Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Žiniasklaida – atspindys ar veidrodis? (Eksperto komentaras)

Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė

Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumoNorėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

Kokie pigesni skrydžiai į užsienį? Kad ji praneštų mums apie pedofiliją, gėjus, vaikų išnaudojimą, smurtą artimoje aplinkoje, bet taip, kad mes galvotume, jog tai – kažkur kitur, tai – ne apie mus. Ne apie mūsų pačių smurtą, kurį slepiame, ne apie mūsų pačių agresiją, nepakantumą, pavydą, aroganciją, egoizmą ir negebėjimą susikalbėti tarpusavyje. Ir kad mes, išėję kolektyviai į gatves, apgintume kitų vaikus, nelabai gilindamiesi – o ką tas šaršalas slepia? Nuo ko norima šiuo skandalu nukreipti mūsų dėmesį?
Mums NEREIKIA, kad žiniasklaida kapstytųsi po MŪSŲ purvą, elgesį ir komunikaciją – beje, jai pačiai to nereikia, nes kur kas malonesnės apkalbos, pramogų ir nusikalstamo pasaulio veikėjai, politikų apatinių taršymas, vienas kitas ekonominis burbulas, paslepiantis iš tiesų rimtas visuomenės krizes ir traumas. Kad apie jas pradėtume kalbėti viešai, reikėtų pripažinti, jog sergame, esame traumuoti, pažeidžiami. Informaciniam ir hibridiniam karui, nes jis atrodo labai toli.
Mes NENORIME veidrodžio, kuris rodytų mus pačius, nes nuo jo tuoj nusigręžtume, pasakę – fui. Kaip negražu. Kokia gėda. Ir kas „jam“ (tam, kažkam) liepė išsiskalbti marškinius viešai? Užuot – atrodžius – pradėti BŪTI savimi? Mums patinka pakišinėti vieni kitiems simuliakrus, įvaizdžius ir, labai atsiprašau, – pribezdėtas kiekvieno iš mūsų taures po nosimis. Aimanuoti. Dejuoti. Verkšlenti, kad niekas nesikeičia – aukos vaidmuo toks patogus ir įprastas. Juk „mes“ visada buvome „ant didžiųjų valstybių slenksčio“. Per „mus“ visi ėjo – rusai, vokiečiai ir visokio plauko perėjūnai. Mes – kaip žolė, priglundame ir laukiame, kol uraganas praeis, ir paskui – atsitiesę – vėl gyvename. Gyvensime, kaip gyvenę. Todėl ir išlikome, kad gerai prisitaikėme, kaip kiškiai ir triušiai, pasislėpę kiekvienas savo urveliuose ir vaidindami didvyrius per valstybines šventes ar per krepšinį, jei jau jis paskelbtas „religija“. Tokia tad graži toji krepšinio pagonybė. Ir aure, kaip gražiai atrodo trispalvė, iškelta prie nuosavo namo ar pakabinta buto lange! Mes – patriotai ir mūsų (ups!) jau truputį mažiau nei trys milijonai, bet nieko – pabandome ir vis pabandome iš naujo, kaip mums liepia Marijonas. „O nuo kada Lietuvoje galima sakyti tai, ką galvoji?“ – paklausė kartą pokalbio metu vienas teisininkas, manantis, kad gyvename policinėje valstybėje, kur maloniausias palinkėjimas vienas kitam yra „susitiksime teisme“ (užuot susitarę).
Mes – tobulai medijų raštingumą įvaldžiusi visuomenė – ir per labai trumpą laiką, beveik kaip kinai. 4G internetas pats greičiausias pasaulyje ir galbūt netrukus turėsime 5G, po kurio tuoj išdvėsime kaip eksperimentinės pelės, bet tai nieko, užtat būsime pirmieji jį „pasistatę“. Mes teisingai ir tvarkingai, su „šlubo vokiečio“ tvarka „trinkelizavome“ daugelio miestų aikštes ir gatves, iškirtome parkų medžius ir sukūrėme plynes, kad geriau „praeitų“ internetas ir tvarkingi žmonės, nemėgstantys rudenį šluoti prikritusių lapų. Mes gyvename telefonuose, kiekvienas savame, net jei einame dviese. Mes negalime nei kelioms minutėms likti su savimi, nes savęs – neautentiškų – nepakeliame, todėl tuoj pat įknimbame į ekranus, kad užsimirštume. Todėl džiaugiamės informaciniu ir technologiniu raštingumu, telefonizacija, skait­menizacija ir kitokia „-zacija“. Be telefono negalime atsisėsti prie stalo, nueiti į tualetą. Gal tik šarvojimo salėje jį trumpam išsijungiame stabtelėję prie mirusiojo, t. y. įjungiame begarsę aplinką.
Net bažnyčiose per mišias suskamba telefonai. Bažnyčiose mes nemokame elgtis, jau reikia mokymų ir instruktažų – ką jose veikti, kai… (įrašykite patys).
Vis dėlto žiniasklaida YRA veidrodis. Jis rodo pačią visuomenę ir negali būti nei geresnis, nei blogesnis už ją – žurnalistai yra tos visuomenės dalis. Ar nenuvalytas veidrodis gali rodyti gerą ir teisingą vaizdą? Nebūtinai. Jis gali rodyti miglotą vaizdą, išsikreipusį nuo rinkos dėsnių ir priklausomą nuo žiniasklaidos priemonių savininkų ekonominių interesų vaizdą. Mokate jūs, gerbiamieji skaitytojai, už informaciją ir reklamą, tai ir muziką – išeitų, patys užsisakote? Tada veidrodis tiksliai rodo tai, ko pageidaujate, kaip pagal pageidavimų koncerto užsakymą, kitaip – neskaitytumėte, ir žiniasklaida būtų priversta keistis. Žiniasklaidos priemonių savininkai ir vadybininkai seniai suprato: žiniasklaida yra VERSLAS, kai jiems 9-tame dešimtmetyje buvo taip pasakyta žurnalistikos profesionalų, grįžusių iš stažuočių Amerikoje. Iš karto tapo madingi žodžiai: spaudos laisvė, liberalizmas, libertarizmas, feminizmas ir vienos lyties atstovų vedybos, tad spaudos verslui atsirišo rankos ir pakvipo grynu pelnu. Kokia dar pilietinė spauda, kai ji yra grynas nuostolis? Konservatyvių pažiūrų skaitytojai nusuko nosis: fui, kaip nešvanku, ir nustojo pirkti (t. y. remti, išlaikyti, prisidėti prie viešosios erdvės kūrimo, dalyvauti joje) popierinius laikraščius. Atrodytų – spaudos kioskų tuštėjimo metas, liko tik vieni „glianco“ žurnalai, pašto ženklai, vokai, tušinukai ir kitokie buities niekučiai. Guodžiamės, kad tai „jaunos demokratijos šalies“ ypatumai, sau neišsivertę, kas yra toji „jauna demokratija“ mūsų šalyje ir kuo ji skiriasi nuo „senosios demokratijos“ šalių, kuriose metro važinėjantys piliečiai varto ir skaito – tradiciškai – popierinius laikraščius. Galbūt kur kas mažiau, nei spaudos klestėjimo laikais, bet skaito. Taip, kaip knygas – prisėdę ant suoliuko ar traukinyje išsikuičia kokią iš krepšio ir – skaito. Ne telefoną, bet knygą, žurnalą skaito.
Šalies gyventojams – spėju – pakanka informacijos gausos žinių portaluose. Žinių portalai išsamiai informuoja skaitytojus, pateikdami jiems karštas ir šaltas žinias taip pat greitai, kaip jas perduoda 4G internetas. Dėl greičio, kiekio ir uždavinio „pateikti informaciją“ dažniausiai ją renka, apdoroja ir pateikia – parinkus kuo skambesnes ir drastiškesnes, o kartais – visai beviltiškas antraštes, kad pritrauktų dėmesį – jauni žurnalistai arba žurnalistikos specialybės studentai, žaidžiantys žurnalistiką. Seni bambekliai apžvalgininkai bumba, karšia žodžiais „mums“ kailius arba pamokslauja, grūmodami pirštu.
Kai atsiverti kokį straipsnį – iš karto plūsteli interpretacijų gausa, priklausomai nuo autoriaus sugedimo laipsnio. Jei apklaustume keturis žmones, buvusius viename renginyje, ir surinktume, užrašytume jų nuomones – gautume keturis skirtingus ir beveik nesusijusius pasakojimus, kiekvieno kitokius. Vienas renginyje matys pranešėjo jaudulį, kitas – šviečiančias lemputes, trečias – užuolaidų spalvą, ketvirtas – po kėdėmis sustumtas šiukšles. Ką daryti žurnalistams? Ar įvykį interpretuoti? Perpasakoti? Pateikti skirtingas nuomones iš skirtingų informacijos šaltinių? Kaip tas nuomones atskirti nuo faktų, ir beje, kam tų faktų reikia, kai geriau „veikia“ interpretacijos? Tai tuo ir skiriasi „senos demokratijos šalys“ su savo pilietinės, oficialiosios spaudos, pateikiančios faktus, atskirtus nuo nuomonių (nekalbame čia apie geltonąją, bulvarinę spaudą, turinčią visai kitokius kriterijus), supratimu nuo „jaunos demokratijos šalies“, kuriai patogesnės nuomonės, sumaišytos su faktais, ir interpretacijų laisvė. Ir, beje, geltonosios spaudos žavesys ir skurdas.
Kalbėti apie pilietinę spaudą, pilietiškumą, spaudos laisvę, viešąją erdvę šalyje, turėjusioje ir autoritarinės, ideologinės spaudos, ir totalitarinės, propagandinės spaudos kelių dešimtmečių patirtį, nėra taip paprasta. Tai yra patirtis visuomenės, beveik neturėjusios žodžio, spaudos laisvės tradicijų. Ji tik dabar formuojasi, tačiau veikiama informacinių technologijų laisvės, kai kiekvienas gali susikurti savo „blogą“, feisbuko paskyrą ir tapti savotišku žurnalistu: rinkti, kaupti, dalintis informacija, dažniausiai – profesionaliai neapdorota pagal žurnalistikos etikos principus. Juolab kad vadinamieji „influenceriai“ (nuomonės formuotojai – lietuviškai) yra greitesni, žodingesni, kandesni, o kartais – įžvalgesni už žurnalistus, nes jų nesaisto jokie įsipareigojimai visuomenei kuo tiksliau, aiškiau pateikti informaciją (nuomones atskyrus nuo faktų, kuo profesionaliau ir etiškiau).
Kitas klausimas – ar tie „mes, jaunos demokratijos gyventojai“ esame išrankūs skaitytojai, turintys savo informacijos gavimo, skaitymo kriterijus? Gal tokiu būdu sau pasakytume – ar mes gyventojai, ar mes – piliečiai? Jei piliečiai, tai reikalautume iš spaudos atlikti jos – kompaso – vaidmenį. Reikalautume ne paskalų, o atrinktos pagal profesinius reikalavimus ir apdorotos informacijos, jokiu būdu ne interpretacijų. Tad išeitų, kad „jaunos demokratijos visuomenėje“ kiekvienas gali būti žurnalistas ir savotiškai jaustis „ketvirtosios valdžios atstovu“. Nutinka dažniausiai, kad ketvirtoji valdžia žino savo įgaliojimus ir naudojasi galia, bet pamiršta apie savo pareigas. Ar visuomenėje, kurioje daugelį dešimt­mečių buvo diegtos „nesakymo, ką galvoji“ tradicijos – spauda ims ir pradės „sakyti tiesą“? Tam, kad ji sakytų tiesą, turėjo – pereidama iš vienos (totalitarinės, postsovietinės) struktūros į kapitalistinę, rinkos ekonomikos struktūrą – apsivalyti. Bet spauda, kaip ir visuomenė, gali keistis tik tada, kai atsiranda kritinė masė nebijančių sakyti, ką galvoja, nebijančių savęs, savo tiesos (ir netiesos), nebijančių būti pasmerktų už savo tiesą, mokančių korektiškai ją išsakyti, neįžeidžiant kitų jausmų, neužsipuolant asmeniškai, galop – išmokusių diskutuoti gerbiant kitokią kito nuomonę, užuot aktyviai gynus savo daržą. Klausimas – ar mes mokame vieni su kitais komunikuoti, kalbėtis, diskutuoti, ginčytis, galop – palaikyti draugiškus, pasitikėjimu grįstus santykius? Susitarimo, o ne priešiškumo, gynybiškumo santykius?
Taigi kas mums, jaunos demok­ratijos gyventojams, gali padėti suvokti informacijos turinį ir realią vertę? Galbūt galėtų padėti suvokimas, kad esame ne tik gyventojai, bet ir piliečiai. Kad viešoji erdvė yra formuojama, kad ji yra kuriama kiekvieno iš mūsų, ir tai iš tiesų yra laisvo žodžio, žodžio laisvės ir demokratijos pagrindas. Kitas dalykas, kad mes nežinome, kas yra agora – kur visi išsako savo nuomones, dalijasi jomis ir susitaria dėl bendrojo gėrio veikti kartu. Suprantama, kad toks idealas, deja, neegzistuoja, tad belieka pasikliauti savimi ir patikimais informavimo šaltiniais, geriausia – keliais ir susidaryti išsamų vaizdą. Gali būti, kad regioninė spauda, mažiau priklausoma nuo ekonominių savininkų interesų, bet labiau, netgi lietuviškai tradiciškai – nuo politikų ir partijų užsakymų – vis dėlto yra išlaikiusi daugelį oficialiosios, profesionalios spaudos bruožų.
Romas Sakadolskis, dirbęs „Amerikos balso“ žurnalistu, viename interviu pasakė: „Mano nuomone, Lietuvoje vyrauja požiūris, kad „laisvė yra aplink mane“. Laisvė, pasakys žmogus, yra jo galimybė išsireikšti, veikti. Jeigu esu laisvas, vadinasi, yra laisvė, bet laisvę apibrėžiu AŠ. Toks požiūris dominuoja ir žurnalistų bendruomenėje. Jei yra laisvė, tai kam jos ieškoti? Deja, Lietuvos visuomenėje žodis „laisvė“ yra devalvuotas. Tai iš dalies paaiškina, kodėl lietuvių visuomenė nėra laisva. „Pelno pasitikėjimo modelis“ Amerikoje galioja vos 50 metų – turiu galvoje laisvą, sofistikuotą spaudą, kurios pirmas reikalas yra tiesos ieškojimas. Lietuvoje nėra kur to modelio pritaikyti. Tradicijų neturime. Lietuvos spaudai labiau būdingas angažuotumas. Nėra tas pat – „išsakyti tiesą“ ir jos „ieškoti.“
P. S. Straipsnio autorė žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė nuo 2007 metų nežiūri televizijos, perskaito keleto žinių portalų antraštes ir dominančius straipsnius tam, kad nebūtų visiškai nutolusi nuo šalies įvykių. Daugiausia informacijos randa socialiniuose tinkluose ir gyvena savo autentišką gyvenimą ne „žiniasklaidos priemonių interpretacijose“.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Kino teatrai nyksta, bet kinas tebegyvuoja

    2021-07-24Kino teatrai nyksta, bet kinas tebegyvuoja
    Šiomis dienomis Marijampolės centre, šalia kino teatro „Spindulys“, praeivių dėmesį atkreipė keista dėžė ant ilgų kojų su nedideliu langeliu, pro kurį galima pažiūrėti. Tai iš Vilniaus atkeliavusi instaliacija „Projektorinė“, skirta prisiminti kadaise veikusius, o dabar savo paskirtį pakeitusius kino teatrus. Paprastai projektorinė suprantama kaip ankšta, žiūrovams neprieinama, techninė kino teatro erdvė, bet šįkart viskas apsiverčia aukštyn kojomis – žiūrovai pro siaurą plyšį gali pažvelgti į kino teatrus. Medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“ 9 minučių filmuke siūlo apžiūrėti 16 šalies regionuose esančių kino teatrų. Iš jų šiandien tik trys teberodo kino filmus – tai mūsų „Spindulys“, taip pat „Dainava“ Alytuje ...
  • Penkiasdešimt rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino gimtosios sodybos metų

    2021-07-24Penkiasdešimt rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino gimtosios sodybos metų
    Saugo rašytojo atminimą Dažniausiai link sostinės pravažiuojame neužsukę čia, o labai vertėtų. Senoji sodyba-muziejus saugo rašytojo dvasią, seklyčioje atkurta rašytojo vaikystės aplinka, eksponuojami šeimos baldai, nuotraukos, knygos. Vasarai įpusėjus sodyba skęsta gėlėse, o visai netoliese – ir Putino „Altorių šešėly“ aprašytas Aušrakalnis su ant jo augančiomis kačpėdėlėmis. Ir taip – jau 50 metų, nes praėjusį šeštadienį paminėtas šio muziejaus įkūrimo pusšimčio metų jubiliejus. Pilotiškės – nedidelis kaimas, vos keliolika ūkių ir gyventojų skaičius toli gražu pusšimčio nesiekia. Tarp jų – ir Mykolaičiai, poeto giminaičiai, visus tuos dešimtmečius gyvenę rašytojo gimtinėje ir saugoję jo atminimą. Prieš 50 metų, 1971-ųjų vasarą, čia buvo atidarytas ...
  • Pažinti meno kūrinius galima ne tik akimis

    2021-07-24Pažinti meno kūrinius galima ne tik akimis
    Antradienio popietę Marijampolės kultūros centras pakvietė į labai neįprastą renginį – programą „Pažinti meną pojūčiais“, kurią parengė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga kartu su Lietuvos dailės muziejaus Nacionaline dailės galerija. Šis renginys – jau gerą pusmetį vykdomo projekto ,,Kultūra visur“, finansuojamo Europos solidarumo korpuso, programos dalis. Programos vadovė Lina Puodžiūnienė pasidžiaugė, kad Lietuva sparčiai keičiasi į gerą pusę, kad labiau atsigręžiame į silpnesniuosius, neįgaliuosius ir ieškome būdų juos integruoti į visuomenę. Vienas tokių būdų yra menas. Atrodo, sunku įsivaizduoti, kaip silpnaregis ar aklasis gali gėrėtis dailės darbais, tačiau, be regos meną galima priimti kitais pojūčiais – yra dar garsas, kvapas, ...
  • Naujam gyvenimui prikelta unikali Antanavo koplyčia tarnauja vietos žmonėms

    2021-07-21Naujam gyvenimui prikelta unikali Antanavo koplyčia tarnauja vietos žmonėms
    Praėjusį sekmadienį Antanave paminėta 10 metų sukaktis nuo tos datos, kai buvo atnaujinta ir atšventinta unikali medinė šešiakampė vietos koplyčia. Daug amžių, daug savininkų mačiusi, klestėjusi, griuvusi ir vėl atstatyta koplyčia šiandien tarnauja žmonėms, čia aukojamos šv. Mišios, krikštijami vaikai, vyksta santuokų ceremonijos, rengiamos parodos, organizuojami koncertai. Algis VAŠKEVIČIUS Dar XVIII amžiaus pabaigoje pastatyta originali tašytų rąstų šešiakampio plano, dviejų zakristijų koplyčia su giliais rūsiais XIX amžiuje koplyčia buvo suremontuota, išpuošta nežinomų italų dailininkų tapyba. Koplyčios kriptoje amžinojo poilsio atsigulė paskutiniai Antanavo dvaro šeimininkai Šabunevičiai – 1860 metais koplyčioje palaidotas dvaro savininkas Stanislovas Šabunevičius (vietinių vadintas Šabanu), 1922 m. – jo sūnus ...
  • Bartninkuose – ir pats Oneginas…

    2021-07-21Bartninkuose – ir pats Oneginas...
    Mylintiems muziką bei geidžiantiems ko nors išskirtinio jau ne vienerius metus žodžiai „koncertas Bartninkuose“ nuskamba kaip slaptažodis bei kvietimas. Su kokiu jauduliu idėjos (surengti koncertą paslaptinguose Bartninkų bažnyčios griuvėsiuose) autorė, Vilkaviškio kultūros centro kultūrinių renginių organizatorė Aksana Laskevičienė beveik prieš dešimtmetį laukė pirmojo koncerto! Kaip tai tuomet buvo nauja ir netikėta – ne tik pas mus, bet ir apskritai Lietuvoje. Ir tai, kad „kažkur kaime“, ir tai, kad griuvėsiuose tikrąja prasme, ir tai, kad ne liaudiška muzika, o džiazas ar klasika, šiuolaikinė moderni muzika ten turėjo skambėti. Kas eis, važiuos, ar norės? Jau į pirmąjį koncertą žmonių prisirinko tiek, kad net ...
  • Daugiabučių modernizavimo auditas: į ką svarbu atkreipti dėmesį?

    2021-07-21Daugiabučių modernizavimo auditas: į ką svarbu atkreipti dėmesį?
    Būsto energijos taupymo agentūra (BETA) kasmet atlieka renovuotų daugiabučių energinį auditą ir įgyvendintų priemonių ekspertizę. Šiemet vykdyto audito metu ekspertai išskyrė tokias priemones kaip vėdinimo sistema ir vidinės balkono sienos apšiltinimas. Vykdant energetinį auditą specia-listai tyrė įvairias pastato apšiltinimo priemones. Anot daugiabučių auditą atlikusios pastatų energetikos konsultacijų bendrovės Pastatų energetikos skyriaus vadovo Gedimino Šilansko, tyrimo metu paaiškėjo, kad vidinės balkono sienos apšiltinimą atlikti yra būtina. Kuomet patalpos yra prastai vėdinamos, bute sukyla santykinė drėgmė. Tuomet ant šalčiausių paviršių susidaro ilginis šiluminis tiltelis. Dažniausiai jis atsiranda tarp neapšiltintos balkono sienos ir išorinės sienos sandūros. Pelėsis tokį paviršių „mėgsta“, todėl rizika jį čia išvysti ...
  • „Kas laukia persirgus koronavirusu?“

    2021-07-21„Kas laukia persirgus koronavirusu?“
    Pasaulinė pandemija paliko žymę daugelio gyvenime nepaisant amžiaus, lyties ar gyvenimo būdo, tačiau specialistai įspėja – koronaviruso liekamuosius reiškinius galime jausti dar pusę metų.Šiandien kalbinami skirtingų šalies rajonų gyventojai sako nenorintys grįžti į ligos laikotarpį ir džiaugiasi galintys vėl mėgautis gyvenimu. „Grįžo karantino atimti malonumai“ Raseinių rajone gyvenantis Gintaras į koronaviruso gniaužtus pateko dar šių metų pradžioje. „Viso karantino metu atsakingai saugojausi ir visomis įmanomomis priemonėmis vengiau kontaktų su pašaliniais žmonėmis, tačiau sausio mėnesio pabaigoje turėjau kontaktą su koronavirusu sergančiu žmogumi. Kad užsikrėčiau ir aš, supratau tik pajutęs pirmuosius simptomus – galvos ir gerklės skausmas, sloga – kurie nebuvo itin skausmingi ir ...
  • Už jaunuolynų ugdymą gauti išmoką – paprasčiau

    2021-07-21Už jaunuolynų ugdymą gauti išmoką – paprasčiau
    Tik tinkamai prižiūrimas miškas turės aukštą ekonominę vertę. Pasak miškininkų, auginti kokybišką mišką stipriai padeda Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) parama. Iki rugpjūčio 31 d. priimamos paraiškos pagal KPP priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos srities „Investicijos, kuriomis didinamas miškų ekosistemų atsparumas ir aplinkosauginė vertė“ veiklą „Jaunuolynų (iki 20 m. amžiaus) ugdymas“. Šių metų naujovė – pareiškėjams nebereiks pateikti projekto finansavimo šaltinius pagrindžiančių dokumentų. Jaunuolynams ugdyti – didesnė kompensacija Iki šiol pareiškėjai, teikdami paraiškas, turėdavo užtikrinti tinkamą projekto finansavimo šaltinį – skolintas lėšas, paramos lėšas, nuosavas lėšas, nurodytas ir pagrįstas paramos paraiškoje. Skolintos lėšos būdavo ...
  • Konstancijos vardas, tulpėmis, lelijomis įaustas…

    2021-07-17Konstancijos vardas, tulpėmis, lelijomis įaustas...
    Taip buvo ypatingos dienos – liepos 6-osios – popietę: po vasariškos liūties Poezijos parke skambant dainoms ir muzikai, švytint tautinių rūbų spalvoms, akmenims pražydus stebuklingais margų juostų vingiais… Susirinkusieji žinojo, kad visa, ką bedarė, skirta vienai ypatingai Sūduvos krašto moteriai prisiminti bei pagerbti. Čia buvo įsikūręs visas liaudies menų miestelis. Šiemet sukanka šimtas metų, kai gimė Konstancija Bočienė – viena ryškiausių iki šiol šio krašto audėjų, savo mokėjimą ir žinojimą atsinešusi ne tik iš praėjusio amžiaus pirmosios pusės, bet ir iš dar seniau: juk mokėsi iš tų, kurios buvo gimusios, gyvenimo ir amato tradicijas perėmusios dar iš XIX amžiaus moterų. Šį ...
  • Vytinės juostos… iš dilgėlių siūlų

    2021-07-17Vytinės juostos... iš dilgėlių siūlų
    Susitikome (septynios moterys iš Kauno, Marijampolės, Kalvarijos) sodyboje prie Igliaukos mokytis austi, naudojant istorinio ir tautinio paveldo įrankius, technikas ir medžiagas – korteles (dar vadinamas burtukėmis) ir dilgėlių pluošto siūlus – taip skatiname kūrybingą tradicijų puoselėjimą. Nebuvo lengva su mums neįprastais siūlais. Stebino plonutis dilgėlių pluoštas, puikiai paruoštas, tad lengvas, minkštas ir švelnus bei pakankamai tvirtas. Dilgėlių pluošto tinkamumas tekstilės gamybai, kaip žinia, nėra naujiena. Šios žaliavos gaminius žmonės naudojo nuo seno. Archeologų radiniai patvirtina, jog Danijoje dar ankstyvajame bronzos amžiuje iš dilgėlių gamino audeklus ir virves, dilgėlių pluošto panaudojimo pėdsakai Didžiojoje Britanijoje siekia neolito laikus. Iki XVII a. labai ...
  • Spalvinga miesto praeitis – šmaikščiose karikatūrose

    2021-07-17Spalvinga miesto praeitis – šmaikščiose karikatūrose
    Smagi ir nuotaikinga paroda šiomis dienomis atidaryta Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje. Ji pavadinta „Ech, ko tik nebuvo!“ ir perkelia mus į 1925–1928 metų Marijampolę. Ta kelionė beveik šimtmečiu atgal leidžia susipažinti, koks tada buvo miestas, kokie dalykai rūpėjo marijampoliečiams, kuo jie džiaugėsi ir dėl ko reiškė nepasitenkinimą. Algis VAŠKEVIČIUS Parodos idėja išties originali – mūsų kraštietis, iš Kybartų kilęs gerai žinomas šalies karikatūristas bei stiklo menininkas Edmundas Unguraitis dviejose dešimtyse popieriaus lakštų pieštuko judesiu, lengvu potėpiu ir su didele doze humoro įamžino tai, apie ką buvo rašoma 1925–1928 metais Marijampolėje leistame laikraštyje „Šešupės bangos“. Bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė Daiva Bepirštienė pasakojo, ...
  • Kas yra avarinis atrakinimas ir kuomet jis reikalingas?

    2021-07-16Kas yra avarinis atrakinimas ir kuomet jis reikalingas?
    Avarinis spynų atidarymas – tai tokia paslauga, kurią galima rasti praktiškai kiekviename mieste. Šios įmonės yra pasirengusios padėti visiems, kuriems sugedo durų spyna, prarado ar sugadino raktą. Tokius meistrus labai paprasta rasti internete, tiesiog į paieškos svetainę reikia įvesti „spynų atidarymas“, tuomet išsirenkamas, kuris patinka. Žinoma, spynų atidarymas galimas ir savomis rankomis, juk visada galima spyną ir išlaužti. Tačiau neturint tam įgūdžių bei žinių, užtruksite gerokai ilgiau, o vėliau gali kainuoti brangiau bandant ištaisyti kilusias problemas. Tačiau be įgūdžių ir žinių tai padaryti užtruks ilgiau, o tada bandymas ištaisyti problemą gali kainuoti daugiau. Kai įvyksta tokio pobūdžio nelaimė, svarbu išlikti ramiam ...
  • Vasarnamiai: kaip juose pasigaminti saulės šildomą lauko dušą?

    2021-07-15Vasarnamiai: kaip juose pasigaminti saulės šildomą lauko dušą?
    Atostogos vasarnamyje toli nuo miesto yra tikra atgaiva kūnui ir sielai. Tyla, ramybė ir grynas oras – tai, ko mes visi ilgimės. Vis dėlto, šią laimę kartais temdo įprasto komforto stoka, o karšto dušo ilgesys ne retai paskatina gana greitai grįžti į miestą. Taigi, kaip mėgautis gamtos malonumais apsistojant vasarnamyje ir be didelių pastangų sukurti patogią aplinką? Kaip užtikrinti, kad vasarnamiai būtų ne mažiau patogūs nei nuolatinis gyvenamasis būstas? Įprasto dušo alternatyvos Pagalvojus apie karštą dušą, iškart matome estetišką, švarią patalpą, kurioje karštas vanduo teka vos pasukus dušo rankeną. Tačiau, keliantis už miesto ribų ir į vasarnamį gamtoje, ši patalpa gali atrodyti ...
  • BARTNINKŲ BAŽNYČIOS GRIUVĖSIUOSE VĖL SKAMBĖS MUZIKOS, ŠVIESŲ IR ISTORIJŲ DERMĖS

    2021-07-14BARTNINKŲ BAŽNYČIOS GRIUVĖSIUOSE VĖL SKAMBĖS MUZIKOS, ŠVIESŲ IR ISTORIJŲ DERMĖS
    Liepos 15-16 dienomis b‘ART projektas sugrįš su 3 stebuklingais renginiais. Tradicine tapusi vieta – Bartninkų bažnyčios griuvėsiai, po kelių metų pertraukos vienam iš koncertų atvers ir savo vidų. Opera, sumodernintos barokinės muzikos skambesiai, atmosferinė ambient stiliaus elektronika, šviesų dailė, fotografijos paroda – visa tai tilps dviejuose potyrių pilnuose liepos vakaruose. Renginių ciklas prasidės liepos 15 d. 21:30 val. Bartninkų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios griuvėsių viduje kartu su „Late junctions“ netikėtomis muzikinėmis jungtimis. Nuo 23:30 val. kultūros pilna naktis tęsis su nemokamu Mantauto Krukausko ir Francisco Roberto Becerra Bravo elektroninės muzikos pasirodymu. Liepos 16 d. vainikuos 21:30 val. prasidėsiantis premjerinis ...
  • Ar verta keliauti per pandemiją?

    2021-07-14Ar verta keliauti per pandemiją?
    Pasaulyje išplitus koronavirusui, tūkstančiai žmonių buvo įstrigę atostogų lokacijose ir negalėjo grįžti namo. Sustojo judėjimas ne tik ant žemės, bet ir oro erdvėje, tačiau dabar, pasibaigus karantinui, vieni naudojasi suteiktomis galimybėmis ir vyksta į užsienį atostogauti, o kiti vis dar bijo rizikuoti. Savo nuomone apie keliones pandemijos metu dalijasi piliečiai iš įvairių šalies rajonų. Jautė psichologinį nuovargį Alytaus miesto gyventojas Vytautas teigia praėjusių metų pradžioje nepalaikęs kelionių idėjos, tačiau viskas pasikeitė pagerėjus epidemiologinei situacijai šalyje ir pasaulyje, kai sumažėjus atvejų skaičiui buvo sušvelnintas karantinas ir atsirado taisyklės, kurių atsakingai laikantis buvo galima išvykti iš šalies. „Susigyvenęs su situacija, kuri bėgant laikui tapo daug aiškesnė, ...