Pažinimo laboratorija 2020

Dovanos idėja!!!

190px

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.

 

Lietuvai reikalinga globali tiriamosios žurnalistikos patirtis

Šiandien tiriamoji žurnalistika vis rečiau yra vienišo tyrėjo, renkančio ir analizuojančio dokumentus, darbas. Visuomenės gyvenimą mainanti žurnalistika – tiriamosios žurnalistikos komandų, turinčių pačių įvairiausių veiklos sričių žinių – programavimo, statistikos, grafinio dizaino, žurnalistikos, ekonomikos ar kitų, rankose. Žurnalistai dirba nebe redakcijose, o yra išsibarstę skirtingose pasaulio šalyse.

Kovojantys su tiriamąja žurnalistika siekia sukompromituoti žurnalistų reputaciją
Jums smagiai leidžiant laiką kavinėje, vienas iš tyrėjų galbūt net sėdi už jūsų nugaros, palinkęs prie savo nešiojamojo kompiuterio ir sriubčioja latte. Taip, tikrai – norėdami išvengti būti susekti, tiriantieji žurnalistai dažnai naudojasi viešai prieinamu interneto ryšiu, kad „pasimestų“ kitų prisijungiančiųjų prie tinklo sraute, o norintieji sužlugdyti tyrimą negalėtų to taip lengvai padaryti.
Nors laikai pakito, visgi Švedijos SVT televizijos tiriamosios žurnalistikos televizijos laidos „Misija tirti“ (šved. Uppdrag granskning) redaktoriaus Nilso Hansono teigimu, esminės žurnalistinio tyrimo strategijos liko tokios pat, kaip įsibrovimo į Watergate’o bylą išnagrinėjusių „Washington Post“ žurnalistų Bobo Woodward’o ir Paulo Bernstein’o laikais. Skirtumas tas, kad šiomis dienomis informaciją tenka rinkti kompleksiškoje informacinėje erdvėje, kurioje vyksta vietinės reikšmės informaciniai karai, metamos didelės viešųjų ryšių pajėgos sukompromituoti tiriančiųjų žurnalistų reputaciją, be to, žurnalistų šaltiniai turi patarėjų, mokančių, kaip jiems (ne)bendrauti su žurnalistais, yra saistomi įvairių konfidencialumo ir kitokių įsipareigojimų, o augant darbo santykių prekariatizacijai, yra ypač pažeidžiami.
Kaip gimsta idėjos žurnalistiniam tyrimui? Dažnai mums atrodo, jog tiriamoji žurnalistika būtinai susijusi su korupcija aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, neleistinais verslo, politikų ir valstybės tarnautojų susitarimais. Tirti korupciją yra gera idėja, visgi tikrai ne vienintelė. Geros tiriamosios žurnalistikos idėjos gali kilti ir tiriant iš pirmo žvilgsnio nedidelį žmogaus teisių pažeidimą.
Pavyzdžiui, į SVT (Švedija) televiziją kreipusis gyventojams dėl esą neteisėtai už išžaginimą nuteisto šešiolikmečio, į miestelį, kuriame tai atsitiko, nuvykę žurnalistai suvokė, kad tema – tikrai ne korumpuotas teismas. Tema – apie vietos bendruomenę, palaikančią ir heroizuojančią žagintoją, engiančią nukentėjusią keturiolikmetę merginą, kurios šeima buvo priversta parduoti turėtą turtą ir dėl patiriamo smerkimo bei žeminimo išsikraustyti iš gimtinės. Žurnalistams tiriant šią temą, šešiolikmetis buvo apkaltintas dar vienu išžaginimu. Interviu davusio vietos kunigo reakcija į tai šokiravo: „Vargšas berniukas… (Ilga pauzė). Na, ir mergaitė taip pat“. Idėjos, kurias verta rutulioti iki tyrimo, kartais gali būti latentinės, lengvai neapčiuopiamos, neįrodomos dokumentais. Tačiau jos susijusios su socialiniais santykiais, kurie yra didžioji mūsų gyvenimo dalis. Saugi aplinka – visuomenės interesas. Dėl to juos verta tirti.

Gera tema – stengtis priversti keistis sustabarėjusias sistemas
Galvojant apie idėją žurnalistiniam tyrimui, pirmiausia reikėtų mąstyti apie tai, kas aktualu auditorijai, kas jaudina šalies gyventojus labiausiai, pagalvoti apie kasdienes problemas, kurios pažeidžia mūsų interesus.
Mąstant, kuo galima būtų pasitarnauti auditorijai, gimsta geriausios tiriamosios žurnalistikos idėjos. Lietuvoje, pavyzdžiui, sistemiškai netiriamos visuomenę jaudinančios darbo užmokesčio, pajamų nelygybės, emigracijos ir kitos bėdos. Veikiau šios problemos menkinamos arba apsiribojama atskirų žmonių istorijų perteikimu, apibendrinama niekur nevedančiomis išvadomis apie asmeninę nesėkmę, likimą, Dievo valią ar net egzotiškąją karmą.
Kai gimsta idėja apie tai, kas svarbu auditorijai, reikia ieškoti konkrečios temos. Geriausia tai daryti patekus į sistemą, atsakingą už situaciją, kurią norima tirti. Tai gali būti, pavyzdžiui, švietimo ar sveikatos apsaugos sistema. Patekus ten, reikėtų kalbėtis su joje dirbančiais žmonėmis, jų klausti – jei tu būtumei žurnalistas, ką, tavo manymu, būtų aktualu sveikatos apsaugos ar kokioje sistemoje atskleisti ir paviešinti? Svarbu pasakyti, kad tai – dar ne interviu, o tik neįpareigojantys pokalbiai. Paprastai sistemų tarnautojai turi nuomonę apie jų tarnybų viduje vykstančius procesus, o būdami pilietiški norėtų, jog negerovės būtų sprendžiamos. Viešinimas – vienas iš būdų, labai tinkamų sustabarėjusioms, sunkiai besikeičiančioms sistemoms. Dėl to galima įtikinti ne vieną žmogų bendradarbiauti.
Tiriant korupciją, reikalinga šiek tiek kitokia strategija. Žurnalistui tenka užsidėti ciniko kaukę ir galvoti – jei aš būčiau korumpuotas, kaip galėčiau išnaudoti sistemą? Paprastai bet kurioje sistemoje, kur yra korupcijos galimybė, įmanoma rasti ir tą sistemą savo naudai pasikinkiusių žmonių. Didžiausias iššūkis žurnalistams – prisikapstyti iki konkrečių schemų ir mechanizmų, kaip tai yra daroma.
Idėją ir temą berutuliojanti komanda savo gretose turėtų turėti velnio advokatą. Jo tikslas – numarinti temą, amžiams ją užrakinti paskutiniame, labiausiai pridulkėjusiame redakcijos stalčiuje. Kitaip tariant, vienas iš komandos žurnalistų nuolat kritikuoja tyrimą, surenkamą medžiagą, tyrimo veiksmus, o likusiai komandai tenka galvoti, kaip atremti kritiką, kaip pagerinti tyrimą taip, kad prie jo niekas neprikibtų. Kadangi į žurnalistinį tyrimą investuojama daug laiko, pinigų ir žmonių darbo, jo pamatai turi būti neišjudinami.

Apie laiką, pinigus ir metodus
Straipsnio autorės pastebėjimu, tiriamosios žurnalistikos srityje Lietuvoje pirmauja interneto portalas 15min.lt ir LRT (Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija). Tyrimai trunka palyginti ilgai, visgi galima laiką sutrumpinti, o išlaidas sumažinti. Tam reikalinga gerai apmąstyti tyrimo strategiją. Geras planas – lygu meistriškesnis tyrimas, mažiau išlaidų, mažiau išeikvotos žurnalistų energijos.
Labai vertingas yra hipotezės metodas. Iš idėjos išgryninę temą, rašome hipotezę – prielaidą, kurią sutraukiame į vieną ar du sakinius. Hipotezės esmė – tai, ką mes norime tyrimu įrodyti. Jei medžiagos atrodo per daug ir atrodo pernelyg daug tyrimo aspektų, kampų (nes VISKAS juk YRA svarbu! – būtent taip tyrimo pradžioje atrodo), formuluojame kelias hipotezes ir iš jų pasirenkame svarbiausią.
Klaidingo pasirinkimo nebūna – būna tik blogai suformuluotos hipotezės. Tad tam reikėtų skirti daug dėmesio, konsultuotis su visa žurnalistų komanda. Suformulavus hipotezę, gerai yra pradėti konstruoti įvykių laiko juostą – kaip viskas rutuliojosi. Laiko juostos gali turėti kelias dimensijas – įvykiai, dokumentai, konkrečių istorijos herojų ėjimai ar sprendimai. Laiko juostų metodas taip pat padeda sutrumpinti žurnalistiniam tyrimui skirtą laiką.
Nemažai žurnalistinių tyrimų atsispiria nuo suinteresuotų šalių politikos, verslo ar asocijuotų struktūrų pasaulyje nutekintos informacijos. Tai – kartais net populiaresnis būdas išgryninti temą, negu neformalūs pokalbiai su sistemos žmonėmis. Visgi čia slypi vienas pavojus – tyrėjas gali tapti priklausomas nuo šaltinio teikiamos informacijos.
Darbas su šaltiniais, su žmonėmis iš sistemos turi būti gerai apmąstytas. Lankykitės posėdžiuose, susitikimuose – ten, kur kitiems žurnalistams galbūt net neįdomu. Raskite šaltinius visose bent kiek susijusiose srityse.

Kaip rasti reikalingą šaltinį, kuris teiktų informaciją?
Pirmiausia svarbu yra įvertinti šaltinio kompetenciją. Reikėtų pasirinkti žmones, disponuojančius jums aktualia informacija. Kitas dalykas – niekuomet negalvokite, kad „jis/ji niekuomet su manimi nekalbės“, bus piktas, neatsakinės į klausimus ir panašiai. Darykite prielaidą, kad jie tikrai su jumis nori kalbėti. Vienas iš blogiausių pretekstų susitikimui – prašyti interviu. Tą išgirdę šaltiniai taip ir įsivaizduoja savo pavardę straipsnių pavadinimuose ar anonsuose, tai gąsdina. Taip pat netinka sakyti tokių dalykų, kaip kad „atlieku tyrimą apie korupciją jūsų įmonėje“. Tinka sakyti, kad norite išsiaiškinti, kas atsitiko, – tai juk nėra melas.
Reikėtų demonstruoti pasitikėjimą savimi, būti atviram, kiek tik įmanoma. Derėtų apsvarstyti ir tai, kad tam, jog ką gautumėte, gali tekti ir kai ką duoti iš savo tyrimo. Tai – kontroversiškas patarimas, visgi kiekvienu atveju reikia įvertinti situaciją. Ar, pavyzdžiui, tam tikros informacijos suteikimas policijai gali padėti išjudinti jūsų tyrimą iš aklavietės?
Visuomet siekite gauti raštiškų įrodymų šaltinių teiginiams, prašykite dokumentų – net ir tų, kurie yra įslaptinti. Tame nėra nieko nepilietiška. Juk jūs norite pajudinti sustabarėjusią sistemą.
Atliekant tyrimą tikrai atsitinka taip, kad šaltiniai nenori kalbėti. Vienas iš būdų spręsti situaciją – susitikus su šaltiniu, jį nuraminti, pakviesti kavos ir pasakyti kažką panašaus į tai: „Gerai, jūs nenorite kalbėti, suprantu. Bet aš turiu kai ką jums papasakoti. Aš jums atskleisiu, ką žinau apie tai. Jūs man neprivalote sakyti nieko.“
Dažniausiai taip ir įvyksta pirmieji pokalbiai – šaltiniui pasidaro smalsu, ką gi žurnalistas žino. Po tokio susitikimo reikėtų parašyti padėkos laišką, atsisveikinti iki kito susitikimo – juk galbūt surinksite daugiau informacijos ir vėlgi turėsite, ką jam/jai papasakoti. Susitikdamas su jumis šaltinis, net jei ir mano, kad esate truputį pamišęs, supranta, jog esate rimtai nusiteikęs.
Prikalbinti susitikti galima ir naudojant kitas strategijas, pavyzdžiui: „Turiu dokumentų, gal galėtumei man padėti suprasti, ką jie reiškia?“; „Kalbėjausi su žmonėmis, daugelis sako, kad jūs esate labai kompetentingas, daug apie tai žinote“; „Man reikia pagalbos tikrinant faktus, net jei jūs ir nenorite su manimi kalbėti, gal galėtumėte padėti“ („mūsų visų interesas yra, kad tai, ką publikuojame, būtų tikslu ir teisinga“).

Kitaip tariant, norint ištirti problemą, tiriantiesiems žurnalistams tenka įrodyti, jog jie yra patikimi ir verti rizikos. Naudingos informacijos suteikusiam šaltiniui verta rodyti jo suteiktos informacijos galutinę redakciją prieš publikuojant, t. y., leisti jam perskaityti jo paties citatų rankraštį. Derėtų atsižvelgti į pastabas, jei kai kurios vietos yra ypač jautrios, gali sukelti žalos.
Reikėtų pakalbėti ir apie žmones, kurių veikla tiriama. Lietuvoje apskritai egzistuoja atsakymo teisės problema – dažnai tiriamiesiems į kritiką neleidžiama atsikirsti. Daugelyje žurnalistinės technikos vadovų patariama praktikams su tokiais šaltiniais kalbėtis tyrimo pabaigoje – kai surinkta pakankamai įrodymų. Visgi ne visuomet tai pasiteisina. Susisiekti su tais, ant kurių pečių krenta atsakomybė, reikėtų kaip galima anksčiau tyrimo metu – kad nebūtų užkirstas kelias istorijai atsirasti, kad nenutekėtų informacija, kad nebūtų prarastas laikas tiriant temą, kurioje nėra problemos. Taip pat kad paaiškinimai nebūtų gaunami per vėlai, nelikus laiko jų patikrinti ir ištirti.
Išskirtiniais atvejais, kai atsakingi asmenys nesutinka komentuoti, būdas juos prikalbinti – tai sakyti, jog turite pakankamai įrodymų jų kaltei pagrįsti. Žinoma, tokiais pareiškimais švaistytis netinkama, jei prielaidos „šakėmis ant vandens rašytos“.
Tiriantys žurnalistai savo hipotezę paprastai gali pagrįsti 80–90 procentų, ir dažniausiai trūksta kokio vieno dokumento ar įrodymo. Tokiu atveju viešinti istoriją labai knieti, visgi paskelbus ne visą informaciją, gresia užbraukti įdėtą laiką ir pastangas. Būsime kaltinami šmeižtu, nekokybe, gandų skleidimu, pajuokiami kaip neatskleidę nieko naujo, įžeidimais.
Visuomet verta tiriamosios žurnalistikos darbams turėti porą publikavimo strategijų. Minimalaus tyrimo publikavimas – kai atskleidžiama naujos informacijos, apie kurią visuomenė nežinojo, o ji turi įtakos kasdieniam gyvenimui. Maksimalaus tyrimo publikavimas – kai atskleidžiama tiek naujos informacijos, kad pakanka inicijuoti visos sistemos transformaciją ir pokyčius.

Efektyviausia tyrimus atlikti komandomis
Šiandien išaugus viešosios informacijos valdymo technikų, viešųjų ryšių, kompromato kampanijų įtakai viešojoje erdvėje, tiriantiesiems žurnalistams tenka veikti labai greitai ir apdairiai. Dėl to naudojantis ir klasikinėmis tyrimo technikomis, ir naujųjų technologijų teikiamomis galimybėmis, efektyviausia tyrimus atlikti komandomis ir viešinti tik tai, kas turi potencialo į visuomenės gyvenimą atpūsti šviežių vėjų.

Straipsnis yra sukurtas naudojantis Globalios tiriamosios žurnalistikos konferencijos medžiaga ir yra projekto „Lietuvai – globali tiriamosios žurnalistikos patirtis“ dalis.

Komentarai baigti.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.