Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Lietuvai būdinga nuosaiki ir tausojanti miško naudojimo kryptis (Eksperto komentaras)

Į „Suvalkiečio“ klausimus atsako miškininkystės mokslų daktaras, Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyr. patarėjas Nerijus KUPSTAITIS.

Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyr. patarėjas Nerijus KUPSTAITIS.– Kokia yra miškų išsaugojimo mūsų šalyje padėtis? Kokios didžiausios problemos, ypač akcentuojant miškų kirtimus? Ar turi tiesos pastebėjimas, kad yra nesuvaldoma tendencija miškus naikinti, iškirsti per daug?
– Norint suvokti situaciją Lietuvos miškuose, reikia matyti visą paveikslą, o ne vien vertinti kirtimą viename ar kitame miškelyje. Kadangi miškas dažniausiai auga ilgiau nei žmogus, tai su gamta draugaujantys asmenys dažniausiai prisiriša prie konkretaus miško ploto, auga kartu su juo, ir natūralu, jog tokiam žmogui sunku suvokti, kad atėjo laikas nukirsti jo mėgstamą mišką. Tai suprantama. Tačiau dažniausiai toks žmogus nemato ar nenori matyti, kad per tą patį laiką nauji miškai užaugo ar kiti esami miškai paaugo kitose šalies vietovėse, ir vertina viską gana asmeniškai.
Jei bandysime žiūrėti objektyviai, Lietuvoje jau daugiau kaip 50 metų laikomasi nuosaikaus ir tausojančio miško naudojimo krypties. Tai reiškia, kad iškertama gerokai mažiau, nei priauga per tą patį laiko tarpą. Tad mūsų miškuose didėja sukauptos medienos kiekiai, taip pat ilgėja vidutinis medžių amžius. Jei vertinti visos šalies mastu, tai nepadaugėjo nei plynų miško kirtimų, nei kitokių. Jei šiek tiek padaugėjo iškertamos medienos kiekis, tai tik dėl to, kad jos prikaupėme daug dėl mano jau minėtos tausojančio naudojimo politikos. Tinkamai nepanaudoti mūsų tėvų ir senelių mums užaugintos medienos būtų ne tik neatsakinga, bet ir nesąžininga.
Galiu sutikti nebent su tuo, kad besikeičiant situacijai dėl klimato kaitos, didėjančių poreikių geresnei biologinės įvairovės apsaugai, pagaliau dėl besikeičiančių visuomenės poreikių, atėjo laikas keisti kai kurias įprastas miškininkavimo praktikas. Pirmiausia mažinti plynųjų miško kirtimų, ypač saugomose teritorijose. Bet tai savaime nereiškia, kad reikia kirsti mažiau. Tiesiog reikia labiau atsižvelgti į konkrečioje teritorijoje esančio miško paskirtį ir miškininkavimo praktiką labiau pritaikyti konkrečiai situacijai – kai kur kirsti mažiau plynai, o kai kur, pirmiausia ūkiniuose miškuose, priešingai – racionaliau panaudoti sukauptą medieną, kad būtų galima iš jos pagaminti daugiau ilgaamžių, aplinkai draugiškų produktų, kurie mūsų gyvenime dažniau galėtų pakeisti plastiką, betoną, metalą ar kitas neatsinaujinančias medžiagas.
– Kokia mūsų valstybės politika šioje srityje, ar jus tenkina įstatyminė bazė?
– Kaip jau užsiminiau, šalyje jau daugiau kaip 50 metų įgyvendinama tausojančio miškų naudojimo politika, kai iškertama mažiau, nei priauga per tą patį laikotarpį. Tokiu būdu yra laikomasi visuotinai pripažintų darnaus miškų ūkio principų, kai suderinami socialiniai, ekologiniai ir ekonominiai visuomenės poreikiai miškams ir jų ištekliams, kartu užtikrinamas ne prastesnių miškų formavimas ateities kartoms.
Tad visa mūsų įstatyminė bazė ir nukreipta šiems tikslams ir, manau, yra pakankama jiems pasiekti. Kalbant apie detales – taip, tikrai pripažįstu, jog pačios miškininkavimo praktikos ir technologijos gali ir turi keistis ta linkme, kad geriau būtų atliepiami subalansuoti visuomenės poreikiai miškui. O tai, suprantama, lems pakeitimus ir naujų poįstatyminių teisės aktų, reglamentuojančių miško kirtimus, kūrimą, didesnę miškų priežiūrą ir apsaugą.
– Gal galite pateikti šiek tiek faktų – kiek iškirsta miškų, teisėtai ir neteisėtai? Kokiuose regionuose daugiausia?
– Lietuvoje yra apie 2,2 mln. hektarų miškų (trečdalis šalies ploto), kuriuose sukaupta ir auga apie 550 mln. kubinių metrų medienos. Kasmet visuose šalies miškuose papildomai priauga maždaug po 20 mln. kubinių metrų medienos. Šie skaičiai svarbūs, kad teisingai suprastume kirtimų apimtis. Taigi iškertama plynai kasmet apie 20 tūkst. hektarų arba tik apie 1 proc. visų miškų ploto. Jeigu kalbėtume apie medienos kiekį, tai absoliučiai visais kirtimais kasmet Lietuvoje iškertama apie 10–11 mln. kubinių metrų stiebų medienos, o tai yra apie 2 proc. visos sukauptos miškuose medienos – tik šiek tiek daugiau nei 50 proc. to, kas per metus papildomai priauga. Tokios kirtimų apimtys jau laikosi nemažai metų ir nėra jokio reikšmingesnio padidėjimo, dėl kurio reikėtų sunerimti. Priešingai, toliau laikantis tokių kirtimų apimčių ir jų nedidinant, medynuose kaupiamos medienos kiekiai dar labiau didės, taip pat didės savaime atkrentančios ir supūvančios medienos kiekiai.
Kalbėti apie neteisėtus kirtimus Lietuvoje nėra prasmės, visais atvejais jie sudaro mažiau nei 1 proc. viso iškertamo medienos kiekio (per 99 proc. iškertama teisėtai). Vertinant pagal regionus, suprantama, jog daugiau kertama ten, kur daugiau brandžių ūkinių miškų ir bendras miškų kiekis didesnis. Taigi, pavyzdžiui, Kazlų Rūdos savivaldybėje miškų yra gerokai daugiau, nei vidutiniškai šalyje, tad suprantama, jog ir miško kirtimų ten daugiau.
– Ar galima mažinti, apriboti kirtimus, apsaugoti tai, kas tikrai vertinga? Galbūt daromi kažkokie sprendimai, žingsniai?
– Kalbant apie bendrą situaciją, šiuo metu mažinti miško kirtimų nėra nei poreikio, nei būtinybės. Priešingai, klimato kaitos kontekste reikia siekti, kad miškai kauptų kuo daugiau anglies, o daugiau anglies per gyvavimo ciklą sukaupia tinkamai prižiūrimi ir laiku kertami bei atkuriami miškai. Tad šiuo požiūriu reikia auginti kuo produktyvesnius medynus, o produktyvumą pasiekti galima tik intensyviai formuojant miškus (laiku pakeičiant medynų kartas po pagrindinių miško kirtimų). Tam reikėtų ne mažinti, o didinti miško kirtimų apimtis ūkiniuose miškuose.
Tačiau sutinku, kad reikia keisti miškininkystės praktikas saugomose teritorijose, ypač gamtiškai vertingiausiuose mūsų miškuose. Reikia mažinti miško kirtimų intensyvumą, pirmiausia mažinti plynųjų miško kirtimų ir būtent ta linkme šiuo metu dirbama – Aplinkos ministerija po ilgų derinimų ir diskusijų su visuomene ir institucijomis yra pateikusi Vyriausybei atitinkamą Miškų įstatymo pakeitimų projektą. Jei Vyriausybė ministerijos siūlymams pritars, Seime šis projektas turėtų būti svarstomas dar šiais metais.
– Kokius dar matote sprendimus, kad miškai būtų išsaugoti? Galbūt imponuoja kitų šalių pavyzdžiai?
– Jeigu mūsų šalies miškų politika bus tokia pati kaip iki šiol, kokia yra ir šiuo metu – miškai tik-rai bus išsaugoti. Ir nereikia jokių radikalesnių pokyčių nei į vieną, nei į kitą pusę. Visos Europos šalys, taip pat ir Lietuva, laikosi tų pačių mano jau minėtų darnaus miškų ūkio principų, tad ieškoti kokių nors užsienio šalių pavyzdžių lyg ir nėra prasmės.
Skirtingos gamtinės ir klimatinės sąlygos dažnai lemia miškininkavimo skirtumus, kuriuos būtina įvertinti ir negalima aklai kopijuoti kitų šalių elgesio. Pavyzdžiui, būdami lygumų kraštas mes negalime aklai kopijuoti kalnų šalių miškininkystės. Kai sakome, kad Šveicarijoje nėra plynų miško kirtimų, tai jie nevykdomi pirmiausia todėl, kad tai yra kalnų kraštas ir visiškai kitos gamtinės sąlygos. Šiaip pagal daugumą parametrų mums artimesni yra Vokietijos ar Lenkijos miškininkavimo pavyzdžiai, bet daugiausia iš tų šalių dalių, kuriose vyrauja lygumos ar lengvai kalvotas reljefas.
– Kur žmonėms reikėtų kreiptis, išsiaiškinti, pamačius, kad kertami medžiai, kurie dar galėjo gyventi?
– Pamačius kertamus medžius miške nereikėtų kiekvieną kartą skelbti aliarmo. Kaip jau minėjau, miško kirtimai yra būtina sudėtinė miškininkavimo dalis. Medžiai kertami ne tada, kai jie jau nebegali gyventi, o tada, kai tai būtina dėl naujos miško kartos suformavimo arba kai jų nukirtimas gali duoti didžiausią naudą visuomenei (pavyzdžiui, mediena iš ūkinių miškų). Taigi dažniausiai ne specialistas ir negalės vizualiai įvertinti, ar kirtimas yra tinkamu laiku ir vietoje, ar ne. Jei vis dėlto kyla abejonių, visuomet geriausia pranešti specialistams, šiuo atveju kreiptis į Valstybinę miškų tarnybą ir jos regioninius miškų priežiūros padalinius.
– Kaip mes kiekvienas galime prisidėti prie gamtos, miškų išsaugojimo?
– Prie gamtos ir miškų išsaugojimo geriausiai galime prisidėti kiekvienas savo tinkamu elgesiu. Kalbu ne vien apie tai, jog nešiukšlinti miške ar nelaužyti medelių – tai jau savaime suprantama. Ne mažiau svarbus yra ir atsakingas vartojimas – rinkimės medinį produktą vietoj plastikinio. Tai ne tik nekenkia miškui, bet ir padeda švelninti klimato kaitą, skatina atsinaujinančiais ištekliais grįstą ekonomiką, kuri ir bus mūsų ateities pagrindas.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...