Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Žiniasklaida – atspindys ar veidrodis? (Eksperto komentaras)

Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė

Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumoNorėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

Kokie pigesni skrydžiai į užsienį? Kad ji praneštų mums apie pedofiliją, gėjus, vaikų išnaudojimą, smurtą artimoje aplinkoje, bet taip, kad mes galvotume, jog tai – kažkur kitur, tai – ne apie mus. Ne apie mūsų pačių smurtą, kurį slepiame, ne apie mūsų pačių agresiją, nepakantumą, pavydą, aroganciją, egoizmą ir negebėjimą susikalbėti tarpusavyje. Ir kad mes, išėję kolektyviai į gatves, apgintume kitų vaikus, nelabai gilindamiesi – o ką tas šaršalas slepia? Nuo ko norima šiuo skandalu nukreipti mūsų dėmesį?
Mums NEREIKIA, kad žiniasklaida kapstytųsi po MŪSŲ purvą, elgesį ir komunikaciją – beje, jai pačiai to nereikia, nes kur kas malonesnės apkalbos, pramogų ir nusikalstamo pasaulio veikėjai, politikų apatinių taršymas, vienas kitas ekonominis burbulas, paslepiantis iš tiesų rimtas visuomenės krizes ir traumas. Kad apie jas pradėtume kalbėti viešai, reikėtų pripažinti, jog sergame, esame traumuoti, pažeidžiami. Informaciniam ir hibridiniam karui, nes jis atrodo labai toli.
Mes NENORIME veidrodžio, kuris rodytų mus pačius, nes nuo jo tuoj nusigręžtume, pasakę – fui. Kaip negražu. Kokia gėda. Ir kas „jam“ (tam, kažkam) liepė išsiskalbti marškinius viešai? Užuot – atrodžius – pradėti BŪTI savimi? Mums patinka pakišinėti vieni kitiems simuliakrus, įvaizdžius ir, labai atsiprašau, – pribezdėtas kiekvieno iš mūsų taures po nosimis. Aimanuoti. Dejuoti. Verkšlenti, kad niekas nesikeičia – aukos vaidmuo toks patogus ir įprastas. Juk „mes“ visada buvome „ant didžiųjų valstybių slenksčio“. Per „mus“ visi ėjo – rusai, vokiečiai ir visokio plauko perėjūnai. Mes – kaip žolė, priglundame ir laukiame, kol uraganas praeis, ir paskui – atsitiesę – vėl gyvename. Gyvensime, kaip gyvenę. Todėl ir išlikome, kad gerai prisitaikėme, kaip kiškiai ir triušiai, pasislėpę kiekvienas savo urveliuose ir vaidindami didvyrius per valstybines šventes ar per krepšinį, jei jau jis paskelbtas „religija“. Tokia tad graži toji krepšinio pagonybė. Ir aure, kaip gražiai atrodo trispalvė, iškelta prie nuosavo namo ar pakabinta buto lange! Mes – patriotai ir mūsų (ups!) jau truputį mažiau nei trys milijonai, bet nieko – pabandome ir vis pabandome iš naujo, kaip mums liepia Marijonas. „O nuo kada Lietuvoje galima sakyti tai, ką galvoji?“ – paklausė kartą pokalbio metu vienas teisininkas, manantis, kad gyvename policinėje valstybėje, kur maloniausias palinkėjimas vienas kitam yra „susitiksime teisme“ (užuot susitarę).
Mes – tobulai medijų raštingumą įvaldžiusi visuomenė – ir per labai trumpą laiką, beveik kaip kinai. 4G internetas pats greičiausias pasaulyje ir galbūt netrukus turėsime 5G, po kurio tuoj išdvėsime kaip eksperimentinės pelės, bet tai nieko, užtat būsime pirmieji jį „pasistatę“. Mes teisingai ir tvarkingai, su „šlubo vokiečio“ tvarka „trinkelizavome“ daugelio miestų aikštes ir gatves, iškirtome parkų medžius ir sukūrėme plynes, kad geriau „praeitų“ internetas ir tvarkingi žmonės, nemėgstantys rudenį šluoti prikritusių lapų. Mes gyvename telefonuose, kiekvienas savame, net jei einame dviese. Mes negalime nei kelioms minutėms likti su savimi, nes savęs – neautentiškų – nepakeliame, todėl tuoj pat įknimbame į ekranus, kad užsimirštume. Todėl džiaugiamės informaciniu ir technologiniu raštingumu, telefonizacija, skait­menizacija ir kitokia „-zacija“. Be telefono negalime atsisėsti prie stalo, nueiti į tualetą. Gal tik šarvojimo salėje jį trumpam išsijungiame stabtelėję prie mirusiojo, t. y. įjungiame begarsę aplinką.
Net bažnyčiose per mišias suskamba telefonai. Bažnyčiose mes nemokame elgtis, jau reikia mokymų ir instruktažų – ką jose veikti, kai… (įrašykite patys).
Vis dėlto žiniasklaida YRA veidrodis. Jis rodo pačią visuomenę ir negali būti nei geresnis, nei blogesnis už ją – žurnalistai yra tos visuomenės dalis. Ar nenuvalytas veidrodis gali rodyti gerą ir teisingą vaizdą? Nebūtinai. Jis gali rodyti miglotą vaizdą, išsikreipusį nuo rinkos dėsnių ir priklausomą nuo žiniasklaidos priemonių savininkų ekonominių interesų vaizdą. Mokate jūs, gerbiamieji skaitytojai, už informaciją ir reklamą, tai ir muziką – išeitų, patys užsisakote? Tada veidrodis tiksliai rodo tai, ko pageidaujate, kaip pagal pageidavimų koncerto užsakymą, kitaip – neskaitytumėte, ir žiniasklaida būtų priversta keistis. Žiniasklaidos priemonių savininkai ir vadybininkai seniai suprato: žiniasklaida yra VERSLAS, kai jiems 9-tame dešimtmetyje buvo taip pasakyta žurnalistikos profesionalų, grįžusių iš stažuočių Amerikoje. Iš karto tapo madingi žodžiai: spaudos laisvė, liberalizmas, libertarizmas, feminizmas ir vienos lyties atstovų vedybos, tad spaudos verslui atsirišo rankos ir pakvipo grynu pelnu. Kokia dar pilietinė spauda, kai ji yra grynas nuostolis? Konservatyvių pažiūrų skaitytojai nusuko nosis: fui, kaip nešvanku, ir nustojo pirkti (t. y. remti, išlaikyti, prisidėti prie viešosios erdvės kūrimo, dalyvauti joje) popierinius laikraščius. Atrodytų – spaudos kioskų tuštėjimo metas, liko tik vieni „glianco“ žurnalai, pašto ženklai, vokai, tušinukai ir kitokie buities niekučiai. Guodžiamės, kad tai „jaunos demokratijos šalies“ ypatumai, sau neišsivertę, kas yra toji „jauna demokratija“ mūsų šalyje ir kuo ji skiriasi nuo „senosios demokratijos“ šalių, kuriose metro važinėjantys piliečiai varto ir skaito – tradiciškai – popierinius laikraščius. Galbūt kur kas mažiau, nei spaudos klestėjimo laikais, bet skaito. Taip, kaip knygas – prisėdę ant suoliuko ar traukinyje išsikuičia kokią iš krepšio ir – skaito. Ne telefoną, bet knygą, žurnalą skaito.
Šalies gyventojams – spėju – pakanka informacijos gausos žinių portaluose. Žinių portalai išsamiai informuoja skaitytojus, pateikdami jiems karštas ir šaltas žinias taip pat greitai, kaip jas perduoda 4G internetas. Dėl greičio, kiekio ir uždavinio „pateikti informaciją“ dažniausiai ją renka, apdoroja ir pateikia – parinkus kuo skambesnes ir drastiškesnes, o kartais – visai beviltiškas antraštes, kad pritrauktų dėmesį – jauni žurnalistai arba žurnalistikos specialybės studentai, žaidžiantys žurnalistiką. Seni bambekliai apžvalgininkai bumba, karšia žodžiais „mums“ kailius arba pamokslauja, grūmodami pirštu.
Kai atsiverti kokį straipsnį – iš karto plūsteli interpretacijų gausa, priklausomai nuo autoriaus sugedimo laipsnio. Jei apklaustume keturis žmones, buvusius viename renginyje, ir surinktume, užrašytume jų nuomones – gautume keturis skirtingus ir beveik nesusijusius pasakojimus, kiekvieno kitokius. Vienas renginyje matys pranešėjo jaudulį, kitas – šviečiančias lemputes, trečias – užuolaidų spalvą, ketvirtas – po kėdėmis sustumtas šiukšles. Ką daryti žurnalistams? Ar įvykį interpretuoti? Perpasakoti? Pateikti skirtingas nuomones iš skirtingų informacijos šaltinių? Kaip tas nuomones atskirti nuo faktų, ir beje, kam tų faktų reikia, kai geriau „veikia“ interpretacijos? Tai tuo ir skiriasi „senos demokratijos šalys“ su savo pilietinės, oficialiosios spaudos, pateikiančios faktus, atskirtus nuo nuomonių (nekalbame čia apie geltonąją, bulvarinę spaudą, turinčią visai kitokius kriterijus), supratimu nuo „jaunos demokratijos šalies“, kuriai patogesnės nuomonės, sumaišytos su faktais, ir interpretacijų laisvė. Ir, beje, geltonosios spaudos žavesys ir skurdas.
Kalbėti apie pilietinę spaudą, pilietiškumą, spaudos laisvę, viešąją erdvę šalyje, turėjusioje ir autoritarinės, ideologinės spaudos, ir totalitarinės, propagandinės spaudos kelių dešimtmečių patirtį, nėra taip paprasta. Tai yra patirtis visuomenės, beveik neturėjusios žodžio, spaudos laisvės tradicijų. Ji tik dabar formuojasi, tačiau veikiama informacinių technologijų laisvės, kai kiekvienas gali susikurti savo „blogą“, feisbuko paskyrą ir tapti savotišku žurnalistu: rinkti, kaupti, dalintis informacija, dažniausiai – profesionaliai neapdorota pagal žurnalistikos etikos principus. Juolab kad vadinamieji „influenceriai“ (nuomonės formuotojai – lietuviškai) yra greitesni, žodingesni, kandesni, o kartais – įžvalgesni už žurnalistus, nes jų nesaisto jokie įsipareigojimai visuomenei kuo tiksliau, aiškiau pateikti informaciją (nuomones atskyrus nuo faktų, kuo profesionaliau ir etiškiau).
Kitas klausimas – ar tie „mes, jaunos demokratijos gyventojai“ esame išrankūs skaitytojai, turintys savo informacijos gavimo, skaitymo kriterijus? Gal tokiu būdu sau pasakytume – ar mes gyventojai, ar mes – piliečiai? Jei piliečiai, tai reikalautume iš spaudos atlikti jos – kompaso – vaidmenį. Reikalautume ne paskalų, o atrinktos pagal profesinius reikalavimus ir apdorotos informacijos, jokiu būdu ne interpretacijų. Tad išeitų, kad „jaunos demokratijos visuomenėje“ kiekvienas gali būti žurnalistas ir savotiškai jaustis „ketvirtosios valdžios atstovu“. Nutinka dažniausiai, kad ketvirtoji valdžia žino savo įgaliojimus ir naudojasi galia, bet pamiršta apie savo pareigas. Ar visuomenėje, kurioje daugelį dešimt­mečių buvo diegtos „nesakymo, ką galvoji“ tradicijos – spauda ims ir pradės „sakyti tiesą“? Tam, kad ji sakytų tiesą, turėjo – pereidama iš vienos (totalitarinės, postsovietinės) struktūros į kapitalistinę, rinkos ekonomikos struktūrą – apsivalyti. Bet spauda, kaip ir visuomenė, gali keistis tik tada, kai atsiranda kritinė masė nebijančių sakyti, ką galvoja, nebijančių savęs, savo tiesos (ir netiesos), nebijančių būti pasmerktų už savo tiesą, mokančių korektiškai ją išsakyti, neįžeidžiant kitų jausmų, neužsipuolant asmeniškai, galop – išmokusių diskutuoti gerbiant kitokią kito nuomonę, užuot aktyviai gynus savo daržą. Klausimas – ar mes mokame vieni su kitais komunikuoti, kalbėtis, diskutuoti, ginčytis, galop – palaikyti draugiškus, pasitikėjimu grįstus santykius? Susitarimo, o ne priešiškumo, gynybiškumo santykius?
Taigi kas mums, jaunos demok­ratijos gyventojams, gali padėti suvokti informacijos turinį ir realią vertę? Galbūt galėtų padėti suvokimas, kad esame ne tik gyventojai, bet ir piliečiai. Kad viešoji erdvė yra formuojama, kad ji yra kuriama kiekvieno iš mūsų, ir tai iš tiesų yra laisvo žodžio, žodžio laisvės ir demokratijos pagrindas. Kitas dalykas, kad mes nežinome, kas yra agora – kur visi išsako savo nuomones, dalijasi jomis ir susitaria dėl bendrojo gėrio veikti kartu. Suprantama, kad toks idealas, deja, neegzistuoja, tad belieka pasikliauti savimi ir patikimais informavimo šaltiniais, geriausia – keliais ir susidaryti išsamų vaizdą. Gali būti, kad regioninė spauda, mažiau priklausoma nuo ekonominių savininkų interesų, bet labiau, netgi lietuviškai tradiciškai – nuo politikų ir partijų užsakymų – vis dėlto yra išlaikiusi daugelį oficialiosios, profesionalios spaudos bruožų.
Romas Sakadolskis, dirbęs „Amerikos balso“ žurnalistu, viename interviu pasakė: „Mano nuomone, Lietuvoje vyrauja požiūris, kad „laisvė yra aplink mane“. Laisvė, pasakys žmogus, yra jo galimybė išsireikšti, veikti. Jeigu esu laisvas, vadinasi, yra laisvė, bet laisvę apibrėžiu AŠ. Toks požiūris dominuoja ir žurnalistų bendruomenėje. Jei yra laisvė, tai kam jos ieškoti? Deja, Lietuvos visuomenėje žodis „laisvė“ yra devalvuotas. Tai iš dalies paaiškina, kodėl lietuvių visuomenė nėra laisva. „Pelno pasitikėjimo modelis“ Amerikoje galioja vos 50 metų – turiu galvoje laisvą, sofistikuotą spaudą, kurios pirmas reikalas yra tiesos ieškojimas. Lietuvoje nėra kur to modelio pritaikyti. Tradicijų neturime. Lietuvos spaudai labiau būdingas angažuotumas. Nėra tas pat – „išsakyti tiesą“ ir jos „ieškoti.“
P. S. Straipsnio autorė žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė nuo 2007 metų nežiūri televizijos, perskaito keleto žinių portalų antraštes ir dominančius straipsnius tam, kad nebūtų visiškai nutolusi nuo šalies įvykių. Daugiausia informacijos randa socialiniuose tinkluose ir gyvena savo autentišką gyvenimą ne „žiniasklaidos priemonių interpretacijose“.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Ar verta keliauti per pandemiją?

    2021-07-14Ar verta keliauti per pandemiją?
    Pasaulyje išplitus koronavirusui, tūkstančiai žmonių buvo įstrigę atostogų lokacijose ir negalėjo grįžti namo. Sustojo judėjimas ne tik ant žemės, bet ir oro erdvėje, tačiau dabar, pasibaigus karantinui, vieni naudojasi suteiktomis galimybėmis ir vyksta į užsienį atostogauti, o kiti vis dar bijo rizikuoti. Savo nuomone apie keliones pandemijos metu dalijasi piliečiai iš įvairių šalies rajonų. Jautė psichologinį nuovargį Alytaus miesto gyventojas Vytautas teigia praėjusių metų pradžioje nepalaikęs kelionių idėjos, tačiau viskas pasikeitė pagerėjus epidemiologinei situacijai šalyje ir pasaulyje, kai sumažėjus atvejų skaičiui buvo sušvelnintas karantinas ir atsirado taisyklės, kurių atsakingai laikantis buvo galima išvykti iš šalies. „Susigyvenęs su situacija, kuri bėgant laikui tapo daug aiškesnė, ...
  • 15 metų Amerikoje. Kas toliau?

    2021-07-1015 metų Amerikoje. Kas toliau?
    Sėdime jau kiek pravėsusią pavakarę su Renata ir Linu Natkevičiais. Prieš porą savaičių iš Floridos (JAV) atostogų į Lietuvą sugrįžusi pora tarsteli: čia taip smagu – jaučiamės kaip žiemą Floridoje! Tokia ten žiema – apie 23–25 laipsniai šilumos. Mums atrodytų – tobula lietuviška vasara, kai norisi, kad ji nesibaigtų! Tačiau ne apie orą kalbėjomės su šiais dviem šauniais žmonėmis, kurie, laimėję žaliąją kortą, 2006 metų rudenį išvyko į JAV. Jau Amerikoje gimė trečias šeimos vaikas – Urtė, kuriai dabar 11 metų. Daiva KLIMAVIČIENĖ – Tik atvykę apsistojote Floridoje, po metų darbo paieškos nuvedė į Naująjį Džersį, dabar – vėl Floridoje… – Taip, pirma ...
  • Žemaičių Kalvarija – ir maldininkams, ir poezijos mėgėjams

    2021-07-10Žemaičių Kalvarija – ir maldininkams,  ir poezijos mėgėjams
    Liepa – mėnuo, kai Lietuvoje galima pamatyti būrius piligrimų. Būtent šį mėnesį Marijampolėje vyksta palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio atlaidų oktava – šiemet minime 150-ąsias palaimintojo gimimo metines, o Žemaitijoje, Žemaičių Kalvarijoje (Plungės r.), taip pat rengiami didieji atlaidai, į kuriuos suplūsta daugybė piligrimų. Žemaitijos Kalvarijos apylinkės saugo ir poeto Vytauto Mačernio atminimą. Algis VAŠKEVIČIUS Žemaičių Kalvarijos stebuklai Turbūt kiekvienam lietuviui bent kartą vertėtų apsilankyti Žemaičių Kalvarijoje ir prisiliesti prie tikėjimo tradicijų. Tikintieji šią vietą jau seniai atradę, ji lyginama ir su Šiluva bei ten vykstančiais atlaidais. Žemaičių Kalvarijoje atlaidai išsiskiria Kančios kelio stočių lankymu, turinčiu gilias tradicijas. Žemaičių Kalvarija, kuri anksčiau vadinosi Gardais, rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart ...
  • Poezijos šventėje – dviejų kaimyninių šalių poetų eilės

    2021-07-10Poezijos šventėje – dviejų kaimyninių šalių poetų eilės
    Liepos 2 d. Marijampolėje, prie Kristijono Donelaičio paminklo, esančio prie evangelikų liuteronų bažnyčios, ir Kaliningrado (Karaliaučiaus) krašte, Čistyje Prūdy kaime (Tolminkiemyje), vienu metu vyko renginys, kurio metu buvo pristatytas suremontuotas ir atnaujintas K. Donelaičio memorialinis muziejus. Vasaros liūtys renginio scenarijus koregavo – Marijampolėje teko persikelti į pačią bažnyčios parapijos salę, po to lietus pasiekė ir Tolminkiemį, tad ten taip pat teko ieškoti pastogės. Algis VAŠKEVIČIUS Šis renginys – vienas iš paskutinių, įgyvendinant bendrą Lietuvos ir Rusijos Federacijos Karaliaučiaus srities bendradarbiavimo projektą. Jo metu vyko daug įvairių priemonių, o pačios svarbiausios iš jų – Šakių rajone esančio Kidulių dvaro svirno sutvarkymas ir pritaikymas ...
  • Kada ir kokio koronaviruso tyrimo reikia?

    2021-07-10Kada ir kokio koronaviruso tyrimo reikia?
    Koronavirusui priverstinai sustabdžius įsibėgėjusį pasaulį, testai tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, per visą pandemijos laikotarpį šalyje buvo atlikta per tris milijonus PGR, daugiau nei 630 tūkstančių antigeno ir netoli 170 tūkstančių antikūnų tyrimų. iliečiai iš įvairių šalies rajonų pasakoja, kokius testus jiems tenka atlikti, kaip jie gyvena šiandien ir kodėl visuomenę ragina vakcinuotis. Džiaugiasi galimybe vakcinuotis Kauno miesto gyventoja Irma, dalydamasi savo patirtimi, sako, jog pirmiausia nuo pat karantino pradžios stengėsi laikytis saugaus atstumo, vengti susibūrimų, o dezinfekcinis skystis tapo neatsiejama moters kasdienybės dalimi. „Prasidėjus pandemijai, labiausiai bijojau ne dėl savęs, nors ir priklausau rizikos grupei dėl turimos ligos, bet ...
  • Ką žinoti sergant pačiam ar slaugant kitą?

    2021-07-07Ką žinoti sergant pačiam ar slaugant kitą?
    Gerėjanti epidemiologinė situacija šalyje pamažu leidžia grįžti į įprastą gyvenimo rit­mą. Tačiau klaidinga manyti, kad jau galime gyventi laisvai ir nevaržomai, nes pandemijos grėsmei ir karantino ribojimų atnaujinimui užkirsti kelią galime tik masine vakcinacija. Piliečiai iš skirtingų šalies rajonų pasakoja apie tai, kaip jiems pavyko įveikti koronavirusą, kodėl tiki medicinos mokslu ir kokiomis nuotaikomis gyvena šiandien. „Man pasisekė, kad prasirgau lengva forma“ Panevėžietė Norvilė sako, jog tikėtina, kad koronavirusu ji užsikrėtė darbe. Dirbdama ligoninėje tuomet, kai viskas „degė“, moteris labai aiškiai suprato, jog šis virusas nuo paprasto gripo skiriasi tuo, kad ši infekcija plinta žaibišku greičiu – dėl to, kai vienas žmogus užkrėsdavo ...
  • Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos sveikinimas Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dienos proga

    2021-07-06Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos sveikinimas Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dienos proga
    Mieli Lietuvos žmonės,sveikinu Jus su Valstybės diena! Kiekviena Liepos 6-oji – tai proga naujai atrasti ir įvertinti savo istorinės tradicijos gelmę, atnaujinti įsipareigojimą Lietuvos valstybei. Prieš 768 metus pasirinkę žengti į Vakarus, iki šiol keliaujame mūsų pirmojo – ir vienintelio – Karaliaus Mindaugo nužymėtu taku. Pasirinkti aiškius vertybinius orientyrus, tvirtai stovėti Vakarų sargyboje, aktyviai veikti artimiausioje kaimynystėje – visa tai tebėra unikali lietuviška lyderystės tradicija. Tik aiškiai suvokdami savo istorinę misiją, mes galime stiebtis aukštyn kaip Lietuvos piliečiai – modernios Europos valstybės kūrėjai. Todėl kviečiu ir toliau drąsiai žengti ten, kur mus veda svajonės. Nebijokime pralenkti savo laiko. Likime vieningi ir orūs, sutartinai švęskime savo ...
  • Krizinis nėštumas: kaip atrasti savyje stiprybės?

    2021-07-03Krizinis nėštumas: kaip atrasti savyje stiprybės?
    Sužinojus apie užsimezgusią gyvybę daugelį užplūsta neapsakomas džiaugsmas. Tačiau tais atvejais, kuomet moteris ar pora vaikų susilaukti negali ar įvyksta persileidimas ir visas pasaulis staiga sugriūna, svarbiausia prisiminti, kad niekada nesate vieni. Apie krizinio nėštumo priežastis, galimas pasekmes ir prieinamą pagalbą pasakoja Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės Akušerijos ir ginekologijos klinikos Krikščioniškųjų gimdymo namų vadovas, gyd. akušeris-ginekologas Virgilijus Rudzinskas.     Tai daugiau nei neplanuotas nėštumas Krizinis nėštumas apibūdinamas kaip toks, kurio moteris nenorėjo, neplanavo ir kuris jai sukelia asmeninę ar santykių krizę. „Toli gražu ne visos moterys, kurios teigia, kad jų nėštumas yra nenorimas ar neplanuotas, patiria jo krizę. Kita vertus, net ir planuotas ...
  • „Be savanorių būtume prapuolę“

    2021-07-01„Be savanorių būtume prapuolę“
    „Savanorystė yra ta jėga, kuri vienija žmones. Nuo mūsų rūpestingumo, šypsenos, galbūt paprasto pokalbio labai daug kas priklauso. Tikiu, kad savanoriai yra labai stiprūs, drąsūs ir darbštūs žmonės“, – kalbėdamas apie savanorystę „bernardinai.lt“ yra sakęs kunigas Algirdas Toliatas. Marijampolės savivaldybės mero patarėja, vakcinavimo centro koordinatorė Agnė Pavelčikienė atvira: būtume prapuolę be savanorių. „Nežinau, ką būtume vakcinavimo centre darę be savanorių. Naujų etatų įsteigti negalėjome, finansavimo nebuvo skirta. Savanoriai dirbo be atlygio. Jeigu ne jie, būtų turėję dirbti tik Pirminės sveikatos priežiūros centro darbuotojai, bet tada vakcinavimo tempai būtų buvę daug lėtesni, paskiepyta būtų gerokai mažiau žmonių. Prisimenu, kaip Kauno vakcinavimo ...
  • Kaip išsirinkti dviratį?

    2021-06-30Kaip išsirinkti dviratį?
    Dviratis yra beveik būtinos vasaros atributas. Juo ypač mėgsta mėgautis vaikai ir jaunimas, tačiau šiandien dviratis populiarėja ir vyresniųjų tarpe.
  • „Dievas gyvena skalbimo mašinoje“

    2021-06-30„Dievas gyvena skalbimo mašinoje“
    Tai – iš pokalbio, kuris sklandžiai ir maloniai vyniojosi dar… vasarį. Pavadinimo žodžiai – iš pačios pašnekovės lūpų. Tegul nešokiruoja jautriųjų – nieko čia užgaulaus ar šventvagiško, kaip pamatysite. Su Luana MASIENE, kurią vieni žino kaip matematikę, kiti – kaip literatūros (ir ne tik) kūrėją, daug kas Lietuvoje – kaip „kitokio“ žurnalo „Baltas kambarys“ ir su juo susijusių vyksmų sumanytoją ir vykdytoją, bendravome po ilgo laiko… Visi buvome daugiau ar mažiau izoliuoti, „dingę“, jokių vyksmų, kur galėjai sutikti bendramintį, nevyko. Bet gyvenimas nesustojo, tad natūralu buvo paklausti: kas naujo, kas tavo gyvenime vyksta šioje keistoje kasdienybėje ir – kas naujo ...
  • Debiutas

    2021-06-30Debiutas
    Šiandien poezijos mylėtojams pristatome naują autorių – jo kūrybos iki šiol mūsų laikraštyje nebuvo. Tiesa: pavardė gal girdėta kitais menais besidomintiems, o eiles bus skaitę tik tie, kas draugauja feisbuke…Jonas Šukevičius – marijampolietis, žinomas medžio meistras, daug metų liaudies menininkų klubo „Mūza“ narys. Eilėraščius sako pradėjęs rašyti vos prieš keletą metų, platesnei auditorijai dar nėra jų pristatęs… Apie tai, kas išgyventa, patirta, kas jaudina, kas neduoda ramybės brandaus vyro širdžiai ir sielai kalba jo eilės. Paskaitykite. Kęstutis ŠUKEVIČIUS Aš be Tavęs Aš be Tavęs – kaip ežeras užakęs, Pro meldus žvelgiantis liūdnom akim, Kaip besiblaškanti šviesoj plaštakė,Sumaišius dieną su tamsia naktim.Aš be Tavęs ...
  • Kai mažai yra labai daug… (Leidiniai)

    2021-06-30Kai mažai yra labai daug... (Leidiniai)
    Trisdešimt du lapai kvadratinio formato knygelėje, ypatingas dizainas – ir, žinoma, eilėraščiai. Tiek, kiek tilpo šioje erdvėje – po vieną viename lape (ne puslapyje). Mažai? Tikrai ne. Paskaitę įsitikins, kad kūrybos gylis ir svoris priklauso tikrai ne nuo puslapių skaičiaus. Tai – apie Algimantos Pabedinskienės eilėraščių rinkinį, kurį išleido kūrybinė spaustuvė „RIDSALES“, sumaniusi visą išskirtinį leidinių ciklą. Autorę mes, marijampoliečiai, gerai pažįstame, žinome apie jos konkrečiąsias veiklas (ne vienas pamena buvus ministre, pedagoge), tačiau apie kūrybinį polėkį – gal tik vienas kitas. Ji ne tik rašo, bet ir kuria ekslibrisus, ieško kitų saviraiškos būdų ir jų randa. Gal kada nors išgirsime ...
  • Vienišo asmens išmoka: ką svarbu žinoti našlių pensijų gavėjams

    2021-06-30Vienišo asmens išmoka: ką svarbu žinoti našlių pensijų gavėjams
    Nuo liepos mėnesio vieniši šalpos pensijų gavėjai ir mažų pensijų priemokų gavėjai galės kreiptis į „Sodrą“ dėl vienišo asmens išmokos. Socialinės apsaugos ir darbo apsaugos ministerija paaiškina, kokiu atveju našlių pensijų gavėjai taip pat įgis teisę į vienišo asmens išmoką. „Dėl vienišo asmens išmokos galės kreiptis ir šalpos pensijas bei mažų pensijų priemokas gaunantys našliai, jei jie neturi teisės gauti našlių pensijos arba jų gaunama našlių pensija yra mažesnė nei 28,63 euro. Tikiuosi, kad ši papildoma išmoka padės sumažinti vienišų mūsų senjorų ir neįgaliųjų skurdą ir atskirtį“, – sako socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.Tie neįgalieji ir senatvės pensijos amžių ...
  • Kokios yra koronaviruso vakcinacijos galimybės?

    2021-06-30Kokios yra koronaviruso vakcinacijos galimybės?
    Pasaulinė pandemija sukėlė begalę sunkumų, streso, nežinomybės ir dar daugiau diskusijų bei susipriešinimo dėl skirtingų įsitikinimų. Šis laikotarpis buvo ypač sunkus visiems, tačiau, norint sužinoti, kokiomis nuotaikomis ir mintimis mūsų visuomenė gyvena šiandien, kalbiname piliečius iš skirtingų šalies rajonų ir dalijamės jų asmenine patirtimi. „Noriu grįžti į darbą, į renginius, keliauti“ Karolina iš Palangos džiaugiasi, kad pavyko pakankamai nesudėtingai išgyventi didžiausių karantino sugriežtinimų laikotarpį. „Žinoma, dabar, kai situacija pasikeitusi, drįstu pasvajoti apie keliones į užsienį ir kitas pramogas“, – prisipažįsta ji. Palangiškė teigia, kad sprendimą vakcinuotis lėmė tikėjimas medicina ir mokslu, tačiau jos aplinkoje yra ir mąstančių kitaip. „Tikiu mokslu ir medicina. Kita vertus, ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.