Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Požiūris, kad atsiliekame nuo pasaulio žiniasklaidos – tik skeptikų deklaruojama klišė (Eksperto komentaras)

 

Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkasŽurnalistikos ir žiniasklaidos viena svarbiausių ir netgi unikali misija – oponuoti valdžiai. Tai reiškia – ne tik valdžioje esantiems politikos žmonėms, bet ir verslui, ypač stambiam, kitoms valdžios ir galios siekiančioms grupėms.
Džiaugiuosi, kad mūsų žiniasklaida – spauda, radijas, televizija – visada buvo tarp drąsiausių. Ypač išskirčiau laiką, kuomet siekėme Nepriklausomybės 1990 m. ir pagaliau ją atgavome. Sausio įvykius ir tai, kad apskritai pirmieji atgavome Nepriklausomybę, labai daug lėmė viešas žodis žiniasklaidoje. Radijas, valstybinė televizija pirmieji ėmė dirbti kaip nepriklausomi, dar iki to, kol jiems buvo suteiktas toks statusas.
Netgi sovietiniais metais daugelis tuometinių visuomenės informavimo priemonių turėjo noro ir įstengė oponuoti valdžiai. Dažnai buvo bandoma pasakyti daugiau, negu leidžia valdžia. Turime vienas seniausių Europoje pogrindinės spaudos tradicijas. Jos nebuvo apmirusios ir sovietiniais metais. Taigi visada buvome ir esame už laisvą žodį.
1995–1996 metai buvo ypatingi. Griuvus atgyvenusiai sistemai, žurnalistai bei jų organizacijos iš karto ėmė rūpintis, kaip įteisinti laisvą ir nepriklausomą žiniasklaidą. Buvo kuriamas savireguliacijos mechanizmas – tuo metu priimtas Visuomenės informavimo įstatymas, įsteigta etikos inspektoriaus tarnyba, Spaudos rėmimo fondas. Atsinaujino ne tik valstybinė televizija, bet ir visiškai nepriklausomi kanalai, radijo stotys. Skubėjome „atsidalinti“ su valdžia. Laikraščių savininkais daugeliu atveju, ypač regionuose, tapo patys žiniasklaidos darbuotojai.
Kuriant savus įstatymus, tampant nepriklausomais, 1996 m. mums talkino Švedija, Suomija, Vokietija – kvietė į seminarus, mokymus, dalijosi patirtimi. Tapome pažangūs Europos mastu ir stengiamės neužleisti šių pozicijų.
Pagal laisvės indeksą, kurį sudarinėja organizacija „Reproteriai be sienų“ („Freedom house“), įsikūrusi JAV, užėmėme vieną pirmaujančių pozicijų. Gerokai lenkėme estus ir latvius. O ir dabar šiame sąraše nuolat užimame garbingą vietą – iš 180 šalių paprastai būname tarp 20 ir 30 pozicijos.
Požiūrį, kad atsiliekame nuo pasaulio žiniasklaidos, laikau tik skeptikų deklaruojama kliše. Pavyzdžiui, pagal minėtą laisvės indeksą dažniausiai lenkiame didžiąsias valstybes – Didžiąją Britaniją, Prancūziją, JAV.
Žinoma, yra ir kiti kriterijai. Tačiau ir pagal juos nesame labai atsilikę. Pavyzdžiui, Britanijoje – be galo daug bulvaro, menkaverčio rašymo. Neteisėtų pokalbių klausymosi ir jų viešinimo – mums iki tokios „kultūros“ dar toli. Taip, tai drąsu, tačiau būdai turi būti pakankamai kultūringi, o tikslas pateisinantis priemones.
Nors ir Britanijoje yra visko. BBC transliuotojas – kultūra, solidumu neprilygstamas flagmanas. Visgi net patiems britams kartais atrodo pernelyg konservatyvus. Vis dėlto puiku, kad jis pakankamai vietos skiria regionų žiniasklaidai, pasaulio naujienoms.
Vis dėlto, mano manymu, artimiausias mums – skandinaviškas modelis. Ko iš jų galime pasimokyti? Sugebėti atsiplėšti savo požiūriu nuo vienokią ar kitokią galią turinčių grupių ir žmonių, turėti savitą, niekieno, jokių draugysčių ir simpatijų nelemiančią nuomonę. Pernelyg glaudus santykis su politikais ar verslu žurnalistui nepadeda. Turėtų pagaliau ir Lietuvoje įsivyrauti tendencija, kad politika, verslas, žiniasklaida neieškotų sąlyčio taškų. Tik tuomet žiniasklaida gali būti kokybiška. Kol kas mūsų šalyje politikams priklauso netgi kai kurie spaudos leidiniai – tai labai neigiamai vertintina tendencija.
Galime pasimokyti iš Skandinavijos šalių požiūrio: žurnalistika – tiesiog geros reputacijos verslas. Taip pat rimto, atsakingo požiūrio ir noro parodyti žmonėms, kas dedasi pasaulyje, kuo jis gyvena, kalbėti apie globalias problemas. Taip, mūsų televizijų biudžetas gerokai mažesnis už, tarkim, Švedijos. Bet ir ten jis… gana ribotas. Nepaisant to, daugybė žurnalistų patys vyksta į užsienio šalis ir kuria reportažus apie tai, kuo žmonės gyvena, apie globalias problemas. „Mes norime švedams parodyti pasaulį jų pačių akimis, o ne tenkintis pirktine produkcija. Norime, kad patys matytų ir susidarytų nuomonę“, – sako švedų žurnalistai. Taip stiprinamas ir tautinis identitetas. Lietuvoje tokių tradicijų ir ambicijų dar turime mažai. Taip pat Skandinavijos šalyse požiūris į valdžią ir verslą gal kiek kritiškesnis, negu kol kas yra pas mus.
Dar įdomu, kad Skandinavijos šalyse valstybė paremia silpnesnę regione esančią žiniasklaidos priemonę – kad ji neužgestų, kad būtų įvairovė.
Na, bet mes taip pat stengiamės, yra puikių žiniasklaidos priemonių ir žurnalistų. Manau, šiandien vienas aktualiausių dalykų – iki galo įsisąmoninti, kad žiniasklaida nėra galios propagavimo įrankis. Tai tiesiog verslo modelis.

 

Komentarai baigti.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.