Pažinimo laboratorija 2020

Dovanos idėja!!!

190px

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.

 

Kiek laisva mūsų žiniasklaida šiandien?

Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

Linas BITVINSKAS, žurnalistas
Linas BITVINSKAS,  žurnalistas. Nuotrauka iš pašnekovo albumoŠiandieninės medijos gyvena pereinamajame laikotarpyje, kai faktai maišomi su asmeniniais išgyvenimais ir pritaikomi visuomenės poreikiui. Manau, objektyvumo tradicine prasme lieka vis mažiau, nes skaitytojai nevertina tik plikų faktų – jie nori ir to, kas tuos faktus paaiškintų, todėl objektyvumo-sub­jektyvumo riba dažnai tampa vis mažiau pastebima.
Kokiais leidiniais pasitikime? Asmeniškai labiau pasitikiu ne leidiniais, o socialiniais tinklais. Manau, juose galima rasti daug daugiau objektyvumo ir „sveiko proto“, kai politiko suvalgytas kotletas priimamas ne kaip valstybinė ir vertybinė problema, o kaip bereikalingas informacinis triukšmas, užgožiantis kur kas rimtesnius sprendimus.
Dėl mano jau minėtų priežasčių sakyčiau, kad visiškai objektyvaus leidinio nerastume nė vieno, tačiau yra tų, kurie siekia objektyvumo. Turbūt kuo mažesnis leidinys, tuo objektyvumo galima tikėtis daugiau. Manau, situaciją sunkina ir tai, kad žinia ar naujiena dabar gyvuoja vos valandą dvi. Tokioje padėtyje dauguma nesivargina aiškintis, ar ji objektyvi. Deja, ir patys skaitytojai vis mažiau vertina objektyvumą. Viršų ima sensacingumas.
Reklamos davėjai, žinoma, turi įtakos nuo finansinio palaikymo priklausomai žiniasklaidai. Ypač tai jaučiasi stebint respublikinę žiniasklaidą, kuri gauna didžiuosius užsakymus, todėl neabejotinai formuoja vienokią ar kitokią poziciją į politinius, ekonominius reiškinius. Regioninė spauda nuo to mažiau priklausoma.
Ar žiniasklaidos priemonė, išlaikoma valdžios, užsiima tik šios gerųjų darbų viešinimu? Nebūtinai. Nuo valdžios priklausomi leidiniai išmoko žaidimo – tampa principingi kokiai nors nereikšmingai „blogybei“, o visa kita giriama. Tą supranta ir politikai, kad visuomenei būtų ramiau. Politikai gali pavaidinti nuskriaustuosius – štai kaip mus kritikavo, o „ant valdiškų dotacijų sėdintis“ leidinys dramatiškai vaizduoja „tiesos stulpą“. Todėl finansinė priklausomybė nuo valdžios tapo savotiškai įmantrus žaidimas, kurio paprastas skaitytojas gali ir nepastebėti. Galų gale valdžios pozicija gali būti stiprinama ne vien pagyromis, bet ir neiginiais, sakykim, nuolat kritikuojami oponentai.
Lietuvoje turbūt atėjome iki tokios ribos, kai jau niekas nėra visiškai laisvas – nei verslas, nei švietimas, nei žiniasklaida. Valstybė tarsi ir nori padėti žiniasklaidai, bet anaiptol ne todėl, kad ji būtų laisva ir žmonėms būtų lengviau prieinami leidiniai.
Viešinimo projektai padeda išgyventi spaudai, tačiau iš esmės tenkina pačią valstybinę politiką ir yra tie patys valstybiniai užsakymai, kuriuos prieš finansuodama valdžia dar pavarto kaip makaronus lėkštėje ir pasirauko – šitą finansuoti, o šito ne, o štai ant šito padažo per mažai – skirsime tik pusę to, kas prašoma. Mano manymu, visiškai laisvos žiniasklaidos dėl ribotos rinkos vis labiau mažėja.


Skirmantas ANDRIUŠIS, marijampolietis
Skirmantas ANDRIUŠIS,  marijampolietis. Nuotrauka iš pašnekovo albumoMano asmenine nuomone, šimtaprocentinio objektyvumo žiniasklaidos negali būti, kaip nebūna ir absoliučiai idealių žmonių. Visuotino interneto laikais vartotojas susiduria su informacijos patikimumo bei atrankos problema. Gebėjimas atsirinkti teisingą informaciją priklauso nuo skaitytojo (vartotojo) išprusimo bei tam tikrų vertybių suvokimo lygio. Mes sparčiai mokomės objektyvaus vertinimo patys ir esame vis mažiau patiklūs. Gyvename demokratinėje visuomenėje ir gan sėkmingai perimame civilizuoto Vakarų pasaulio vertybes, tad turime kur kas daugiau alternatyvų, nei, pavyzdžiui, tam tikros netolimos kaimyninės valstybės.
Mėgstu žinių portalą „15 min.“, interneto dienraštį „Bernardinai.lt“, taip pat daug metų esu „Suvalkiečio“ skaitytojas. Manau, kad reklamos užsakovai žiniasklaidos priemonės objektyvumui turi minimalią įtaką, o kur kas didesnė problema – priklausymas tam tikrai finansinei grupei, galbūt turinčiai ne visai dorų interesų veikti tam tikrus valstybėje vykstančius procesus.
Kalbant apie valdžios išlaikomos priemonės tarnavimą valdžiai, užsiimant tik šios gerųjų darbų viešinimu, galbūt problema aktualesnė periferijoje. Valstybinė televizija ir radijas nėra patogūs valdantiesiems, ką puikiausiai parodė valdžios bandymas tam tikromis priemonėmis riboti jų veiklą.


Irena LUNSKIENĖ, politikė
Irena LUNSKIENĖ, politikė.  Ričardo PASILIAUSKO nuotraukaTikiu, kad šiandieninėse medijose tikrai yra daug objektyvumo. Tiesiog tos žiniasklaidos, kur abejoju publikuojama tiesa, neskaitau. Net neturiu laiko tuščioms, nieko nesakančioms, neduodančioms peno apmąstymui, pažinimui publikacijoms. Aš esu vyresnės kartos žmogus, man visada maloniau skaityti laikraštį, knygą, negu žinias internete.
Pasitikiu vietine spauda ir ją skaitau, skaitau šalies spaudą, peržvelgiu portalą „Delfi“, tačiau pastebiu, kad internete daugiausia akimis tik permetame antraštes, visą straipsnį skaitome retai. Dažnai antraštės neatspindi publikuojamos medžiagos, jos būna „perspaustos“. Nežinau, kodėl taip daroma, norima bet kokia kaina priversti skaityti? Tačiau tokie „žaidimai“ skaitytojo nepritraukia. Priešingai, ugdosi netikėjimas publikuojama informacija.
Mane domina publikacijos, kaip gyvena mūsų krašto žmonės, kokių jiems kyla rūpesčių, ko trūksta, nes skaitydama galvoju, kaip aš galėčiau jiems padėti. Gal yra pamirštų, apleistų žmonių, kuriems reikalinga pagalba, didesnis dėmesys. Skaitydama spaudą labiausiai vertinu šį aspektą.
Manau, kad stipriai, nepriklausomai, save gerbiančiai žiniasklaidai, reklamos davėjai įtakos neturi. Tiesiog užsakomoji medžiaga pažymima, o profesionalūs žurnalistai eina savo nepriklausomu keliu. Jeigu yra kritikuotinų dalykų, jie tai ir daro. Be to, protingas, savimi ir savo darbais pasitikintis reklamos davėjas, niekada nereikalaus iš leidinių liaupsių, nekritikavimo.
Manau, kad šiandien tikrai yra profesionalios žiniasklaidos, kuri kalba tiesą, nenusigręžia nuo skaudžiausių dalykų, nebijo kritikuoti.


Andrius VYŠNIAUSKAS, politikas
Andrius VYŠNIAUSKAS,  politikas. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka.Į klausimą, ar objektyvumas įmanomas medijose, atsakyčiau, taip. Manau, kad žiniasklaida gali būti objektyvi tada, kai yra sąžininga ir vertina savo reputaciją prieš skaitytojus.
Pasitikiu didesne dalimi lietuviškos žiniasklaidos. Nacionalinės ir, be abejo, marijampolietiškos. Žiniasklaida Lietuvoje pastaruoju metu keičiasi, atsiranda daugiau konkurencijos, todėl neetiška, nesąžininga žiniasklaida praranda skaitytojus. O tie, kurie yra objektyvūs, analizuojantys faktus – užsitarnauja žmonių palaikymą.
Kokią įtaką laikraščio objektyvumui turi reklamos davėjai? Tikiu, kad žiniasklaidos priemonės objektyvumas priklauso ne nuo rek­lamos davėjo, o nuo redaktoriaus ir komandos. Jei jie geri žmonės, save gerbiantys specialistai, tai reklamdavys įtakos nepadarys.
Ar pastebite, kad žiniasklaidos priemonė, išlaikoma valdžios, užsiima tik šios gerųjų darbų viešinimu?
Manau, kad tai yra dažnai nemenka problema. Ypač savivaldoje. Anksčiau būdavo justi, kad žinia­sklaida, kuri gauna užsakymų iš valdžios įstaigų, užsidaro savicenzūros burbule. Bijo kritikuoti valdžią už negerus darbus. Tai pamažu keičiasi, nes visuomenė iš žiniasklaidos reikalauja daugiau, o ir konkurencija duoda savo. Visgi valdžios skleidžiama, mokama propaganda nėra geras dalykas. Todėl Marijampolės Antikorupcijos komisijoje, kuriai man tenka garbė vadovauti, esame diskutavę apie būtinybę valdžios užsakytus straipsnius žymėti ir viešai kaupti informaciją apie juos. Taip pat yra neblogas TS-LKD frakcijos seniūno Kosto Jankausko pasiūlymas, kad savivaldybės viešinimo lėšos būtų naudojamos proporcingai taryboje esančių frakcijų dydžiui. Tokiu atveju atsirastų nuomonių įvairovė ir platesnis požiūris į tai, kas vyksta mūsų savivaldoje. Gaila, kad valdantieji to bijo.
Manau, kad ilgalaikėje perspektyvoje ta žiniasklaida, kuri aklai atsiduoda reklamos davėjui, tampa jo propagandos įrankiu, todėl praranda skaitytojus. Žmonės ne kvaili. Jie atsirenka kas tikra, kas ne. Perdėta propaganda juos atbaido.
Reikėtų skaidresnių ir sąžiningesnių taisyklių, kaip yra skirstomos savivaldos ir nacionalinės lėšos informacijos viešinimui. Tikiuosi, kad nuo 2021 m., su pokyčiais nacionalinėje valdžioje, situacija kardinaliai keisis.
Į klausimą, jeigu turėčiau galimybę skirstyti reklamą, viešinimo projektus, ar nebandyčiau už tai reikalauti paklusnumo, nekritikavimo, atsakyčiau tikrai ne. Buvimas opozicijoje yra geras dalykas tuo, jog pamatai, ką valdžia daro blogai, todėl iš jų klaidų mokaisi. Valdžios noras įgyti žiniasklaidos palankumą už mokesčių mokėtojų pinigus yra klaidingas, žalingas ir blogas. Todėl mes to niekados nekartosime, esame už sąžiningumą ir efektyvumą mūsų bendruomenės lėšų skirstyme.

Paruošė Loreta TUMELIENĖ

Komentarai baigti.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.