Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija 2020

Dovanos idėja!!!

190px

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.

 

Tai gražiai žydi Gyvenimo medis... (Tautodailės metai)

Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

Nijolė LINIONIENĖ

Kelias
Kazimieras Aleliūnas (trečias iš kairės) – artimiausių žmonių apsuptyje. Jis prasidėjo labai seniai – 1922 metais Aukštaitijoje, tuometėje Panevėžio apskrityje Raguvos valsčiuje. Nepriklausoma Lietuva gyvavo vos keletą metų, dar tik kūrėsi ir tvirtėjo daugybė jos, kaip savarankiškos valstybės, institucijų, ryškėjo naujo gyvenimo bruožai… Tačiau žmonės džiaugėsi, kad baigėsi karo baisumai (apie tai, kad po poros dešimtmečių tai vėl užgrius, nenumanė), kad gali dirbti žemę, leisti į mokyklas, kurių vis daugėjo, vaikus, auginti ne tik javus, bet ir gėles prie namų. Kazimieras Aleliūnas prisimena, kad didelėje ir gražioje sodyboje (33 ha ūkyje) visada augo daug gėlių – mama labai mylėjusi augalus. Mylėjo ir didelį pulką vaikų: kaip toje pasakoje – čia augo septyni sūnūs ir dukra, Kazimieras buvo jauniausias…
Buvo daug darbo tuose namuose, bet buvo ir daug šviesos, o besikalbant apie menišką pono Kazimiero prigimtį tampa aišku, kad ji iš ten – iš gimtųjų namų. Jis ir dabar prisimena, kaip sesuo „primezgė tinklų ir juos išsiuvinėjo. Dešimt tinklinių užuolaidų visoje troboje sukabino gražiausiai išsiuvinėtų, labai meniška buvo, viską mokėjo.“ Pasirodo, ir broliai buvę ne ką prastesni. Vienas mezgė pirštines, kojines: padėdavo motinai, nes reikėjo tokį pulką žmonių aprengti, apauti, kitas brolis labai gražiai piešė, buvo net ir žinomas dailininkas, dar vienas rašė eiles ir drožinėjo… Pašnekovas sako, kad nieko nereiškė dar vaikystėje pasidaryti švilpynę ar barškaliuką, varpelius iš medžio, juos kabindavo karvėms po kaklu, kad į pamiškes, pakrūmes nuklydusias būtų lengviau surasti – tai mokėjo dažnas vaikas. Tų laikų prisiminimui šių mažų mielų dalykėlių jis padarė ir vėliau.

Meilė
Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...Iš Aukštaitijos gyvenimo kelias atvingiavo į šį kraštą. Pamenate, kad Marijampolėje kažkada būta linų perdirbimo fabriko? Čia Kazimieras pradėjo dirbti, šiame mieste apsistojo ir visam laikui, o likimas suvedė su gyvenimo moterimi. Žmona, sako jis, buvo didžioji jo kūrybos įkvėpėja, nes pati buvo meniškos sielos, gražiai piešė, mylėjo gamtą ir gėles, gražiai siuvinėjo.
„Gerai sugyvenant viskas vyksta savaime: ne tik visokie namų reikalai, bet ir kiti dalykai pasidaro bendri – ir mintys kartais tampa panašios, – gražiai prisimena žmoną pašnekovas. – Ji, būdavo, piešia – aš išraižau, ji išsiuvinėja – aš įrėminu…“. Ji ir patardavusi, ir kartu pabraižydavusi ornamentus, o vienas pirmų meistro darbų iš medžio gumbo buvo jai skirta vazelė – susidėti visokiems smulkiems daikteliams… Nuo to karto yra nemažai „žaidęs“ su ta keistesne ypatingo kietumo mediena, kuri tarsi kviečia pasirungti: ar prigimtinis grožis, formos, ar meistro sumanumas ims viršų. Už daug ką, sako vyras, dėkingas žmonai, deja, dabar tai išreikšti gali tik šalia savo darbų panoręs eksponuoti jos siuvinėtus paveikslus. Daugiausia juose gėlių, peizažų – pati rinkdavosi spalvas, kompozicijas, nesinaudojo trafaretais. Tad ši paroda iš tikrųjų prilygsta dviem, nes žvilgsnis klaidžioja nuo spalvingų siuvinėtų paveikslų prie medžio darbų, panirdamas į begalinę jų įvairovę…

Ir gali įsivaizduoti tuos du žmones standartiniame bute atradusius erdvės kūrybai – kiekvienas savajai ir bendrai, jungiančiai. „Gyvenau toje jų kūryboje, – sakė parodos atidaryme anūkė. – Vienas, būdavo, drožia, kita siuvinėja, nuotaika ypatinga… Kai išeina tokie žmonės, man atrodo, kad su jais išeina ištisas pasaulis. Todėl reikia tokių parodų, pasižiūrėjimo, prisiminimo…“

Gyvybės medžiai
Tarp Kazimiero Aleliūno darbų gausos negali nepastebėti tų, kurie tegali būti vadinami vienu – Gyvybės medžio – vardu. Jie tarsi ir nėra labai dideli ar raštų raštais išmarginti (pastaruoju metu Gyvybės medžio simbolis labai populiarus ir įvairiai traktuojamas), bet kiekvienas vis kitoks ir savaip turtingas. Ir atsirado jie tarsi savaime, nieko pernelyg neplanuojant ir neišgalvojant. Medis, pasak meistro, visada buvo tvirtybės, pastovumo simbolis. Jis pats medžio kerais apkerėtas jau seniai – pirmuosius, kaip įvardija, „tikrus“ darbus sukūrė gal prieš pusšimtį metų, pirmiausia gražindamas namų namus. Tačiau ne tik peiliuku darbuotis, bet ir kitą, gamtos sukurtą grožį norėjosi parodyti. „Gamta viską turi ir viską atiduoda, tik reikia išmokti tai pamatyti ir pasiimti“, – įsitikinęs K. Aleliūnas.
Taigi pamato jis įdomesnę, gražiai išsišakojusią šaką ar nulūžusį medelį, įsodina jį į tvirtą pagrindą, o ant šakų šakelių sutupdo jau savo išdrožtus paukščius – čiulbančius ir skristi pasiruošusius, prikabina varpelių, papuošia žiedais… Viskas ne šiaip sau, kaip sakoma, „iš kepurės“. Atvirkščiai – kiekvienas akcentas turi savo prasmę, tad tie giminės medžiai vis kinta. Gimsta vaikelis – ant medžio šakos nutupia dar vienas paukštis ar suskamba varpelis… Pradžia buvo, kai tuokėsi vaikai – dovanojo tėvai po tokį medį. Gimė porai vaikelis – medis praturtėjo, atsirado proanūkių (jų septynetas) – dar kitoks patapo… Reikia gerai įsižiūrėti į tuos smulkius elementus šiose kompozicijose, nes ten įamžintos ir datos, ir vardai, užfiksuota tos šeimos istorija… Padėdama rinkti eksponatus šiai parodai pono Kazimiero dukra Nijolė Kubilienė apvažiavo gimines – ir ne tik, nes ne vien Gyvybės medžiai, bet ir daugybė kitų daiktų išsisklaidę plačiai.
…K. Aleliūnas ir dabar drožinėja. Vis peiliuku. „Bute gyvendamas nepabildėsi, nepakaukšėsi, o užeina mintis – negali sėdėti, turi padaryti. Niekas neplanuota, viską darau intuityviai.“
…Smagu buvo klausytis garbaus amžiaus kuriančio žmogaus minčių, jo artimų žmonių meilės kupinų žodžių, kuriems antrino Žydrūno Rutkausko paukščių balsais ulbantys paprasti dar piemenėlių išrasti instrumentai…

Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

 

Komentarai baigti.


 

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.