Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Vietoje nestovime, bet tobulintinų dalykų lieka

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumoNuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

– Nemažai dalykų Lietuvos žiniasklaidos sistemoje per tą laiką pasikeitė, bet principiniai dalykai išliko. Lietuvos žiniasklaidoje vis dar vyrauja poliarizuotas pliuralistinis žiniasklaidos modelis. Vienareikšmiškai pasakyti, gerai tai ar blogai, negalima, tačiau jei reikėtų pasirinkti atsakymą tokioje vertinimo skalėje, sakyčiau, kad situaciją vertinčiau vidutiniškai. Tikėtis, kad pokumunistinės valstybės žiniasklaidos sistema taps labai greitai panaši į Skandinavijos ar Vakarų Europos šalių, būtų sunku. Kita vertus, nereikia manyti, kad tų Vakarų Europos šalių žiniasklaida yra sektinas pavyzdys. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos žiniasklaidos sistema, kuriai būdingas liberalusis modelis, per pastaruosius 10 metų pasikeitė ne į pačią geriausią pusę. Labai įsigalėjo komercinė magnatų žiniasklaida, atsirado problemų su žurnalistų profesionalumu.
Grįžtant prie Lietuvos atvejo, per pastaruosius 10 metų labai smarkiai susitraukė žiniasklaidos reklamos rinka. Po 2007 metų krizės nespėjusiai atsigauti rinkai teko susitaikyti, kad pagrindinė reklamos rinka priklauso globalioms korporacijoms, tokioms kaip „Google“, „Facebook“, „Youtube“ – jos maždaug pusę žiniasklaidos reklamos rinkos perkėlė į internetą, nes ten persikėlė ir auditorija. Pasikeitus reklamos rinkos struktūrai, žiniasklaidos sistema neteko nemažai pinigų. Tačiau šiuo atveju Lietuva nėra išskirtinė – su tuo susidūrė visas pasaulis, taip pat ir Vakarų Europos šalys.
Svarbu pastebėti, kad komercinės reklamos pajamoms sumažėjus, valstybinės įstaigos ir savivaldybės skiriamas sumas viešiesiems pirkimams žiniasklaidos paslaugoms įsigyti padidino. Tačiau tai nėra sveikintina tendencija. Tokiu būdu valstybės pinigais politikai gali daryti įtaką žiniasklaidos turiniui, o tai nėra gerai.
Tačiau atsitiko ir gerų dalykų. 2015 metais Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija įgijo teisę gauti nepriklausomą finansavimą. Ilgą laiką politikai kiekvienais metais spręsdavo kiek pinigų skirti nacionaliniam transliuotojui – tai sudarė sąlygas demonstruoti įtaką. Tačiau 2015 m. senosios pinigų skyrimo tvarkos nuspręsta atsisakyti – finansavimas LRT pradėtas teikti apskaičiuojant jo dydį pagal specialią formulę, įrašytą įstatyme. Ši nauja nacionalinio transliuotojo finansavimo metodika Lietuvos žiniasklaidai leido įgyti korporacinio demokratinio žiniasklaidos modelio bruožų – tai yra labai teigiamas impulsas Lietuvos žinia­sklaidos sistemai.
Kalbant apie žiniasklaidos savitvarkos sistemą, teigiamų poslinkių per 10 metų įvyko mažai arba jų išvis neįvyko. Priešingai, kai kuriais aspektais situacija netgi pablogėjo. Pavyzdžiui, 2013 m. sutarus, kad Lietuvos radijo ir televizijos komisijos vadovą skiria Seimas.
Lyginant Lietuvos žiniasklaidos sistemą su Latvijos ar Estijos galima pastebėti, kad mūsų atveju žiniasklaida yra kur kas labiau reguliuojama nei pas juos.Nei latviai, nei estai neturi Žurnalistų etikos inspektoriaus, kurį skirtų Seimas. Už tai atsakingos komisijos egzistuoja, tačiau jų atsiradimas ir veikimas yra inicijuotos pačių žurnalistų arba leidėjų, jos nėra įtvirtintos įstatymuose.
Apibendrinant galima pasakyti, kad teigiamiems poslinkiams vietos Lietuvos žiniasklaidos sistemoje dar tikrai yra. Galima būtų sumažinti žiniasklaidos priežiūros aparatą. Valstybei reikėtų pagalvoti, kaip žiniasklaidą sustiprinti ekonomiškai, nes tik ekonomiškai pajėgi žiniasklaida gali generuoti kokybišką turinį. Reklamos rinkai ir pajamoms susitraukus, savarankiškai užsidirbti sunku, todėl valstybei reikia pagalvoti apie labai rimtą žiniasklaidos subsidijavimo sistemą. Kalbu ne apie tiesioginio subsidijavimo sistemą, o apie žiniasklaidą remiantį fondą, kurio biudžetas būtų sudarytas iš valstybės lėšų.
Turime panašiai veikiantį Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą – jo veikimo principas geras, bėda ta, kad jis labai minimaliai finansuojamas. Jei fondui būtų skiriama daugiau pinigų, žinia­sklaidos turinys galėtų pasikeisti į gerąją pusę. Redakcijos jaustųsi laisviau ekonomiškai, dėl to mažiau įtakos turėtų vietos savivaldybės ar politikai. Siūlymų ir iniciatyvų sistemą keisti yra, tačiau apie didesnio finansavimo skyrimą negirdėti.
Tiesa, teigiami pokyčiai ne tik valdžios ir valstybės rankose. Iniciatyvų keisti, gerinti sistemą pasigendama ir iš pačios žiniasklaidos. Jei žiniasklaidos organizacijos labiau mobilizuotų ir keltų problemas į paviršių, galima būtų tikėtis didesnio proveržio. Reali situacija tokia, kad žiniasklaidos organizacijos susitelkia tik oponuoti valdžios pasiūlymus. Rezultatų tai duoda, tačiau dažniausiai ne tokių, kokių tikimasi ir norisi.

Komentarai baigti.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.