra universali ir iki šiol aktuali. Tarptautinis mūsų autorių indėlis svarus.
Dabarties tendencija – skulptoriai atsigręžia į realizmą, ypač tai stiprėja Britanijoje. Marijampolėje klasikinės skulptūros liniją gražiai tęsia Kęstutis Balčiūnas. Ir šiame renginyje esančios tapytojos, ir tokie autoriai kaip Valentinas Antanavičius, Vytautas Ciplijauskas, Bronius Leonavičius, Jonas Arčikauskas, mažiau žinomi žydų autoriai – iš šio krašto kilę šiuolaikinio meno lauke įtakingi kūrėjai, jų daug. Stiprūs jie todėl, kad perduoda tradiciją ir neužsidaro siauroje erdvėje.“
Konferencijos pradžioje svečius ir visus dalyvius pasveikino Marijampolės savivaldybės mero pavaduotojas Artūras Visockas. Kultūros centro direktorė Rima Striaušienė pabaigoje dėkojo už domėjimąsi tuo, kas vyksta Marijampolėje, už prasmingus pranešimus, nepagailėjo gerų žodžių parodų (ir šios konferencijos) organizatorei O. Surdokienei.
Nijolė LINIONIENĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Buvo ryškus…

    2016-09-26
    Vytautas VILIŪNAS, ilgametis Marijampolės kolegijos darbuotojas: Pedagogas, kūrėjas, vokalo meistras – K. Knoro asmenybė buvo daugialypė. Gana reiklus ir griežtas pedagogas, tačiau tuometinių pedagoginės mokyklos dėstytojų ir auklėtinių kontekste – išskirtinė asmenybė. Buvo darbštus, reiklus, šiek tiek žemaitiškai užsispyręs. Moksleiviai jo griežtumo gal kiek ir prisibijojo, tačiau jis pats buvo labai ryškus visuomenėje, gabumų nestokojantis žmogus – tai, be abejo, imponavo studentams ir tarsi kompensavo pedagogo griežtumą. Įsimintinas vokalistas, atlikdavęs ir boso, ir baritono partijas (kaip solo atlikėjas mėgėjas yra pelnęs net prizinių vietų konkursuose). Vyrų choro „Garsas“ vadovas. Kūrėjas, intensyviai rašęs dainas bei didesnės apimties kūrinius, taip pat ir sakralinius. ...
  • Kompozitorius Kazimieras Knoras, arba Kas dainoj nesudėta

    2016-09-26Kompozitorius Kazimieras Knoras, arba Kas dainoj nesudėta
    Talentingas kūrėjas, charizmatiška asmenybė Šiuos puslapius skiriame Kazimiero Knoro (1921–2004) atminimui. Tai – Marijampolės pedagogas ir kompozitorius, solistas, chorvedys ir vargonininkas. Įsimintina, charizmatiška asmenybė, palikusi nemenką kūrybinį kraitį. Senosios kartos inteligentas. Tokios asmenybės nenueina užmarštin netgi iškeliavusios anapus… Kazimieras Knoras gimė Žemaitijoje, Telšių rajone, mokėsi tenykštėje gimnazijoje, o vėliau specialiuosius muzikos mokslus tęsė Klaipėdoje. Vos pradėjęs dirbti pasižymėjo kaip puikus pedagogas ir organizatorius. Į tuometinį Kapsuką atvyko 1955-aisiais, dirbo pedagoginėje mokykloje (dabartinė kolegija), vadovavo chorams, šioje srityje pasiekė nemenkų laimėjimų. Puikiai atsiskleidė ir kaip solistas – yra tapęs netgi respublikinio solistų-vokalistų konkurso laureatu (1961 m.). K. Knoras buvo ne tik puikus pedagogas bei ...
  • Lietuviškumo ugdymas per meno saviveiklą Marijampolės kolegijoje

    2016-09-26Lietuviškumo ugdymas per meno saviveiklą Marijampolės kolegijoje
    Vos atėjusi 1989 metais dirbti į pedagoginę mokyklą Vida Mickuvienė ėmė organizuoti renginius, juos vesti, pamažu į šią veiklą vis labiau įtraukė studentus. Perėmė skaitovų ruošimą, kuris iki šiol vyksta jos vadovaujamoje dabar jau Marijampolės kolegijos raiškiojo žodžio studijoje. 2001 metais V. Mickuvienei buvo pavesta vadovauti vienai grandžiai seniausio pedagoginės mokyklos dainų ir šokių liaudies ansamblio (veikia nuo 1964 m.). Dabar tai – tautinio meno ansamblis „Sūduonėlė“, kuriam ir vardą pati sugalvojo: nuo upeliuko, iš kurio kildinamas ir Sūduvos vardas. Lietuviškumo ugdymas per meno saviveiklą, per saviraišką yra labai paveikus, nelieka vien sauso informacijos perteikimo, ji pateikiama su jausmu, su nuotaika. ...
  • Pedagoginės mokyklos patriotai

    2016-09-26Pedagoginės mokyklos patriotai
    Tai Stasė ir Vytautas Alenskai, dabar gyvenantys Klaipėdoje. Stasė Alenskienė – Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos geografijos mokytoja ekspertė, o Vytautas Alenskas – Klaipėdos universiteto Menų akademijos docentas. Abu susiję su buvusia Kapsuko pedagogine mokykla. Vytautas Alenskas 1966–1977 metais Kapsuko pedagoginėje mokykloje dirbo muzikos dėstytoju. Dėstė instrumentinę muziką (fortepijoną ir akordeoną), grojo mokyklos dainų ir šokių liaudies ansamblyje. Tuo laiku ansambliui vadovavo Algis Vitlipas, vėliau apie 30 metų – Frida Lokomina. Repertuaras buvo daugiausia lietuviškas, tik viena kita tarybinė daina įsiterpdavo. V. Alenskas prisimena, kad kolektyvas mokykloje buvo labai stip­rus, siejamas draugiškų, kolegiškų ryšių. Turėta nemažai tradicinių renginių, būdavo pagerbiami ir jubiliatai. Apskritai ...
  • „Mano Lietuva manyje prabudo ir pradėjo kurtis šioje mokykloje“

    2016-09-26„Mano Lietuva manyje prabudo ir pradėjo kurtis šioje mokykloje“
    Savo prisiminimais apie mokslo metus Marijampolės pedagoginėje mokykloje sutiko pasidalinti Saulius Andriuška, Marijampolės marijonų gimnazijos direktorius: „Prisiminus Marijampolės aukštesniąją pedagogikos mokyklą (dabar kolegija), kur mokiausi 1990–1995 m., pirmiausia pagalvoju apie žmones, kurie ten dirbo: R. Klasavičienę, O. Sakalauskienę, A. Uzėlą, I. Šalčiūnienę, A. ir L. Šepkus, O. Dumčiuvienę, L. Leonavičienę ir daug kitų. Pamiršau kai kurias jų perteiktas akademines žinias, kitą informaciją, datas, bet dėstytojų parodyta bendravimo kultūra su studentais, gebėjimas išklausyti ir padėti rasti problemos sprendimą liks atmintyje ir širdyje visam gyvenimui. Dėstytojai ugdė savo pavyzdžiu. Manau, kad svarbu kalbėti apie tuos žmones, kurie mus ugdė ir kūrė. Klasės auklėtoja ...
  • Pedagogai A. ir L. Šepkai – lituanistų šeima iš buvusios pedagoginės mokyklos

    2016-09-26Pedagogai A. ir L. Šepkai – lituanistų šeima iš buvusios pedagoginės mokyklos
    Aleksandra ir Lionginas Šepkai – du lituanistai, kurie pusę amžiaus dirbo pedagoginėje mokykloje – pradžioje Kapsuko, paskui Marijampolės. Aleksandra dėstė lietuvių kalbos dalykus (dirbo iki 1994 m., 50 metų stažas), o Lionginas (dirbo iki 1996 m., 52 m. stažas) dėstė literatūrą, vaikų literatūrą, pedagoginę praktiką ir kt.   „Normalioje laisvoje valstybėje, kuriai niekas negrasina, nereikia įrodinėti savo tautinių ir valstybingumo teisių, todėl patriotizmo (išorinio, matomo) nedaug. Tie patriotiniai šūkiai suskamba, kai atsiranda priešų“, – tai L. Šepkaus mintis. A. Šepkienė prisimena: „Kai čia pradėjau dirbti, buvo bendra dvasia, aš tik įsiliejau. Nejutau jokios įtampos, tvyrojo draugiškumas, meilė mokiniams, ryšys su jais, bendras rūpestis. ...
  • Išdalinti apdovanojimai konkurso „Vasara su fotoaparatu“ nugalėtojams

    2016-09-16Išdalinti apdovanojimai konkurso „Vasara su fotoaparatu“ nugalėtojams
    Iš viso šiemet jau tradiciniu tapusiame konkurse sulaukėme 450 nuotraukų. Pirmą kartą jas visas publikavome laikraščio feisbuko paskyroje. Taigi ir nugalėtojai buvo išrinkti du – vieną rinko visi feisbuko lankytojai, kitą – mūsų redakcijos sudaryta komisija.   Antradienį buvo paskelbti nugalėtojai ir įteikti redakcijos įsteigti prizai. Plačiosios visuomenės favorite, feisbuke surinkusi 1665 balsus, tapo Audronės Mikulionienės nuotrauka – paežerės peizažas. Mūsų komisija nugalėtoja išrinko Karolinos Giraitytės nuotrauką, kurioje užfiksuota varliuko ir vaikinuko draugystė. Redakcijos komisijos dar išrinkti šie nominantai: Vaidas Karpavičius, Aldona Rauluševičienė, Viktorija Burinskaitė, Vaida Kelerytė-Burokienė, Neringa Lesetė, Austėja Kuršvietytė, Vilma Grinevičienė, Akvelina Paškauskienė, kurių darbai išsiskyrė iš kitų savo kokybe ...
  • Ir šiemet mokamus būrelius kompensuos krepšelis

    2016-09-15Ir šiemet mokamus būrelius kompensuos krepšelis
    Prasidėjus naujiems mokslo metams tėvams pravartu pagalvoti, kuo jų atžala užsiims po pamokų – lankys šokio užsiėmimus, patriotinio ugdymo būrelį, o gal lavins viešojo kalbėjimo įgūdžius. Šiemet, kaip ir pernai, būreliams skiriamas neformaliojo vaikų švietimo krepšelis, o pasirinkimas – dar gausesnis. Tik norintiems pasinaudoti krepšeliu reikėtų suskubti – pasirašyti sutartis su finansuojamų būrelių organizatoriais reikia iki savivaldybės nustatytos datos.     Išaugo pasirinkimas  Neformaliojo vaikų švietimo veikloms nuo 2015 m. spalio 1 d. skiriamas tikslinis valstybės finansavimas bus tęsiamas ir šiais mokslo metais. Pernai krepšeliu naudojosi 58 tūkst. šalies mokinių, buvo finansuojama per 2000 būrelių. „Krepšelis ypač pateisino lūkesčius regionuose, kur iki tol nebuvo didelės ...
  • Sasnavos aerodrome – lakūnai, skraidyklininkai, parašiutininkai, aviamodeliuotojai…

    2016-08-29Sasnavos aerodrome – lakūnai, skraidyklininkai, parašiutininkai, aviamodeliuotojai...
    Kasmet prieš Vėlines simbolinį generolo A. Gustaičio kapą senosiose Marijampolės kapinėse aplanko Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų atstovai, padeda gėlių, uždega žvakę, nes tikrojo generolo kapo neturima.   Artėjant aviacijos šimtmečiui Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų viešųjų ryšių vyr. specialistas Gintautas Deksnys ruošiasi išleisti knygą apie aviacijos istoriją „Praeities laiškai“. Joje bus laiškas ir generolui Antanui Gustaičiui. „Marijampolė turėtų dar daugiau dėmesio skirti aviacijai, nes šis kraštas padovanojo daugiausia lakūnų. Tai didelis indėlis besivystančiai aviacijai“, – sakė Gintautas Deksnys. Iš tiesų Marijampolėje aviacijos tradicijos gilios, pasekėjų ir šiandien daug. Lakūno bandytojo, kosmonauto tyrėjo Rimanto Stankevičiaus vardą šiandien žino daugelis marijampoliečių. Jis – vienintelis ...
  • Atgaivino tėviškę

    2016-08-29Atgaivino tėviškę
    Maisto pramonės automatų gamykloje „Fasa“ susikūrusios iniciatyvinės grupės, kuri rūpinosi Antano Gustaičio tėviškės sutvarkymu ir atstatymu, entuziastas Vidmantas Kačergis ir šiandien prisimena, kaip prasidėjo jo pažintis su Antano Gustaičio gyvenimo istorija. „1980 metais Obelinėje dalino sklypus kolektyviniams sodams. Gavo sklypą ir mūsų šeima. Apie tai, kad netoliese yra Antano Gustaičio tėviškė, apie jį patį, nieko nežinojome. Tik to sklypo niekam neskyrė. Buvo likę medžiai ir sodas“, – pasakojo Marijampolėje gyvenantis Vidmantas Kačergis. Tuo metu jis dirbo maisto pramonės automatų gamykloje „Fasa“. 1987 metais, vienos komandiruotės Maskvoje metu, jis susipažino su Alytuje gyvenančiu kolega Vytu Burinsku, kuris kilęs iš Padovinio. Draugystė nenutrūko. V. ...
  • Antanas Gustaitis – pirmojo lietuviško lėktuvo ANBO kūrėjas

    2016-08-29Antanas Gustaitis – pirmojo lietuviško lėktuvo ANBO kūrėjas
    Marijampolės regiono gyventojai pagrįstai didžiuojasi iš jos apylinkių kilusiais ne tik meno, kultūros veikėjais, kalbininkais, bet ir aviatoriais. Sasnavos seniūnijoje gimęs ypatingų gabumų ir reto konstruktoriaus talento žmogus, palikęs gilius savo darbo pėdsakus prieškario Lietuvos karo aviacijoje – lėktuvų ANBO konstruktorius Antanas Gustaitis. Lietuvos karo aviacijos vadas, brigados generolas, aviakonstruktorius, 9 lėktuvų ANBO projektų autorius, aukštojo aviacijos mokslo Lietuvoje iniciatorius. Karo aviacijos mokyklos, Vytauto Didžiojo universiteto aviacijos katedros dėstytojas. Tai tik keletas eilučių iš Antano Gustaičio biografijos. Iš tiesų jo vaidmuo Lietuvos aviacijoje neišmatuojamas. Iškilios asmenybės žmogui teko tragiškas likimas: ketinęs pasitraukti iš okupuotos Lietuvos į Vakarus, Antanas Gustaitis Lietuvos–Vokietijos ...
  • Sodybos tuščios nestovi

    2016-08-29
    Tai – irgi apie Plutiškes. Paklausti apie situaciją miestelyje pašnekovai pasidžiaugė, kad čia, skirtingai nei daugelyje kitų panašių vietų, vyksmo ir gyvybės daug. „Pas mus sodybos tuščios nestovi: jei tik atsiranda kokia, jau, žiūrėk, kas nors kuriasi. Tai kieno vaikai grįžta į tėvų ar senelių namus – vieni visam laikui, kiti labiau tik vasaromis gyvena, kitus namus nuperka kas iš šalies, ir laukuose naujus namus statosi… Žiūrėkite: įsikūrė du operos solistai – irgi pavyzdys. Žmonės kiemus, aplinką gražiai tvarko, bendruomenė aktyviai dirba.“ Pliusas ir tai, kad čia yra ir gerą vardą turi gimnazija, su kurios kolektyvu visada randama bendra kalba. Moksleivių ...
  • „Vabalkšnė – tai mažas upelis…“

    2016-08-29
      Tai pirmoji eilutė iš dainos (himno), kuris lydi Plutiškių folk­loro ansamblį jau daug metų. Tiesą sakant, paminėjus šį įdomiai skambantį pavadinimą daugumai pirmoji mintis ir būna, kad kalbama apie kolektyvą – ne tik pačiose Plutiškėse ar Kazlų Rūdos savivaldybėje, kuriai gražiai atstovauja, žinomą, bet ir prestižiniuose Lietuvos renginiuose Sūduvos kraštą jau ketvirtį amžiaus reprezentuojantį… Beje, kolektyvo „krikštynos“ įvyko ne iš karto: tik minint veiklos dešimtmetį, 2000-aisiais, kai jau patys pasijuto tvirtesni, kai dainų skambėjimą, šokius, senovines poringes ėmė girti visur, kur tik Plutiškių žmonės pasirodydavo, imta svarstyti, kad kolektyvui reikia vardo. Vabalkšnė – per seniūnijos teritoriją tekantis upelis (beje, oficialiuose ...
  • „Gal čia likimas kiekvienam parašo…“

    2016-08-29„Gal čia likimas kiekvienam parašo...“
    Be muzikos, dainos Laimutė Vilčinskienė neįsivaizdavo savo gyvenimo. Kai labai trokšti – tai ir pasieki.Besišnekučiuojant apie tai, kaip žmogus atsiduria toje ar kitoje vietoje, kokiu keliu (ar šunkeliu) pasuka, kas valdo jo mintį ir norus ir dar apie daug kitų dalykų, šiuos žodžius ištarė Plutiškių kultūros namus antraisiais savo namais vadinanti Laimutė Vilčinskienė. Kultūrinio darbo organizatorė, „Vabalkšnės“ folkloro ansamblio vadovė, Kazlų Rūdos kultūros cent­ro kapelos „Rudnia“ dalyvė – ir viena iš giedotojų. Nežinia, kaip būtų susiklostęs jos gyvenimas ir darbai, kur skambėtų jos balsas, jei prieš keletą dešimtmečių kai kurie dalykai būtų susidėlioję kitaip. Jei būtų buvę lemta išsipildyti svajonei ...
  • Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis…

    2016-08-29Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis...
    Tradicija palydėti mirusįjį su giesmėmis, muzika, skambant varpams labai sena. Kai kuriose tautose tai mušamieji, kitur – pučiamieji instrumentai, matome ir ritualinių šokių, ir, mūsų supratimu, kitų, visai negedulingų, papročių. Kiekviename krašte ar žemyne šie dalykai šimtmečių ar net tūkstant­mečių senumo ir tai vertinama kaip nematerialusis kultūros paveldas. Faktų apie giedojimo tradicijas Suvalkijoje aptikti buvo sunku: etnologų labiau užfiksuoti, nagrinėti dzūkų ar žemaičių papročiai. Nemažą darbą šia tema yra parengusi Šunskų laisvalaikio salės kultūrinio darbo organizatorė Eglė Alenskaitė: ji ne tik nagrinėja savo krašto tradicijas, bet ir pati dalyvauja giedant tradicinį rožinį… Pastaruoju metu apsižiūrėta, kad kartu su tradiciškai giedančiais, senąsias ...