Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Dirvos nykimas neaplenkia ir Lietuvos

Dirvožemis – vienas reikšmingiausių ir vertingiausių gamtos išteklių, nes dėl dirvožemio – viršutinio Žemės planetos sluoksnio – mes galime užsiauginti maisto. Tad galima sakyti, kad žmonijai tai – gyvybės palaikymo priemonė.
Deja, ūkininkams ir verslininkams dirvožemį naudojant kaip pagrindinę produkcijos gamybos priemonę, gyvybiškai svarbus resursas ėmė sparčiai nykti – per pastaruosius 150 metų buvo prarasta beveik pusė planetos dirvožemio. Gera žinia ta, jog dirvožemio nykimo arba erozijos procesą iš dalies galima valdyti. Atliekant tam tikrus veiksmus ir taikant priemones, jo struktūrą galima ne tik išsaugoti, bet ir atkurti.

Pasekmės vien neigiamos
Mokslininkai sako, kad ūkininkai, ardami žemę, dažnai persistengia ir suaria ne tik viršutinį dirvos sluoksnį, bet ir podirvį.Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) duomenimis, dėl intensyvios žemdirbystės pasaulyje kas metai netenkama maždaug 24 mlrd. tonų derlingo dirvožemio. Skaičiuojama, kad dėl to pasauliniai derlingumo nuostoliai siekia daugiau nei 40 mlrd. JAV dolerių per metus.
Lietuva, deja, ne išimtis. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Rumokų bandymo stoties direktorė, vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Zita Brazienė sako, kad VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos duomenimis, šiuo metu erozija pažeidusi apie 19 proc. mūsų šalies dirvožemių. Iš jų silpnai eroduota 37 proc., vidutiniškai – 61 proc., stipriai – 0,7 proc. dirvožemių.
 Vėjo erozija dėl intensyvios žemdirbystės paplitusi labiausiai. Ūkininkai šiemet šį reiškinį dėl vyravusios sausros galėjo matyti itin dažnai.– Dėl erozijos per metus šalyje netenkama nuo 2 iki 5 cm dirvos sluoksnio, o per 200–1000 metų šio sluoksnio susidarymo greitis siekia vos 2,5 cm. Kasmet nuplaunama apie 10 mln. t. dirvožemio, kuriame yra daugiau kaip 100 tūkst. tonų humuso, apie 10 tūkst. tonų azoto ir tiek pat fosforo, apie 100 tūkst. tonų kalio junginių. Dėl dirvožemio nykimo uždumblėja grioviai, vandens nuleistuvai, kenkiama augalams ir gyvūnams, dumblas užpildo tvenkinius, ežerus, rezervuarus, kenkiama vandens gyvūnijai, rekreacijai, suyra statiniai, – dirvožemio nykimo greitį ir pasekmes apibūdino mokslininkė.

Didžiausią įtaką daro žmogaus veikla
Norintiems sumažinti vėjo erozijos daromą žalą dr. Zita Brazienė pataria vengti didelių dirbamų plotų, įrengti apsaugines medžių juostas, auginti tarpinius augalus.Dr. Z. Brazienės teigimu, dirvos eroziją labiausiai skatina žmogaus veikla. Anot jos, dirbant žemę, ypač kalvotose vietovėse, derlingas dirvožemio sluoksnis veikiamas tiesiogiai, padargai jį perneša iš vienos vietos į kitą.
– Tai vadinama mechanine dirvožemio erozija. Visgi vėjo ir vandens erozijos dirvožemį taip pat naikina. Tiesa, pastarosios rūšys būtų mažiau žalingos, jei laukuose būtų nevykdoma žmogaus veikla, nes pavyzdžiui, vandeninės erozijos intensyvumas įvairaus statumo žieminiais javais užimtuose šlaituose Lietuvoje svyruoja nuo kelių iki keliolikos tonų hektarui, vasariniais javais apsėtuose laikuose – nuo keliolikos iki kelių dešimčių t/ha, o bulvėmis apsodintuose gali viršyti 100 t/ha. Tuo tarpu daugiametės žolės visiškai sulaiko dirvožemio ardymą, – paaiškina mokslininkė.

Sunku suvaldyti, nes kelia nepatogumų
Pasak jos, tinkamai tvarkant žemės ūkį galima gerokai sumažinti erozijos daromą žalą. Z. Brazienė sako, kad jei yra tikimybė vandens erozijai (kalvotose vietovėse), reikia sumažinti kaupiamųjų augalų auginimą, padidinti daugiamečių žolių plotus, vengti nereikalingo gilaus ir dažno žemės dirbimo, kalvose pasirinkti tinkamą žemės dirbimo kryptį, auginti tarpinius augalus. Norint sumažinti vėjo erozijos daromą žalą, mokslininkė pataria vengti didelių dirbamų plotų, įrengti apsaugines medžių juostas, auginti tarpinius augalus, kad dirvožemis kuo ilgiau būtų uždengtas augalijos. Be to, reikia stengtis, kad į dirvožemį patektų kuo daugiau organinių medžiagų, kurios pagerina dirvos struktūrą.
– Intensyvus žemės ūkis ir tvari gamta yra sunkiai suderinami dalykai. Intensyviai ūkininkaujant, visos priemonės, mažinančios eroziją, sukelia nepatogumą, sumažina darbų tempą, reikalauja papildomų sąnaudų – finansinių, laiko, jėgos. Vis dėlto ūkininkavimo žalą aplinkai sumažinti įmanoma. Reikia stengtis, kad jautriose erozijai vietovėse dirvožemis būtų kuo mažiau ardomas mechaniškai, kuo ilgiau būtų padengtas augalijos, – tikina pašnekovė.

Aria paisydamas gylio
Ūkininkas Mindaugas Vaišnys dirvą puoselėja taisyklingai ardamas. Anot jo, 20 cm gylio vaga podirvio į paviršių neiškelia.Ūkininkai, kuriems dažnai primetama atsakomybė puoselėti ir tausoti dirvožemį, šios pareigos nesikrato. Patys pripažįsta, kad dirvožemis, intensyviai jį dirbant, silpsta, taip pat pastebi, kad esant vėjuotoms dienos jis yra pustomas, ir kad nori nenori reikia į dirvožemį investuoti bei jį saugoti. Atitinkamai į tai reaguodami ūkininkai imasi priemonių.
Pavyzdžiui, Marijampolės savivaldybės Sasnavos seniūnijos Purviniškės kaime ūkininkaujantis Mindaugas Vaišnys stengiasi labai atsakingai suarti dirvą. Mokslininkai sako, kad žemdirbiai dažnai persistengia dirbdami su plūgais – ardami suaria ir po dirva esantį podirvio sluoksnį. Mindaugas, dalyvavęs ne viename arimo konkurse, šios klaidos nedaro – prieš ardamas visada plūgą sureguliuoja taip, kad išartų reikiamo gylio vagą.
– Optimalus gylis – 20 cm. Jei dirva drėgna, išlaikyti tokius matmenis sudėtingiau, o jei būna sausa, 20 cm palaikyti nesudėtinga. Žinau, kad kai kas aria giliau, bet nematau prasmės ir naudos. Giluminiai sluoksniai išsikelia į paviršių, o ir kuro sąnaudos didėja. Norint nustatyti plūgą ties 20 cm, aukštojo mokslo baigti nereikia, tačiau nežinau kodėl kiti mano, jog reikiamą plūgo gylį nustatinėti neverta ir nereikalinga, – svarsto ūkininkas.
M. Vašnys, be taisyklingo dirvos arimo, dar stengiasi taikyti sėjomainą, kuri, anot ūkininko, yra būtinas ir tarsi savaime suprantamas dalykas ūkininkaujant. „Jei vienais metais plote sėjai javus, kitais ten planuoji sėti ankštinius“, – paaiškina žemdirbys. Pasak jo, tinkamą dirvos būklę jam padeda palaikyti ir dirvožemio tyrimai. Žinodamas cheminę dirvožemio sudėtį ūkininkas mineralinėmis medžiagomis papildo tik atskirus laukų plotus, kuriuose jų trūksta labiausiai, arba iš viso jų berti atsisako, jei pakanka. „Jei visko pakanka, kam apkrauti dirvą ir alinti piniginę?“ – retoriškai klausė ūkininkas.

Rūpinasi vis atsakingiau
Augalininkystės ūkį turintis Darius Isoda dirvos puoselėjimui taiko kelis būdus: sėjomainą, kalkinimą ir beariminę žemdirbystę.Marijampolės savivaldybės Liud-vinavo miestelyje ūkininkaujantis Darius Isoda taip pat rūpinasi savo dirvomis. Ūkininkas pripažįsta, kad kažkada jų būklė jam rūpėjo mažai – svarbiausia buvo ekonominė nauda. Visgi matydamas, kad tiek pat investuodamas į žemę grąžą gauna vis mažesnę, suprato, jog kažką daro ne taip.
– Negaliu sakyti, kad visada dirbau beatodairiškai. Nuolat taikiau sėjomainą, dirvą papildydavau mineralinėmis medžiagomis, tačiau intensyviai dirbant žemę to nepakanka. Auginant javus ir rapsus sėjomaina įgyvendinama labai minimaliai. Efektyviausia būtų taikyti uždaro rato sistemą – auginti gyvulius, sėti pievas, o javams ar kitų rūšių augalams skirti vieną kitą sklypą. Kol kas, siekiant ne tik išsaugoti dirvą, bet ir turėti ekonominę naudą, tai įgyvendinti sunku, tačiau kiek galiu, dirvą puoselėju. Žemės beveik neariu. Rudenį nuėmus javų derlių, šiaudus palieku supūti. Vėliau pervažiuoju su diskiniu skutiku ir tada jau kažką sėju. Šis būdas dirvą papildo humusu. Galbūt ne tiek, kiek reikėtų, bet vis šis tas, – beariminio žemės dirbimo metodo privalumus vardija ūkininkas.
D. Isoda sako, kad laikosi nuomonės, jog žemė – ne vagis. Ką į ją idėjai, tą ji ir atiduos, todėl be jai palankaus dirbimo būdo, dirvas dar ir kalkina, sėja tarpines kultūras, atlieka dirvožemio tyrimus.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus iš saugyklos tokį praeities liudininką (net nesinori jo vadinti daiktu ar eksponatu…) norisi ne tik gėrėtis to meto moterų kruopštumu, išmone, bet ir perskaityti kaip seną rankraštį: neretai muziejininkai, dėliodami tarsi vienas su kitu nesusijusius dalykus – detales, citatas, konkretaus audeklo gabalėlį – atranda nuostabių dalykų. „Ko gero, tik muziejininkai, restauratoriai, archyvų darbuotojai, praleidžiantys gyvenimą tarp senų daiktų, iš tiesų ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti įgūdžių bei tobulėti, būtina mokytis visą gyvenimą. „Kažkada vyravo įsitikinimas, kad užtenka kartą baigti universitetą ir turėsi darbo visam gyvenimui. Šiandien ši taisyklė nebegalioja, nuolat turime įgyti naujų gebėjimų“, – tikina jis.   Savivaldybėse darbą pradėjo neformaliojo suaugusiųjų švietimo koordinatoriai, kurie gali patarti, kur ir ko galima mokytis arčiausiai namų.    Nuo bibliotekų  iki interneto „Diena be mokslo – tuščiai praleista diena“, – yra sakęs ...
  • „Kol matau gimtinės grožį, giedu ir dainuoju“…

    2016-09-26
    Vida MICKUVIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė, skaitovė: Tai paskutinės eilutės iš nuoširdaus paties K. Knoro sukurto eilėraščio apie gimtinę, jos grožį, apie save. Atviras, vyriškai lyriškas gimtųjų vietų ir savo gyvenimo apdainavimas, kuris vėliau sugulė į dainų knygą „Esu čia, gimtine“. Pirmasis susitikimas su Maestro K. Knoru įvyko, kaip ir daugeliui marijampoliečių, tuometiniame J. Bendoriaus muziejuje. Koks renginys ar vakaras tada buvo, jau nepamenu. Širdin įstrigo gražaus, aukšto, žilo, be galo inteligentiško vyriškio (jau vien rankos pabučiavimas man anuomet, apie 1994-uosius, reiškė nepaprastai daug) įspūdingas siluetas. O jau kai uždainavo! Ypatingas balsas, gražus baritonas, jausmų gelmė. Kolegė iš Pedagogikos mokyklos laikų Frida Lokomina taip pat akcentavo gražų solinį kompozitoriaus ir pedagogo dainavimą. Nes solo dainuojančių ne tiek daug buvo ir anuomet, ir dabar, todėl Maestro išsiskyrė iš kolegų. O ir dainuoti Jis mėgo. Nebuvo nė vieno susitikimo su Juo, nė vieno vakaro, kad paprašytas (o dažnai net to nereikėdavo), nepadainuotų. Taip, rodos, ir dabar matau: išdidžiai, toks išlakus kaip ąžuolas, atsisėda prie J. ...
  • Geranoriškas, patarimų negailėjęs kolega

    2016-09-26
    Virginija JUNEVIČIENĖ – chorvedė, „Suvalkijos“ ir Šv. Cecilijos gimnazijos berniukų choro vadovė: Su K. Knoru, savo vyresniuoju kolega, bendrauti pradėjome, kai aš buvau visai dar „žalia“ chorvedė – tik ką baigusi studijas atvykau dirbti. Tai – nepaprastai geranoriškas žmogus, suteikęs man labai daug vertingų patarimų. Ne paslaptis, į jaunus specialistus daug kas žiūri kaip į būsimus konkurentus, galinčius vėliau užimti jų vietą ir neskuba dalintis savo patirtimi. Tačiau Maestro Knorui tai netiko. Sulaukiau nepaprastai daug vertingų, nuoširdžių patarimų kaip organizuoti chorą, kaip pasirinkti repertuarą; pasidalijo ir neįkainojamomis žiniomis apie vokalą. Be to, tai buvo labai taktiška, kitus suprantanti asmenybė, mokėjo gražiai bendrauti. Beje, vėliau teko dirbti ir su jo dukra, kuri ilgokai buvo „Suvalkijos“ choro koncertmeisterė. Kai imdavomės mokytis Maestro parašytų kūrinių, visuomet sulaukdavome patarimų dėl vokalo technikos. K. Knoro kūriniai patinka ir klausytojams, ir choristams – jie melodingi, lengvai atliekami. Su „Suvalkijos“ choru iki šiol dainuojame K. Knoro „Suvalkiją“, „Neliūdėk“, kitus kūrinius, o su Šv. Cecilijos gimnazijos berniukais – „Rugsėjo varpelį“. ...
  • „Esu čia, gimtine“

    2016-09-26
    Česlova JAKŠTYTĖ – poetė, Marijampolės kraštotyros muziejaus darbuotoja, surengusi nemažai literatūros vakarų, skirtų ne tik savo, bet ir kitų iškilių meno žmonių kūrybai pristatyti: Muzikų, o vaizdžiau tariant – šios srities menininkų miške, Maestro Kazimieras Knoras buvo aukštas, tvirtas ir daugiašakis medis. Daug metų reikliai ir oriai muzikos meno paslapčių mokė jaunimą, reiškėsi kaip solistas, turintis pavydėtinai gražų balsą, buvo puikus chorvedys. Turėjo ir ryškų kompozitoriaus – melodisto talentą. Kadangi kūrė ne tik instrumentinę muziką, bet ir giesmes, balades, įvairaus žanro dainas, Maestro tekstų kūrybai ieškojo ir tarp vietos literatų – taip teko susipažinti ir mums. Iš šių dienų žvelgiant – prieš 36-erius metus… Kaip nenumaldomai lekia laikas… Bet pirmosios bendros dainos užgimimo istorija atmintin yra įstrigusi ryškiai – taip, tarytum tai vyko visai neseniai. Atmenu, buvo 1980-ųjų ankstyvas pavasaris, berods – kovo pabaiga. Su naujų eilėraščių pluoštu vieną gražią saulėtą dieną nuėjau į anuometinę „Naujojo kelio“ redakciją. Pasitiko mane poetas Juozas Andriuškevičius, dirbęs tuomet redaktoriaus pavaduotoju; šnektelėjome apie kūrybą, pasiteiravo, ...
  • Imponavo įvairiapusiška K. Knoro veikla, humoro jausmas, inteligencija

    2016-09-26
    Aldona MURAUSKIENĖ – literatūros ir muzikos renginių organizatorė, P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos darbuotoja: Jo sukurtų dainų knyga „Esu čia, gimtine“ su autoriaus autografu bei kartu su kitais autoriais sudarytas populiarių dainų rinkinėlis „Dainuokim visi“ ir šiandien tebepuošia mūsų – Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos Muzikos ir meno skaityklą, iš bibliotekoje organizuotų ir vestų renginių įrašų tebeskamba Jo galingu vargonininko balsu atliekamos dainos. Tik paties Maestro – dainininko, chorvedžio, pedagogo, kompozitoriaus K. Knoro jau seniai nebėra tarp mūsų. Labai trūksta to tikro, nesuvaidinto nuoširdumo, skalsios išminties, patarimų, paskatinimų, dosnių padėkos žodžių po eilinės mano surengtos muzikos valandėlės (jos būna skirtos pasaulio kompozitorių jubiliejams). Tais metais, patekusi į avariją, ilgą laiką nedirbau. Nustebino ir pradžiugino Jo telefono skambutis, apgailestavimas, kad taip ilgai sergu ir kvietimas kuo greičiau sugrįžti. Aš sugrįžau, bet… suspėjau tik į Jo laidotuves. Maestro K. Knoras mokėjo suprasti bet kurio amžiaus, išsilavinimo ar profesijos žmones, buvo įdomus, puikus pašnekovas, sugebantis įtraukti į pokalbį taip, kad galėdavai pamiršti greitai prasidėsiantį darbą, renginį ar susitikimą… Niekada ...
  • Buvo ryškus…

    2016-09-26
    Vytautas VILIŪNAS, ilgametis Marijampolės kolegijos darbuotojas: Pedagogas, kūrėjas, vokalo meistras – K. Knoro asmenybė buvo daugialypė. Gana reiklus ir griežtas pedagogas, tačiau tuometinių pedagoginės mokyklos dėstytojų ir auklėtinių kontekste – išskirtinė asmenybė. Buvo darbštus, reiklus, šiek tiek žemaitiškai užsispyręs. Moksleiviai jo griežtumo gal kiek ir prisibijojo, tačiau jis pats buvo labai ryškus visuomenėje, gabumų nestokojantis žmogus – tai, be abejo, imponavo studentams ir tarsi kompensavo pedagogo griežtumą. Įsimintinas vokalistas, atlikdavęs ir boso, ir baritono partijas (kaip solo atlikėjas mėgėjas yra pelnęs net prizinių vietų konkursuose). Vyrų choro „Garsas“ vadovas. Kūrėjas, intensyviai rašęs dainas bei didesnės apimties kūrinius, taip pat ir sakralinius. Kai kurios dainos buvo labai populiarios, netgi skambėdavo pageidavimų koncertuose. Dainų yra parašęs gal per 100. Su malonumu dalyvaudavo kompozitorių mėgėjų kursuose, apskritai buvo muzikai visiškai atsidavęs žmogus. Parėjęs iš darbo į namus sėsdavo prie pianino ir improvizuodavo arba kurdavo… Savo kūrybiniais gebėjimais džiugindavo ir kolegas – mielai rašydavo atskiriems žmonėms (kaip pavyzdžiui, L. Šepkui ir kitiems kolegoms) skirtas dainas ...
  • Kompozitorius Kazimieras Knoras, arba Kas dainoj nesudėta

    2016-09-26Kompozitorius Kazimieras Knoras, arba Kas dainoj nesudėta
    Talentingas kūrėjas, charizmatiška asmenybė Šiuos puslapius skiriame Kazimiero Knoro (1921–2004) atminimui. Tai – Marijampolės pedagogas ir kompozitorius, solistas, chorvedys ir vargonininkas. Įsimintina, charizmatiška asmenybė, palikusi nemenką kūrybinį kraitį. Senosios kartos inteligentas. Tokios asmenybės nenueina užmarštin netgi iškeliavusios anapus… Kazimieras Knoras gimė Žemaitijoje, Telšių rajone, mokėsi tenykštėje gimnazijoje, o vėliau specialiuosius muzikos mokslus tęsė Klaipėdoje. Vos pradėjęs dirbti pasižymėjo kaip puikus pedagogas ir organizatorius. Į tuometinį Kapsuką atvyko 1955-aisiais, dirbo pedagoginėje mokykloje (dabartinė kolegija), vadovavo chorams, šioje srityje pasiekė nemenkų laimėjimų. Puikiai atsiskleidė ir kaip solistas – yra tapęs netgi respublikinio solistų-vokalistų konkurso laureatu (1961 m.). K. Knoras buvo ne tik puikus pedagogas bei charizmatiškas solistas. Talentų gamta jam nepašykštėjo, tad žmonių atmintyje išliko ir kaip kompozitorius – jo dainos atliekamos iki šiol. Parašė per 100 dainų vaikams, solo atlikėjams, chorams ir ansambliams, sukūrė ciklą choreografijos ir muzikos pamokoms. Tobulinosi Kompozitorių sąjungos rengtuose konkursuose. Jo sukurtas dainas atliko profesionalai ir mėgėjiški kolektyvai. Kompozitorius rengdavo autorinius koncertus, o kartu su kolektyvais yra parengęs, pasak kolegų, ...
  • Lietuviškumo ugdymas per meno saviveiklą Marijampolės kolegijoje

    2016-09-26Lietuviškumo ugdymas per meno saviveiklą Marijampolės kolegijoje
    Vos atėjusi 1989 metais dirbti į pedagoginę mokyklą Vida Mickuvienė ėmė organizuoti renginius, juos vesti, pamažu į šią veiklą vis labiau įtraukė studentus. Perėmė skaitovų ruošimą, kuris iki šiol vyksta jos vadovaujamoje dabar jau Marijampolės kolegijos raiškiojo žodžio studijoje. 2001 metais V. Mickuvienei buvo pavesta vadovauti vienai grandžiai seniausio pedagoginės mokyklos dainų ir šokių liaudies ansamblio (veikia nuo 1964 m.). Dabar tai – tautinio meno ansamblis „Sūduonėlė“, kuriam ir vardą pati sugalvojo: nuo upeliuko, iš kurio kildinamas ir Sūduvos vardas. Lietuviškumo ugdymas per meno saviveiklą, per saviraišką yra labai paveikus, nelieka vien sauso informacijos perteikimo, ji pateikiama su jausmu, su nuotaika. O didžiausia galimybė pasiekti studentų širdis – renginiai, skirti įvairioms mūsų šaliai svarbioms datoms ir progoms. Štai šį pavasarį skaitovai su programa vyko į Lenkiją – Punsko licėjuje, taip pat Dariaus ir Girėno gimnazijoje atliko Vasario 16-ajai skirtą programą. Su panašiomis programomis ne kartą vykta į Marijampolės senelių globos namus. Labai populiarūs Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ruošiami rašytojų, kitų iškilių asmenybių jubiliejiniai ...
  • Pedagoginės mokyklos patriotai

    2016-09-26Pedagoginės mokyklos patriotai
    Tai Stasė ir Vytautas Alenskai, dabar gyvenantys Klaipėdoje. Stasė Alenskienė – Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos geografijos mokytoja ekspertė, o Vytautas Alenskas – Klaipėdos universiteto Menų akademijos docentas. Abu susiję su buvusia Kapsuko pedagogine mokykla. Vytautas Alenskas 1966–1977 metais Kapsuko pedagoginėje mokykloje dirbo muzikos dėstytoju. Dėstė instrumentinę muziką (fortepijoną ir akordeoną), grojo mokyklos dainų ir šokių liaudies ansamblyje. Tuo laiku ansambliui vadovavo Algis Vitlipas, vėliau apie 30 metų – Frida Lokomina. Repertuaras buvo daugiausia lietuviškas, tik viena kita tarybinė daina įsiterpdavo. V. Alenskas prisimena, kad kolektyvas mokykloje buvo labai stip­rus, siejamas draugiškų, kolegiškų ryšių. Turėta nemažai tradicinių renginių, būdavo pagerbiami ir jubiliatai. Apskritai buvo juntama ne tik tautiškumo dvasia, bet ir stiprus meninis tautinis sąjūdis – šventėms būdavo parengiamos specialios programos, nevengiama tautinių kūrinių. Jis prisimena, kad Šepkus buvo įžymi persona, gavęs valstybinę premiją už sukurtą vadovėlį. V. Viliūno įtaka jautėsi įvairiose srityse, jis tvarkė ir mokyklos muziejų, kur buvo kaupiama istorinė medžiaga. Stasė Alenskienė Kapsuko pedagoginėje mokykloje mokėsi 1964–1968 metais, baigė pradinio ugdymo ...
  • „Mano Lietuva manyje prabudo ir pradėjo kurtis šioje mokykloje“

    2016-09-26„Mano Lietuva manyje prabudo ir pradėjo kurtis šioje mokykloje“
    Savo prisiminimais apie mokslo metus Marijampolės pedagoginėje mokykloje sutiko pasidalinti Saulius Andriuška, Marijampolės marijonų gimnazijos direktorius: „Prisiminus Marijampolės aukštesniąją pedagogikos mokyklą (dabar kolegija), kur mokiausi 1990–1995 m., pirmiausia pagalvoju apie žmones, kurie ten dirbo: R. Klasavičienę, O. Sakalauskienę, A. Uzėlą, I. Šalčiūnienę, A. ir L. Šepkus, O. Dumčiuvienę, L. Leonavičienę ir daug kitų. Pamiršau kai kurias jų perteiktas akademines žinias, kitą informaciją, datas, bet dėstytojų parodyta bendravimo kultūra su studentais, gebėjimas išklausyti ir padėti rasti problemos sprendimą liks atmintyje ir širdyje visam gyvenimui. Dėstytojai ugdė savo pavyzdžiu. Manau, kad svarbu kalbėti apie tuos žmones, kurie mus ugdė ir kūrė. Klasės auklėtoja pažintį su mumis pradėjo suorganizavusi ekskursiją po Suvalkiją: aplankėme J. Basanavičiaus tėviškę, V. Kudirkos gimtinę, piliakalnius, įvairias lietuviškumu alsuojančias kitas vietas. Prisimenu muzikos teorijos mokytoją J. Marcinkevičiūtę, kuri mane pakvietė prie pianino ir liepė groti gamą. Iki tol neteko lankyti muzikos mokyklos, neteko net prisiliesti prie pianino klavišų. Žiūriu į natas ir pradedu „groti“. Prakaitas žliaugia, klavišai vis „pabėga“, o mokytoja ...
  • Pedagogai A. ir L. Šepkai – lituanistų šeima iš buvusios pedagoginės mokyklos

    2016-09-26Pedagogai A. ir L. Šepkai – lituanistų šeima iš buvusios pedagoginės mokyklos
    Aleksandra ir Lionginas Šepkai – du lituanistai, kurie pusę amžiaus dirbo pedagoginėje mokykloje – pradžioje Kapsuko, paskui Marijampolės. Aleksandra dėstė lietuvių kalbos dalykus (dirbo iki 1994 m., 50 metų stažas), o Lionginas (dirbo iki 1996 m., 52 m. stažas) dėstė literatūrą, vaikų literatūrą, pedagoginę praktiką ir kt.   „Normalioje laisvoje valstybėje, kuriai niekas negrasina, nereikia įrodinėti savo tautinių ir valstybingumo teisių, todėl patriotizmo (išorinio, matomo) nedaug. Tie patriotiniai šūkiai suskamba, kai atsiranda priešų“, – tai L. Šepkaus mintis. A. Šepkienė prisimena: „Kai čia pradėjau dirbti, buvo bendra dvasia, aš tik įsiliejau. Nejutau jokios įtampos, tvyrojo draugiškumas, meilė mokiniams, ryšys su jais, bendras rūpestis. Dabar manau, kad daugiausia tai buvo Vytauto Viliūno nuopelnas. Jis buvo tas kertinis akmuo – lietuviškumo dvasios, draugiškumo, humaniškumo atmosferos. Jis tai darė tarsi nežymiai, nesiafišuodamas, ypač vėliau, kai tapo direktoriaus pavaduotoju. Kaip vadovas suteikė mokyklai tokią dvasią. Ir kiti, aišku, prisidėjo. Beje, Viliūnas vėliau labai aktyvus buvo ir mieste, ir Sąjūdyje.“ Sirgo dėl lietuvių kalbos Karštas kalbos patriotas, geras lituanistas buvo ...
  • Išdalinti apdovanojimai konkurso „Vasara su fotoaparatu“ nugalėtojams

    2016-09-16Išdalinti apdovanojimai konkurso „Vasara su fotoaparatu“ nugalėtojams
    Iš viso šiemet jau tradiciniu tapusiame konkurse sulaukėme 450 nuotraukų. Pirmą kartą jas visas publikavome laikraščio feisbuko paskyroje. Taigi ir nugalėtojai buvo išrinkti du – vieną rinko visi feisbuko lankytojai, kitą – mūsų redakcijos sudaryta komisija.   Antradienį buvo paskelbti nugalėtojai ir įteikti redakcijos įsteigti prizai. Plačiosios visuomenės favorite, feisbuke surinkusi 1665 balsus, tapo Audronės Mikulionienės nuotrauka – paežerės peizažas. Mūsų komisija nugalėtoja išrinko Karolinos Giraitytės nuotrauką, kurioje užfiksuota varliuko ir vaikinuko draugystė. Redakcijos komisijos dar išrinkti šie nominantai: Vaidas Karpavičius, Aldona Rauluševičienė, Viktorija Burinskaitė, Vaida Kelerytė-Burokienė, Neringa Lesetė, Austėja Kuršvietytė, Vilma Grinevičienė, Akvelina Paškauskienė, kurių darbai išsiskyrė iš kitų savo kokybe ir meniškumu. Pagrindinis prizas šiemet – kokybiškas išorinis diskas, kuris tikrai sutalpins visus fotografuojančiojo kūrybinius bandymus. Į redakcijoje surengtą apdovanojimų ceremoniją, deja, negalėjo atvykti nė viena iš nugalėtojų. A. Mikulionienė atsiuntė savo atstovę – marčią Jurgitą Mikulionę, o K. Giraitytei apie laimėjimą teko pranešti telefonu. Ji studijuoja Vilniaus Gedimino technikos universitete architektūros inžineriją, yra trečio kurso studentė. Labai apsidžiaugė gera žinia, ...
  • Ir šiemet mokamus būrelius kompensuos krepšelis

    2016-09-15Ir šiemet mokamus būrelius kompensuos krepšelis
    Prasidėjus naujiems mokslo metams tėvams pravartu pagalvoti, kuo jų atžala užsiims po pamokų – lankys šokio užsiėmimus, patriotinio ugdymo būrelį, o gal lavins viešojo kalbėjimo įgūdžius. Šiemet, kaip ir pernai, būreliams skiriamas neformaliojo vaikų švietimo krepšelis, o pasirinkimas – dar gausesnis. Tik norintiems pasinaudoti krepšeliu reikėtų suskubti – pasirašyti sutartis su finansuojamų būrelių organizatoriais reikia iki savivaldybės nustatytos datos.     Išaugo pasirinkimas  Neformaliojo vaikų švietimo veikloms nuo 2015 m. spalio 1 d. skiriamas tikslinis valstybės finansavimas bus tęsiamas ir šiais mokslo metais. Pernai krepšeliu naudojosi 58 tūkst. šalies mokinių, buvo finansuojama per 2000 būrelių. „Krepšelis ypač pateisino lūkesčius regionuose, kur iki tol nebuvo didelės būrelių pasiūlos. Dabar ir mažuose miesteliuose atsirado robotikos užsiėmimai, šokio būreliai, – tai, kuo anksčiau džiaugėsi didžiuosiuose miestuose gyvenantys vaikai“, – sako Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius Saulius Zybartas. Kaip ir pernai, kiekvienam neformaliojo švietimo veiklą lankančiam moksleiviui rekomenduojama suma – 15 eurų pasirinktai veiklai finansuoti. Ji, priklausomai nuo savivaldybės, gali svyruoti trečdaliu – vieno vaiko būreliui ...
  • Sasnavos aerodrome – lakūnai, skraidyklininkai, parašiutininkai, aviamodeliuotojai…

    2016-08-29Sasnavos aerodrome – lakūnai, skraidyklininkai, parašiutininkai, aviamodeliuotojai...
    Kasmet prieš Vėlines simbolinį generolo A. Gustaičio kapą senosiose Marijampolės kapinėse aplanko Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų atstovai, padeda gėlių, uždega žvakę, nes tikrojo generolo kapo neturima.   Artėjant aviacijos šimtmečiui Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų viešųjų ryšių vyr. specialistas Gintautas Deksnys ruošiasi išleisti knygą apie aviacijos istoriją „Praeities laiškai“. Joje bus laiškas ir generolui Antanui Gustaičiui. „Marijampolė turėtų dar daugiau dėmesio skirti aviacijai, nes šis kraštas padovanojo daugiausia lakūnų. Tai didelis indėlis besivystančiai aviacijai“, – sakė Gintautas Deksnys. Iš tiesų Marijampolėje aviacijos tradicijos gilios, pasekėjų ir šiandien daug. Lakūno bandytojo, kosmonauto tyrėjo Rimanto Stankevičiaus vardą šiandien žino daugelis marijampoliečių. Jis – vienintelis lietuvis sovietmečiu sugebėjęs pasiekti tokių aviacijos aukštumų. Rimanto Stankevičiaus vardu pavadinta buvusi 2-oji vidurinė mokykla, kur jis mokėsi, mokyklos muziejuje saugomos lakūno relikvijos. Marijampolės aeroklubas, veikiantis 36 metus, žinomas ne tik Lietuvoje, bet savo pasiekimais garsus ir už jos ribų. Aeroklubas turi turtingą istoriją, tradicijas, jo darbuotojai – didžiulę patirtį plėtojant aviacinę veiklą, užtikrinant skrydžių saugumą. Aerodrome skraidoma įvairiais lengvaisiais, ultraleng­vaisiais ...