renkame


Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Žiniasklaida – atspindys ar veidrodis? (Eksperto komentaras)

Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė

Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumoNorėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

Kokie pigesni skrydžiai į užsienį? Kad ji praneštų mums apie pedofiliją, gėjus, vaikų išnaudojimą, smurtą artimoje aplinkoje, bet taip, kad mes galvotume, jog tai – kažkur kitur, tai – ne apie mus. Ne apie mūsų pačių smurtą, kurį slepiame, ne apie mūsų pačių agresiją, nepakantumą, pavydą, aroganciją, egoizmą ir negebėjimą susikalbėti tarpusavyje. Ir kad mes, išėję kolektyviai į gatves, apgintume kitų vaikus, nelabai gilindamiesi – o ką tas šaršalas slepia? Nuo ko norima šiuo skandalu nukreipti mūsų dėmesį?
Mums NEREIKIA, kad žiniasklaida kapstytųsi po MŪSŲ purvą, elgesį ir komunikaciją – beje, jai pačiai to nereikia, nes kur kas malonesnės apkalbos, pramogų ir nusikalstamo pasaulio veikėjai, politikų apatinių taršymas, vienas kitas ekonominis burbulas, paslepiantis iš tiesų rimtas visuomenės krizes ir traumas. Kad apie jas pradėtume kalbėti viešai, reikėtų pripažinti, jog sergame, esame traumuoti, pažeidžiami. Informaciniam ir hibridiniam karui, nes jis atrodo labai toli.
Mes NENORIME veidrodžio, kuris rodytų mus pačius, nes nuo jo tuoj nusigręžtume, pasakę – fui. Kaip negražu. Kokia gėda. Ir kas „jam“ (tam, kažkam) liepė išsiskalbti marškinius viešai? Užuot – atrodžius – pradėti BŪTI savimi? Mums patinka pakišinėti vieni kitiems simuliakrus, įvaizdžius ir, labai atsiprašau, – pribezdėtas kiekvieno iš mūsų taures po nosimis. Aimanuoti. Dejuoti. Verkšlenti, kad niekas nesikeičia – aukos vaidmuo toks patogus ir įprastas. Juk „mes“ visada buvome „ant didžiųjų valstybių slenksčio“. Per „mus“ visi ėjo – rusai, vokiečiai ir visokio plauko perėjūnai. Mes – kaip žolė, priglundame ir laukiame, kol uraganas praeis, ir paskui – atsitiesę – vėl gyvename. Gyvensime, kaip gyvenę. Todėl ir išlikome, kad gerai prisitaikėme, kaip kiškiai ir triušiai, pasislėpę kiekvienas savo urveliuose ir vaidindami didvyrius per valstybines šventes ar per krepšinį, jei jau jis paskelbtas „religija“. Tokia tad graži toji krepšinio pagonybė. Ir aure, kaip gražiai atrodo trispalvė, iškelta prie nuosavo namo ar pakabinta buto lange! Mes – patriotai ir mūsų (ups!) jau truputį mažiau nei trys milijonai, bet nieko – pabandome ir vis pabandome iš naujo, kaip mums liepia Marijonas. „O nuo kada Lietuvoje galima sakyti tai, ką galvoji?“ – paklausė kartą pokalbio metu vienas teisininkas, manantis, kad gyvename policinėje valstybėje, kur maloniausias palinkėjimas vienas kitam yra „susitiksime teisme“ (užuot susitarę).
Mes – tobulai medijų raštingumą įvaldžiusi visuomenė – ir per labai trumpą laiką, beveik kaip kinai. 4G internetas pats greičiausias pasaulyje ir galbūt netrukus turėsime 5G, po kurio tuoj išdvėsime kaip eksperimentinės pelės, bet tai nieko, užtat būsime pirmieji jį „pasistatę“. Mes teisingai ir tvarkingai, su „šlubo vokiečio“ tvarka „trinkelizavome“ daugelio miestų aikštes ir gatves, iškirtome parkų medžius ir sukūrėme plynes, kad geriau „praeitų“ internetas ir tvarkingi žmonės, nemėgstantys rudenį šluoti prikritusių lapų. Mes gyvename telefonuose, kiekvienas savame, net jei einame dviese. Mes negalime nei kelioms minutėms likti su savimi, nes savęs – neautentiškų – nepakeliame, todėl tuoj pat įknimbame į ekranus, kad užsimirštume. Todėl džiaugiamės informaciniu ir technologiniu raštingumu, telefonizacija, skait­menizacija ir kitokia „-zacija“. Be telefono negalime atsisėsti prie stalo, nueiti į tualetą. Gal tik šarvojimo salėje jį trumpam išsijungiame stabtelėję prie mirusiojo, t. y. įjungiame begarsę aplinką.
Net bažnyčiose per mišias suskamba telefonai. Bažnyčiose mes nemokame elgtis, jau reikia mokymų ir instruktažų – ką jose veikti, kai… (įrašykite patys).
Vis dėlto žiniasklaida YRA veidrodis. Jis rodo pačią visuomenę ir negali būti nei geresnis, nei blogesnis už ją – žurnalistai yra tos visuomenės dalis. Ar nenuvalytas veidrodis gali rodyti gerą ir teisingą vaizdą? Nebūtinai. Jis gali rodyti miglotą vaizdą, išsikreipusį nuo rinkos dėsnių ir priklausomą nuo žiniasklaidos priemonių savininkų ekonominių interesų vaizdą. Mokate jūs, gerbiamieji skaitytojai, už informaciją ir reklamą, tai ir muziką – išeitų, patys užsisakote? Tada veidrodis tiksliai rodo tai, ko pageidaujate, kaip pagal pageidavimų koncerto užsakymą, kitaip – neskaitytumėte, ir žiniasklaida būtų priversta keistis. Žiniasklaidos priemonių savininkai ir vadybininkai seniai suprato: žiniasklaida yra VERSLAS, kai jiems 9-tame dešimtmetyje buvo taip pasakyta žurnalistikos profesionalų, grįžusių iš stažuočių Amerikoje. Iš karto tapo madingi žodžiai: spaudos laisvė, liberalizmas, libertarizmas, feminizmas ir vienos lyties atstovų vedybos, tad spaudos verslui atsirišo rankos ir pakvipo grynu pelnu. Kokia dar pilietinė spauda, kai ji yra grynas nuostolis? Konservatyvių pažiūrų skaitytojai nusuko nosis: fui, kaip nešvanku, ir nustojo pirkti (t. y. remti, išlaikyti, prisidėti prie viešosios erdvės kūrimo, dalyvauti joje) popierinius laikraščius. Atrodytų – spaudos kioskų tuštėjimo metas, liko tik vieni „glianco“ žurnalai, pašto ženklai, vokai, tušinukai ir kitokie buities niekučiai. Guodžiamės, kad tai „jaunos demokratijos šalies“ ypatumai, sau neišsivertę, kas yra toji „jauna demokratija“ mūsų šalyje ir kuo ji skiriasi nuo „senosios demokratijos“ šalių, kuriose metro važinėjantys piliečiai varto ir skaito – tradiciškai – popierinius laikraščius. Galbūt kur kas mažiau, nei spaudos klestėjimo laikais, bet skaito. Taip, kaip knygas – prisėdę ant suoliuko ar traukinyje išsikuičia kokią iš krepšio ir – skaito. Ne telefoną, bet knygą, žurnalą skaito.
Šalies gyventojams – spėju – pakanka informacijos gausos žinių portaluose. Žinių portalai išsamiai informuoja skaitytojus, pateikdami jiems karštas ir šaltas žinias taip pat greitai, kaip jas perduoda 4G internetas. Dėl greičio, kiekio ir uždavinio „pateikti informaciją“ dažniausiai ją renka, apdoroja ir pateikia – parinkus kuo skambesnes ir drastiškesnes, o kartais – visai beviltiškas antraštes, kad pritrauktų dėmesį – jauni žurnalistai arba žurnalistikos specialybės studentai, žaidžiantys žurnalistiką. Seni bambekliai apžvalgininkai bumba, karšia žodžiais „mums“ kailius arba pamokslauja, grūmodami pirštu.
Kai atsiverti kokį straipsnį – iš karto plūsteli interpretacijų gausa, priklausomai nuo autoriaus sugedimo laipsnio. Jei apklaustume keturis žmones, buvusius viename renginyje, ir surinktume, užrašytume jų nuomones – gautume keturis skirtingus ir beveik nesusijusius pasakojimus, kiekvieno kitokius. Vienas renginyje matys pranešėjo jaudulį, kitas – šviečiančias lemputes, trečias – užuolaidų spalvą, ketvirtas – po kėdėmis sustumtas šiukšles. Ką daryti žurnalistams? Ar įvykį interpretuoti? Perpasakoti? Pateikti skirtingas nuomones iš skirtingų informacijos šaltinių? Kaip tas nuomones atskirti nuo faktų, ir beje, kam tų faktų reikia, kai geriau „veikia“ interpretacijos? Tai tuo ir skiriasi „senos demokratijos šalys“ su savo pilietinės, oficialiosios spaudos, pateikiančios faktus, atskirtus nuo nuomonių (nekalbame čia apie geltonąją, bulvarinę spaudą, turinčią visai kitokius kriterijus), supratimu nuo „jaunos demokratijos šalies“, kuriai patogesnės nuomonės, sumaišytos su faktais, ir interpretacijų laisvė. Ir, beje, geltonosios spaudos žavesys ir skurdas.
Kalbėti apie pilietinę spaudą, pilietiškumą, spaudos laisvę, viešąją erdvę šalyje, turėjusioje ir autoritarinės, ideologinės spaudos, ir totalitarinės, propagandinės spaudos kelių dešimtmečių patirtį, nėra taip paprasta. Tai yra patirtis visuomenės, beveik neturėjusios žodžio, spaudos laisvės tradicijų. Ji tik dabar formuojasi, tačiau veikiama informacinių technologijų laisvės, kai kiekvienas gali susikurti savo „blogą“, feisbuko paskyrą ir tapti savotišku žurnalistu: rinkti, kaupti, dalintis informacija, dažniausiai – profesionaliai neapdorota pagal žurnalistikos etikos principus. Juolab kad vadinamieji „influenceriai“ (nuomonės formuotojai – lietuviškai) yra greitesni, žodingesni, kandesni, o kartais – įžvalgesni už žurnalistus, nes jų nesaisto jokie įsipareigojimai visuomenei kuo tiksliau, aiškiau pateikti informaciją (nuomones atskyrus nuo faktų, kuo profesionaliau ir etiškiau).
Kitas klausimas – ar tie „mes, jaunos demokratijos gyventojai“ esame išrankūs skaitytojai, turintys savo informacijos gavimo, skaitymo kriterijus? Gal tokiu būdu sau pasakytume – ar mes gyventojai, ar mes – piliečiai? Jei piliečiai, tai reikalautume iš spaudos atlikti jos – kompaso – vaidmenį. Reikalautume ne paskalų, o atrinktos pagal profesinius reikalavimus ir apdorotos informacijos, jokiu būdu ne interpretacijų. Tad išeitų, kad „jaunos demokratijos visuomenėje“ kiekvienas gali būti žurnalistas ir savotiškai jaustis „ketvirtosios valdžios atstovu“. Nutinka dažniausiai, kad ketvirtoji valdžia žino savo įgaliojimus ir naudojasi galia, bet pamiršta apie savo pareigas. Ar visuomenėje, kurioje daugelį dešimt­mečių buvo diegtos „nesakymo, ką galvoji“ tradicijos – spauda ims ir pradės „sakyti tiesą“? Tam, kad ji sakytų tiesą, turėjo – pereidama iš vienos (totalitarinės, postsovietinės) struktūros į kapitalistinę, rinkos ekonomikos struktūrą – apsivalyti. Bet spauda, kaip ir visuomenė, gali keistis tik tada, kai atsiranda kritinė masė nebijančių sakyti, ką galvoja, nebijančių savęs, savo tiesos (ir netiesos), nebijančių būti pasmerktų už savo tiesą, mokančių korektiškai ją išsakyti, neįžeidžiant kitų jausmų, neužsipuolant asmeniškai, galop – išmokusių diskutuoti gerbiant kitokią kito nuomonę, užuot aktyviai gynus savo daržą. Klausimas – ar mes mokame vieni su kitais komunikuoti, kalbėtis, diskutuoti, ginčytis, galop – palaikyti draugiškus, pasitikėjimu grįstus santykius? Susitarimo, o ne priešiškumo, gynybiškumo santykius?
Taigi kas mums, jaunos demok­ratijos gyventojams, gali padėti suvokti informacijos turinį ir realią vertę? Galbūt galėtų padėti suvokimas, kad esame ne tik gyventojai, bet ir piliečiai. Kad viešoji erdvė yra formuojama, kad ji yra kuriama kiekvieno iš mūsų, ir tai iš tiesų yra laisvo žodžio, žodžio laisvės ir demokratijos pagrindas. Kitas dalykas, kad mes nežinome, kas yra agora – kur visi išsako savo nuomones, dalijasi jomis ir susitaria dėl bendrojo gėrio veikti kartu. Suprantama, kad toks idealas, deja, neegzistuoja, tad belieka pasikliauti savimi ir patikimais informavimo šaltiniais, geriausia – keliais ir susidaryti išsamų vaizdą. Gali būti, kad regioninė spauda, mažiau priklausoma nuo ekonominių savininkų interesų, bet labiau, netgi lietuviškai tradiciškai – nuo politikų ir partijų užsakymų – vis dėlto yra išlaikiusi daugelį oficialiosios, profesionalios spaudos bruožų.
Romas Sakadolskis, dirbęs „Amerikos balso“ žurnalistu, viename interviu pasakė: „Mano nuomone, Lietuvoje vyrauja požiūris, kad „laisvė yra aplink mane“. Laisvė, pasakys žmogus, yra jo galimybė išsireikšti, veikti. Jeigu esu laisvas, vadinasi, yra laisvė, bet laisvę apibrėžiu AŠ. Toks požiūris dominuoja ir žurnalistų bendruomenėje. Jei yra laisvė, tai kam jos ieškoti? Deja, Lietuvos visuomenėje žodis „laisvė“ yra devalvuotas. Tai iš dalies paaiškina, kodėl lietuvių visuomenė nėra laisva. „Pelno pasitikėjimo modelis“ Amerikoje galioja vos 50 metų – turiu galvoje laisvą, sofistikuotą spaudą, kurios pirmas reikalas yra tiesos ieškojimas. Lietuvoje nėra kur to modelio pritaikyti. Tradicijų neturime. Lietuvos spaudai labiau būdingas angažuotumas. Nėra tas pat – „išsakyti tiesą“ ir jos „ieškoti.“
P. S. Straipsnio autorė žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė nuo 2007 metų nežiūri televizijos, perskaito keleto žinių portalų antraštes ir dominančius straipsnius tam, kad nebūtų visiškai nutolusi nuo šalies įvykių. Daugiausia informacijos randa socialiniuose tinkluose ir gyvena savo autentišką gyvenimą ne „žiniasklaidos priemonių interpretacijose“.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Ir sunkiai sergančių žmonių gyvenimas gali būti visavertis

    2021-03-01Ir sunkiai sergančių žmonių gyvenimas gali būti visavertis
    Retam iš mūsų pavyksta nugyventi gyvenimą be ligų ir jų sukeltų problemų. Ne vienam teko slaugyti ligos patale ne vienerius metus gulėjusį namiškį, ne vienas ir pats sunkiai sirgome, ar mūsų draugus užklupusi liga privertė ieškoti slaugytojų pagalbos, kuri tokiais atvejais neįkainojama. Dar neseniai su pavydu žvelgėme į Olandijoje ar Švedijoje gyvenančius žmones, kuriuos ištikus sunkiai ligai iki pat išėjimo iš šios žemės namuose prižiūri slaugytojų brigada. Dabar galime pasidžiaugti, kad paliatyviosios slaugos paslaugos vis labiau prigyja ir Lietuvoje, daugiau sunkių ligonių turi galimybę baigti gyvenimą oriai, su kiek įmanoma mažiau skausmo, ne vieniši, ne apleisti. Pagalba sunkiai sergantiems Paliatyviosios pagalbos paslaugas ...
  • Daugiabučių renovacija galės pasinaudoti ir nepasiturintys gyventojai

    2021-02-27Daugiabučių renovacija galės pasinaudoti ir nepasiturintys gyventojai
    Gyventojai, nutarę renovuoti seną daugiabutį, gali gauti valstybės finansinę paramą energinį efektyvumą didinančioms ir kitoms priemonėms bei pasinaudoti kreditais su lengvatinėmis palūkanomis. Daugiabučių namų atnaujinimo programoje dalyvauja ir valstybės paramą gauna tik daugiabučiai namai, kurie po modernizavimo pasiekia ne žemesnę kaip C pastato energinio naudingumo klasę ir sutaupo ne mažiau, nei 40 proc. šilumos energijos sąnaudų. Kultūros paveldo objektai turėtų sutaupyti ne mažiau kaip 25 proc. energijos. Visi daugiabučiai namai turi būti pastatyti iki 1993 m. Platus priemonių pasirinkimas Pateikus paraišką galima gauti dalinį valstybės finansavimą (30 proc.) kompensuoti daugiabučio energinį efektyvumą didinančias priemones. Pavyzdžiui, šildymo ir karšto vandens sistemų pertvarkymą ar keitimą, ...
  • Dailininkė A. Petrašiūnaitė: „Menas padeda išsilaisvinti iš stereotipų“

    2021-02-26Dailininkė A. Petrašiūnaitė: „Menas padeda  išsilaisvinti iš stereotipų“
    Iš Kazlų Rūdos kilusi dailininkė Audronė Petrašiūnaitė tikina, kad vaikystėje ji ne tik nebuvo skatinama, bet net ir nemokėjo piešti. Šia veikla rimčiau domėtis pradėjo tik mokykloje, jau paauglystės metais. „Viena draugė stojo į tuometinį Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, ji man parodė, ką nešėsi į stojamuosius egzaminus, ir aš nusprendžiau ten stoti. Nuvykau visai nesiruošusi ir, laimei, įstojau“, – pradeda pokalbį menininkė. Džiaugiasi profesijos pasirinkimu Šiuo metu dailininkės darbai eksponuojami Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, įvairiuose meno fonduose, privačiose Lietuvos ir užsienio kolekcijose. Nors, kaip pati sako, niekad nebuvo skatinama eiti menininkės keliu – ji ...
  • Skaitmeninės technologijos keičia Lietuvos žemės ūkį: ES dėka jis taps švaresnis ir efektyvesnis

    2021-02-24Skaitmeninės technologijos keičia Lietuvos žemės ūkį: ES dėka jis taps švaresnis ir efektyvesnis
    Europos Sąjungai užsibrėžus ambicingus kovos su klimato kaita ir aplinkosaugos tikslus, žemės ūkio neišvengiamai laukia pokyčiai. Ūkininkavimas turės tapti efektyvesnis ir labiau tausojantis aplinką, o šį virsmą palengvins skaitmeninės technologijos. Pokyčiai reikalingi Iki 2030 m. Europoje siekiama 50 proc. sumažinti pesticidų kiekį, penktadaliu – trąšų apimtis, o bent ketvirtadalis ūkių turėtų tapti ekologiniais. Jau 2023 m. įsigalios naujoji ES žemės ūkio politika, dėl kurios nuostatų šiuo metu derasi Europos Parlamentas (EP) ir ES valstybės. „Pokyčiai neišvengiami ir reikalingi, nes ūkininkai pirmieji pajaučia klimato pokyčių ar biologinės įvairovės nykimo poveikį. Galime apgailestauti, kad šis perėjimas vyksta dabar, mūsų gyvenimą stipriai sutrikdžius pandemijai. Nepaisant to, ...
  • Svarbiausia – laiku kreiptis pagalbos (Interviu su ekspertu)

    2021-02-24Svarbiausia – laiku kreiptis pagalbos (Interviu su ekspertu)
    Į „Suvalkiečio“ klausimus atsakė Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) direktoriaus pavaduotoja dr. Aušra ŠIRVINSKIENĖ. – Kokias paslaugas teikia Respublikinis priklausomybių ligų centras? – Centre teikiama pagalba priklausomiems nuo alkoholio, narkotinių medžiagų, rūkymo ir azartinių lošimų. Atskiros programos, kurios skirtos vaikams ir jaunimui, yra Vilniaus ir Kauno filialuose. Be gydymo medikamentais, centre dirba ir psichologai, socialiniai darbuotojai, organizuojamos grupinės ir individualios konsultacijos, kalbama apie tai, kas yra priklausomybė, kokios yra gydymo ir reabilitacijos galimybės. Kadangi kiekvieno žmogaus situacija yra individuali, gydymo būdą pasirenka pats asmuo, tardamasis su gydytoju. Po abstinencijos gydymo asmuo gali rinktis toliau tęsti gydymą „Minesotos“ programoje arba motyvacinėje terapijoje. – Kaip ...
  • Alkoholio vartojimas – skaudi šeimų bėda, dėl kurios kenčia ir vaikai

    2021-02-24Alkoholio vartojimas – skaudi šeimų bėda, dėl kurios kenčia ir vaikai
    Vaiko teisių gynėjai dažnai susiduria su atvejais, kai girtaujantys tėvai negalvoja apie savo vaikus, fiziškai ir emociškai smurtauja prieš juos, vaikai gyvena skurde, apleisti. Šiandien tėvų piktnaudžiavimas alkoholiu yra dažniausia vaiko teisių pažeidimų ir laikinosios globos nustatymų priežastis mūsų šalyje. Ydingas tėvų gyvenimo būdas vaikams kenkia ne tik čia ir dabar, bet neigiamai paveikia ir jų ateitį. „Jei abu tėvai ar vienas iš jų piktnaudžiauja svaigalais, padaroma didelė žala vaikams. Ne tik pažeidžiama jų teisė augti saugioje aplinkoje, bet ir sužalojama ateitis. Vaizdžiai tariant – pakerpami skrydžiui reikalingi sparnai. Labai kviečiu visus – pedagogus, gydytojus, socialinius darbuotojus, kaimynus – nebūti abejingus ...
  • Apsinuodijimų per abu karantinus sumažėjo

    2021-02-24Apsinuodijimų per abu karantinus sumažėjo
    Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento direktorius prof. dr. Renaldas ČIUŽAS pateikė informacijos apie tai, kaip karantinas paveikė priklausomybių turinčius žmones visoje šalyje ir Marijampolės apskrityje. Apsinuodijimai narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis ir alkoholiu Bendras apsinuodijimų skaičius įvairiomis medžiagomis COVID-19 laikotarpiu, pirmo karantino metu, vertinant duomenis nuo kovo 16 d. iki balandžio 30 d., buvo perpus mažesnis, lyginant su 2019 metų atitinkamu laikotarpiu, tačiau apsinuodijimų narkotikais ir psichodisleptikais (haliucinogenais) skaičius stipriai nesiskyrė. 2019 m. kovą ir balandį apsinuodijimų narkotikais ir psichodisleptikais buvo 58, o 2020 m. – 41 atvejis. Vertinant apsinuodijimus pagal atskiras medžiagas, apsinuodijimų skaičius opioidais COVID-19 laikotarpiu išaugo beveik trečdaliu (2020 m. ...
  • Dvaro languose – meilės Lietuvai gėlės

    2021-02-20Dvaro languose – meilės Lietuvai gėlės
    Ne kartą ar du turėjome progos gėrėtis kūrybinės grupės „Sėjinis“ (jos šaknys – Gižuose), vadovaujamos Virginijos Armanavičienės, parodomis Marijampolės kultūros centre ir kitose ekspozicijų erdvėse. Kiekvieną kartą stebina ir meistrystė, ir moterų gebėjimas vis naujai išgvildenti, pateikti pasirinktą temą, atskleisti jos gilumas ir trapiais popieriaus karpiniais su didele jėga prabilti apie tai, kas (iš tiesų turėtų būti) mums visiems svarbiausia. Naujausia ekspozicija – Paežerių dvare, Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centre-muziejuje. Artėjant Lietuvos Nepriklausomybės dienai vasario 12-ąją čia buvo pristatyta Vilkaviškio rajono kūrybinės grupės „Sėjinis“ popieriaus karpinių paroda „Lietuvai“. Kaip sako kūrybinės grupės vadovė V. Armanavičienė, „Sėjinio“ parodų istorijoje unikalu tai, kad Suvalkijos (Sūduvos) ...
  • Tėviškės takais (Vakaro skaitiniai)

    2021-02-20Tėviškės takais (Vakaro skaitiniai)
    Miglotą sausio dieną pasiėmusi lauknešėlį išsiruošiau į savo gimtinę. Dar gruodžio pradžioje buvusi kaimynė skambino ir, pasakodama naujienas, kvietė apsilankyti.…Einu rusvais ir gelsvais atspalviais pasidabinusiais papieviais. Seniau žiemomis čia storai priversdavo sniego. Pakeliu galvą ir matau, kaip ąžuolų viršūnėmis vėjo genami sklando du krankliai. Ramiai sklando ore: tai krenta žemyn, tai vėl aukštyn pakyla. Dviese skrisdami lyg viens kitą gaudo, lyg susikimba „rankom“ ir vėl krenta. Nejaugi kranklių tuoktuvės? Pro blankią miglą švysteli gelsvas saulės skritulys. Lazdyno žirginėliai žalsvėja, o kabantys lašai blizga blyškios saulės spinduliuose. Oras primena vasarį.Jau matosi kaimynės namelis, apsuptas apyniais apsirengusių vyšnaičių. Vinguriuoja iš kamino dūmelis ...
  • Jau keturioliktoji…

    2021-02-20Jau keturioliktoji...
    Biruta Pėveraitytė renka kūrybos derlių kaip ir kasmet. „Briliantinės tiesos ekstazėje“ – taip vadinasi naujoji jos knyga – šiemet visuomenei dovanojamas sunokintas poezijos derlius. Tai jau keturioliktoji Suvalkijos poetės poezijos knyga; pakeliui bręsta ir penkioliktoji… Atrodo, kad kai kurių posmų įmantrus pakilumas labiau panėšėtų į Pietų šalių žemėje išaugintas, nei mūsų kuklioje žemėje subrandintas eiles… Tačiau skaitytojas ras nemažai lietuviško kolorito – peizažų, kaimo takelių, kuriais išėjęs į platų pasaulį žmogus nepamiršo lietuviškų obelų ir duonos kvapo, namų slenksčio, lietuviškų šaknų. Eilėraščio lyrinis herojus – dažniausiai užaugęs prie Šešupės su savo kilniais ir neramiais sielos troškimais, čia mylėjęs, svajojęs, džiaugęsis ...
  • Dienos planas moko produktyvumo ir atitraukia nuo informacinių technologijų

    2021-02-20
    Vaiko dienos režimas – tai tiksliai nustatyta jo veiklos, pavyzdžiui, poilsio, miego ar mitybos, tvarka bei taisyklių ir priemonių sistema tam tik-ram tikslui įgyvendinti. Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Vaikų sveikatos stiprinimo skyriaus visuomenės sveikatos specialistė Diana Aleksejevaitė pasakoja, kaip visa tai yra fizio-logiškai pagrįsta, ir pataria, kaip suvaldyti naminį chaosą šiais nelengvais laikais.Vaikų mados ir gyvenimo būdo tinklaraščio autorė Ieva Arnauskienė dalijasi savo patirtimi, kaip jai sekasi suvaldyti dienos režimą auginant keturis vaikus. Nuo mažens svarbu turėti dienos planą Visuomenės sveikatos specialistė D. Aleksejevaitė teigia, kad dienos režimas yra fiziologiškai pagrįstas. „Žmogaus galvos smegenų pusrutulių žievėje kiekvienas periferinis receptorius turi ...
  • Čerpės: kokias pasirinksite savo namams?

    2021-02-17Čerpės: kokias pasirinksite savo namams?
    Stogas – tik vienas iš namo elementų, kurį norėdami sumontuoti, turėsite galimybę rinktis iš daugybės variantų. Pavyzdžiui, jei visada svajojate apie namus, turinčius čerpių stogą, tokiu atveju, pirmiausia teks skirti ne vieną valandą apmąstymams, kurią čerpių rūšį pasirinkti. Vis dėlto, galutinį sprendimą priimti bus kur kas lengviau, jei turėsite informacijos apie tai, kuomet viena ar kita čerpių rūšis galėtų tapti geriausiu pasirinkimu. Taigi, kviečiame apie tai sužinoti daugiau. Betoninės Iš betono pagamintos čerpės yra vienas geriausių pasirinkimų, kai domina ypač ilgas tarnavimo laikas (gali tarnauti apie 60 – 70 metų ir dar daugiau). Taip pat iš šios žaliavos pagamintos čerpės yra puikus ...
  • Ar sergantys hemofilija Lietuvoje gali jaustis laisviau?

    2021-02-17Ar sergantys hemofilija Lietuvoje gali jaustis laisviau?
    Hemofilija – reta, dažniausiai paveldima, kai kuriais atvejais įgyta liga, kuriai būdingas VIII arba IX krešėjimo faktorių trūkumas. Dėl to sergančio žmogaus kraujas kreša kur kas lėčiau arba visai nekreša, todėl kraujavimas tęsiasi ilgą laiką. Apie hemofiliją ir jos gydymą kalbamės su Alytaus apskrities Stasio Kudirkos ligoninės gydytoja hematologe Rasa Kariniauskiene. Kas yra hemofilija? Hemofilijai būdingi savaiminiai kraujavimai be jokios traumos, kraujavimas į sąnarius, vidaus organus. Šia liga beveik be išimties serga vyrai iš motinos pusės, o moterys yra ligos nešiotojos.Lietuvoje hemofilija diagnozuota 152 asmenims. Iš jų 130 serga A tipo, 22 – B tipo hemofilija. Beveik du trečdaliai serga sunkia hemofilijos ...
  • Išgirdus vėžio diagnozę gyvenimas pasikeičia 180 laipsnių kampu

    2021-02-17Išgirdus vėžio diagnozę gyvenimas pasikeičia 180 laipsnių kampu
    Trečius metus Marijampolės savivaldybėje veikianti onkologinių ligų asociacija „Rūpestėlis“, teikianti pagalbą onkologiniams ligoniams, šiandien vienija per 50 narių. Asociacijos įkūrėja ir pirmininkė marijampolietė Irena Mikalavičienė, sako, kad imtis šios veiklos ją paskatino pačios patirti išgyvenimai. Irenai prieš penkerius metus buvo diagnozuotas vėžys, liga sėkmingai įveikta. Kad Onkologinių ligų asociacija išties reikalinga, rodo nuolat augantis jos narių skaičius. Vėžinių susirgimų daugėja Pasak Irenos Mikalavičienės, remiantis Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) išduotomis kortelėmis galima skaičiuoti, kad Marijampolės , Kalvarijos ir Kazlų Rūdos savivaldybėse 2018 metais buvo įregistruota 141 gyventojas susirgęs vėžiu, 2019-aisiais – 153, 2020-aisiais, išbraukus karantino mėnesius dėl COVID-19 pandemijos – 107. Galima ...
  • „Aš esu ir aš būsiu“

    2021-02-17„Aš esu ir aš būsiu“
    Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras (SMLPC) primena, kad kiekvienų metų vasario 4 d. minima Pasaulinė kovos su vėžiu diena. Šių metų Pasaulinės kovos su vėžiu dienos tema – „Aš esu ir aš būsiu“. Kiekvienais metais gerinant švietimą ir didinant supratimą apie vėžį, skatinant asmenis, kolektyvus ir vyriausybes imtis tam tikrų vėžio prevencijos priemonių, siekiama sukurti pasaulį, kuriame būtų išvengiama milijonų mirčių nuo vėžio ir sudaroma galimybė visiems šia liga sergantiems žmonėms gauti vienodą kvalifikuotą pagalbą. Šios kampanijos idėja yra ta, kad vėžys nėra tik vieno žmogaus sveikatos sutrikimas, šis susirgimas dėl didelio susirgimų skaičiaus paliečia visus aplinkos žmones. Mintimis apie ...