Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Žiniasklaidos atskaitingumas Latvijoje, Lietuvoje ir Švedijoje (Žvalgomasis tyrimas)

2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

Daugiau kaip tris dešimtmečius vertinęs visuomenės informavimo priemones ir tyręs jų vaidmenį visuomenėje, K. Ž Bertrandas yra labiausiai siejamas su jo paties išplėtota žiniasklaidos atsakomybės visuomenei koncepcija. Jo parengtos „Žiniasklaidos atskaitingumo sistemos“ apima per 100 priemonių, skirtų stiprinti žiniasklaidos socialinę atsakomybę ir žmonių pasitikėjimą žiniasklaida.
Tos priemonės yra dokumentai, kuriais naudojasi žurnalistai etikos klausimams spręsti (pvz., etikos kodeksai), žmonės, kurie aptaria žiniasklaidos klausimus (ombudsmenai, žiniasklaidos kritikai), komisijos sudarytos ginčams spręsti ir kt. Pagal šias priemones ir dabar atliekami vertinamieji žiniasklaidos priemonių tyrimai.

Svarbi ne tik įstatyminė bazė, bet ir moralinė atsakomybė
Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.Vis dėlto, mokslininko manymu, daug lemia ne tik vidaus savireguliacijai skirti dokumentai, bet ir bendra žiniasklaidos ir visuomenės veikla. Svarbūs yra laiškai redaktoriui ir požiūris į juos, susitikimai su visuomene.
Siūlydamas šias priemones, K. Ž. Bertrandas pastebėjo, jog įprasta kalbėti apie keletą būdų žiniasklaidai gerinti. Vieni teigia, jog tik laisvė, „rinka“, gali išspręsti problemas, žmonės patys privalo spręsti, kas jiems patinka, o kas – ne. Kiti teigia, jog galima kliautis tik įstatymais ir reglamentais; nes rinka, palikta viena, veda į chaosą ir išnaudojimą, tačiau pastaruoju metu plėtojama trečioji teorija – mintis, jog kokybė privalo būti pagrįsta rinkos, įstatymo ir etikos deriniu.
Anot autoriaus, rinka, įstatymas ir etika yra „trys stulpai, palaikantys žiniasklaidos sistemą“. Taigi, mokslininkas neatmetė įstatymo vaidmens siekiant žiniasklaidos kokybės. Jis vis dėlto nesvarstė valstybės kaip partnerio šiame procese, o siūlė tokias žiniasklaidos kokybės gerinimo priemones, kurios būtų nepriklausomos nuo valdžios.
Yra labai svarbu be valstybės kišimosi užtikrinti žiniasklaidos kokybę – būti atsakingiems prieš visuomenę. Žiniasklaidos priemonės privalo būti savanoriškos, t. y. turėti ne tik įstatymo nulemtą, o ir moralinę didžiulę atsakomybę. Atskaitingumas yra daugiau negu savireguliacija, nes partneris yra visuomenė, kuriai žiniasklaida tarnauja ir iš kurios valgo duoną. Būtent skaitytojai, klausytojai ir žiūrovai padeda stebėti, vertinti žiniasklaidą, teikia jai grįžtamąjį ryšį.
Palaikyti grįžtamąjį ryšį padeda viešasis redaktorius
Tarp Ž. K. Bertrando siūlomų, grįžtamąjį ryšį teikiančių žinia-sklaidos atskaitingumo priemonių yra ombudsmenas, kartais vadinamas viešuoju redaktoriumi arba skaitytojų atstovu. Tai redakcijos nusamdytas asmuo, dažniausiai turintis didelę žurnalistinę patirtį ir nusipelnęs kolegų pagarbos, su kuriuo pasirašoma terminuota sutartis, teikianti plačius įgaliojimus laisvai veikti, tirti redakcijos veiklą „iš vidaus“ ir rezultatus viešai skelbti. Kiekviena redakcija pati nusistato tokio viešojo redaktoriaus įgaliojimus.
Tarptautinė naujienų ombudsmenų organizacija („Organization of News Ombudsmen“) pateikia tokį apibrėžimą: „Naujienų ombudsmenas gauna ir tiria laikraščio skaitytojų, radijo stoties klausytojų arba televizijos žiūrovų nusiskundimus apie naujienų nušvietimo tikslumą, sąžiningumą, nešališkumą ir taktiškumą. Jis arba ji rekomenduoja atitinkamas pataisos priemones arba atsakymus, kurių tikslas yra ištaisyti arba patikslinti naujienų pranešimus.“
Ombudsmenų institutas kildinamas iš 1809 m. Švedijos konstitucijos. Žiniasklaidoje ombudsmenų institucija išsiplėtojo XX a., Skandinavijos ir kai kuriose kitose šalyse ji veikia ir dabar.
JAV laikraštyje „The New York World“ įkurtas „Tikslumo ir garbingo elgesio biuras“, Tokijo (Japonija) laikraštyje „Asahi Shimbun“ įsteigtas komitetas skaitytojų nusiskundimams tirti. Šiandien Naujienų ombudsmenų organizacija vienija ombudsmenus iš 15 valstybių. Iš Baltijos šalių šia patirtimi naudojasi Estija.

Skaitytojai vertina skaidrumą, atvirumą, viešą klaidų ištaisymą
Skandinavijos žiniasklaida taiko aukštesnius atskaitingumo prieš skaitytojus reikalavimus.Žvalgomąjį žiniasklaidos atskaitingumo tyrimą, pavadintą „Atvirumas ir atskaitingumas: globalių žiniasklaidos rengėjų skaid-rumo tyrimas“ surengė Marylando universitete įsikūręs „Tarptautinis žiniasklaidos ir viešųjų reikalų centras“. Tyrėjų komanda – 21 žurnalistikos studentas, jų dėstytojas ir centro darbuotojai ištyrė 25 pasaulyje žinomų naujienų ruošėjų veiklą. Taikydami kiekybinės ir kokybinės analizės metodus, jie išnagrinėjo ir įvertino naujienų rengėjų skaidrumą penkiais atžvilgiais: pasirengimas atvirai taisyti klaidas; atvirumas apie korporacijų nuosavybę; atvirumas apie interesų konfliktus; atvirumas apie redakcijos nuostatas, atvirumas skaitytojų pastaboms bei kritikai.
Tyrimas parodė, jog skaidriausiai ir atskaitingiausiai dirba britų laikraštis „The Guardian“ ir amerikiečių „The New York Times“, o mažiausiai skaidriai ir atskaitingai – britų televizijos stotis „Sky News“ ir amerikiečių savaitinis žurnalas „Time“.
Kelios kitos tyrimo išvados: dauguma naujienų rengėjų svetainių teikia informaciją apie savininkus, bet nėra linkę atskleisti kitų jų turtinių interesų; dauguma naujienų rengėjų teikia galimybę skaitytojams pateikti savo nuomonę laiškais redakcijai, komentarais, tiesiogiai susirašinėjant su žurnalistais. Mažiau, negu pusė leidinių interneto svetainių viešai ištaiso savo klaidas. Dauguma naujienų rengėjų nėra linkę atskleisti visuomenei, kaip veikia jų redakcinis procesas. Tik kelios redakcijos skaitytojus supažindina su savo profesinės etikos normomis.

Žvalgomasis žiniasklaidos atskaitingumo tyrimas Lietuvoje
Naudojantis Marylando universiteto tyrimo patirtimi, pirmą kartą atliktas Lietuvos, taip pat Latvijos bei Švedijos atrinktos periodinės spaudos žvalgomasis tyrimas. Siekta nustatyti, kokios atskaitingumo idėjos ir kaip plačiai yra taikomos šių šalių žiniasklaidoje.
Žiniasklaidos skaidrumas ir atskaitingumas nėra dažnai aptariama tema Lietuvos viešojoje erdvėje. Viena priežastis yra stoka susistemintos informacijos apie žiniasklaidos veiklos praktikas.
2007 m. „Transparency International“ Lietuvos skyriaus (TILS) užsakymu atliktas žiniasklaidos skaidrumo tyrimas atskleidė, kad verslininkų nuomone, mažiausiai skaidri iš visų žiniasklaidos priemonių yra nacionalinė spauda. Šio tyrimo rezultatai paskatino TILS žengti tolesnį žingsnį – inicijuoti lyginamąją Lietuvos, Latvijos ir Švedijos žiniasklaidos skaidrumo studiją.
Tyrimu siekta nustatyti, kokiais veiklos ir elgesio standartais vadovaujasi Lietuvos nacionalinė spauda ir įvertinti jos skaidrumą bei atskaitingumą, lyginant su kitomis šalimis.
Tyrimas atliktas bendradarbiaujant su „Transparency International“ Latvijos ir Švedijos skyriais, jį parėmė Šiaurės šalių ministrų tarybos biuras Lietuvoje, Jungtinių Tautų vystymosi programa Lietuvoje bei Vokietijos ambasada Lietuvoje. Tyrimą, pavadintą „Atvirumas ir atskaitingumas: globalių žiniasklaidos rengėjų skaidrumo tyrimas“, surengė Marylando universitete įsikūręs „Tarptautinis žiniasklaidos ir viešųjų reikalų centras“ .

Kelios tyrimo išvados:
• Dauguma naujienų rengėjų svetainių teikia informaciją apie savininkus, bet nėra linkę atskleisti kitų jų turtinių interesų.
• Dauguma naujienų rengėjų teikia galimybę skaitytojams pateikti savo nuomonę laiškais redakcijai, komentarais, tiesiogiai susirašinėjant su žurnalistais.
• Mažiau negu pusė leidinių interneto svetainių viešai ištaiso savo klaidas.
• Dauguma naujienų rengėjų nėra linkę atskleisti visuomenei, kaip veikia jų redakcinis procesas. Tik kelios redakcijos skaitytojus supažindina su savo profesinės etikos normomis.
Pirmą kartą atliktas Lietuvos, o taip pat Latvijos bei Švedijos atrinktos periodinės spaudos žvalgomasis tyrimas, siekiant nustatyti kurios atskaitingumo idėjos ir kaip plačiai yra taikomos šių šalių žiniasklaidoje parodė, kad žiniasklaidos skaidrumas ir atskaitingumas nėra dažnai aptariama tema Lietuvos viešojoje erdvėje. Stokojama susistemintos informacijos apie žiniasklaidos veiklos praktikas.
Tyrimo metu buvo tirtas dienraščių sprendimas skaitytojus informuoti apie pasitaikančius netikslumus bei klaidas. Viešas netikslumo ar klaidos pripažinimas patikrina dienraščio įsipareigojimą tiesai ir pagarbą skaitytojui. Pasaulinė praktika rodo, jog ištaisymai taip pat didina pasitikėjimą leidiniu bei skatina skaitytojų lojalumą, o tai atsiliepia didesniais leidinio tiražais.
Vienas būdas taisyti klaidas yra skelbti ištaisymus įrėmintu tekstu aiškiai matomoje leidinio vietoje, paaiškinant, kur suklysta ir kaip yra iš tikrųjų. Peržiūrėję laikraščių produkciją per tiriamąjį laikotarpį tyrėjai rado vienintelį ištaisymą „Vilniaus dienoje“.
Dar viena svarbi skaidrumo sritis yra rašytinės elgesio normos redakcijos nariams, t. y. gairės ar orientyrai, kuriais vadovaujasi darbuotojai, kai iškyla klausimų ar neaiškumų dėl tinkamo elgesio kurioje nors situacijoje. Ypač aktualūs yra galimi interesų konflikto atvejai. Pavyzdžiui, taisyklėse aptariami atvejai, kai redakcijos darbuotojas turi finansinių interesų kompanijose, apie kurias rašo, paaiškinama, kaip neleisti asmeninėms ar šeimos investicijoms daryti įtaką redakciniams sprendimams.
Tyrėjai nerado atskirų rašytinių normų nė viename tirtame laikraštyje. Visų penkių leidinių atstovai pareiškė, jog redakcijos žurnalistai vadovaujasi šalies įstatymais ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu.
Kitas būdas informuoti darbuotojus ir skaitytojus apie redakcijos nuostatas yra skelbti redaktoriaus laiškus, kuriuose paaiškinama kokiomis vertybėmis vadovaujasi dienraščio redakcija, kokios galioja informacijos rinkimo bei rengimo taisyklės. Tiriamuoju laikotarpiu tyrėjai nerado nė vieno tokios priemonės naudojimo atvejo.
Skaidrios žiniasklaidos požymis yra jos atvirumas skaitytojams, jautrumas jų interesams, nusiskundimams, nuomonei. Redakcijos imasi iniciatyvų, skatinančių skaitytojus pasisakyti ir sudaro galimybes jiems bendrauti su žurnalistais.
Grįžtamasis ryšys arba redakcijos ir skaitytojų santykiai ištirti penkiais aspektais: ombudsmeno egzistavimas, laiškų redaktoriui skelbimas, redakcijos klausimynų ruošimas, „atvirų durų“ politika ir galimybė tiesiogiai bendrauti su žurnalistais.
Ombudsmenas, kartais vadinamas viešuoju redaktoriumi, skaitytojų atstovas arba visuomenės interesų gynėjas dažnai yra kviečiamas į redakciją iš kitur ir iš anksto sutartam laikui. Jam skirtas konkretus darbas – išklausyti visuomenės skundus redakcijos atžvilgiu, juos ištirti ir savo išvadas paskelbti laikraščio puslapiuose, nepriklausomai nuo redakcijos ar savininkų norų. Nė viename iš tirtų Lietuvos laikraščių nėra ombudsmeno pareigybės.
Kita grįžtamojo ryšio priemonė yra laiškai redaktoriui. Tai specia-li vieta laikraštyje, kur skelbiami skaitytojų pasisakymai, kritiškai vertinantys laikraščio turinį. Tiriamuoju laikotarpiu tyrėjai rado, jog vienas iš penkių laikraščių buvo išskyręs tokią vietą. „Verslo žiniose“ paskelbti septyni laiškai, kritiškai vertinantys laikraščio turinį.
Dar vienas būdas redakcijai rinkti skaitytojų vertinimus yra paruošti specialius klausimynus apie dienraštyje skelbtos informacijos kokybę – pvz., jos tikslumą bei nešališkumą – ir juos išsiuntinėti asmenims, paminėtiems laikraščio pranešimuose arba skelbti savo puslapiuose, kviečiant skaitytojus juos užpildyti. Nė vienas tirtas laikraštis tokių klausimynų neruošia.
Atskaitingomis siekiančios būti redakcijos dažnai atveria duris skaitytojams, rengia proginius arba reguliarius susitikimus, kuriuose dalyvauja redakcijos darbuotojai.
Tokia „atvirų durų politika“ siekiama sudaryti galimybes skaitytojams tiesiogiai pabendrauti su žurnalistais. Penkių tirtų dienraščių atstovai informavo, kad specialių susitikimų su skaitytojais nerengia. Tačiau atstovai patikino, kad redakcijos žurnalistai susitinka su visuomene. „Verslo žinių“ atstovas pasakojo, kad redakcija priima lankytojų grupes.
Grįžtamasis ryšys taip pat užtikrinamas, jeigu skaitytojas gali pasiekti žurnalistą tiesiogiai. Redakcijos skelbia telefono numerius, elektroninio pašto adresus tai suteikia skaitytojui galimybę bendrauti su konkrečiu autoriumi.
Tirtų dienraščių politika šiuo atveju įvairuoja. Vieni žurnalistų telefonus ar elektroninius paštus skelbia, kiti laikraščiai nurodo bendrą arba skyrių elektroninio pašto adresus.
Apibendrinimas. Lietuvoje tik pradedamos diegti daugelyje Vakarų šalių praktikuojamos žiniasklaidos skaidrumo ir atskaitingumo priemonės. Laikraščiai reikalauja skaidrumo iš valstybės institutų, verslo struktūrų, visuomeninių organizacijų, todėl turėtų ir patys suteikti skaitytojams daugiau žinių apie save ir savo veiklą.

Latvijos, Lietuvos ir Švedijos dienraščių tyrimo rezultatų palyginimas
Kitu tyrimu ištirti šeši universalios tematikos dienraščiai trijose šalyse: Latvijos dienraščiai „Diena“ ir „Latvijas Avize“, Lietuvos dienraščiai „Lietuvos rytas“ ir „Respub-lika“, Švedijos dienraščiai „Dagens Nyheter“ ir Svenska Dagblatet“.
Domėtasi leidinių veikla taisant kasdieninėje veikloje pasitaikančius netikslumus ir kitas klaidas.
Per tiriamąjį laikotarpį švedų dienraščiai „Dagens Nyheter“ ir „Svenska Dagbladet“ tikslino įsivėlusias klaidas iš viso 26 kartus. Lietuvos ir Latvijos dienraščiai to beveik nedarė. Šie rezultatai leidžia daryti išvadą, kad švedų leidiniuose taisymai yra laikomi priemone, padedančia išvengti klaidingos informacijos. Nepaisoma stereotipo, kad klaidų ištaisymai gadina dienraščio reputaciją.
Pastarąjį dešimtmetį savininkystės viešumas yra opi naujųjų Europos šalių žiniasklaidos problema. Nežiūrint gerai reglamentuotos įstatymų bazės, savininkystės duomenų prieinamumas yra susijęs su kliūtimis. Tai patvirtina ir šis tyrimas. Informacijos apie savininkus neteikia keturi iš šešių tirtų dienraščių. Tokius duomenis elektroninėje versijoje pateikia tik du tirti švedų dienraščiai. Tačiau nė vienas iš šešių dienraščių neteikia informacijos apie kitus savininkų leidybos ir asmeninius finansinius interesus. Tai tik patvirtina anksčiau išsakyta mintį, kad savininkystės skaidrumas ir toliau lieka neišspręsta problema.

Skandinavijos žiniasklaida taiko aukštesnius atskaitingumo reikalavimus
Bedrame tyrime nagrinėtos trijų valstybių laikraščių penkios skaidrumo sritys: ištaisymai, savininkystė, personalo politika, informacijos rengimo politika ir grįžtamasis ryšys su skaitytojais.
Skandinavų žiniasklaida dėl didesnės demokratijos patirties kelia ir taiko sau aukštesnius žiniasklaidos atskaitingumo reikalavimus.
Švedijos dienraščiai taiko daugiausia skaidrumo matavimo vienetų. Latvijos dienraščiai ir Lietuvos leidiniai atsilieka. Latvijos ir Lietuvos dienraščiai dar tik pradeda taikyti skaidrumo kriterijus, norėdami kokybiškai dirbti ir būti atsakingais prieš skaitytojus.
Skaidrumas nėra tik būdas išmatuoti žurnalistikos vertę. Jis pats sukuria pridedamąją vertę. Siektina užtikrinti žiniasklaidos kokybę ne per valdžios reguliavimą, o per atskaitingumą visuomenei. Žinia-sklaidos atsakomybė yra neatsiejama nuo atskaitingumo.
Žiniasklaidos kokybė privalo būti grindžiama rinkos, įstatymo ir etikos deriniu.
Skaidri dienraščių veikla ateities žurnalistikos pokyčiuose gali padėti puoselėti leidinių reputaciją ir išsaugoti lojalią skaitytojų auditoriją.
Parengta pagal TRANSPARENCY INTERNATIONAL Lietuvos skyrių

Komentarai baigti.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.