Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Vladas Vitkauskas: Žemė, kurią čia radome, neturėtų dusti nuo mūsų atliekų

„Kad sudėtingose kelionėse po kalnus galėtume išgyventi ekstremaliomis sąlygomis, turėdavome ne vien savimi, bet ir vienas kitu rūpintis. Teko pažinti save visokiausią, ir kasdienybėje tai labai pravertė“, – sako keliautojas, alpinistas Vladas VITKAUSKAS.

– Kaip keitėsi kalnai per Jūsų gyvenimą? Ar jie atspindi civilizacijos vystymosi tendencijas?
– Lyginant modernią civilizaciją ir tuos kampelius, kur žmonės dar gyvena natūralų gyvenimą, matyti, kad, deja, civilizacijos invazija, ypač – tokia staigi, kaip matome pastaraisiais metais, laimingesniais žmonių nepadaro – dažniau atvirkščiai. Prisimenu 2013 metais surengtą Everesto Deimantinį jubiliejų – 60 metų nuo pirmo įkopimo Nepale. Didžiausios pasaulinės iškilmės sostinėje Katmandu, kuriose dalyvavau kaip ypatingas svečias, ir dar su mano fotografijų parodos pristatymu Nepalo viceprezidentui vadovaujant. Teko atsakinėti į gal 7-ių iš 14 televizijų žurnalistų klausimus, ir dažniausiai buvo klausiama, kaip pasikeitė gyvenimas Nepale per keletą dešimtmečių. Atsakydavau, kad dabar motociklų gal ne ką mažiau negu anuomet žmonių, mašinos negali pravažiuoti, pilna įvairiausių užeigų, „amerikoniškų“ barų, prabangiausių viešbučių, bet šypsenų nepaliečių veiduose daug mažiau. 2004 metais Pakistano kalnynų rajonuose organizavau nedidelę kultūrinę ekspediciją, keliavome su nerimu, nes žinojome apie ten vykstančius politinius ir karinius neramumus, baiminomės ir islamistų. Tačiau būdamas ten, kur jau nėra nei policijos, nei kokių nors specialiųjų būrių, bendraudamas su vietiniais žmonėmis, dažniausiai jaučiausi saugiau nei mūsų didmiesčio centrinėje gatvėje sutemus. Mačiau nelengvą, bet taikų, ramų gyvenimą ir tas tradicijas, kurios galėtų atrodyti keistos, ir taip pat mačiau, kad dauguma taip gyvenančių žmonių jaučiasi laimingi.
Deja, sudaiktėjusi civilizacija atneša vertybes, kurios yra iškreiptos. Nors mes kalbame apie klimato atšilimą, iš tiesų tai jau yra perkaitimas – „atšilimas“ čia viso labo tik kosmetinis žodis. Skaičiuojame temperatūros pokyčių procentus, vyksta pasauliniai forumai, renkasi didžiausios valstybių galvos, priimami susitarimai, tačiau jie yra pasmerkti. Paskutinės žinios apie Alpes: skubėkite, veskite vaikus į Alpes, nes ten ledynų greitai neliks. Aš asmeniškai pasaulyje reklamuojamų projektų dėl klimato pokyčių sumažinimo veiksmingumu nelabai tikiu, netikiu ir ta taršos limitų pardavinėjimo politika – kai leidimai teršti aplinką turtingųjų valstybių gali būti nusiperkami iš skurstančiųjų, o tarša nė kiek nemažėja.
Liūdniausia, kad kalbama apie tai, kaip kovoti su pasekmėmis, tačiau neįvardijamos tikrosios vis greitėjančios klimato katastrofos priežastys. O lemianti priežastis visada yra vertybės: kas valdantiesiems svarbiau. Kaipgi dabar pasaulyje, o kartu ir pas mus, matuojama žmonių gerovė ar net laimė? Pagrindinis matas – kiek daug prigaminame ir kad kasmet vis daugiau. Bet ar neturėtume pirmiausia žiūrėti, kas mums būtina, o kas – tik išmetimui? Štai, iš vien akims sugundyti prigaminamų pakuočių atliekų šiukšlynams dažnai daugiau lieka negu pačių prekių būta. O atliekų sutvarkymas irgi reikalauja gamybos…
Žinoma, neturime nuleisti rankų: svarbu, kad žmonės suprastų padėtį ir patys veiktų. Apie tai kalba įvairūs ekologiniai judėjimai ir iniciatyvos. Visgi svarbiausia kiekvienam pradėti nuo savęs. Ir ne tik svarbu susitvarkyti savame bute ar kieme, bet ir suprasti, koks svarbus kiekvieno mūsų kasdienis pavyzdys. Tegul niekam netrukdau, tegul gatvėje nesimato mašinų, bet jei netoliese yra perėja, o aš ėjau ne perėja, ir mažas berniukas ar mergaitė matė, kaip kažkoks dėdė perėjo gatvę, už tai esu atsakingas. Turime prisiimti atsakomybę kiekvienas. Prisimenu pirmąją kelionę į Antarktidą prieš 25 metus. Pamenu, kaip keista buvo, kai logistiką organizavę britai atsiuntė sutartį, kurioje nustebino vienas punktas: kad turėsime Antarktidą palikti tokią pat baltą ir švarią, kokią radome. Aukščių, šalčių ir vėjų rekordų kraštas – pagal vidutinį aukštį tai aukščiausias žemynas Žemėje, vos ne pusantros Europos dydžio ledo dykuma: atrodo, ir kas ten atsitiks dėl kokio popierėlio. Tačiau tai buvo principo dalykas. Ir mes ne tik popierėlius, maišelius ir konservų dėžutes surinkdavome, bet ir savo didžiojo gamtinio reikalo – nepaisant, kokios oro sąlygos – pritūpdavome ant maišelio, juos grįždami po įkopimo parsinešėme iki atgal išskrendančio lėktuvo. Lygiai tas pats principas turėtų galioti ir mūsų gyvenime – Žemė, kurią čia radome, neturėtų dusti nuo mūsų atliekų. Deja, tai, kas Žemėje vyksta, man vis dažniau primena knygoje perskaitytus vieno Amerikos indėnų genties vado, priversto pasiduoti užkariautojams, dar beveik prieš 200 metų pasakytus žodžius: „Blyškiaveidžio godumas suryja žemę, ir po savęs jis palieka dykumą“. Mes bandome kovoti su pasekmėmis, nors planetos alinimo traukinys važiuoja vis greičiau.
Kai 1993 m. įstengiau gauti leidimą kopti į Everestą, nužygiavęs į bazinę stovyklą negalėjau suprasti, kur patekau: keliolika ekspedicijų, palapinių miestelis, keli šimtai žmonių susigrūdę ant ledyno tarpeklyje aukščiau penkių kilometrų. Kur ten ekologija! Jau nekalbant apie tai, ką žmonija yra padariusi su kalnais dėl naudos, dėl turėti „kuo daugiau“ – tiesiogiai ar netiesiogiai kalnai yra niokojami, ir tam nereikia specialių pastangų – iškertami miškai, o tada tenka matyti ir nuošliaužų, ir griūčių – ne ledų ar sniego, bet gyvos žemės, kalnagūbrių griūčių. Be to, naikinamas pasaulis, kuris yra apačioje – tiek nebūtais potvyniais, tiek žemę paverčiant dykumomis. Mačiau, kaip atviru būdu Čilėje kasamas varis – antrą didžiausią pasaulyje tokią kasyklą. Toji vieta atrodė tarsi didžiausia išplėšta milžiniško gyvūno žaizda. O kas po to?
– Daugelis žmonių be turistinių kelionių savo gyvenimo neįsivaizduoja: taupo visus metus, kad per atostogas pakeliautų, lipa į kalnus turistų takais, vyksta ten slidinėti. Ką ši kelionių kultūra duoda keliaujančiajam ir žmonijai?
– Svarbu, kaip, kas ir kokiu tikslu keliauja. Aš už tai, kad žmonės keliautų, tai yra nuostabu: pažinti ir pasaulį, ir save, ir galimybes, ir tą vienovę su visu pasauliu, kai gali sugrįžti į savo prigimtį. Gali santykinai prailginti savo gyvenimą, nes jis matuojamas ne pragyventų metų skaičiumi, o kokie tie mūsų metai, kaip jaučiamės ir kaip kiti žmonės jaučiasi su mumis.
Kita vertus, nepamatuotas verslas tą prasmingą santykį iškreipia. Prisiminus Nepalą: netoli Everesto esantys kaimeliai, per kuriuos keliauja ekspedicijos, praturtėjo. Atrodytų, aukščiausiuose užkampiuose – užeigos, viešbutėliai, visokie patogumai, ant upelio pastatyta užtvanka elektrai gaminti, o kaip tai sugrįžta? Kaip dėl viso to užteršiama aplinka, akyse nyksta trapi aukštikalnių gamta, ir ten tekantys vandenys, ir ta žemė, kurios ten labai mažai?
– Keliaudamas susiduriate su skirtingomis kultūromis, taip pat – su labai įvairiomis atliekų kultūromis. Kas paliko didžiausią įspūdį?
– Man gera prisiminti savo pirmąsias keliones po kalnus beveik prieš 50 metų kraštuose, kur ir žmogaus koja nežengusi, akis neregėjusi. Apie polietileno maišelius tada išvis nežinojome, naudojome savo pasiūtus, į kuriuos susidėdavome kruopas ar džiūvėsius, bet buvo konservų dėžutės, tai mes jas, suvalgę turinį, akmenimis suplodavome ir kur nors į žvyrą užkasdavome – sutvarkydavome net ir tai, kas natūraliai greičiau negu plastikas sunyksta. Taip suvokėme aplinką. Darėme, ką galime ir dabar turime daryti, ištransliuoti tą žinią, jau nekalbat apie tvarkymąsi, pradedant nuo savęs. Patikimiausias matas gyvenime, taip pat ir kalbant apie gamtosaugą – tikra ar netikra.

Parengta kartu su Elektronikos platintojų asociacija

 

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Einate pasilinksminti? Įvertinkite grėsmę ir būkite atsakingi

    2021-05-15Einate pasilinksminti? Įvertinkite grėsmę ir būkite atsakingi
    Šiandieninis pasaulis pilnas įvairiausių pagundų, kurių klastinga grėsmė dažnai nėra įvertinama iš anksto. Vienas iš pavyzdžių – psichoaktyvių medžiagų vartojimas, kuomet „nekaltas“ ir neapgalvotas veiksmas galiausiai priveda prie ilgalaikių ir sunkių sveikatos problemų. Apie priklausomybę nuo psichoaktyvių medžiagų ir jų žalą žmogaus organizmui pasakoja Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) direktoriaus pavaduotoja dr. Aušra Širvinskienė. Pagalba laiku – efektyvus gydymas Dažnai asmenys nepajėgia patys įvertinti savo priklausomybės laipsnio ir grėsmės gerovei, todėl tokiose situacijose yra svarbi tinkama ir greita šeimos narių reakcija, skatinanti ieškoti išeities. „Aplinkinių raginimas gydytis yra tikrai reikalingas pirmiesiems žingsniams žengti, kadangi pats asmuo paprastai priklausomybės faktą neigia. Artimieji dažniausiai pirmieji ...
  • Penktadienio naktį laikinai neveiks svetainė www.1808.lt

    2021-05-14Penktadienio naktį laikinai neveiks svetainė www.1808.lt
    Pranešame, kad penktadienio naktį, nuo gegužės 14 dienos 22 val. iki gegužės 15 dienos 6 val. ryto, dėl vykdomų techninių darbų neveiks internetinė svetainė www.1808.lt. Minėtuoju laiku svetainėje nebus galimybės užsiregistruoti tyrimams, pasitikrinti jų rezultatus bei registruotis vakcinacijai. Atlikus techninius darbus, svetainė www.1808.lt veiks kaip ir anksčiau. SAM Spaudos tarnyba
  • „Susitikimas su meistru“ (Kviečiame apsilankyti)

    2021-05-12„Susitikimas su meistru“ (Kviečiame apsilankyti)
    Taip vadinasi nuo gegužės 5-osios „Saulėračio“ galerijoje veikianti paroda, skirta mūsų kraštą savo darbais garsinusiam (ir tebegarsinančiam iki šiol – jau iš Anapus) Romanui Krasninkevičiui. Liaudies meno meistrui, grafikui, turėjusiam išskirtinę Dievo dovaną kiaurai permatyti žmogų ir gyvenimo sanklodą bei visa tai pavaizduoti savo darbuose. Gyvenimas jam atseikėjo tiek, kad būtų užtekę ir keletui žmonių: nuo tada, kai aštuoniolikmetis buvo išvarytas į frontą – iki alinančios ligos aptemdytų paskutiniųjų metų ir dienų… Tie dešimtmečiai – tai vargas, kalėjimai, tarnyba kariuomenėje, artimųjų praradimai, gyvenimas rūsiuose ir palėpėse, globojant benamius, nuskriaustus gyvulėlius bei paukščius. Ir dienos bei naktys, nuo kitų darbų likusios ...
  • Suvaidino spektaklį „Pagrandukas“

    2021-05-12Suvaidino spektaklį „Pagrandukas“
    Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijoje tradicijos nesikeičia net ir įvedus nuotolinį mokymą. O kaipgi kitaip! Juk čia mokosi tokie aktyvūs vaikai ir dirba kūrybingi mokytojai. Rusų kalbos mokytoja Nina Bridžiuvienė kiekvienais metais organizuoja Abėcėlės šventę. Šiemet ji taip pat įvyko. Šeštos ir aštuntos klasės mokiniai namuose mokėsi žodžius, pasidarė kaukes ir nufilmavo puikų spektaklį „Pagrandukas“, kuriame tradiciniai pasakų žvėreliai – zuikis, lapė, vilkas, lokys eilėmis pasakojo Pagrandukui apie tai, ko jie mokosi mokykloje. Pagrindiniai šio spektaklio žiūrovai – gimnazijos penktokai, kuriems šeštoje klasėje teks rinktis antrą užsienio kalbą. Taip vaikai supažindinami su rusų kalba. Tačiau šiemet žiūrovų buvo gerokai daugiau. Sumanioji III gimnazijos ...
  • Marijampolės savivaldybės ūkininką ir įmonę „Mantinga“ ministras gyrė už ryžtą ir novatorišką požiūrį

    2021-05-12Marijampolės savivaldybės ūkininką ir įmonę „Mantinga“ ministras gyrė už ryžtą ir novatorišką požiūrį
    Tęsdamas pažintį su Lietuvos ūkininkais ir pramonės įmonėmis, žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas svečiavosi Suvalkijoje. Aplankęs jaunąjį mėsinių galvijų augintoją ir modernią šaldytų duonos gaminių įmonę, ministras susipažino su skirtingiems sektoriams atstovaujančių veiklų pasiekimais ir kasdienybe. Karjeros kryptį padiktavo patirtis tėvų ūkyje Pirmasis K. Navicko sustojimas Suvalkijoje buvo Marijampolės savivaldybės Gudinės kaime pas mėsinių galvijų augintoją, 24-erių Mykolą Šveikauską. Jaunas vaikino amžius ir pasirinkta karjeros kryptis žavi ir stebina, tačiau jaunasis ūkininkas paaiškina, jog toks sprendimas buvo neišvengiamas. Mykolas pripažino, kad dar būdamas paauglys žinojo, jog savo gyvenimą sies su žemės ūkiu ir mėsiniais gyvuliais, mat mėsinius galvijus nemažai metų augino jo ...
  • Artu – kaip meilės glėbys…

    2021-05-08Artu – kaip meilės glėbys...
    Leidus atsiverti parodų erdvėms Marijampolės kultūros centre parodų užderėjo dar gausiau, nei įprasta: be kitų, gražiai viena kitą keičia projekto „Pasaulio sūduviečiai“ ekspozicijos. Baigiantis balandžiui parengta ir lankytojų II aukšto fojė laukia netikėta (ir vėl!) Ievos Voroneckytės kūryba – paroda „Artu“. Netikėtas pavadinimas? Netikėtas ir žanras – juvelyrika („Mano smalsumo segė“, „Mamos Rasos pakabukas“, „Močiutės Gražinos segė“). Originali, subtili ekspozicija, meniškas prisistatymas būsimiems lankytojams: „Jau daugiau kaip dešimtmetį kūryboje man artimos žmogaus ir gamtos temos. Visi sidabriniai papuošalai sukurti iš mano pačios ir artimųjų delnų ir pirštų atspaudų, siekiant perteikti asmenybės individualumą – mamos delne rasos lašelis, mylimojo pirštų atspaudai lyg ...
  • …Ir apie mūsų kraštą (Leidiniai)

    2021-05-08...Ir apie mūsų kraštą (Leidiniai)
    2020-ieji – Tautodailės metai – nepaisant tikrai nepalankios kultūros gyvenimui ir numatytiems vyksmams situacijos, buvo ir įvairūs, ir turtingi įvairių renginių (spėtų realizuoti per trumpą laiką), išleista nemažai leidinių. Vienas tokių – Vilniaus etninės kultūros centro solidi knyga „Riešinės seniau ir dabar“. Tai antrasis (papildytas) Irenos Felomenos Juškienės sudarytas kelių dalių albumas, kurį pastudijavus galima sužinoti ir riešinių, ir pirštinių, ir antkrūtinių (retenybė) atsiradimo istoriją, pamatyti ir seniausius, muziejuose saugomus, pavyzdžius. Taip pat daug vietos skirta šių dienų mezgėjoms, pateikiama daugybė nuotraukų ir grafinių raštų pavyzdžių. Jie – iš visų Lietuvos regionų (keletas pavyzdžių ir iš Suvalkijos). Smagu, kad tarp kitų ...
  • Gausiai dalyvavo, gražiai pasirodė

    2021-05-08
    Nors situacija visose srityse tebėra sudėtinga, daugybė tradicinių, anksčiau planuotų dalykų persikėlė į virtualią erdvę, vyko ir tebevyksta. Lietuvos nacionalinio kultūros centro organizuojamas (jau devintasis) Lietuvos vaikų ir moksleivių – liaudies kūrybos atlikėjų – konkursas „Tramtatulis“ įgavo pagreitį. Šiemet jis skirtas vienos žymiausių pasaulio archeologių, baltų ir indoeuropiečių kultūrų tyrinėtojos Marijos Gimbutienės gimimo 100-mečiui paminėti. Skatinti vaikus domėtis tradicine kultūra, skleisti liaudies kūrybą, ugdyti jaunuosius folkloro atlikėjus, akcentuoti tarmių reikšmę – taip apibrėžiami šio konkurso tikslai. Šiais metais „Tramtatulis“ ypatingas, nes vyko karantino sąlygomis, dalyviai buvo vertinami virtualiai, pagal pateiktus įrašus. Marijampolėje jis ypatingas ir dėl kitko: kaip niekada šiemet gausaus ...
  • PROFESINĖS ŠVENTĖS DIENĄ MINIME BŪDAMI NEPRIKLAUSOMI

    2021-05-07PROFESINĖS ŠVENTĖS DIENĄ MINIME BŪDAMI NEPRIKLAUSOMI
    Šiandien, minėdami savo profesinę šventę – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną – džiaugiamės, kad galime skleisti laisvą, gimtąja kalba parašytą žodį, ir didžiuojamės tais, kurie net tamsiausiais mūsų tautai laikais puoselėjo lietuvišką žodį, išsaugodami jį ateities kartoms. Drauge su lietuvišku žodžiu mums didžiulė vertybė yra mūsų šalies ir mūsų, žurnalistų, NEPRIKLAUSOMYBĖ. Didžiuojamės, kad esame nepriklausomas leidinys, galintis skleisti naujienas, aktualijas ir gal ne visiems malonų tiesos žodį. Tokie – NEPRIKLAUSOMI – sieksime ir išlikti. To šiandien mums linki daugelis kolegų ir bičiulių. Su Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena mus sveikina Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos direktorė Rasa ...
  • Į krašto kelius grįžo „Google Street View“ automobiliai

    2021-05-07Į krašto kelius grįžo „Google Street View“ automobiliai
    Šiomis dienomis mūsų krašto keliuose vėl pasirodė „Google Street View“ automobiliai. Jie keliauja per daugelį šalies miestų. Pagrindinis pakartotinio važiavimo tikslas – atnaujinti Lietuvos miestų, kelių ir greitkelių vaizdus „Google“ žemėlapių platformoje. Dėl „Google Street View“ vartotojai turi galimybę virtualiai aplankyti daugumą mūsų šalies miestų, istorinius paminklus, pilis, taip pat kurortus prie jūros ir nacionalinius parkus. „Google“ pastebi, kad laikui bėgant infrastruktūra miestuose ir tarp jų keičiasi, vystosi, todėl žemėlapyje matomus vaizdus svarbu reguliariai atnaujinti, o nauji vaizdai vartotojams padės dar geriau orientuotis įvairiose vietovėse. „Street View“ funkcija suteikia galimybę matyti 360 laipsnių vaizdus iš gatvių, susipažinti su kultūriniu ir nacionaliniu ...
  • Kinas – tikrovę imituojanti medija. Įspūdžiai po virtualaus 26-ojo „Kino pavasario“

    2021-05-05Kinas – tikrovę imituojanti medija.  Įspūdžiai po virtualaus 26-ojo „Kino pavasario“
    Medijomis vadinama tai, kuo naudojamės netiesioginiam bendravimui, kai negalime bendrauti akis į akį. Medijos arba skirtingi komunikacijos būdai yra ir televizija, kinas, ir reklama, internetas, muzikos, vaizdo įrašai, taip pat laikraščiai ir žurnalai, net kompiuteriniai žaidimai. Masinėmis medijomis vadinamos komunikacijos priemonės pasiekia ir perduoda informaciją didelėms auditorijoms. Visgi reikia nepamiršti, kad medijos nėra tikro pasaulio atspindys, nors dažnai suvokiamos kaip atspindys to, kas tikra. Čia gal tinka labiau kalbant apie socialinius tinklus, įvairias informavimo priemones. O kalbant apie kiną, ko gero, niekam nekyla abejonių, kad tai nėra realus gyvenimas, ir net faktas, jog kino filmas sukuria tikros realybės įspūdį, yra kaip ...
  • Ir vėl „Kinas ant ratų“

    2021-05-05Ir vėl „Kinas ant ratų“
    Penktadienį, balandžio 30-ąją, Marijampolės kempinge įvyko renginys „Kinas ant ratų“. Tai nevyriausybinės organizacijos „Jaunimas yra“ sumanymas. Matydami, kaip žmonės išsiilgę pramogų, renginių, žiūrovus jie pakvietė į net keturis filmų seansus. Pirmasis filmas buvo skirtas mažiesiems – 17.30 val. parodytas animacinis „Mažasis princas“, vėliau laukė lietuviškas „Dėdė, Rokas ir Nida“, mėgstantys veiksmą žiūrėjo „Grenlandija: išlikimas“, o paskutiniame seanse 0.35 val. buvo rodomas siaubo filmas „Saulės kultas“. Bilietai buvo platinami internetu, žiūrovai laikėsi karantino nustatytų saugumo reikalavimų. Kaip papasakojo organizatorių atstovė Raimonda Bogužaitė, iš viso į kiną po atviru dangumi atvyko apie 120 automobilių, žiūrovų buvo mažiausiai dvigubai daugiau. Vėlyvesni du seansai buvo populiaresni – ...
  • „Spindulio“ kino teatras atvėrė duris žiūrovams

    2021-05-05„Spindulio“ kino teatras atvėrė duris žiūrovams
    O žiūrovų jame nebuvo nuo pernykščio lapkričio 6-osios. Į kino teatrą jie po karantino suvaržymų sugrįžo nuo trečiadienio, balandžio 28-osios. Kaip papasakojo kino teatro direktorė Kristina Dobrovolskienė, 28 ir 29 dienomis kino teatras dirbo testinėje aplinkoje: darbuotojai testavo, tikrino sistemas, pasitikrino aparatūros būklę – nors per karantiną irgi ją tikrino, bet parametrus teko susižiūrėti iš naujo, nes vėl imta leisti filmą po filmo. Visgi veikla nebuvo vykdoma pusę metų, taigi ir darbuotojams reikėjo pasipraktikuoti, prisiminti savo pareigas iš naujo. Penktadienį po pietų įvyko atidarymo renginys. Jame dalyvavo tik patys darbuotojai ir seanso žiūrovai. Kitų svečių nekviesta dėl saugumo. Šoko kolektyvas „Arabeskas“, taip ...
  • Sena meilė nekomerciniam kinui

    2021-05-05Sena meilė nekomerciniam kinui
    Marijampolietis žurnalistas, kino mylėtojas ir žinovas Algis VAŠKEVIČIUS: – Kinu domiuosi jau daugybę metų ir ypač nekomerciniu, klubiniu, vadinamuoju „arthauziniu“. Dar praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje kelerius metus Marijampolėje teko vesti „Kino klubo“ užsiėmimus, kai žiūrėdavome tuomet sunkiai pasiekiamus, iš nelabai kokybiškų vaizdajuosčių sukamus F. Felinio, M. Antonionio ar P. P. Pazolinio filmus. Ta meilė kinui išliko ir vėliau. Atsivėrus sienoms, pagaliau atsirado galimybė apsilankyti įvairių šalių kino festivaliuose, apie ką anksčiau būdavo galima tik pasvajoti arba paskaityti žurnalo „Kinas“ puslapiuose – S. Valiulio ir S. Macaičio straipsniuose. Tad per pastaruosius metus jau daug kartų teko apsilankyti Berlyno kino festivalyje vasario mėnesį ir ...
  • Kūryba padeda pabėgti nuo kasdienybės

    2021-05-05Kūryba padeda pabėgti nuo kasdienybės
    Taip pat – padaryti ją prasminga, kai vietoje aplink tvyrančio negatyvo, kurio pastaruoju metu tikrai daug, atsiranda vis daugiau šviesos, noro eiti pirmyn, o dažnos dienos laiką net norisi pristabdyti… Tuo iki gegužės 15 dienos tikrai galite įsitikinti Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje (II a. didžiojoje salėje), kur veikia paroda, susidedanti net iš trijų dalių. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog kiekviena jų atspindi tarsi atskiras temas, tačiau yra labai svarbus ir dažnai neįvertinamas dalykas, jas jungiantis. Tai mūsų požiūris į save ir šios dienos realybę bei gebėjimą joje ir su ja gyventi. Projektas – vienas iš daugelio XXI Lietuvos ...