Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Ar tikrai viskas taip paprasta renkantis patalynę?

Atrodytų, visai nesudėtinga – minkšta, švelni ir jauki patalynė, kuri ne tik puikiai dera prie miegamojo interjero ir padeda kurti namų jaukumą, bet kartu yra ir svarbi kokybiško poilsio nakties metu dalis. Kaip išsirinkti tokią, kuri atitiktų daugelį išvardintų savybių? Užduotis nebūtinai yra iš paprastųjų, nors savybės po vieną nevaikšto, visgi norint išsirinkti patalynę, kuri atitiktų jūsų poreikius, o ne tiesiog būtų patalynė, reikia atidumo ir tam tikrų žinių, nes pagalvoti čia yra apie ką. Tad, kas svarbu ir į ką reikėtų atkreipti dėmesį?

Medžiagų savybių ypatumai

*Tai vienas svarbiausių atrankos kriterijų, kuris lemia daugybę patalynės savybių. Nuo medžiagos priklauso, kaip ilgai patalynė tarnaus, kaip elgsis skalbimo metu, ar bus patogi ir maloni jūsų kūnui, ar leis odai kvėpuoti, ar užtikrins tinkamą temperatūros ir drėgmės reguliavimą miego metu, ar nekels alergijų? Kai medžiagų patalynei pasirinkimas yra toks įvairus, populiariausios nebūtinai gali atitikti jūsų poreikius. Medvilninės, satino, lino, flanelinės bei sintetinės, taip pat maišytų medžiagų, patalynės turi nepamainomų savybių, kurios daro jas išskirtinėmis.

Medvilnės universalumas. Tai natūralus, orui pralaidus audinys, kurį galima skalbti skalbimo mašinoje, o šios medžiagos tarnavimo laikas yra ganėtinai ilgas. 100% medvilnės patalynės komplektai puikiai sugeria drėgmę, leidžia odai kvėpuoti, nesielektrina bei nealergizuoja. Tai jau nemenkas sąrašas savybių medvilninės patalynės naudai. Visgi reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kas lemia medžiagos kokybę ir stiprumą. Tai priklauso nuo tankio. Renkantis patalynę, kurios tankis sudaro bent 200–220 gramų kvadratiniame metre – užtikrins ilgaamžiškumą, patalynė ne taip greitai susidėvės ar susivels ir medžiaga atrodys estetiškiau.

Satino žvilgesys. Taip, satinas pasižymi blizgesiu ir šiek tiek primena šilką, tad yra itin maloni ir švelni odai. Satino audiniai yra labai tankūs, jie lėčiau dyla ir gerai išsaugo spalvą net ir dažnai skalbiami. Šis audinys taip pat lengviau lyginamas, tad nemėgstantiems ilgai vargti prie lyginimo lentos vertėtų rinktis būtent šios medžiagos patalynę. Satino audinio patalynės užvalkalai gali tapti akį traukiančiais miegamojo interjero akcentais, nes natūralus audinio žvilgesys ir galimų spalvų ir raštų įvairovė leis eksperimentuoti kuriant savitą miegamojo estetiką.

Lino išskirtinumas. Linas nėra pats populiariausias audinys patalynei, tačiau jis turi ištikimų gerbėjų, kurie nekeistų lino į nieką kitą. Tai retesnio tankio ir šiurkštesnis audinys, todėl lyginant su satinu – jis gana sunkus, tvirtas ir kietokas. Nepaisant to, daugelis liną mėgstančiųjų renkasi jį siekdami kokybiškesnio miego. Natūralaus lino audinio patalynė puikiai tiks bet kuriuo sezonu. Vasarą tokia patalynė neleis sukaisti, o žiemą – maloniai šildys. Linas pasižymi puikiomis drėgmės išgarinimo savybėmis, palaiko vienodą kūno temperatūrą, tad net ir karščiausiomis vasaros naktimis tokia patalynė neleis prakaituoti. Be to, natūralus linas turi antibakterinių savybių, tinka alergiškiems žmonėms. Vienintelis lininės patalynės trūkumas – teks pavargti lyginant, jei norėsite, jog patalynė atrodytų puikiai.

Flanelės šildo . Tai taip pat medvilnė, tik audinys padengtas švelniu, odai itin maloniu pūkeliu, todėl tokia patalynė populiaresnė žiemą. Flanenės audinio pūkeliai geriau šildo – tarp pūkelių susidarę oro tarpai neleidžia iš išorės patekti šaltam orui, o taip pat – sulaiko natūralią kūno šilumą. Karštomis vasaros naktimis tokia patalynė nerekomenduojama, todėl, jei žiemai pasirinksite flanelinius audinius, vasarai teks turėti atskirą patalynės komplektą. Flanelės audinys gali pasirodyti ne toks ilgaamžis, nes ilgainiui pūkeliai susivelia į gumuliukus ir patalynė atrodo nebe taip gražiai. Tačiau norint išsaugoti puikią išvaizdą, rekomenduojama rinktis geresnės kokybės flanelės audinį, kurio plaukelis kirptas, todėl jis bus lygiai toks pat švelnus, o geros išvaizdos nepraras ir po daugelio skalbimų.

Tinkamo dydžio svarba

Išsirinkus labiausiai patinkantį ir jūsų poreikius atitinkantį patalynės audinį, vertėtų pagalvoti ir apie išmatavimus. Renkantis patalynę, turėtumėte atkreipti dėmesį į lovos, čiužinio ir pagalvių dydį. Turėkite omenyje, kad natūralus pluoštas skalbiamas traukiasi, tad, jei norite, kad po pirmo skalbimo apvilkti užklotą ar pagalvę naujuoju užvalkalu būtų misija įmanoma, rinkitės mažiausiai 5 cm didesnius užvalkalus, nei antklodė ar pagalvės. Nepamirškite ir paklodės. Įvertinkite čiužinio dydį ir palikite bent 20 cm užlaidą iš visų kraštų, kad paklodė gražiai gultų ir neliptų ant kraštų. Idealiausia, jei paklodės kraštus galite pakišti po čiužiniu, taip čiužinio svoris ją prilaikys ir neleis slidinėti miegant. Paprastumo delei galima rinktis ir paklodę su guma, ją apmauti ir numauti galėsite greitai ir nesudėtingai, guma padės ištempti paklodę, tad ji neslys ir mažiau glamžysis, tai ypač puikus pasirinkimas vaikų kambaryje.

Spalvos ir stiliai

Visiškai nesvarbu, koks miegamojo interjeras jūsų namuose, nes patalynė gali būti neišsemiamų spalvų ir raštų įvairovės – nuo klasikinių puošnių ir solidžių iki modernių geometrinių ir gamtinių motyvų ar eklektiškų nuotaikingų ir įmantrių svaiginančių. Renkantis patalynę galima apsvaigti ne tik nuo raštų, bet ir nuo pasiūlos įvairovės, todėl turėdami viziją, kokia spalva ir raštas puikiausiai derėtų prie jūsų miegamojo ar labiausiai patiktų mylimam žmogui, palengvintumėte sau išsirinkimo misiją. Kitu atveju gali įvykti ir taip, jog įspūdingi patalynės komplekto raštai pastūmės imtis miegamojo interjero pokyčių.

Patalynė gali transformuoti miegamojo interjerą akimirksniu, o turėdami keletą komplektų, galite keisti ir kaskart iš naujo perkrauti miegamojo interjero kuriamus pojūčius. Galbūt vieną savaitę norite ramumos, daug baltos spalvos, aiškumo ar SPA nuotaikos, o kitą – šarmingų spalvotų taškelių, miražų ar vaizduotę skatinančių raštų. Taip pat visada galima paeksperimentuoti derinant skirtingus užvalkalus pagalvėms, užklotui ir paklodei. Net ir balta patalynė gali atgyti, jei, pavyzdžiui, pagalvės ant lovos bus skirtingos. Prireikus ar panorėjus atnaujinti lovos dekorą galima tiesiog pasirinkti pledus ar lovos užklotus, kuriais pakeisti miegamojo nuotaiką bus daug paprasčiau ir ekonomiškiau.

Taigi viskas gana paprasta – prieš rinkdamiesi naują patalynę nepamirškite išmatuoti lovos, čiužinio ir pagalvių. Taip pat, rinkdamiesi audinį, būtinai apsvarstykite ir įvertinkite savo miego įpročius ir poreikius. Dar pagalvokite ir apie sezoniškumą, patalynės priežiūros ypatumus ir, žinoma, nepamirškite savo alergijų. Galiausiai beliks smagiausia ir kūrybiškiausia dalis – išsirinkti spalvas ir raštus.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Kalbos kultūra – tautos kultūra“

    2016-12-30
    Nuolatiniai mūsų skaitytojai turbūt dar prisimena, kad 2006 metais nuo liepos iki gruodžio mėnesio vykdėme projektą „Kalbos kultūra – tautos kultūra“. Ėjo kasmėnesinis kalbos skyrelis. Jame pristatėme, kas yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir kalbos inspekcija. Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja M. Žvinakevičienė patarė, kaip reikia rašyti oficialius raštus, kad jie būtų taisyklingi ir atitiktų šiandienius kalbos reikalavimus. Dailininkė O. Gustaitienė iliustravo rubriką „Piešiame kalbos klaidas“. Straipsniuose palietėme tokias temas: ar Marijampolės viešoji informacija tinkama bendrinės kalbos požiūriu (iškabos, plakatai, skelbimai; parduotuvės, viešojo maitinimo įstaigos ir pan.), ar automobilių turguje laikomasi kalbos normų, ar taisyklingai įvardijamos naujos įstaigos, bendrovės, firmos. Taip pat mokėme, ...
  • „Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“

    2016-12-30„Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“
    Marija Žvinakevičienė 24 metus dirbo Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja. Uždavėme jai kelis klausimus apie darbą ir kalbą. – Skaitytojams būtų įdomu, kaip sekėsi dirbti savivaldybės kalbos tvarkytoja. – Per tuos metus buvo visko. Bet pirma mintis, kuri šauna į galvą prisiminus darbo metus – buvo šaunu. Aišku, romantizuoju… Pradžia darbą gaišina, o įsivažiavus viskas lyg upeliu tekėjo. Nors ne – ramumo buvo maža. Tai lyg į duobę krenti, tai verpetas pagauna ir šonus į akmenis apsidaužai – kaip tikras upeliukas iš vaikiško filmuko. O jeigu rimtai – tai sunkiausia bausti. Gal todėl tik vieną kartą ir skyriau administracinę nuobaudą. Mano manymu, žmones ...
  • „Didi gėda savo kalbos nemokėti“

    2016-12-30„Didi gėda savo kalbos nemokėti“
    Lietuvių kalbos sąžinė Jonas Jablonskis (1860–1930) – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas bei normintojas: kalbos pagrindų kūrėjas, pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, kalbos mokslo kūrėjas ir, anot Vydūno, ,,lietuvių kalbos sąžinė“. J. Jablonskis gimė Kubilėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Universitete didelę įtaką jam padarė prof. F. Fortunatovas ir prof. F. Koršas, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą ir rėmėsi jos pavyzdžiais paskaitose. Iki universiteto J. Jablonskis save laikė lenku, tautiškai jam apsispręsti, kaip ir V. Kudirkai, padėjo laikraštis „Aušra“. Iki universiteto jis buvo mokęsis 7 kalbų, žinoma, ir lietuvių, bet ...
  • Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti

    2016-12-30Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti
    Žinomas kalbininkas, pedagogas Aldonas Pupkis (gim. 1939 m. Kazlų Rūdoje) neveda kalbos valandėlių, Vilniaus universitete oficialiai nedirba nuo 2000 m. Šiuo metu jis susitelkęs prie kalbotyros istorijos darbų, netrukus turi išeiti nauja knyga. A. Pupkis sutiko atsakyti į kelis klausimus.   – Vyresnieji Suvalkijos krašto žmonės Jus prisimena iš Lietuvos radijo ir televizijos kalbos valandėlių ir laidų. Ilgus metus buvote jų vedėjas, dabar iš ten Jūsų negirdėti… – Dabar jau kiti laikai ir tokio pobūdžio kalbos populiarinimo nei mokymo ten nebėra. Antra vertus, kai gerai pagalvoju, tai tas anuometinis buvimas eteryje, nors teikė nemaža pasitenkinimo ir džiaugsmo, nežmoniškai ėsdavo laiką, – prisėsti prie ...
  • Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia

    2016-12-06Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia
    Tarp Justino Sajausko kūrinių yra istorinis romanas „Voverė ant vilkų tako“. Paklaustas, kaip susidomėjo istorinėmis temomis, kur, nebūdamas istorikas, įgijo istorijos išmanymą, autorius sakė: „Aš išmanau viską, ko man nereikia. Kadangi esu lituanistas, turėčiau sėdėti su vaikais ir mokyti juos rašyti be klaidų, bet man įdomiau istorija. Visada ja domėjausi. Seniai turėjau minčių parašyti istorinį romaną. Ir džiaugiuosi, kad parašiau būtent apie Mindaugo laikus. Sunkiai ėjosi rašyti tą istoriją, bet reikėjo. Ne pati prasčiausia išėjo. Idėją pakišo Rašytojų sąjungos pirmininkas V. Sventickas. Matė, kaip rašau, pasiūlė parašyti romaną, kurį išleistų sąjunga. Prisipažinau, kad galvojau istorinį dalyką rašyti, kartu aptarėme temas, pasirinkau ...
  • „Marijampolė. Partizaninis karas“

    2016-12-06„Marijampolė. Partizaninis karas“
    Tokiu pavadinimu 2012 metais išleistas Justino Sajausko ir Stanislovo Sajausko parengtas fotografijų albumas. Jame sudėtos partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų ir ryšininkių nuotraukos. Ieškota jų, kaip rašoma pratarmėje, po visą Suvalkiją ir ne tik po ją. Beveik 400 puslapių fotografijų suskirstytos pagal partizanų rinktines. Prie nuotraukų yra išsami informacija apie asmenį, kai kur – žūties vieta ir data. Žvelgiant į šiuos veidus sunku pajausti, ką jiems teko iškentėti dėl Tėvynės, dar sunkiau atspėti, kas būtų, jeigu šiandien tektų taip pasiaukoti. Knyga išleista 400 egzempliorių tiražu. Priešlapyje yra autorių padėka rėmėjams – koncernui „Alga“, Audriui Linkui ir Antanui Linkui. Taip pat dėkojama pagalbininkams, yra ...
  • Žurnalas „Suvalkija“

    2016-12-06Žurnalas „Suvalkija“
    Nuo 1997 metų Marijampolėje pradėjo eiti kultūros žurnalas „Suvalkija“. Jo redaktoriumi idėjos sumanytojas mokytojas Zenius Šileris pakvietė dirbti Justiną Sajauską. „Apie 1997 metus buvau kaip tik be darbo, taigi ėmiausi. Redagavau tris pirmus žurnalo numerius, paskui po Šilerio mirties dar kelis suredagavau. Pradžioje leidybą finansavo Zeniaus brolis Valdas“, – prisimena Sajauskas. Z. Šileris tais pačiais metais su broliu Valdu Marijampolėje įkūrė leidyklą „Ramona“, kuri ir leido žurnalą „Suvalkija“. Pirmųjų žurnalo numerių viršelius puošia Sajausko sūnaus Vytauto nupieštos prieverpstės. Viršelio dailininkė – Jolita Bičkienė. Zenius Šileris pirmo numerio pratarmėje rašė: „Suvalkija“ skirta Suvalkijai pagražinti, laiko išbandymus atlaikiusioms krašto (ir kaimynų) dvasinėms vertybėms atskleisti, lyg ...
  • Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

    2016-12-06Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
    „Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“ V. ...
  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su ...
  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...