Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Dirvos nykimas neaplenkia ir Lietuvos

Dirvožemis – vienas reikšmingiausių ir vertingiausių gamtos išteklių, nes dėl dirvožemio – viršutinio Žemės planetos sluoksnio – mes galime užsiauginti maisto. Tad galima sakyti, kad žmonijai tai – gyvybės palaikymo priemonė.
Deja, ūkininkams ir verslininkams dirvožemį naudojant kaip pagrindinę produkcijos gamybos priemonę, gyvybiškai svarbus resursas ėmė sparčiai nykti – per pastaruosius 150 metų buvo prarasta beveik pusė planetos dirvožemio. Gera žinia ta, jog dirvožemio nykimo arba erozijos procesą iš dalies galima valdyti. Atliekant tam tikrus veiksmus ir taikant priemones, jo struktūrą galima ne tik išsaugoti, bet ir atkurti.

Pasekmės vien neigiamos
Mokslininkai sako, kad ūkininkai, ardami žemę, dažnai persistengia ir suaria ne tik viršutinį dirvos sluoksnį, bet ir podirvį.Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) duomenimis, dėl intensyvios žemdirbystės pasaulyje kas metai netenkama maždaug 24 mlrd. tonų derlingo dirvožemio. Skaičiuojama, kad dėl to pasauliniai derlingumo nuostoliai siekia daugiau nei 40 mlrd. JAV dolerių per metus.
Lietuva, deja, ne išimtis. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Rumokų bandymo stoties direktorė, vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Zita Brazienė sako, kad VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos duomenimis, šiuo metu erozija pažeidusi apie 19 proc. mūsų šalies dirvožemių. Iš jų silpnai eroduota 37 proc., vidutiniškai – 61 proc., stipriai – 0,7 proc. dirvožemių.
 Vėjo erozija dėl intensyvios žemdirbystės paplitusi labiausiai. Ūkininkai šiemet šį reiškinį dėl vyravusios sausros galėjo matyti itin dažnai.– Dėl erozijos per metus šalyje netenkama nuo 2 iki 5 cm dirvos sluoksnio, o per 200–1000 metų šio sluoksnio susidarymo greitis siekia vos 2,5 cm. Kasmet nuplaunama apie 10 mln. t. dirvožemio, kuriame yra daugiau kaip 100 tūkst. tonų humuso, apie 10 tūkst. tonų azoto ir tiek pat fosforo, apie 100 tūkst. tonų kalio junginių. Dėl dirvožemio nykimo uždumblėja grioviai, vandens nuleistuvai, kenkiama augalams ir gyvūnams, dumblas užpildo tvenkinius, ežerus, rezervuarus, kenkiama vandens gyvūnijai, rekreacijai, suyra statiniai, – dirvožemio nykimo greitį ir pasekmes apibūdino mokslininkė.

Didžiausią įtaką daro žmogaus veikla
Norintiems sumažinti vėjo erozijos daromą žalą dr. Zita Brazienė pataria vengti didelių dirbamų plotų, įrengti apsaugines medžių juostas, auginti tarpinius augalus.Dr. Z. Brazienės teigimu, dirvos eroziją labiausiai skatina žmogaus veikla. Anot jos, dirbant žemę, ypač kalvotose vietovėse, derlingas dirvožemio sluoksnis veikiamas tiesiogiai, padargai jį perneša iš vienos vietos į kitą.
– Tai vadinama mechanine dirvožemio erozija. Visgi vėjo ir vandens erozijos dirvožemį taip pat naikina. Tiesa, pastarosios rūšys būtų mažiau žalingos, jei laukuose būtų nevykdoma žmogaus veikla, nes pavyzdžiui, vandeninės erozijos intensyvumas įvairaus statumo žieminiais javais užimtuose šlaituose Lietuvoje svyruoja nuo kelių iki keliolikos tonų hektarui, vasariniais javais apsėtuose laikuose – nuo keliolikos iki kelių dešimčių t/ha, o bulvėmis apsodintuose gali viršyti 100 t/ha. Tuo tarpu daugiametės žolės visiškai sulaiko dirvožemio ardymą, – paaiškina mokslininkė.

Sunku suvaldyti, nes kelia nepatogumų
Pasak jos, tinkamai tvarkant žemės ūkį galima gerokai sumažinti erozijos daromą žalą. Z. Brazienė sako, kad jei yra tikimybė vandens erozijai (kalvotose vietovėse), reikia sumažinti kaupiamųjų augalų auginimą, padidinti daugiamečių žolių plotus, vengti nereikalingo gilaus ir dažno žemės dirbimo, kalvose pasirinkti tinkamą žemės dirbimo kryptį, auginti tarpinius augalus. Norint sumažinti vėjo erozijos daromą žalą, mokslininkė pataria vengti didelių dirbamų plotų, įrengti apsaugines medžių juostas, auginti tarpinius augalus, kad dirvožemis kuo ilgiau būtų uždengtas augalijos. Be to, reikia stengtis, kad į dirvožemį patektų kuo daugiau organinių medžiagų, kurios pagerina dirvos struktūrą.
– Intensyvus žemės ūkis ir tvari gamta yra sunkiai suderinami dalykai. Intensyviai ūkininkaujant, visos priemonės, mažinančios eroziją, sukelia nepatogumą, sumažina darbų tempą, reikalauja papildomų sąnaudų – finansinių, laiko, jėgos. Vis dėlto ūkininkavimo žalą aplinkai sumažinti įmanoma. Reikia stengtis, kad jautriose erozijai vietovėse dirvožemis būtų kuo mažiau ardomas mechaniškai, kuo ilgiau būtų padengtas augalijos, – tikina pašnekovė.

Aria paisydamas gylio
Ūkininkas Mindaugas Vaišnys dirvą puoselėja taisyklingai ardamas. Anot jo, 20 cm gylio vaga podirvio į paviršių neiškelia.Ūkininkai, kuriems dažnai primetama atsakomybė puoselėti ir tausoti dirvožemį, šios pareigos nesikrato. Patys pripažįsta, kad dirvožemis, intensyviai jį dirbant, silpsta, taip pat pastebi, kad esant vėjuotoms dienos jis yra pustomas, ir kad nori nenori reikia į dirvožemį investuoti bei jį saugoti. Atitinkamai į tai reaguodami ūkininkai imasi priemonių.
Pavyzdžiui, Marijampolės savivaldybės Sasnavos seniūnijos Purviniškės kaime ūkininkaujantis Mindaugas Vaišnys stengiasi labai atsakingai suarti dirvą. Mokslininkai sako, kad žemdirbiai dažnai persistengia dirbdami su plūgais – ardami suaria ir po dirva esantį podirvio sluoksnį. Mindaugas, dalyvavęs ne viename arimo konkurse, šios klaidos nedaro – prieš ardamas visada plūgą sureguliuoja taip, kad išartų reikiamo gylio vagą.
– Optimalus gylis – 20 cm. Jei dirva drėgna, išlaikyti tokius matmenis sudėtingiau, o jei būna sausa, 20 cm palaikyti nesudėtinga. Žinau, kad kai kas aria giliau, bet nematau prasmės ir naudos. Giluminiai sluoksniai išsikelia į paviršių, o ir kuro sąnaudos didėja. Norint nustatyti plūgą ties 20 cm, aukštojo mokslo baigti nereikia, tačiau nežinau kodėl kiti mano, jog reikiamą plūgo gylį nustatinėti neverta ir nereikalinga, – svarsto ūkininkas.
M. Vašnys, be taisyklingo dirvos arimo, dar stengiasi taikyti sėjomainą, kuri, anot ūkininko, yra būtinas ir tarsi savaime suprantamas dalykas ūkininkaujant. „Jei vienais metais plote sėjai javus, kitais ten planuoji sėti ankštinius“, – paaiškina žemdirbys. Pasak jo, tinkamą dirvos būklę jam padeda palaikyti ir dirvožemio tyrimai. Žinodamas cheminę dirvožemio sudėtį ūkininkas mineralinėmis medžiagomis papildo tik atskirus laukų plotus, kuriuose jų trūksta labiausiai, arba iš viso jų berti atsisako, jei pakanka. „Jei visko pakanka, kam apkrauti dirvą ir alinti piniginę?“ – retoriškai klausė ūkininkas.

Rūpinasi vis atsakingiau
Augalininkystės ūkį turintis Darius Isoda dirvos puoselėjimui taiko kelis būdus: sėjomainą, kalkinimą ir beariminę žemdirbystę.Marijampolės savivaldybės Liud-vinavo miestelyje ūkininkaujantis Darius Isoda taip pat rūpinasi savo dirvomis. Ūkininkas pripažįsta, kad kažkada jų būklė jam rūpėjo mažai – svarbiausia buvo ekonominė nauda. Visgi matydamas, kad tiek pat investuodamas į žemę grąžą gauna vis mažesnę, suprato, jog kažką daro ne taip.
– Negaliu sakyti, kad visada dirbau beatodairiškai. Nuolat taikiau sėjomainą, dirvą papildydavau mineralinėmis medžiagomis, tačiau intensyviai dirbant žemę to nepakanka. Auginant javus ir rapsus sėjomaina įgyvendinama labai minimaliai. Efektyviausia būtų taikyti uždaro rato sistemą – auginti gyvulius, sėti pievas, o javams ar kitų rūšių augalams skirti vieną kitą sklypą. Kol kas, siekiant ne tik išsaugoti dirvą, bet ir turėti ekonominę naudą, tai įgyvendinti sunku, tačiau kiek galiu, dirvą puoselėju. Žemės beveik neariu. Rudenį nuėmus javų derlių, šiaudus palieku supūti. Vėliau pervažiuoju su diskiniu skutiku ir tada jau kažką sėju. Šis būdas dirvą papildo humusu. Galbūt ne tiek, kiek reikėtų, bet vis šis tas, – beariminio žemės dirbimo metodo privalumus vardija ūkininkas.
D. Isoda sako, kad laikosi nuomonės, jog žemė – ne vagis. Ką į ją idėjai, tą ji ir atiduos, todėl be jai palankaus dirbimo būdo, dirvas dar ir kalkina, sėja tarpines kultūras, atlieka dirvožemio tyrimus.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje

    2016-08-16Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje
    Marijampolės apylinkėse, be „Gegnės“ ir Onos Miliauskienės, yra ir daugiau žmonių, puoselėjančių mėgėjiško teatro tradicijas. „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkė Daiva Krampienė – viena iš jų. Moteris yra baigusi režisūros studijas, tačiau šiuo metu dirba su tuo visai nesusijusį darbą. Vis dėlto noras kurti niekur nedingęs, todėl kūrybines idėjas Daiva Krampienė realizuoja pačios suburtame „Sūduvos“ bendruomenės teatre. Teatro grupę subūrė noras kurti Daiva Krampienė atlieka ne tik „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkės pareigas, ji taip pat dirba kasdienį darbą, kuris ne visai susijęs su jos išsilavinimu. Kadaise darbas pagal įgytą režisierės specialybę jai patiko, tačiau aplinkybės pasisuko taip, kad teko palikti režisūrą. Nors režisierės pareigų teko ...
  • Kai svajonės tampa realybe

    2016-08-16Kai svajonės tampa realybe
    „Titnago“ teatras užaugino ne vieną žmogų, asmenybę, aktorių. Reimundas Tyras – vienas iš „Titnago“ auklėtinių, kuris visada pasižymėjo išskirtine iškalba, charakteriu, charizma ir noru vaidinti bei kurti. Daugybę metų R. Tyras „Titnage“ praleido kaip aktorius, tačiau, sako, visada norėdavęs pabuvoti režisieriaus vietoje. Kai tikrai labai kažko norisi, tie norai ima ir išsipildo – šiuo metu apie Reimundą Tyrą reikia kalbėti kaip apie Jungėnų kaimo teatro įkūrėją, vadovą bei režisierių. Vaidindamas svajojo režisuoti R. Tyras pasakojo, kad „Titnage“ vaidinti pradėjo vos tik jam įsikūrus. Jis visada išklausydavo režisieriaus mintis, sumanymus ir mielai juos vykdydavo, tačiau paties galvoje visada sukdavosi visai kitoks spektaklio vaizdas. ...
  • Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo

    2016-08-16Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo
    „Gegnė“ – vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje, tačiau klojimo, liaudies teatro, tradicijas jau daugybę metų puoselėja ir Kalvarijos krašto teatras. Tai, kad teatro idėja šiandien nėra pamiršta ir vis dar reikalinga Kalvarijos kraštui, įrodo 31 metus skaičiuojantis Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas“. Klojimo teatro ištakos Suvalkijoje – Kalvarijos krašte Kalvarijos teatro ištakos – lietuviškųjų vakarų dainos ir vaidinimai. Suvalkijoje lietuviškiems vakarams plisti sąlygos buvo palankesnės nei kituose kraštuose – Marijampolėje įsikūrusios gimnazijos dėka čia buvo didesnis išsilavinusių žmonių skaičius, todėl buvo aktyvi kultūrinė, knygnešių veikla. Pirmasis lietuviškas vakaras Suvalkijoje buvo surengtas spektaklio pavidalu būtent prie Kalvarijos gyvenančio ūkininko troboje. Iki Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais teatro ...
  • M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

    2016-08-16M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“
    Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje. Tautkaičių klojimo teatro priešistorė Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji ...
  • Prisiminimai ir žydų bendruomenės įprasminimas

    2016-07-12
    Trys Vytautai – Grinius, Gaulia ir Valaitis – žydų klestėjimo metus Marijampolėje prisimena sunkiai arba neprisimena visai – dar buvo tik vaikai. Tačiau iš tėvų pasakojimų ir savo menkų prisiminimų apie žydų bendruomenę blogo nieko negalintys pasakyti. „Žydų bendruomenė Marijampolėje buvo stipri, pas juos buvo sava tvarka. Jei žydas turėjo namų valdą ir norėjo ją parduoti, pirmiausia turėjo gauti iš rabino leidimą, kad galėtų tai daryti. Rabinas šią žinią pranešdavo komitetui, o komitetas tą valdą pigiai nupirkdavo. Nupirktą žemę pigiai atiduodavo kitam žydui, kuris sutikdavo, kad ten gyvens, dirbs ir dirbdamas išsimokės tą žemę. Niekas kitas žydo žemės negalėjo paprastai ...
  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...
  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ...
  • Domėjosi, tyrinėjo, užrašė…

    2016-06-28
    Sakoma, kad tikras pilietis yra tas, kuris pažįsta ir brangina tėvynę, siekia išsaugoti jos praeitį, pasirūpinti dabartimi ir kurti ateitį. Liudvinavo miestelio ir seniūnijos istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, jų prasmingais darbais savo krašto kultūrai, dvasiniam lobynui, tradicijomis domėjosi, tyrinėjo ir jas užrašė ne vienas Liudvinavo seniūnijos gyventojas.   „Triobiškių dainose“ atgyja senelių dainos, istorijos Išsaugant savojo krašto istoriją didelį įnašą paliko Želsvoje gyvenusi Elvyra Kalindrienė, išleidusi knygą „Triobiškių dainos“. Čia sudėtos dainos surinktos maždaug prieš 140 metų Liudvinavo apylinkėse. Dirbdama Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ji sutvarkė ir atnaujino „Triobiškių dainų“ leidinį. Knygos pamatas – rusų kalbininkų F. Fortunatovo ir V. Milerio surinktos ...
  • Kraštotyrininkė T. Vizbarienė: ieškoti, atrasti, kaupti, pasidalinti

    2016-06-28
    Knygos apie Liudvinavą, pavadintos „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ su paantrašte „Liudvinavo kraštas, įvykiai ir žmonės“, kurios sudarytoja yra Teresė Marijona Vizbarienė, ištraukas „Suvalkietis“ spausdino praėjusią vasarą. Šį kartą domėjomės, kaip sekasi autorei įgyvendinti savo svajonę – išleisti knygą, prie kurios rašymo ji sugaišo daug laiko ir įdėjo nemažai pastangų ieškodama istorinės medžiagos, rinkdama ją. Kraštotyrininkės klausėme, kodėl ji ėmėsi tyrinėti gimtojo karšto istoriją. Ar tai pomėgis, ar tiesiog pareiga neleisti užmarštin nugrimzti svarbiems įvykiams, kaupti ir kitiems perduoti žinias apie savo gimtinę? Knyga leidybai paruošta Pasak Teresės Vizbarienės, knyga leidybai jau paruošta. Nuotraukos ir medžiaga atrinkta, peržiūrėti rankraščiai, sudėlioti skyriai. Iš ...
  • Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma

    2016-06-16Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma
    Pasibaigus mokslo metams daugelis vaikų pramogauja kaip išmano. Tačiau kad vasara nenueitų vėjais ir dar būtų galima ko nors išmokti, specialistai siūlo savo atžalą leisti į vasaros stovyklą. Dalis jų remiamos valstybės, savivaldybių ir Europos Sąjungos fondų lėšomis.  Ugdo ir lavina Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vedėjas Tomas Pūtys tikina, kad prasidėjus vasarai vaikų smalsumas neišblėsta, todėl jį reikia skatinti. Vasaros stovyklos tam – puiki galimybė. „Ar tai būtų dienos, ar stacionari stovykla, vaikams jos labai naudingos. Nors ir vasara, vaikas neturi būti užsidaręs namuose ir užsiimti nežinia kuo, o tėvai ne visada turi laiko rūpintis kokybišku jo užimtumu. Šį rūpestį ...
  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, buvo apie 1890–1892 metus savo veiklą pradėjęs Moisiejus Buhalteris (1868–1941 m.). Pasakojama, kad Buhalteris buvo gabus portretistas. „Kaip prisiminė senieji marijampoliečiai ir fotografo sūnus, M. ...
  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...