Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Tai gražiai žydi Gyvenimo medis... (Tautodailės metai)

Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

Nijolė LINIONIENĖ

Kelias
Kazimieras Aleliūnas (trečias iš kairės) – artimiausių žmonių apsuptyje. Jis prasidėjo labai seniai – 1922 metais Aukštaitijoje, tuometėje Panevėžio apskrityje Raguvos valsčiuje. Nepriklausoma Lietuva gyvavo vos keletą metų, dar tik kūrėsi ir tvirtėjo daugybė jos, kaip savarankiškos valstybės, institucijų, ryškėjo naujo gyvenimo bruožai… Tačiau žmonės džiaugėsi, kad baigėsi karo baisumai (apie tai, kad po poros dešimtmečių tai vėl užgrius, nenumanė), kad gali dirbti žemę, leisti į mokyklas, kurių vis daugėjo, vaikus, auginti ne tik javus, bet ir gėles prie namų. Kazimieras Aleliūnas prisimena, kad didelėje ir gražioje sodyboje (33 ha ūkyje) visada augo daug gėlių – mama labai mylėjusi augalus. Mylėjo ir didelį pulką vaikų: kaip toje pasakoje – čia augo septyni sūnūs ir dukra, Kazimieras buvo jauniausias…
Buvo daug darbo tuose namuose, bet buvo ir daug šviesos, o besikalbant apie menišką pono Kazimiero prigimtį tampa aišku, kad ji iš ten – iš gimtųjų namų. Jis ir dabar prisimena, kaip sesuo „primezgė tinklų ir juos išsiuvinėjo. Dešimt tinklinių užuolaidų visoje troboje sukabino gražiausiai išsiuvinėtų, labai meniška buvo, viską mokėjo.“ Pasirodo, ir broliai buvę ne ką prastesni. Vienas mezgė pirštines, kojines: padėdavo motinai, nes reikėjo tokį pulką žmonių aprengti, apauti, kitas brolis labai gražiai piešė, buvo net ir žinomas dailininkas, dar vienas rašė eiles ir drožinėjo… Pašnekovas sako, kad nieko nereiškė dar vaikystėje pasidaryti švilpynę ar barškaliuką, varpelius iš medžio, juos kabindavo karvėms po kaklu, kad į pamiškes, pakrūmes nuklydusias būtų lengviau surasti – tai mokėjo dažnas vaikas. Tų laikų prisiminimui šių mažų mielų dalykėlių jis padarė ir vėliau.

Meilė
Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...Iš Aukštaitijos gyvenimo kelias atvingiavo į šį kraštą. Pamenate, kad Marijampolėje kažkada būta linų perdirbimo fabriko? Čia Kazimieras pradėjo dirbti, šiame mieste apsistojo ir visam laikui, o likimas suvedė su gyvenimo moterimi. Žmona, sako jis, buvo didžioji jo kūrybos įkvėpėja, nes pati buvo meniškos sielos, gražiai piešė, mylėjo gamtą ir gėles, gražiai siuvinėjo.
„Gerai sugyvenant viskas vyksta savaime: ne tik visokie namų reikalai, bet ir kiti dalykai pasidaro bendri – ir mintys kartais tampa panašios, – gražiai prisimena žmoną pašnekovas. – Ji, būdavo, piešia – aš išraižau, ji išsiuvinėja – aš įrėminu…“. Ji ir patardavusi, ir kartu pabraižydavusi ornamentus, o vienas pirmų meistro darbų iš medžio gumbo buvo jai skirta vazelė – susidėti visokiems smulkiems daikteliams… Nuo to karto yra nemažai „žaidęs“ su ta keistesne ypatingo kietumo mediena, kuri tarsi kviečia pasirungti: ar prigimtinis grožis, formos, ar meistro sumanumas ims viršų. Už daug ką, sako vyras, dėkingas žmonai, deja, dabar tai išreikšti gali tik šalia savo darbų panoręs eksponuoti jos siuvinėtus paveikslus. Daugiausia juose gėlių, peizažų – pati rinkdavosi spalvas, kompozicijas, nesinaudojo trafaretais. Tad ši paroda iš tikrųjų prilygsta dviem, nes žvilgsnis klaidžioja nuo spalvingų siuvinėtų paveikslų prie medžio darbų, panirdamas į begalinę jų įvairovę…

Ir gali įsivaizduoti tuos du žmones standartiniame bute atradusius erdvės kūrybai – kiekvienas savajai ir bendrai, jungiančiai. „Gyvenau toje jų kūryboje, – sakė parodos atidaryme anūkė. – Vienas, būdavo, drožia, kita siuvinėja, nuotaika ypatinga… Kai išeina tokie žmonės, man atrodo, kad su jais išeina ištisas pasaulis. Todėl reikia tokių parodų, pasižiūrėjimo, prisiminimo…“

Gyvybės medžiai
Tarp Kazimiero Aleliūno darbų gausos negali nepastebėti tų, kurie tegali būti vadinami vienu – Gyvybės medžio – vardu. Jie tarsi ir nėra labai dideli ar raštų raštais išmarginti (pastaruoju metu Gyvybės medžio simbolis labai populiarus ir įvairiai traktuojamas), bet kiekvienas vis kitoks ir savaip turtingas. Ir atsirado jie tarsi savaime, nieko pernelyg neplanuojant ir neišgalvojant. Medis, pasak meistro, visada buvo tvirtybės, pastovumo simbolis. Jis pats medžio kerais apkerėtas jau seniai – pirmuosius, kaip įvardija, „tikrus“ darbus sukūrė gal prieš pusšimtį metų, pirmiausia gražindamas namų namus. Tačiau ne tik peiliuku darbuotis, bet ir kitą, gamtos sukurtą grožį norėjosi parodyti. „Gamta viską turi ir viską atiduoda, tik reikia išmokti tai pamatyti ir pasiimti“, – įsitikinęs K. Aleliūnas.
Taigi pamato jis įdomesnę, gražiai išsišakojusią šaką ar nulūžusį medelį, įsodina jį į tvirtą pagrindą, o ant šakų šakelių sutupdo jau savo išdrožtus paukščius – čiulbančius ir skristi pasiruošusius, prikabina varpelių, papuošia žiedais… Viskas ne šiaip sau, kaip sakoma, „iš kepurės“. Atvirkščiai – kiekvienas akcentas turi savo prasmę, tad tie giminės medžiai vis kinta. Gimsta vaikelis – ant medžio šakos nutupia dar vienas paukštis ar suskamba varpelis… Pradžia buvo, kai tuokėsi vaikai – dovanojo tėvai po tokį medį. Gimė porai vaikelis – medis praturtėjo, atsirado proanūkių (jų septynetas) – dar kitoks patapo… Reikia gerai įsižiūrėti į tuos smulkius elementus šiose kompozicijose, nes ten įamžintos ir datos, ir vardai, užfiksuota tos šeimos istorija… Padėdama rinkti eksponatus šiai parodai pono Kazimiero dukra Nijolė Kubilienė apvažiavo gimines – ir ne tik, nes ne vien Gyvybės medžiai, bet ir daugybė kitų daiktų išsisklaidę plačiai.
…K. Aleliūnas ir dabar drožinėja. Vis peiliuku. „Bute gyvendamas nepabildėsi, nepakaukšėsi, o užeina mintis – negali sėdėti, turi padaryti. Niekas neplanuota, viską darau intuityviai.“
…Smagu buvo klausytis garbaus amžiaus kuriančio žmogaus minčių, jo artimų žmonių meilės kupinų žodžių, kuriems antrino Žydrūno Rutkausko paukščių balsais ulbantys paprasti dar piemenėlių išrasti instrumentai…

Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

 

Komentarai baigti.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.