Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija 2020

Dovanos idėja!!!

190px

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.

 

Žiniasklaida – atspindys ar veidrodis? (Eksperto komentaras)

Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė

Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumoNorėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

Kokie pigesni skrydžiai į užsienį? Kad ji praneštų mums apie pedofiliją, gėjus, vaikų išnaudojimą, smurtą artimoje aplinkoje, bet taip, kad mes galvotume, jog tai – kažkur kitur, tai – ne apie mus. Ne apie mūsų pačių smurtą, kurį slepiame, ne apie mūsų pačių agresiją, nepakantumą, pavydą, aroganciją, egoizmą ir negebėjimą susikalbėti tarpusavyje. Ir kad mes, išėję kolektyviai į gatves, apgintume kitų vaikus, nelabai gilindamiesi – o ką tas šaršalas slepia? Nuo ko norima šiuo skandalu nukreipti mūsų dėmesį?
Mums NEREIKIA, kad žiniasklaida kapstytųsi po MŪSŲ purvą, elgesį ir komunikaciją – beje, jai pačiai to nereikia, nes kur kas malonesnės apkalbos, pramogų ir nusikalstamo pasaulio veikėjai, politikų apatinių taršymas, vienas kitas ekonominis burbulas, paslepiantis iš tiesų rimtas visuomenės krizes ir traumas. Kad apie jas pradėtume kalbėti viešai, reikėtų pripažinti, jog sergame, esame traumuoti, pažeidžiami. Informaciniam ir hibridiniam karui, nes jis atrodo labai toli.
Mes NENORIME veidrodžio, kuris rodytų mus pačius, nes nuo jo tuoj nusigręžtume, pasakę – fui. Kaip negražu. Kokia gėda. Ir kas „jam“ (tam, kažkam) liepė išsiskalbti marškinius viešai? Užuot – atrodžius – pradėti BŪTI savimi? Mums patinka pakišinėti vieni kitiems simuliakrus, įvaizdžius ir, labai atsiprašau, – pribezdėtas kiekvieno iš mūsų taures po nosimis. Aimanuoti. Dejuoti. Verkšlenti, kad niekas nesikeičia – aukos vaidmuo toks patogus ir įprastas. Juk „mes“ visada buvome „ant didžiųjų valstybių slenksčio“. Per „mus“ visi ėjo – rusai, vokiečiai ir visokio plauko perėjūnai. Mes – kaip žolė, priglundame ir laukiame, kol uraganas praeis, ir paskui – atsitiesę – vėl gyvename. Gyvensime, kaip gyvenę. Todėl ir išlikome, kad gerai prisitaikėme, kaip kiškiai ir triušiai, pasislėpę kiekvienas savo urveliuose ir vaidindami didvyrius per valstybines šventes ar per krepšinį, jei jau jis paskelbtas „religija“. Tokia tad graži toji krepšinio pagonybė. Ir aure, kaip gražiai atrodo trispalvė, iškelta prie nuosavo namo ar pakabinta buto lange! Mes – patriotai ir mūsų (ups!) jau truputį mažiau nei trys milijonai, bet nieko – pabandome ir vis pabandome iš naujo, kaip mums liepia Marijonas. „O nuo kada Lietuvoje galima sakyti tai, ką galvoji?“ – paklausė kartą pokalbio metu vienas teisininkas, manantis, kad gyvename policinėje valstybėje, kur maloniausias palinkėjimas vienas kitam yra „susitiksime teisme“ (užuot susitarę).
Mes – tobulai medijų raštingumą įvaldžiusi visuomenė – ir per labai trumpą laiką, beveik kaip kinai. 4G internetas pats greičiausias pasaulyje ir galbūt netrukus turėsime 5G, po kurio tuoj išdvėsime kaip eksperimentinės pelės, bet tai nieko, užtat būsime pirmieji jį „pasistatę“. Mes teisingai ir tvarkingai, su „šlubo vokiečio“ tvarka „trinkelizavome“ daugelio miestų aikštes ir gatves, iškirtome parkų medžius ir sukūrėme plynes, kad geriau „praeitų“ internetas ir tvarkingi žmonės, nemėgstantys rudenį šluoti prikritusių lapų. Mes gyvename telefonuose, kiekvienas savame, net jei einame dviese. Mes negalime nei kelioms minutėms likti su savimi, nes savęs – neautentiškų – nepakeliame, todėl tuoj pat įknimbame į ekranus, kad užsimirštume. Todėl džiaugiamės informaciniu ir technologiniu raštingumu, telefonizacija, skait­menizacija ir kitokia „-zacija“. Be telefono negalime atsisėsti prie stalo, nueiti į tualetą. Gal tik šarvojimo salėje jį trumpam išsijungiame stabtelėję prie mirusiojo, t. y. įjungiame begarsę aplinką.
Net bažnyčiose per mišias suskamba telefonai. Bažnyčiose mes nemokame elgtis, jau reikia mokymų ir instruktažų – ką jose veikti, kai… (įrašykite patys).
Vis dėlto žiniasklaida YRA veidrodis. Jis rodo pačią visuomenę ir negali būti nei geresnis, nei blogesnis už ją – žurnalistai yra tos visuomenės dalis. Ar nenuvalytas veidrodis gali rodyti gerą ir teisingą vaizdą? Nebūtinai. Jis gali rodyti miglotą vaizdą, išsikreipusį nuo rinkos dėsnių ir priklausomą nuo žiniasklaidos priemonių savininkų ekonominių interesų vaizdą. Mokate jūs, gerbiamieji skaitytojai, už informaciją ir reklamą, tai ir muziką – išeitų, patys užsisakote? Tada veidrodis tiksliai rodo tai, ko pageidaujate, kaip pagal pageidavimų koncerto užsakymą, kitaip – neskaitytumėte, ir žiniasklaida būtų priversta keistis. Žiniasklaidos priemonių savininkai ir vadybininkai seniai suprato: žiniasklaida yra VERSLAS, kai jiems 9-tame dešimtmetyje buvo taip pasakyta žurnalistikos profesionalų, grįžusių iš stažuočių Amerikoje. Iš karto tapo madingi žodžiai: spaudos laisvė, liberalizmas, libertarizmas, feminizmas ir vienos lyties atstovų vedybos, tad spaudos verslui atsirišo rankos ir pakvipo grynu pelnu. Kokia dar pilietinė spauda, kai ji yra grynas nuostolis? Konservatyvių pažiūrų skaitytojai nusuko nosis: fui, kaip nešvanku, ir nustojo pirkti (t. y. remti, išlaikyti, prisidėti prie viešosios erdvės kūrimo, dalyvauti joje) popierinius laikraščius. Atrodytų – spaudos kioskų tuštėjimo metas, liko tik vieni „glianco“ žurnalai, pašto ženklai, vokai, tušinukai ir kitokie buities niekučiai. Guodžiamės, kad tai „jaunos demokratijos šalies“ ypatumai, sau neišsivertę, kas yra toji „jauna demokratija“ mūsų šalyje ir kuo ji skiriasi nuo „senosios demokratijos“ šalių, kuriose metro važinėjantys piliečiai varto ir skaito – tradiciškai – popierinius laikraščius. Galbūt kur kas mažiau, nei spaudos klestėjimo laikais, bet skaito. Taip, kaip knygas – prisėdę ant suoliuko ar traukinyje išsikuičia kokią iš krepšio ir – skaito. Ne telefoną, bet knygą, žurnalą skaito.
Šalies gyventojams – spėju – pakanka informacijos gausos žinių portaluose. Žinių portalai išsamiai informuoja skaitytojus, pateikdami jiems karštas ir šaltas žinias taip pat greitai, kaip jas perduoda 4G internetas. Dėl greičio, kiekio ir uždavinio „pateikti informaciją“ dažniausiai ją renka, apdoroja ir pateikia – parinkus kuo skambesnes ir drastiškesnes, o kartais – visai beviltiškas antraštes, kad pritrauktų dėmesį – jauni žurnalistai arba žurnalistikos specialybės studentai, žaidžiantys žurnalistiką. Seni bambekliai apžvalgininkai bumba, karšia žodžiais „mums“ kailius arba pamokslauja, grūmodami pirštu.
Kai atsiverti kokį straipsnį – iš karto plūsteli interpretacijų gausa, priklausomai nuo autoriaus sugedimo laipsnio. Jei apklaustume keturis žmones, buvusius viename renginyje, ir surinktume, užrašytume jų nuomones – gautume keturis skirtingus ir beveik nesusijusius pasakojimus, kiekvieno kitokius. Vienas renginyje matys pranešėjo jaudulį, kitas – šviečiančias lemputes, trečias – užuolaidų spalvą, ketvirtas – po kėdėmis sustumtas šiukšles. Ką daryti žurnalistams? Ar įvykį interpretuoti? Perpasakoti? Pateikti skirtingas nuomones iš skirtingų informacijos šaltinių? Kaip tas nuomones atskirti nuo faktų, ir beje, kam tų faktų reikia, kai geriau „veikia“ interpretacijos? Tai tuo ir skiriasi „senos demokratijos šalys“ su savo pilietinės, oficialiosios spaudos, pateikiančios faktus, atskirtus nuo nuomonių (nekalbame čia apie geltonąją, bulvarinę spaudą, turinčią visai kitokius kriterijus), supratimu nuo „jaunos demokratijos šalies“, kuriai patogesnės nuomonės, sumaišytos su faktais, ir interpretacijų laisvė. Ir, beje, geltonosios spaudos žavesys ir skurdas.
Kalbėti apie pilietinę spaudą, pilietiškumą, spaudos laisvę, viešąją erdvę šalyje, turėjusioje ir autoritarinės, ideologinės spaudos, ir totalitarinės, propagandinės spaudos kelių dešimtmečių patirtį, nėra taip paprasta. Tai yra patirtis visuomenės, beveik neturėjusios žodžio, spaudos laisvės tradicijų. Ji tik dabar formuojasi, tačiau veikiama informacinių technologijų laisvės, kai kiekvienas gali susikurti savo „blogą“, feisbuko paskyrą ir tapti savotišku žurnalistu: rinkti, kaupti, dalintis informacija, dažniausiai – profesionaliai neapdorota pagal žurnalistikos etikos principus. Juolab kad vadinamieji „influenceriai“ (nuomonės formuotojai – lietuviškai) yra greitesni, žodingesni, kandesni, o kartais – įžvalgesni už žurnalistus, nes jų nesaisto jokie įsipareigojimai visuomenei kuo tiksliau, aiškiau pateikti informaciją (nuomones atskyrus nuo faktų, kuo profesionaliau ir etiškiau).
Kitas klausimas – ar tie „mes, jaunos demokratijos gyventojai“ esame išrankūs skaitytojai, turintys savo informacijos gavimo, skaitymo kriterijus? Gal tokiu būdu sau pasakytume – ar mes gyventojai, ar mes – piliečiai? Jei piliečiai, tai reikalautume iš spaudos atlikti jos – kompaso – vaidmenį. Reikalautume ne paskalų, o atrinktos pagal profesinius reikalavimus ir apdorotos informacijos, jokiu būdu ne interpretacijų. Tad išeitų, kad „jaunos demokratijos visuomenėje“ kiekvienas gali būti žurnalistas ir savotiškai jaustis „ketvirtosios valdžios atstovu“. Nutinka dažniausiai, kad ketvirtoji valdžia žino savo įgaliojimus ir naudojasi galia, bet pamiršta apie savo pareigas. Ar visuomenėje, kurioje daugelį dešimt­mečių buvo diegtos „nesakymo, ką galvoji“ tradicijos – spauda ims ir pradės „sakyti tiesą“? Tam, kad ji sakytų tiesą, turėjo – pereidama iš vienos (totalitarinės, postsovietinės) struktūros į kapitalistinę, rinkos ekonomikos struktūrą – apsivalyti. Bet spauda, kaip ir visuomenė, gali keistis tik tada, kai atsiranda kritinė masė nebijančių sakyti, ką galvoja, nebijančių savęs, savo tiesos (ir netiesos), nebijančių būti pasmerktų už savo tiesą, mokančių korektiškai ją išsakyti, neįžeidžiant kitų jausmų, neužsipuolant asmeniškai, galop – išmokusių diskutuoti gerbiant kitokią kito nuomonę, užuot aktyviai gynus savo daržą. Klausimas – ar mes mokame vieni su kitais komunikuoti, kalbėtis, diskutuoti, ginčytis, galop – palaikyti draugiškus, pasitikėjimu grįstus santykius? Susitarimo, o ne priešiškumo, gynybiškumo santykius?
Taigi kas mums, jaunos demok­ratijos gyventojams, gali padėti suvokti informacijos turinį ir realią vertę? Galbūt galėtų padėti suvokimas, kad esame ne tik gyventojai, bet ir piliečiai. Kad viešoji erdvė yra formuojama, kad ji yra kuriama kiekvieno iš mūsų, ir tai iš tiesų yra laisvo žodžio, žodžio laisvės ir demokratijos pagrindas. Kitas dalykas, kad mes nežinome, kas yra agora – kur visi išsako savo nuomones, dalijasi jomis ir susitaria dėl bendrojo gėrio veikti kartu. Suprantama, kad toks idealas, deja, neegzistuoja, tad belieka pasikliauti savimi ir patikimais informavimo šaltiniais, geriausia – keliais ir susidaryti išsamų vaizdą. Gali būti, kad regioninė spauda, mažiau priklausoma nuo ekonominių savininkų interesų, bet labiau, netgi lietuviškai tradiciškai – nuo politikų ir partijų užsakymų – vis dėlto yra išlaikiusi daugelį oficialiosios, profesionalios spaudos bruožų.
Romas Sakadolskis, dirbęs „Amerikos balso“ žurnalistu, viename interviu pasakė: „Mano nuomone, Lietuvoje vyrauja požiūris, kad „laisvė yra aplink mane“. Laisvė, pasakys žmogus, yra jo galimybė išsireikšti, veikti. Jeigu esu laisvas, vadinasi, yra laisvė, bet laisvę apibrėžiu AŠ. Toks požiūris dominuoja ir žurnalistų bendruomenėje. Jei yra laisvė, tai kam jos ieškoti? Deja, Lietuvos visuomenėje žodis „laisvė“ yra devalvuotas. Tai iš dalies paaiškina, kodėl lietuvių visuomenė nėra laisva. „Pelno pasitikėjimo modelis“ Amerikoje galioja vos 50 metų – turiu galvoje laisvą, sofistikuotą spaudą, kurios pirmas reikalas yra tiesos ieškojimas. Lietuvoje nėra kur to modelio pritaikyti. Tradicijų neturime. Lietuvos spaudai labiau būdingas angažuotumas. Nėra tas pat – „išsakyti tiesą“ ir jos „ieškoti.“
P. S. Straipsnio autorė žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė nuo 2007 metų nežiūri televizijos, perskaito keleto žinių portalų antraštes ir dominančius straipsnius tam, kad nebūtų visiškai nutolusi nuo šalies įvykių. Daugiausia informacijos randa socialiniuose tinkluose ir gyvena savo autentišką gyvenimą ne „žiniasklaidos priemonių interpretacijose“.

Komentarai baigti.


 

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.