Pažinimo laboratorija 2020

Dovanos idėja!!!

190px

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.

 

Valdžia ir politika – neatsiejamos lietuviškos žiniasklaidos sistemos dalys

Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras.
Iš naujo formavosi aukščiausios valdžios institucijos, kūrėsi rinkos ekonomika, privatizavosi ir steigėsi įmonės. Keistis teko ir žiniasklaidai – iš centralizuotos ir itin reguliuojamos sistemos ji žengė decentralizacijos keliu. Anksčiau kruopščiai valstybės kontroliuojamos žiniasklaidos priemonės turėjo ne tik išmokti dirbti pagal Vakarų šalims būdingą modelį, bet ir pereiti naujiesiems savininkams, paisyti visuomenės informavimo įstatymų.
Žiniasklaidos tyrimų teoretikai pastebi, kad Lietuvos žiniasklaidos sistema nuo Nepriklausomybės Atkūrimo iki šių dienų įgijo poliarizuotojo pliuralistinio, demokratinio korporacinio ir liberaliojo modelių bruožų, tačiau vyraujantys yra poliarizuotojo pliuralistinio modelio bruožai. Jie būdingi ir Viduržemio jūros šalių žiniasklaidos sistemoms. Mokslininkai pastebi, kad žinia­sklaidos sistemų modeliai dažniausiai būna nulemti istorinės patirties ir leidžia suprasti žiniasklaidos sistemų funkcionavimą.

 

Analizuoja trimis dimensijomis
Žiniasklaidos sistemų modelius į poliarizuotąjį pliuralistinį, demokratinį korporacinį ir liberalųjį skiria mokslininkai Danielis C. Halinas ir Paulas Mančinis (D. C. Hallin ir P. Mancini, 2004). Pasak jų, poliarizuotas pliuralistinis modelis išsiskiria žiniasklaidos integracija į partijų politiką, silpnesne istorinės komercinės žiniasklaidos raida ir stipriu valstybės vaidmeniu. Demokratiniam korporaciniam modeliui būdinga istorinė komercinė žiniasklaida ir žiniasklaida, susijusi su organizuotomis socialinėmis ir politinėmis grupėmis, kur vyrauja santykinai aktyvus, bet teisiškai ribotas valstybės vaidmuo. Liberaliajam modeliui, mokslininkų teigimu, būdingas santykinis rinkos mechanizmo ir komercinės žiniasklaidos dominavimas. Pastebima, kad poliarizuotasis pliuralistinis modelis vyrauja Viduržemio jūros šalyse: Prancūzijoje, Italijoje, Graikijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje, demokratinis korporacinis – žemyninėse Šiaurės Europos šalyse: Skandinavijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Austrijoje. Liberalusis žiniasklaidos sistemos modelis vyrauja Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, JAV ir Kanadoje.
D. C. Halinas ir P. Mančinis žiniasklaidos modelius skirsto ir kuria remdamiesi žiniasklaidos rinkos plėtros tendencijomis, ryšių tarp politinių partijų ir žiniasklaidos egzistavimu, žurnalistų profesionalumu ir valstybės kišimusi į žiniasklaidos sistemą dydžiu ir pobūdžiu.

Privatizacija reiškė laisvę
Lietuvos žiniasklaida ne tiesioginėmis, o kartais ir tokiomis priemonėmis, būna valdoma politinių veikėjų. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis 2011 m. parengęs mokslinį straipsnį „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“, kuriame išsamiai analizuoja Lietuvos žiniasklaidos sistemą apžvelgdamas ir išskirdamas jai būdingus D. C. Halino ir P. Mančinio apibrėžtus žiniasklaidos sistemos bruožus teigia, kad „formuojant teisinę, politinę, ekonominę žiniasklaidos aplinką ir žiniasklaidos savitvarkos sistemą, Lietuvos žiniasklaidos sistema įgijo poliarizuotojo pliuralistinio, demokratinio korporacinio ir liberaliojo modelių bruožų, tačiau vyraujantis yra poliarizuotojo pliuralistinio modelio bruožas“. Pasak mokslininko, tokį atitikmenį lėmė daugiausia istorinis kontekstas.
Išsivadavusios iš komunistinės santvarkos, lietuviškos žiniasklaidos tikslas buvo atsisakyti cenzūros ir politinės kontrolės. Tai sekėsi. Žiniasklaidos rinkoje ėmė rastis privatūs veikėjai, privatizavę sovietinių laikraščių, žurnalų redakcijų, televizijų turtą. Naujai susikūrusios žiniasklaidos priemonės siekė akcentuoti, kad jos – nepriklausomos, taip pažymėdamos, kad jos nėra kontroliuojamos valstybės ir partijų. Televizijų, dažniausiai retransliuojančių Vakaruose sukurtą produktą, žiūrimumas augo. Dominuoti ėmė privatūs komerciniai laikraščiai – jų skaitomumas buvo beveik 4 kartus didesnis nei dabartinės Lietuvoje veikiančios spausdintinės žinia­sklaidos. Tai laikyta didžiuliu iš sovietinės sistemos išsilaisvinusios žiniasklaidos laimėjimu, nes periodinės spaudos plėtra ir įsigalėjimas laikomas liberaliojo žiniasklaidos modelio bruožu. Tačiau tuo pat metu Lietuvos žiniasklaidos sistema įgijo ir poliarizuotojo pliuralistinio modelio bruožų, nes dėl sovietinės santvarkos egzistavimo, komercinė žiniasklaida Lietuvoje ėmė veikti ir vystytis palyginti vėlai – tik XX a. pradžioje.

Komercinė žiniasklaida Lietuvoje ėmė veikti ir vystytis palyginti vėlai – tik XX a. pradžioje.

Būdingi artimi santykiai su politiniais veikėjais
Lietuvos žiniasklaidos modelis su poliarizuotuoju pliuralistiniu tapatinamas ne tik dėl vėlyvos komercializacijos. Nepaisant siekio tapti laisva ir nepriklausoma nuo politikos ir valdžios, žiniasklaida ne tiesioginėmis (o kartais ir tokiomis ) priemonėmis tapo (ir kartais tebėra) valdoma tam tikrų politinių veikėjų. Ne tiesiogiai, kaip būdavo sovietinės santvarkos laikais, tačiau kitomis formomis. Pavyzdžiui, siekdamos gauti pinigų iš reklamos, žiniasklaidos priemonės ima skleisti palankią arba nepalankią informaciją tų reklamos užsakovų (politikų) atžvilgiu, kurie sutinka mokėti daugiau pinigų ir atvirkščiai.
Neabejoti, kad Lietuvos žinia­sklaidos sistemoje vyrauja poliarizuotojo pliuralistinio modelio bruožai leidžia D. C. Halino ir P. Mančinio pastebėjimas, kad minėtam modeliui yra būdingi artimi politinių veikėjų ir žiniasklaidos santykiai, išskirtinis žiniasklaidos dėmesys politiniam gyvenimui ir santykinai elitinis žurnalistikos pobūdis, labiau nukreiptas į besivaržančius politikus nei į plačiąją visuomenę.

Atkūrus Nepriklausomybę lietuviškos žiniasklaidos auditorija buvo maždaug 3 kartus didesnė nei dabar. Kontroliuoja per įstatymus ir pinigus
D. Jastramskis (2011) primena, kad 1996 m. Seimui priėmus Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą, buvo panaikinta Spaudos kontrolės valdyba prie Vidaus reikalų ministerijos ir tokiu būdu atsisakyta tiesioginės Vyriausybės kontrolės žiniasklaidai. Tuo pat metu žiniasklaidos reguliavimas ir priežiūra perduota Žurnalistų etikos inspektoriui, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai ir Lietuvos radijo ir televizijos komisijai. Tačiau tai, kad žurnalistų etikos inspektorių skiria Seimas ir kad jis bei Lietuvos radijo ir televizijos komisija yra atskaitingi Seimui, galima teigti, jog valstybė įtaką netiesiogiai, bet žiniasklaidos valdymui vis dėlto turi. O tai, kad paramą žiniasklaidai skirsto ne tik per PVM mokesčio lengvatą, o ir konkurso būdu per Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą, D. Jastramskis atkreipia dėmesį, būdama viena iš didžiausių žiniasklaidos organizacijų reklamos užsakovų, valstybė (…) sureikšmino savo politinį vaidmenį žiniasklaidos atžvilgiu.
Dėl šių ir anksčiau minėtų priežasčių Lietuvos žiniasklaidos sistemai ir priskiriamas poliarizuotasis pliuralistinis modelis.
Parengė Rita LIŽAITYTĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Komentarai baigti.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.