Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Žiniasklaida – atspindys ar veidrodis? (Eksperto komentaras)

Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė

Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumoNorėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

Kokie pigesni skrydžiai į užsienį? Kad ji praneštų mums apie pedofiliją, gėjus, vaikų išnaudojimą, smurtą artimoje aplinkoje, bet taip, kad mes galvotume, jog tai – kažkur kitur, tai – ne apie mus. Ne apie mūsų pačių smurtą, kurį slepiame, ne apie mūsų pačių agresiją, nepakantumą, pavydą, aroganciją, egoizmą ir negebėjimą susikalbėti tarpusavyje. Ir kad mes, išėję kolektyviai į gatves, apgintume kitų vaikus, nelabai gilindamiesi – o ką tas šaršalas slepia? Nuo ko norima šiuo skandalu nukreipti mūsų dėmesį?
Mums NEREIKIA, kad žiniasklaida kapstytųsi po MŪSŲ purvą, elgesį ir komunikaciją – beje, jai pačiai to nereikia, nes kur kas malonesnės apkalbos, pramogų ir nusikalstamo pasaulio veikėjai, politikų apatinių taršymas, vienas kitas ekonominis burbulas, paslepiantis iš tiesų rimtas visuomenės krizes ir traumas. Kad apie jas pradėtume kalbėti viešai, reikėtų pripažinti, jog sergame, esame traumuoti, pažeidžiami. Informaciniam ir hibridiniam karui, nes jis atrodo labai toli.
Mes NENORIME veidrodžio, kuris rodytų mus pačius, nes nuo jo tuoj nusigręžtume, pasakę – fui. Kaip negražu. Kokia gėda. Ir kas „jam“ (tam, kažkam) liepė išsiskalbti marškinius viešai? Užuot – atrodžius – pradėti BŪTI savimi? Mums patinka pakišinėti vieni kitiems simuliakrus, įvaizdžius ir, labai atsiprašau, – pribezdėtas kiekvieno iš mūsų taures po nosimis. Aimanuoti. Dejuoti. Verkšlenti, kad niekas nesikeičia – aukos vaidmuo toks patogus ir įprastas. Juk „mes“ visada buvome „ant didžiųjų valstybių slenksčio“. Per „mus“ visi ėjo – rusai, vokiečiai ir visokio plauko perėjūnai. Mes – kaip žolė, priglundame ir laukiame, kol uraganas praeis, ir paskui – atsitiesę – vėl gyvename. Gyvensime, kaip gyvenę. Todėl ir išlikome, kad gerai prisitaikėme, kaip kiškiai ir triušiai, pasislėpę kiekvienas savo urveliuose ir vaidindami didvyrius per valstybines šventes ar per krepšinį, jei jau jis paskelbtas „religija“. Tokia tad graži toji krepšinio pagonybė. Ir aure, kaip gražiai atrodo trispalvė, iškelta prie nuosavo namo ar pakabinta buto lange! Mes – patriotai ir mūsų (ups!) jau truputį mažiau nei trys milijonai, bet nieko – pabandome ir vis pabandome iš naujo, kaip mums liepia Marijonas. „O nuo kada Lietuvoje galima sakyti tai, ką galvoji?“ – paklausė kartą pokalbio metu vienas teisininkas, manantis, kad gyvename policinėje valstybėje, kur maloniausias palinkėjimas vienas kitam yra „susitiksime teisme“ (užuot susitarę).
Mes – tobulai medijų raštingumą įvaldžiusi visuomenė – ir per labai trumpą laiką, beveik kaip kinai. 4G internetas pats greičiausias pasaulyje ir galbūt netrukus turėsime 5G, po kurio tuoj išdvėsime kaip eksperimentinės pelės, bet tai nieko, užtat būsime pirmieji jį „pasistatę“. Mes teisingai ir tvarkingai, su „šlubo vokiečio“ tvarka „trinkelizavome“ daugelio miestų aikštes ir gatves, iškirtome parkų medžius ir sukūrėme plynes, kad geriau „praeitų“ internetas ir tvarkingi žmonės, nemėgstantys rudenį šluoti prikritusių lapų. Mes gyvename telefonuose, kiekvienas savame, net jei einame dviese. Mes negalime nei kelioms minutėms likti su savimi, nes savęs – neautentiškų – nepakeliame, todėl tuoj pat įknimbame į ekranus, kad užsimirštume. Todėl džiaugiamės informaciniu ir technologiniu raštingumu, telefonizacija, skait­menizacija ir kitokia „-zacija“. Be telefono negalime atsisėsti prie stalo, nueiti į tualetą. Gal tik šarvojimo salėje jį trumpam išsijungiame stabtelėję prie mirusiojo, t. y. įjungiame begarsę aplinką.
Net bažnyčiose per mišias suskamba telefonai. Bažnyčiose mes nemokame elgtis, jau reikia mokymų ir instruktažų – ką jose veikti, kai… (įrašykite patys).
Vis dėlto žiniasklaida YRA veidrodis. Jis rodo pačią visuomenę ir negali būti nei geresnis, nei blogesnis už ją – žurnalistai yra tos visuomenės dalis. Ar nenuvalytas veidrodis gali rodyti gerą ir teisingą vaizdą? Nebūtinai. Jis gali rodyti miglotą vaizdą, išsikreipusį nuo rinkos dėsnių ir priklausomą nuo žiniasklaidos priemonių savininkų ekonominių interesų vaizdą. Mokate jūs, gerbiamieji skaitytojai, už informaciją ir reklamą, tai ir muziką – išeitų, patys užsisakote? Tada veidrodis tiksliai rodo tai, ko pageidaujate, kaip pagal pageidavimų koncerto užsakymą, kitaip – neskaitytumėte, ir žiniasklaida būtų priversta keistis. Žiniasklaidos priemonių savininkai ir vadybininkai seniai suprato: žiniasklaida yra VERSLAS, kai jiems 9-tame dešimtmetyje buvo taip pasakyta žurnalistikos profesionalų, grįžusių iš stažuočių Amerikoje. Iš karto tapo madingi žodžiai: spaudos laisvė, liberalizmas, libertarizmas, feminizmas ir vienos lyties atstovų vedybos, tad spaudos verslui atsirišo rankos ir pakvipo grynu pelnu. Kokia dar pilietinė spauda, kai ji yra grynas nuostolis? Konservatyvių pažiūrų skaitytojai nusuko nosis: fui, kaip nešvanku, ir nustojo pirkti (t. y. remti, išlaikyti, prisidėti prie viešosios erdvės kūrimo, dalyvauti joje) popierinius laikraščius. Atrodytų – spaudos kioskų tuštėjimo metas, liko tik vieni „glianco“ žurnalai, pašto ženklai, vokai, tušinukai ir kitokie buities niekučiai. Guodžiamės, kad tai „jaunos demokratijos šalies“ ypatumai, sau neišsivertę, kas yra toji „jauna demokratija“ mūsų šalyje ir kuo ji skiriasi nuo „senosios demokratijos“ šalių, kuriose metro važinėjantys piliečiai varto ir skaito – tradiciškai – popierinius laikraščius. Galbūt kur kas mažiau, nei spaudos klestėjimo laikais, bet skaito. Taip, kaip knygas – prisėdę ant suoliuko ar traukinyje išsikuičia kokią iš krepšio ir – skaito. Ne telefoną, bet knygą, žurnalą skaito.
Šalies gyventojams – spėju – pakanka informacijos gausos žinių portaluose. Žinių portalai išsamiai informuoja skaitytojus, pateikdami jiems karštas ir šaltas žinias taip pat greitai, kaip jas perduoda 4G internetas. Dėl greičio, kiekio ir uždavinio „pateikti informaciją“ dažniausiai ją renka, apdoroja ir pateikia – parinkus kuo skambesnes ir drastiškesnes, o kartais – visai beviltiškas antraštes, kad pritrauktų dėmesį – jauni žurnalistai arba žurnalistikos specialybės studentai, žaidžiantys žurnalistiką. Seni bambekliai apžvalgininkai bumba, karšia žodžiais „mums“ kailius arba pamokslauja, grūmodami pirštu.
Kai atsiverti kokį straipsnį – iš karto plūsteli interpretacijų gausa, priklausomai nuo autoriaus sugedimo laipsnio. Jei apklaustume keturis žmones, buvusius viename renginyje, ir surinktume, užrašytume jų nuomones – gautume keturis skirtingus ir beveik nesusijusius pasakojimus, kiekvieno kitokius. Vienas renginyje matys pranešėjo jaudulį, kitas – šviečiančias lemputes, trečias – užuolaidų spalvą, ketvirtas – po kėdėmis sustumtas šiukšles. Ką daryti žurnalistams? Ar įvykį interpretuoti? Perpasakoti? Pateikti skirtingas nuomones iš skirtingų informacijos šaltinių? Kaip tas nuomones atskirti nuo faktų, ir beje, kam tų faktų reikia, kai geriau „veikia“ interpretacijos? Tai tuo ir skiriasi „senos demokratijos šalys“ su savo pilietinės, oficialiosios spaudos, pateikiančios faktus, atskirtus nuo nuomonių (nekalbame čia apie geltonąją, bulvarinę spaudą, turinčią visai kitokius kriterijus), supratimu nuo „jaunos demokratijos šalies“, kuriai patogesnės nuomonės, sumaišytos su faktais, ir interpretacijų laisvė. Ir, beje, geltonosios spaudos žavesys ir skurdas.
Kalbėti apie pilietinę spaudą, pilietiškumą, spaudos laisvę, viešąją erdvę šalyje, turėjusioje ir autoritarinės, ideologinės spaudos, ir totalitarinės, propagandinės spaudos kelių dešimtmečių patirtį, nėra taip paprasta. Tai yra patirtis visuomenės, beveik neturėjusios žodžio, spaudos laisvės tradicijų. Ji tik dabar formuojasi, tačiau veikiama informacinių technologijų laisvės, kai kiekvienas gali susikurti savo „blogą“, feisbuko paskyrą ir tapti savotišku žurnalistu: rinkti, kaupti, dalintis informacija, dažniausiai – profesionaliai neapdorota pagal žurnalistikos etikos principus. Juolab kad vadinamieji „influenceriai“ (nuomonės formuotojai – lietuviškai) yra greitesni, žodingesni, kandesni, o kartais – įžvalgesni už žurnalistus, nes jų nesaisto jokie įsipareigojimai visuomenei kuo tiksliau, aiškiau pateikti informaciją (nuomones atskyrus nuo faktų, kuo profesionaliau ir etiškiau).
Kitas klausimas – ar tie „mes, jaunos demokratijos gyventojai“ esame išrankūs skaitytojai, turintys savo informacijos gavimo, skaitymo kriterijus? Gal tokiu būdu sau pasakytume – ar mes gyventojai, ar mes – piliečiai? Jei piliečiai, tai reikalautume iš spaudos atlikti jos – kompaso – vaidmenį. Reikalautume ne paskalų, o atrinktos pagal profesinius reikalavimus ir apdorotos informacijos, jokiu būdu ne interpretacijų. Tad išeitų, kad „jaunos demokratijos visuomenėje“ kiekvienas gali būti žurnalistas ir savotiškai jaustis „ketvirtosios valdžios atstovu“. Nutinka dažniausiai, kad ketvirtoji valdžia žino savo įgaliojimus ir naudojasi galia, bet pamiršta apie savo pareigas. Ar visuomenėje, kurioje daugelį dešimt­mečių buvo diegtos „nesakymo, ką galvoji“ tradicijos – spauda ims ir pradės „sakyti tiesą“? Tam, kad ji sakytų tiesą, turėjo – pereidama iš vienos (totalitarinės, postsovietinės) struktūros į kapitalistinę, rinkos ekonomikos struktūrą – apsivalyti. Bet spauda, kaip ir visuomenė, gali keistis tik tada, kai atsiranda kritinė masė nebijančių sakyti, ką galvoja, nebijančių savęs, savo tiesos (ir netiesos), nebijančių būti pasmerktų už savo tiesą, mokančių korektiškai ją išsakyti, neįžeidžiant kitų jausmų, neužsipuolant asmeniškai, galop – išmokusių diskutuoti gerbiant kitokią kito nuomonę, užuot aktyviai gynus savo daržą. Klausimas – ar mes mokame vieni su kitais komunikuoti, kalbėtis, diskutuoti, ginčytis, galop – palaikyti draugiškus, pasitikėjimu grįstus santykius? Susitarimo, o ne priešiškumo, gynybiškumo santykius?
Taigi kas mums, jaunos demok­ratijos gyventojams, gali padėti suvokti informacijos turinį ir realią vertę? Galbūt galėtų padėti suvokimas, kad esame ne tik gyventojai, bet ir piliečiai. Kad viešoji erdvė yra formuojama, kad ji yra kuriama kiekvieno iš mūsų, ir tai iš tiesų yra laisvo žodžio, žodžio laisvės ir demokratijos pagrindas. Kitas dalykas, kad mes nežinome, kas yra agora – kur visi išsako savo nuomones, dalijasi jomis ir susitaria dėl bendrojo gėrio veikti kartu. Suprantama, kad toks idealas, deja, neegzistuoja, tad belieka pasikliauti savimi ir patikimais informavimo šaltiniais, geriausia – keliais ir susidaryti išsamų vaizdą. Gali būti, kad regioninė spauda, mažiau priklausoma nuo ekonominių savininkų interesų, bet labiau, netgi lietuviškai tradiciškai – nuo politikų ir partijų užsakymų – vis dėlto yra išlaikiusi daugelį oficialiosios, profesionalios spaudos bruožų.
Romas Sakadolskis, dirbęs „Amerikos balso“ žurnalistu, viename interviu pasakė: „Mano nuomone, Lietuvoje vyrauja požiūris, kad „laisvė yra aplink mane“. Laisvė, pasakys žmogus, yra jo galimybė išsireikšti, veikti. Jeigu esu laisvas, vadinasi, yra laisvė, bet laisvę apibrėžiu AŠ. Toks požiūris dominuoja ir žurnalistų bendruomenėje. Jei yra laisvė, tai kam jos ieškoti? Deja, Lietuvos visuomenėje žodis „laisvė“ yra devalvuotas. Tai iš dalies paaiškina, kodėl lietuvių visuomenė nėra laisva. „Pelno pasitikėjimo modelis“ Amerikoje galioja vos 50 metų – turiu galvoje laisvą, sofistikuotą spaudą, kurios pirmas reikalas yra tiesos ieškojimas. Lietuvoje nėra kur to modelio pritaikyti. Tradicijų neturime. Lietuvos spaudai labiau būdingas angažuotumas. Nėra tas pat – „išsakyti tiesą“ ir jos „ieškoti.“
P. S. Straipsnio autorė žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė nuo 2007 metų nežiūri televizijos, perskaito keleto žinių portalų antraštes ir dominančius straipsnius tam, kad nebūtų visiškai nutolusi nuo šalies įvykių. Daugiausia informacijos randa socialiniuose tinkluose ir gyvena savo autentišką gyvenimą ne „žiniasklaidos priemonių interpretacijose“.

Komentarai baigti.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.