Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…
Tai – apie Marijampolės kraštotyros muziejaus katalogus (iš tiesų pagal medžiagos gausą ir vertę bei spaudos kokybę juos norisi vadinti albumais), kuriuose atskleidžiami vis nauji mūsų krašto senosios tekstilės lobiai. Ir nors kiekvienas katalogas – ne vieno žmogaus ilgo ir kruopštaus darbo rezultatas, vis dėlto daugiausia nuveikė jau seniai muziejuje dirbanti Danutė Katkuvienė (direktoriaus pavaduotoja ir vyr. fondų saugotoja).
Pačios įvairiausios tekstilės eksponatų gausa, sako, ją ir džiugino, ir vis neramino: kaip tą turtą parodyti, kaip paskleisti žinią apie darbščias ir kūrybingas Suvalkijos moteris, audusias, siuvusias ir kasdienio naudojimo daiktus, ir tokius, į kuriuos sudėtas noras puošti namus, grožio troškimas bei įvairios jo išraiškos…
…Pirmasis katalogas „Marijampolės krašto juostos“ išleistas 2005 metais (projektas parengtas 2004–aisiais), su D. Katkuviene ją sudarė, eksponatus aprašė bei apibendrino tradicinės tekstilės meistrė, tautinio kostiumo ekspertė Asta Vandytė. Tai buvo tik graži pradžia – dar penketas leidinių gimė prie muziejaus turtų prisilietus abiem moterims. „Iš tiesų, tai viskas labai pastovu: visas knygas, išskyrus pirmąją, išleido leidykla „Piko valanda“, maketavo Birutė Strolytė, redagavo Nijolė Bagdonienė. Fotografavo mūsų muziejininkas Romas Linionis, o naujausiame leidinyje – ir Egidijaus Bičkaus nuotraukos, – sako Danutė Katkuvienė.
– Labai smagu, kai į leidinį galima įdėti pačių darbų autorių nuotraukų, gaila, kad jų nėra daug, tačiau naujausiame kataloge šiek tiek pateikėme. Atrodė, kad į šeštąjį katalogą, kuris vadinasi „Interjero tekstilė“ ir apimtimi bei formatu (didesnis) skiriasi nuo ankstesnių, sudėsime viską, kas priklauso šiai sričiai, bet… Viskas priklauso nuo to, kiek galime išsiplėsti pagal finansavimą – kad sudėtume viską, ką turime fonduose, jo reikia gerokai didesnio…“
Šis, kaip ir kiti katalogai, išleistas parengus projektą, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Marijampolės savivaldybė. Pašnekovė sako, kad viskas vyko labai greitai: praėjusių metų gegužę pradėjo, o metų pabaigoje leidinys jau buvo. Oficialiai jis bus pristatytas per Muziejų nakties renginius, o dar šį vasarį – jau tradiciškai knygų mugėje Vilniuje.
Prie kiekvieno daikto nuotraukos – konkretieji duomenys, autorystė, kas perdavė muziejui.
Nemažai tokių daiktų atnešama iš senelių ar tėvų podėlių – jaunimas nebenori jų turėti, naudoti. Yra ir pačių autorių atiduotų, giminės ar pačių saugotų. Daug daiktų užsidarius mokyklai muziejui atidavė pedagogė Irena Pabedinskienė iš Gudelių – nemažai pateko ir į šią knygą.
Didžiausia, išsamiausiai pateikta lovatiesių kolekcija – austų, kelios nertos. Jos ir spalvotos, ir šviesios lininės, kurių ornamentai tiesiog neįtikėtino sudėtingumo. Yra senų, nemažai iš XX a. antros pusės, kai mieste veikė Kauno meno gaminių įmonės cechas, moterys (vadinamos namudininkės) ne tik audė, mezgė pagal pavyzdžius, bet ir pačios kūrė…
Gali tik stebėtis apžiūrinėdamas subtiliai apmegztas ar siuvinėtais kraštais paklodes – kraitines, nekasdienes, puošnius pagalvių užvalkalus – o kur dar ne vienam vyresniųjų vaikystę primenantys kilimai ir kilimėliai (kabinti ir virtuvėje), pagalvėlės, vadinami „kampeliai“ – servetėlės lentynėlėms papuošti?
iuvinėjimas šiame krašte, kaip ir visoje Lietuvoje, itin paplito, kai tarpukaryje imta organizuoti kursus. Siuvinėta ant drobės, juodo atlaso, vilnos, įvairiomis technikomis – mokymų dėka išpopuliarėjo sudėtingas karpytinis (rišeljė) siuvinėjimas. Muziejuje yra nemažai ruošinių – įsiuvų pagalvių užvalkalams ir panašių dalykų. „Aš tuos daiktus matau, kilnoju daugybę kartų ir neatsistebiu: taigi ar to laiko, laisvų valandų anuomet moterys turėjo daugiau?
Tikrai neturėjo, bet siuvinėjo, nėrė, gražino buitį kaip sugebėjo – ir dar kaip skoningai, įdomiai derino, komponavo… Kai šiandien išgirstu, kad nėra ką veikti, kur eiti – nesuprantu tų žmonių. Vien renginių kiek (ir nemokamų), atsidaro erdvės, kur nuėjęs gali valandų valandas leisti prasmingai – gauni medžiagų, tave dar pamoko…“ Pati mezganti, audžianti juostas Danutė Katkuvienė įsitikinusi, kad tik patys esame kalti, jei niekuo nesidomime, nieko nenusigriebiame.
…Nors naujasis katalogas tikrai solidus, į jį sudėti tekstilės darbai viso muziejuje esančio turto dar neparodė. Liko neparodyta daug rankšluosčių, staltiesių, smulkiųjų rankdarbių. O žmonės jau ne pirmi metai teiraujasi, ar nėra juostų knygos – deja, pakartoti leidimo dėl techninių dalykų neįmanoma.