Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Baigiamasis festivalio akcentas – intriguojantis spektaklis

Lapkričio 9 d., šeštadienį, 18 val. ir lapkričio 10 d., sekmadienį, 18 val. Dramos teatre – baigiamasis festivalio „Medynės 2019“ renginys: muzikinis draminis vyksmas „Retrotopija“. Kviesdami į šį V tarptautinio medinių pučiamųjų instrumentų festivalio originalų renginį pateikiame jo organizatoriaus Dariaus KLIŠIO mintis apie tai, kas jau vyko, ir apie tai, kas dar laukia žiūrovų ir klausytojų.

Aktorė Jūratė Onaitytė ir režisierius Sjaronas Minailo kūrybos procese.– Šiemet turėjome progą išgirsti ir pamatyti itin įdomius, išskirtinius svečių šalių muzikantus. O kaip festivalį, jo publiką vertina patys šių metų svečiai?
– „Medynės“ švenčia simbolinį penkerių metų jubiliejų. Tai nėra daug, bet ir nemažai, nes per šį laiką pasitikrinome, kiek veiksni yra šio festivalio koncepcija, idėja, kokių lūkesčių patys turėjome, kiek jie pateisino lūkesčius ar net pranoko mūsų kūrybines ambicijas. Per šį laikotarpį savo koncertines programas pristatė atlikėjai iš 11 užsienio šalių, o jų atsiliepimai buvo kuo geriausi. Jiems imponuoja preciziška organizacija, kuri suteikia tam tikrą komforto ir saugumo jausmą atlikėjams, jie žavisi puikios akustikos Beatričės Kleizaitės-Vasaris galerijos kamerine salės erdve, jie puikiai vertina publiką, kuri, susimokėjusi simbolinę bilieto kainą, atėjo pasiklausyti būtent vienos ar kitos programos… Beje, jiems patinka mūsų nedidelis, jaukus, gražiai sutvarkytas miestas, savo infrastruktūra niekuo nenusileidžiantis užsienio miestams. Esu muzikantas, teko pabuvoti ne viename festivalyje ar groti koncertuose, tad man labai svarbu, kad kviestiniai atlikėjai – lietuviai ar užsienio svečiai – jaustųsi komfortabiliai ir patenkintų publikos lūkesčius, juos nustebintų. Žinoma, entuziazmo būtų žymiai mažiau, jeigu ne rėmimo programos iš Lietuvos kultūros tarybos, miesto savivaldybės, privačių iniciatyvų ir savanorystės.
Šiemet turėjome garbės pasikviesti amerikietę, šiuolaikinės muzikos atlikėją ir kompozitorę Kerolę Robinson (Carol Robinson), kuri pirmą kartą būtent pas mus atliko elektroakustinę programą birbynei. Kitos dvi programos irgi sulaukė daug dėmesio. Na, o ketvirtoji – muzikinis draminis vyksmas aktorei ir keturiems muzikantams – bus rodoma Marijampolės dramos teatre.
– Festivalio programa šiemet, matyt, nustebino ne vieną: lapkričio 9, 10 dienomis festivalį pabaigsite ne koncertu, o spektakliu „Retrotopija“. Kaip kilo tokia neįprasta ankstesniajam formatui mintis?
– Ne kartą teko girdėti, kad kiekvieną kartą eidamas į mūsų renginį nežinai, ko tikėtis; nustebina muzikos stilių ir programų įvairovė – ji veikia kaip netikėtumo efektas. O kas dabar bus? Mums kilo mintis sukurti muzikinį spektaklį, kuriame derėtų muzika, žodis, gestas kaip visuma. Teatro žmonės suvokia, kad išlaikyti pusiausvyrą tarp šių dalykų yra beprotiškai sunku. Kartais neįmanoma. Trumpiau tariant, mes puikiai žinojome, ko nenorėtume, tačiau iki galo neįsivaizdavome, kaip tai turėtų būti. Variantų, pamąstymų buvo visokiausių, tačiau gyvenimą kartais nulemia lemtingi susitikimai. Taigi visai atsitiktinai Krokuvos festivalyje „Opera Rara“ žiūrėjome Sjarono Minailo režisuotą Rameau operą „Ipolitas ir Arisija“. Užbūrė subtili šio spektaklio estetika – jau minėtas muzikos, žodžio ir judesio derinys. Tai buvo impulsas. Po trumpo pokalbio su šiuo režisieriumi užsimezgė konstruktyvus bendradarbiavimas. Spektaklio biudžetas nėra didelis, tačiau, matyt, veikia kiti dalykai – kūrybinė laisvė, puiki baroko muzika, aktorės Jūratės Onaitytės asmenybė. Taip ir gimė „Retrotopija“ – spektaklis keturiems baroko muzikantams (ansamblis „Reversio“) ir aktorei. Tai yra nepakartojama dovana mums, žiūrovams ir visiems, prisidedantiems prie spektaklio kūrimo.
– Operos ir teatro režisierius, vizualiojo meno kūrėjas Sjaronas Minailo – gerai žinomas didžiosiose užsienio scenose, bet specialiai festivaliui kuria palyginti nedidelėje Marijampolės dramos teatro scenoje. Ar jis turėjo kokių ypatingų pageidavimų šios scenos erdvei?
– S. Minailo – ne tik puikus režisierius, eruditas, bet ir subtilus talentingas menininkas.

Mums teko garbė dalyvauti jo repeticijose ir stebėti, kaip šiuolaikinė dramaturgija ir baroko muzika suliejama į „vieną kūną“, į vieną draminį vyksmą, kurio centrine figūra yra Jūratė Onaitytė. Būtent ji režisieriui ir yra įkvėpimo šaltinis. Sumanymui įgyvendinti buvo pakviestas ir ilgametis jo bendradarbis, šviesų menininkas Martenas Varmerdamas. Jiems patiko mūsų teatro scena, tačiau šiam kūrybiniam sumanymui įgyvendinti prireikė nemažai dalykų: kuriama scenografija, iš Amsterdamo atvežama daug specialios apšvietimo įrangos, siuvama suknelė, derinamas grimas ir pan. Koordinuoti tokius dalykus nėra sunku, kai bendradarbiavimas įgauna kažkokį ypatingą – kūrybinį, visus vienijantį – kvėpavimą. Beje, šiuo draminiu vyksmu jau susidomėjo garsiausio Amsterdamo teatro, šokio ir muzikos festivalio organizatoriai, tad birželio mėnesį jis bus rodomas už Lietuvos ribų. Mums labai smagu ir didelė garbė, kad šio spektaklio premjerą pirmieji išvys marijampoliečiai.
– Pagrindinį vaidmenį kurianti Jūratė Onaitytė – tikra teatro legenda. Atrodo, žiūrovų laukia itin dėmesio verta premjera. Tikriausiai kaip festivalio organizatorius ir pats jaučiate nemenką jaudulį?
– Žinoma, kad taip. Galimybė dirbti su Jūrate – tai nepaprasta patirtis. Profesionalumas, santūrumas, nepaprastas talentas, įtaiga, kurią prisimenu nuo paauglystės (net dabar jos intonacijos ir nepakartojamas balso tembras įstrigęs atmintyje iš „Raudonmedžio rojaus“ ar „Moters ir keturių jos vyrų“) scenų. Ji išties, pritariu Sjarono nuomonei, yra superprofesionalė. Turiu pasakyti, kad mane apėmęs džiugus jaudulys, prieš kurį nublanksta visi organizaciniai rūpesčiai. Tiesiog aš pats sau pavydžiu, kad galiu dalyvauti šiame kūrybiniame procese.

Parengta pagal organizatorių pateiktą medžiagą

Nuotrauka iš festivalio „Medynės“ archyvo

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...
  • „Kol matau gimtinės grožį, giedu ir dainuoju“…

    2016-09-26
    Vida MICKUVIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė, skaitovė: Tai paskutinės eilutės iš nuoširdaus paties K. Knoro sukurto eilėraščio apie gimtinę, jos grožį, apie save. Atviras, vyriškai lyriškas gimtųjų vietų ir savo gyvenimo apdainavimas, kuris vėliau sugulė į dainų knygą „Esu čia, gimtine“. Pirmasis susitikimas su Maestro K. Knoru įvyko, kaip ir daugeliui marijampoliečių, tuometiniame J. Bendoriaus muziejuje. Koks renginys ar vakaras tada buvo, jau nepamenu. Širdin įstrigo gražaus, aukšto, žilo, be galo inteligentiško vyriškio (jau vien rankos pabučiavimas man anuomet, apie 1994-uosius, reiškė nepaprastai daug) įspūdingas siluetas. O jau kai uždainavo! Ypatingas balsas, gražus baritonas, jausmų gelmė. Kolegė iš Pedagogikos mokyklos laikų Frida Lokomina ...
  • Geranoriškas, patarimų negailėjęs kolega

    2016-09-26
    Virginija JUNEVIČIENĖ – chorvedė, „Suvalkijos“ ir Šv. Cecilijos gimnazijos berniukų choro vadovė: Su K. Knoru, savo vyresniuoju kolega, bendrauti pradėjome, kai aš buvau visai dar „žalia“ chorvedė – tik ką baigusi studijas atvykau dirbti. Tai – nepaprastai geranoriškas žmogus, suteikęs man labai daug vertingų patarimų. Ne paslaptis, į jaunus specialistus daug kas žiūri kaip į būsimus konkurentus, galinčius vėliau užimti jų vietą ir neskuba dalintis savo patirtimi. Tačiau Maestro Knorui tai netiko. Sulaukiau nepaprastai daug vertingų, nuoširdžių patarimų kaip organizuoti chorą, kaip pasirinkti repertuarą; pasidalijo ir neįkainojamomis žiniomis apie vokalą. Be to, tai buvo labai taktiška, kitus suprantanti asmenybė, mokėjo gražiai ...
  • „Esu čia, gimtine“

    2016-09-26
    Česlova JAKŠTYTĖ – poetė, Marijampolės kraštotyros muziejaus darbuotoja, surengusi nemažai literatūros vakarų, skirtų ne tik savo, bet ir kitų iškilių meno žmonių kūrybai pristatyti: Muzikų, o vaizdžiau tariant – šios srities menininkų miške, Maestro Kazimieras Knoras buvo aukštas, tvirtas ir daugiašakis medis. Daug metų reikliai ir oriai muzikos meno paslapčių mokė jaunimą, reiškėsi kaip solistas, turintis pavydėtinai gražų balsą, buvo puikus chorvedys. Turėjo ir ryškų kompozitoriaus – melodisto talentą. Kadangi kūrė ne tik instrumentinę muziką, bet ir giesmes, balades, įvairaus žanro dainas, Maestro tekstų kūrybai ieškojo ir tarp vietos literatų – taip teko susipažinti ir mums. Iš šių dienų žvelgiant – ...
  • Imponavo įvairiapusiška K. Knoro veikla, humoro jausmas, inteligencija

    2016-09-26
    Aldona MURAUSKIENĖ – literatūros ir muzikos renginių organizatorė, P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos darbuotoja: Jo sukurtų dainų knyga „Esu čia, gimtine“ su autoriaus autografu bei kartu su kitais autoriais sudarytas populiarių dainų rinkinėlis „Dainuokim visi“ ir šiandien tebepuošia mūsų – Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos Muzikos ir meno skaityklą, iš bibliotekoje organizuotų ir vestų renginių įrašų tebeskamba Jo galingu vargonininko balsu atliekamos dainos. Tik paties Maestro – dainininko, chorvedžio, pedagogo, kompozitoriaus K. Knoro jau seniai nebėra tarp mūsų. Labai trūksta to tikro, nesuvaidinto nuoširdumo, skalsios išminties, patarimų, paskatinimų, dosnių padėkos žodžių po eilinės mano surengtos muzikos valandėlės (jos būna skirtos pasaulio kompozitorių jubiliejams). Tais ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.