Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Valdžia ir politika – neatsiejamos lietuviškos žiniasklaidos sistemos dalys

Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras.
Iš naujo formavosi aukščiausios valdžios institucijos, kūrėsi rinkos ekonomika, privatizavosi ir steigėsi įmonės. Keistis teko ir žiniasklaidai – iš centralizuotos ir itin reguliuojamos sistemos ji žengė decentralizacijos keliu. Anksčiau kruopščiai valstybės kontroliuojamos žiniasklaidos priemonės turėjo ne tik išmokti dirbti pagal Vakarų šalims būdingą modelį, bet ir pereiti naujiesiems savininkams, paisyti visuomenės informavimo įstatymų.
Žiniasklaidos tyrimų teoretikai pastebi, kad Lietuvos žiniasklaidos sistema nuo Nepriklausomybės Atkūrimo iki šių dienų įgijo poliarizuotojo pliuralistinio, demokratinio korporacinio ir liberaliojo modelių bruožų, tačiau vyraujantys yra poliarizuotojo pliuralistinio modelio bruožai. Jie būdingi ir Viduržemio jūros šalių žiniasklaidos sistemoms. Mokslininkai pastebi, kad žinia­sklaidos sistemų modeliai dažniausiai būna nulemti istorinės patirties ir leidžia suprasti žiniasklaidos sistemų funkcionavimą.

 

Analizuoja trimis dimensijomis
Žiniasklaidos sistemų modelius į poliarizuotąjį pliuralistinį, demokratinį korporacinį ir liberalųjį skiria mokslininkai Danielis C. Halinas ir Paulas Mančinis (D. C. Hallin ir P. Mancini, 2004). Pasak jų, poliarizuotas pliuralistinis modelis išsiskiria žiniasklaidos integracija į partijų politiką, silpnesne istorinės komercinės žiniasklaidos raida ir stipriu valstybės vaidmeniu. Demokratiniam korporaciniam modeliui būdinga istorinė komercinė žiniasklaida ir žiniasklaida, susijusi su organizuotomis socialinėmis ir politinėmis grupėmis, kur vyrauja santykinai aktyvus, bet teisiškai ribotas valstybės vaidmuo. Liberaliajam modeliui, mokslininkų teigimu, būdingas santykinis rinkos mechanizmo ir komercinės žiniasklaidos dominavimas. Pastebima, kad poliarizuotasis pliuralistinis modelis vyrauja Viduržemio jūros šalyse: Prancūzijoje, Italijoje, Graikijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje, demokratinis korporacinis – žemyninėse Šiaurės Europos šalyse: Skandinavijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Austrijoje. Liberalusis žiniasklaidos sistemos modelis vyrauja Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, JAV ir Kanadoje.
D. C. Halinas ir P. Mančinis žiniasklaidos modelius skirsto ir kuria remdamiesi žiniasklaidos rinkos plėtros tendencijomis, ryšių tarp politinių partijų ir žiniasklaidos egzistavimu, žurnalistų profesionalumu ir valstybės kišimusi į žiniasklaidos sistemą dydžiu ir pobūdžiu.

Privatizacija reiškė laisvę
Lietuvos žiniasklaida ne tiesioginėmis, o kartais ir tokiomis priemonėmis, būna valdoma politinių veikėjų. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis 2011 m. parengęs mokslinį straipsnį „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“, kuriame išsamiai analizuoja Lietuvos žiniasklaidos sistemą apžvelgdamas ir išskirdamas jai būdingus D. C. Halino ir P. Mančinio apibrėžtus žiniasklaidos sistemos bruožus teigia, kad „formuojant teisinę, politinę, ekonominę žiniasklaidos aplinką ir žiniasklaidos savitvarkos sistemą, Lietuvos žiniasklaidos sistema įgijo poliarizuotojo pliuralistinio, demokratinio korporacinio ir liberaliojo modelių bruožų, tačiau vyraujantis yra poliarizuotojo pliuralistinio modelio bruožas“. Pasak mokslininko, tokį atitikmenį lėmė daugiausia istorinis kontekstas.
Išsivadavusios iš komunistinės santvarkos, lietuviškos žiniasklaidos tikslas buvo atsisakyti cenzūros ir politinės kontrolės. Tai sekėsi. Žiniasklaidos rinkoje ėmė rastis privatūs veikėjai, privatizavę sovietinių laikraščių, žurnalų redakcijų, televizijų turtą. Naujai susikūrusios žiniasklaidos priemonės siekė akcentuoti, kad jos – nepriklausomos, taip pažymėdamos, kad jos nėra kontroliuojamos valstybės ir partijų. Televizijų, dažniausiai retransliuojančių Vakaruose sukurtą produktą, žiūrimumas augo. Dominuoti ėmė privatūs komerciniai laikraščiai – jų skaitomumas buvo beveik 4 kartus didesnis nei dabartinės Lietuvoje veikiančios spausdintinės žinia­sklaidos. Tai laikyta didžiuliu iš sovietinės sistemos išsilaisvinusios žiniasklaidos laimėjimu, nes periodinės spaudos plėtra ir įsigalėjimas laikomas liberaliojo žiniasklaidos modelio bruožu. Tačiau tuo pat metu Lietuvos žiniasklaidos sistema įgijo ir poliarizuotojo pliuralistinio modelio bruožų, nes dėl sovietinės santvarkos egzistavimo, komercinė žiniasklaida Lietuvoje ėmė veikti ir vystytis palyginti vėlai – tik XX a. pradžioje.

Komercinė žiniasklaida Lietuvoje ėmė veikti ir vystytis palyginti vėlai – tik XX a. pradžioje.

Būdingi artimi santykiai su politiniais veikėjais
Lietuvos žiniasklaidos modelis su poliarizuotuoju pliuralistiniu tapatinamas ne tik dėl vėlyvos komercializacijos. Nepaisant siekio tapti laisva ir nepriklausoma nuo politikos ir valdžios, žiniasklaida ne tiesioginėmis (o kartais ir tokiomis ) priemonėmis tapo (ir kartais tebėra) valdoma tam tikrų politinių veikėjų. Ne tiesiogiai, kaip būdavo sovietinės santvarkos laikais, tačiau kitomis formomis. Pavyzdžiui, siekdamos gauti pinigų iš reklamos, žiniasklaidos priemonės ima skleisti palankią arba nepalankią informaciją tų reklamos užsakovų (politikų) atžvilgiu, kurie sutinka mokėti daugiau pinigų ir atvirkščiai.
Neabejoti, kad Lietuvos žinia­sklaidos sistemoje vyrauja poliarizuotojo pliuralistinio modelio bruožai leidžia D. C. Halino ir P. Mančinio pastebėjimas, kad minėtam modeliui yra būdingi artimi politinių veikėjų ir žiniasklaidos santykiai, išskirtinis žiniasklaidos dėmesys politiniam gyvenimui ir santykinai elitinis žurnalistikos pobūdis, labiau nukreiptas į besivaržančius politikus nei į plačiąją visuomenę.

Atkūrus Nepriklausomybę lietuviškos žiniasklaidos auditorija buvo maždaug 3 kartus didesnė nei dabar. Kontroliuoja per įstatymus ir pinigus
D. Jastramskis (2011) primena, kad 1996 m. Seimui priėmus Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą, buvo panaikinta Spaudos kontrolės valdyba prie Vidaus reikalų ministerijos ir tokiu būdu atsisakyta tiesioginės Vyriausybės kontrolės žiniasklaidai. Tuo pat metu žiniasklaidos reguliavimas ir priežiūra perduota Žurnalistų etikos inspektoriui, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai ir Lietuvos radijo ir televizijos komisijai. Tačiau tai, kad žurnalistų etikos inspektorių skiria Seimas ir kad jis bei Lietuvos radijo ir televizijos komisija yra atskaitingi Seimui, galima teigti, jog valstybė įtaką netiesiogiai, bet žiniasklaidos valdymui vis dėlto turi. O tai, kad paramą žiniasklaidai skirsto ne tik per PVM mokesčio lengvatą, o ir konkurso būdu per Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą, D. Jastramskis atkreipia dėmesį, būdama viena iš didžiausių žiniasklaidos organizacijų reklamos užsakovų, valstybė (…) sureikšmino savo politinį vaidmenį žiniasklaidos atžvilgiu.
Dėl šių ir anksčiau minėtų priežasčių Lietuvos žiniasklaidos sistemai ir priskiriamas poliarizuotasis pliuralistinis modelis.
Parengė Rita LIŽAITYTĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Komentarai baigti.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.