Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Kokią žiniasklaidą skaitome, kuo pasitikime?

Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

Savo pašnekovų klausėme, kokiomis visuomenės informavimo priemonėmis jie dažniausiai naudojasi? Kas lemia jų pasirinkimą? Ar jie susidūrė su faktais, kai ta pati informacija skirtingose informavimo priemonėse buvo pateikiama skirtingai?

Arūnas KAPSEVIČIUS, kraštotyrininkas, žurnalistas
Arūnas KAPSEVIČIUS, kraštotyrininkas, žurnalistas.Skaitau abu mūsų krašto laikraščius. Viename ir bendradarbiauju, jis rašo tik apie miestą, kitas „Suvalkietis“ – apie visą regioną. Man įdomu, kaip gyvena ir Kalvarijos, Kazlų Rūdos savivaldybių gyventojai, kokios bėdos, džiaugsmai ten.
Liūdna pastebėti, kad dienraščiai nunyko, kad popierinė spauda apskritai išgyvena nykimo tendencijas. Šalies kultūrai, demokratijai spaudos tuštėjimo metas nėra geras reiškinys.
Mano tarptautinės spaudos pasirinkimas didelis. Skaitau lenkų spaudą – savaitraštį „Gazeta Wyborcza“, žurnalą „Polityka“, seku portalą www.kasparov.com., kuriame randu laisvų žmonių poziciją, palyginti gilią analizę, žvilgsnį į nūdienos reiškinius. Kodėl pirmenybę teikiu užsienio spaudai? Todėl, kad mūsų šalies laikraščiai, portalai verda savo sultyse, apie užsienio šalyse vykstančius dalykus rašo nepakankamai. Užsienio spaudoje atrandu daug daugiau informacijos apie Europos aktualijas. Jeigu geriau mokėčiau anglų kalbą, skaityčiau spaudą anglų kalba. Beje, keliaudamas po Lenkiją pastebiu, kad ten popierinė spauda daug paklausesnė, per savaitgalį nuperkama apie 200 000 egzempliorių laikraščio „Gazeta Wyborcza“. Jie skelbia tokius duomenis. Bandau skaityti spaudą ir latviškai, kažkada buvau pramokęs čekiškai. Net Baltarusijoje yra valdžios spauda ir sąlygiškai laisva, kuri bando pakritikuoti valdžią. Valdžios spauda labai pigi, apie 35 kapeikas kainuoja, laisvoji brangesnė – visą rublį. Tenka daug važinėti, tad pastebiu, jog popierinė spauda visur dar gyvuoja, bet atsiradusi tuštuma.
Mūsų šalies spaudą „nužudė“ valdžia, pakėlusi pridėtinės vertės mokestį popieriui. Spaudai teliko viena išeitis – mažinti kaštus. Ne tik periodiškumo prasme, bet ir turinio, todėl turime kur kas mažiau analitinės, tiriamosios žurnalistikos, nes laikraščių savininkai neturi galimybės sumokėti prie straipsnio ilgai dirbančiam žurnalistui. Tad tikrų, objektyvių žinių ieškau ne lietuviškoje žiniasklaidoje.
Lietuvoje perku visus kultūros žurnalus, labai džiaugiuosi „Nemunu“, „Literatūra ir menu“. Tik jiems išgyventi sunku. Pardavėja suskaičiavusi, kad šiuos leidinius Marijampolėje perka vos keli žmonės. Raginu visus palaikyti kultūrinę spaudą. Dar pirkdavau žurnalą „Veidas“, man patikdavo analitiniai straipsniai.
Per televiziją žiūri tik LRT Plius – kultūros kanalą ir „Info TV“.
Kaip atsirenku informaciją? Turiu pasakyti, kad nuo vaikystės buvau neramus vaikas, ieškojau tos tiesos. Su tėvu klausydavome „Amerikos balsą“, lygindavau informaciją. Tiesa yra kažkur per vidurį. Prisimenu tokią juokingą situaciją, kai Šiauliuose nuo šlaito nusirito vagonas. Visos žiniasklaidos priemonės, teikdamos informaciją, nurodė skirtingą šlaito aukštį. Kažkam baigėsi kantrybė ir pamatavo tą šlaitą. Paaiškėjo, kad nė vienas šaltinis nenurodęs teisingai. Todėl norėdamas atrasti tiesą, turi lyginti kelis šaltinius ir mąstyti savo galva. Analitiškumas turi gyventi kiekviename žmoguje.

Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas
Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.Skaitau beveik visus šalies laik­raščius. „Respubliką“, „Lietuvos rytą“, „Kauno dieną“. Kartais prigriebiu savaitraštį „Šiaurės Atėnai“, anksčiau skaitydavome dar „Nemuną“, „Literatūrą ir meną“. Skaitau savo krašto laikraščius „Suvalkietį“ ir „Miesto laikraštį“. Aišku, kad nuolatos susiduriu su faktais, jog ta pati žinia skirtinguose leidiniuose interpretuojama skirtingai. Pakanka palyginti „Respubliką“ ir „Lietuvos rytą“. Žinios šiuose laikraščiuose skiriasi kaip diena ir naktis. Televizija – taip pat. Jeigu nori surasti tiesą, turi žiūrėti visas televizijas. Kodėl taip yra? Manau, dėl to, kad kažkokiais tikslais norima primesti vieną ar kitą nuomonę. Kažkam kažko reikia, todėl formuoja savo kryptį, pradedant ideologija, politika, baigiant verslu. Tai gyvenimo žaidimai, kurių mes nenorėtume.
Kaip nepasiklysti žinių labirintuose? Tiesą padeda atsirinkti daugelio šaltinių turėjimas. Aišku, privalai ir pats mąstyti. Anksčiau buvo viena partija, žinodavome, iš kurios pusės sklinda ideologija, melas. Dabar turime keliolika partijų, ir kiekviena turi savų interesų, priežasčių apgaudinėti, sukčiauti. Tokiame kontekste ir reikia vertinti informaciją. Visi nori primesti savo nuomonę, o mes turime atsirinkti tiesą, jeigu ji mums svarbi.

Komentarai baigti.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.