Pažinimo laboratorija 2020

Dovanos idėja!!!

190px

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.

 

Medijų sistemos veikimo principai (Eksperto komentaras)

Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas
Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotraukaPraėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

Tai lėmė tolesnę žiniasklaidos modelio sanklodą ir sąveiką su valdžia. Nors atrodė, kad visa medijų sistema, iki tol gyvavusi pagal valdžios nustatytus turinio formavimo principus, tarp kurių svarbiausias buvo partiškumas, persitvarkė į sąlyginai liberalaus pobūdžio žiniasklaidą. Sąjūdžio spauda atslūgo – liko ta žurnalistika, kuri, turėdama visad valdžios užtikrintą aprūpinimą, pakeitė formą ir turinį, gebėdama prisitaikyti prie politinių pokyčių. Jos įmonės tapo savarankiškos. Į jas grįžo ir tie žurnalistai, kurie buvo ėmęsi kurti Sąjūdžio arba vadinamosios „nepriklausomos“ spaudos.
Primindamas šias aplinkybes kreipiu skaitytojo dėmesį į ištakų reikšmę: kiekvienos medijų sistemos tradicijos atsiranda iš patirčių, kurios formuoja etiką ir net teisines normas.
Itin sudėtinga perprasti, kaip laikraštis, šmeižęs disidentus ar Bažnyčią, lyg niekur nieko ima juos vadinti asmenybėmis, netrukus ima interviu su vyskupais apie socialinio gėrio sampratą. Ir tie vyskupai – žiūrėk – teikia interviu tokiam laikraščiui, kuris ne metus, bet dešimtmečius „varė“ destruktyvią propagandą. Vadinasi, nėra etikos principų – tik „apskrito stalo“ metamorfozė: susės tie patys viešosios erdvės veikėjai, pasidalins vaidmenimis, o idealistai liks paraštėse. Taigi pati žurnalistika rodo, kad žmogus gali be skrupulų tiesiog persirikiuoti – jei jau buvo vienas politinis diskursas, kodėl neprisitaikius prie naujo?!
Vos tik imame svarstyti apie žiniasklaidos veikimo principus, tarp kurių pamatinis yra objektyvi informacijos atranka, susiduriame su įžūlia deklaracija, jog esą „objektyvumas neįmanomas“. Išvedžiojimai atrodo visai protingai: esą tikrovė priklauso nuo požiūrio kampo. Na, bet tuomet ir kvadratą galima paversti trikampiu. Tačiau lieka atviras klausimas: kodėl neįmanoma atsirinkti esmines vieno konflikto šalis ir jas pateikti, kodėl neįmanoma patikrinti siūlomų skelbti duomenų, kritiškai perskaityti viešųjų ryšių pranešimo spaudai.
Atsakymas yra paliktas minėtame praeities etape, kai socialinė informacijos pranešimo vertė pradėta kurti pagal politikos interesą arba kitų verslų interesą. Tuomet tampa mažiau reikšmingas žurnalisto statusas: „Atnešk man juodraštį, ir aš žinosiu, ką su juo padaryti“, – ilgainiui pasako vyriausiasis redaktorius. Tokia žurnalistika turi mirti, bet be alternatyvų ji ilgokai ruseno. Objektyvumas dažniausiai paneigiamas atsižvelgiant į reklamos teikėjo, laimėjusios politinės jėgos bei žiniasklaidos įmonės arba juolab jos grupės savininkų nuomonę. Štai kodėl yra net profesinio nepakantumo žurnalistikos istorijai: juk tekstai ir vaizdai išliko, bet jei juos prikeli – parodai atsakymą, kodėl manipuliuoti faktais ir duomenimis yra išmoktas įprotis, o ne klaida. Istorijos baiminamasi, nes jos faktai suvaržo: štai viena komercinė radijo stotis pagrįstai giriasi veikianti 30 metų ir atsiradusi sulig Atgimimu, bet nesako: „Mane įkūrė komjaunimas“.
Jei kada nors kuriai nors verslo įmonei buvo ar bus daroma ekonominių išimčių, ypač mokesčių sistemoje, tai neišvengiamai daro ir vėl darys neigiamos įtakos medijų turiniui. Neturi būti, kad medijų sistema būtų tiesiogiai priklausoma ne nuo vartotojo pinigų, bet nuo ministerijų ar savivaldybių per viešinimo konkursus. Tačiau tai yra visuomenei nenaudingo medijų savininkų lobizmo pasekmė – „gudriai“ įteisinta propaganda. Deja, tai korumpuoja ne tik žurnalistiką, bet ir jos organizacijas, kurios nepajėgia sukurti autoritetingos pozicijos. Antai Lietuvos žurnalistų sąjunga 1989-aisiais „staiga“ buvo atleista nuo mokesčių su jos „visomis įstaigomis, įmonėmis ir organizacijomis“ – juk tai rodo papirkimą, bet ar tai leido organizacijai virsti stipria profesine jėga? Priešingai – 2003-aisiais jai grėsė išnykti, ir tik mūsų kelių narių atkaklių pastangų dėka pakeliavus per Lietuvą galiausiai pavyko surengti naują suvažiavimą Šiauliuose.
Kadangi Visuomenės informavimo įstatymo (nuo 1996) raida yra nuolatinė normų dėlionė įteisinant vienus ir eliminuojant kitus paprotinius dalykus, turime itin susipriešinusią medijų sistemą: komerciniai transliuotojai contra visuomeninis transliuotojas, o šis – kaip pavydo dėmė dėl palyginti užtikrinto stambaus finansavimo ir kiekvienos naujos valdžios politinės nuomonės formavimo objektas; žiniasklaidos priemonėse – tų pačių kelių ekonomikos, politikos, net teisės ekspertų laikymas parodant, kokia vargana yra ekpertų „bazė“ (joje veik nebūna naujausius tyrimus atliekančių asmenų); televizorius virsta radiju (kitaip tariant – kiekvienas vedėjas siekia būti labiau rodomas nei pats rodyti); regionų žiniasklaida – iš esmės be profesines kompetencijas formuojančios mokyklos; tautinių bendruomenių žiniasklaida – su įtarimais ne tik dėl neskaidraus, bet gal ir priešiško valstybės interesams finansavimo; viešinimo konkursų įteisinimas įstatymų leidėjo pastangomis skatinant vadinamuosius „žurnalistikos projektus“, nors ši sritis neturi būti reguliuojama tokiu biudžeto pinigų paskirstymu kaip mokslo politika, kadangi iš prigimties ji yra platesnė už visus socialinius laukus kartu paėmus. Betgi ne – medijos turi laimėti projektus? Tai yra „projektų visuomenės“ iškrypimas. Kitaip tariant – kuriamos žurnalistų stovyklos pagal santykį su lėšų tiekėju. Be to, tas pačių žurnalistų išgalvotas baubas – taisyklinga lietuvių kalba – yra unikalus viešosios erdvės reiškinys, kai atkakliai neigtas akivaizdus dalykas: kalba yra sistema ir gali ją keisti išmanydamas. Bet jeigu „visi moka“ – tebūnie: juk galima skaityti kitomis kalbomis, jeigu erzina prastas stilius ir netvarkinga rašyba. Intelektualiam žmogui – gal ir naudinga slinktis.
Tuo tarpu skaitytojas, neskaitęs geros literatūros, formuojančios kritišką pasaulėžiūrą, yra intelektualiai silpnas, todėl bus lengvai pasiduodantis manipuliacijoms – tai rodo parsidavinėjusios žiniasklaidos įtaka jam per Seimo bei savivaldybių rinkimus dar nuo 2000-ųjų. Nors visa, ką galima skaitytojui pasiūlyti, kad būtų kritiškas, turi būti pateikta dar mokykloje – ten, o ne žurnalistikos projektuose turi rastis informacinio raštingumo pamokos. Bet jei taip būtų – kaip tuomet uždirbtų rengiantieji projektus? Todėl šie pasiūlymai ignoruojami. Deja, jei jau tokie politikai kaip Seimo komiteto pirmininkas E. Jovaiša ateina, kad laimėtų karą su savo paties buvusia aukštąja mokyk­la, apskritai mokyklų sistemai dar ilgai negalime tikėtis intelektualiai vertingo dėmesio. Nei švietimo, nei kultūros sistema neįdomi, pavyzdžiui, konservatoriams – nors tai yra vertybes deklaruojanti jėga. Vadinasi, ir medijų sfera be sutelktos žurnalistų jėgos ilgokai bus priklausoma nuo politinių valdžių. Ir „spaudos laisvės“ reitingai, kaip mėgo teigti prezidentė, čia „ne prie ko“.
Vienas iš reikšmingiausių pozityvių dalykų – tiriamosios žurnalistikos atgimimas apie 2015-uosius, ir prie to nemaža dalimi prisidėjo Vilniaus universiteto inspiruoti tyrimai, kuriuose buvo nagrinėjama ši problema, aptariama viešai pabrėžiant, jog šios rūšies žurnalistika buvo apmirusi amžių sandūroje. Be to, studentams rekomenduodavau skaityti tiriamosios žurnalistikos klasiką – buvo galima palyginti su XXI amžiaus situacija Lietuvoje. Per pastaruosius 5 metus atsiradę tyrimų skyriai neišvengia visai sistemai būdingos problemos – laviruoti tarp žiniasklaidos intereso įtikti reklamos davėjui ir politikų intereso kontroliuoti medijas kaip projektą. Žurnalistika turi pasižymėti galingu ekonomikos, istorijos, filosofijos intelektu, kad darytų įtaką sistemai ir už tai pati atsakytų, bet ar dauguma redaktorių to nori?

Komentarai baigti.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.