Pažinimo laboratorija 2020

Dovanos idėja!!!

190px

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.

 

Vietoje nestovime, bet tobulintinų dalykų lieka

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumoNuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

– Nemažai dalykų Lietuvos žiniasklaidos sistemoje per tą laiką pasikeitė, bet principiniai dalykai išliko. Lietuvos žiniasklaidoje vis dar vyrauja poliarizuotas pliuralistinis žiniasklaidos modelis. Vienareikšmiškai pasakyti, gerai tai ar blogai, negalima, tačiau jei reikėtų pasirinkti atsakymą tokioje vertinimo skalėje, sakyčiau, kad situaciją vertinčiau vidutiniškai. Tikėtis, kad pokumunistinės valstybės žiniasklaidos sistema taps labai greitai panaši į Skandinavijos ar Vakarų Europos šalių, būtų sunku. Kita vertus, nereikia manyti, kad tų Vakarų Europos šalių žiniasklaida yra sektinas pavyzdys. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos žiniasklaidos sistema, kuriai būdingas liberalusis modelis, per pastaruosius 10 metų pasikeitė ne į pačią geriausią pusę. Labai įsigalėjo komercinė magnatų žiniasklaida, atsirado problemų su žurnalistų profesionalumu.
Grįžtant prie Lietuvos atvejo, per pastaruosius 10 metų labai smarkiai susitraukė žiniasklaidos reklamos rinka. Po 2007 metų krizės nespėjusiai atsigauti rinkai teko susitaikyti, kad pagrindinė reklamos rinka priklauso globalioms korporacijoms, tokioms kaip „Google“, „Facebook“, „Youtube“ – jos maždaug pusę žiniasklaidos reklamos rinkos perkėlė į internetą, nes ten persikėlė ir auditorija. Pasikeitus reklamos rinkos struktūrai, žiniasklaidos sistema neteko nemažai pinigų. Tačiau šiuo atveju Lietuva nėra išskirtinė – su tuo susidūrė visas pasaulis, taip pat ir Vakarų Europos šalys.
Svarbu pastebėti, kad komercinės reklamos pajamoms sumažėjus, valstybinės įstaigos ir savivaldybės skiriamas sumas viešiesiems pirkimams žiniasklaidos paslaugoms įsigyti padidino. Tačiau tai nėra sveikintina tendencija. Tokiu būdu valstybės pinigais politikai gali daryti įtaką žiniasklaidos turiniui, o tai nėra gerai.
Tačiau atsitiko ir gerų dalykų. 2015 metais Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija įgijo teisę gauti nepriklausomą finansavimą. Ilgą laiką politikai kiekvienais metais spręsdavo kiek pinigų skirti nacionaliniam transliuotojui – tai sudarė sąlygas demonstruoti įtaką. Tačiau 2015 m. senosios pinigų skyrimo tvarkos nuspręsta atsisakyti – finansavimas LRT pradėtas teikti apskaičiuojant jo dydį pagal specialią formulę, įrašytą įstatyme. Ši nauja nacionalinio transliuotojo finansavimo metodika Lietuvos žiniasklaidai leido įgyti korporacinio demokratinio žiniasklaidos modelio bruožų – tai yra labai teigiamas impulsas Lietuvos žinia­sklaidos sistemai.
Kalbant apie žiniasklaidos savitvarkos sistemą, teigiamų poslinkių per 10 metų įvyko mažai arba jų išvis neįvyko. Priešingai, kai kuriais aspektais situacija netgi pablogėjo. Pavyzdžiui, 2013 m. sutarus, kad Lietuvos radijo ir televizijos komisijos vadovą skiria Seimas.
Lyginant Lietuvos žiniasklaidos sistemą su Latvijos ar Estijos galima pastebėti, kad mūsų atveju žiniasklaida yra kur kas labiau reguliuojama nei pas juos.Nei latviai, nei estai neturi Žurnalistų etikos inspektoriaus, kurį skirtų Seimas. Už tai atsakingos komisijos egzistuoja, tačiau jų atsiradimas ir veikimas yra inicijuotos pačių žurnalistų arba leidėjų, jos nėra įtvirtintos įstatymuose.
Apibendrinant galima pasakyti, kad teigiamiems poslinkiams vietos Lietuvos žiniasklaidos sistemoje dar tikrai yra. Galima būtų sumažinti žiniasklaidos priežiūros aparatą. Valstybei reikėtų pagalvoti, kaip žiniasklaidą sustiprinti ekonomiškai, nes tik ekonomiškai pajėgi žiniasklaida gali generuoti kokybišką turinį. Reklamos rinkai ir pajamoms susitraukus, savarankiškai užsidirbti sunku, todėl valstybei reikia pagalvoti apie labai rimtą žiniasklaidos subsidijavimo sistemą. Kalbu ne apie tiesioginio subsidijavimo sistemą, o apie žiniasklaidą remiantį fondą, kurio biudžetas būtų sudarytas iš valstybės lėšų.
Turime panašiai veikiantį Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą – jo veikimo principas geras, bėda ta, kad jis labai minimaliai finansuojamas. Jei fondui būtų skiriama daugiau pinigų, žinia­sklaidos turinys galėtų pasikeisti į gerąją pusę. Redakcijos jaustųsi laisviau ekonomiškai, dėl to mažiau įtakos turėtų vietos savivaldybės ar politikai. Siūlymų ir iniciatyvų sistemą keisti yra, tačiau apie didesnio finansavimo skyrimą negirdėti.
Tiesa, teigiami pokyčiai ne tik valdžios ir valstybės rankose. Iniciatyvų keisti, gerinti sistemą pasigendama ir iš pačios žiniasklaidos. Jei žiniasklaidos organizacijos labiau mobilizuotų ir keltų problemas į paviršių, galima būtų tikėtis didesnio proveržio. Reali situacija tokia, kad žiniasklaidos organizacijos susitelkia tik oponuoti valdžios pasiūlymus. Rezultatų tai duoda, tačiau dažniausiai ne tokių, kokių tikimasi ir norisi.

Komentarai baigti.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.