Pažinimo laboratorija 2020

Dovanos idėja!!!

190px

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.

 

Britų žiniasklaida ir moko, ir turi ko pasimokyti (Interviu su ekspertu)

Didžioji Britanija neretai yra vadinama žurnalistikos tėvyne. Būtent šioje šalyje buvo pradėta transliuoti televizija, joje spausdinami seniausi, populiariausi, o dažnai ir patikimiausi pasaulio dienraščiai „The Economist“, „The Times“, „Independent“. Dėl to Anglijos žiniasklaidą įvairios pasaulio šalys laiko žiniasklaidos autoritetu. Kur gi Didžiosios Britanijos paslaptis? Kodėl ji, o ne kita Europos valstybė tapo žiniasklaidos lydere?


Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto lektoriaus Kęstučio PETRAUSKIO nuomone, Didžiosios Britanijos sėkmės priežastis paprasta – šalis demokratines vertybes puoselėja kur kas seniau ir ilgiau nei kitos Europos šalys. Dėl to ir šalies žiniasklaida yra išsivysčiusi ir pasiekusi daugiau nei kai kurių kitų valstybių.
Atsakydamas į „Suvalkiečio“ klausimus apie Didžiosios Britanijos žiniasklaidos veikimo principus, jos silpnąsias ir stipriąsias vietas Vilniaus universiteto lektorius pastebėjo, kad britų žiniasklaida veikia tikrai sklandžiai ir lietuviškai žiniasklaidai iš britiškos tikrai yra ko pasimokyti. Tiesa, ne viskas auksas, kas auksu žiba. Tą galima pasakyti ir apie Didžiosios Britanijos žiniasklaidą. Joje kartais piktnaudžiaujama žodžio laisve, pažeidžiamos etikos normos.

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto lektorius Kęstutis Petrauskis pastebi, kad Didžiojoje Britanijoje pasitaiko, jog žinia­sklaida pasinaudoja savo išskirtine padėtimi, piktnaudžiauja žodžio laisve. Kristinos Kanišauskaitės-Šaltmerės nuotrauka– Didžiosios Britanijos žiniasklaidai būdingas liberalusis žiniasklaidos modelis. Kaip manote, kodėl?
– Jungtinėje Karalystėje veikia dvi institucijos, reguliuojančios šios šalies žiniasklaidą. Audiovizualinę žiniasklaidą, t. y. televiziją, radiją, internetą, taip pat telekomunikacijų bei pašto rinką reguliuoja „Ofcom“ tarnyba. Jos tikslas – užtikrinti, kad nebūtų pažeistos piliečių teisės skleidžiant netinkamą turinį. Taip pat ji prižiūri, kad audiovizualinėje žiniasklaidoje ir kitose jai priskirtose srityse nebūtų pažeistos konkurencijos sąlygos.
Spaudos etiką prižiūri Nepriklausoma spaudos standartų organizacija. Tai yra spaudos savireguliacijos organizacija, kuri sprendžia, ar leidiniai nepažeidė žurnalistų ir leidėjų etikos, ar nepadarė neigiamos įtakos piliečiams. Beveik visi Didžiosios Britanijos leidiniai yra patvirtinę etikos kodeksą ir įsipa­reigoję jo laikytis.
Taigi, Didžiosios Britanijos žiniasklaida pati reguliuoja savo veiklą. Valdžia negali kištis į jos darbą. Todėl šis modelis vadinamas liberaliu.
– Kaip istorinė raida prisidėjo prie to, kad Didžiojoje Britanijoje įsitvirtino liberali žiniasklaidos savitvarka?
– Visi žinome, kad žodžio laisvė pirmiausia buvo įtvirtinta JAV konstitucijoje. Didžiojoje Britanijoje, žinia, nėra vienos surašytos konstitucijos. Todėl čia svarbiau tradicija, praktika paremta tvarka, įpročiai.
Žodžio laisvė Didžiojoje Britanijoje formavosi šimtmečiais. Ir ši tradicija yra labai svarbi. Neretai politologai net argumentuoja, kad Didžiosios Britanijos demokratija yra kur kas senesnė ir stovi ant tvirtesnių pagrindų nei Amerikos.
Londone yra garsi „Fleet Street“ gatvė. Tikriausiai lietuviai, gyvenantys Didžiosios Britanijos sostinėje, ar atvykstantys į svečius, ją gerai žino. Šioje gatvėje jau nuo XVI amžiaus kūrėsi knygų ir kitų leidinių leidėjai. O nuo XIX amžiaus ši gatvė tapo pagrindinių Didžiosios Britanijos laikraščių leidybos vieta (šiuo metu, deja, redakcijos yra išsikėlusios į pigesnius rajonus).
Kai mes atvykstame į Londoną pasisvečiuoti, aplankyti savo draugų ar artimųjų, tik įlipę į metro galime pasirinkti vieną iš kelių ten dalijamų nemokamų (reklaminių) laikraščių, leidžiamų ryte arba vakare. Taip pat Didžiojoje Britanijoje yra didžiulė gausa tarpusavyje konkuruojančių nacionalinių leidinių. Pavyzdžiui, „The Times“ turi kelių šimtų metų istoriją. Garsus savaitraštis „The Economist“ leidžiamas taip pat nuo 19-ojo amžiaus. Spauda konkuruoja savo idėjomis (vieni leidiniai labiau konservatyvūs, kiti liberalūs ar atspindi kairiąsias pažiūras). Konkuruoja plačiajai publikai – bulvarinio pobūdžio – skirti ir rimti, konservatyvūs, analizuojantys leidiniai.
Taigi spaudos konkurencija ir žodžio laisvė yra net kelis šimtmečius siekianti Didžiosios Britanijos tradicija.
Didžiojoje Britanijoje, be Spaudos standartų organizacijos, veikia žiniasklaidos arbitražo teismas. K. Petrauskis pastebi, kad organizacija į vartotojų skundus reaguoja greitai ir išnagrinėja juos kur kas greičiau nei atitinkamos organizacijos Lietuvoje.– Kokį vaidmenį Didžiosios Britanijos žiniasklaidos sistemoje atlieka tradicinė žinia­sklaida?
– Kaip minėjau, Didžiosios Britanijos leidiniai turi gilias, net kelis šimtus metų siekiančias tradicijas. Žinoma, tradicijos neapsaugo nuo klaidų, etikos pažeidimų. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus buvo uždarytas savaitraštis „The News of the World“, leistas pusantro šimto metų. Jis buvo bulvarinio pobūdžio, turėjo milžinišką tiražą. Tačiau paaiškėjus, kad leidinio žurnalistai ir redaktoriai pažeidinėjo žmonių privatumą, klausėsi net privačių telefoninių pokalbių, kilo didelis skandalas. Leidinio reputacija buvo pažeista, todėl jo leidyba buvo nutraukta. Šis faktas rodo, kad spauda, jos leidėjai rimtai vertina ir savo atsakomybę, etiką, nes skaitytojų pasitikėjimas žiniasklaida yra labai svarbus.
Didžioji Britanija turi leidinių, labai įtakingų visame pasaulyje. Pavyzdžiui, jau minėtas savaitraštis „The Economist“, laikraštis „Financial Times“ yra būtini perskaityti leidiniai pasaulio verslo, politiniam elitui ar tiesiog šiuolaikiniam išsilavinusiam žmogui. Deja, dažnas Lietuvos politikas neretai net jų pavadinimų nežino.
Didžiosios Britanijos istorinė raida lėmė, kad šalyje vyrauja liberalus žiniasklaidos modelis.– Kaip manote, ar teisingai veikia Didžiosios Britanijos žiniasklaidos savireguliacijos sistema?
– Nėra namų be dūmų. Didžiojoje Britanijoje taip pat pasitaiko, kad žiniasklaida pasinaudoja savo išskirtine padėtimi, piktnaudžiauja žodžio laisve. Jau minėtas „The News of the World“ skandalas parodė, kad spauda vertina savo reputaciją, nes jei nebus pasitikėjimo, auditorija leidinio neskaitys.
Svarbu paminėti vieną esminį skirtumą tarp Lietuvos ir Didžiosios Britanijos. Jei Lietuvoje žmogus mano, kad kokia nors žiniasklaidos priemonė pasielgė neetiškai, publikavo netinkamą turinį, pažeidė jo privatumą, jis gali kreiptis į Visuomenės informavimo etikos tarnybą arba į teismą. Deja, procedūros yra ilgos, biurokratiškos, todėl neretai piliečiai nuleidžia rankas, negalėdami rasti teisybės.
Didžiojoje Britanijoje, be Spaudos standartų organizacijos, veikia žiniasklaidos arbitražo teismas. Žmogus, manantis, kad žurnalistai pasielgė netinkamai, neetiškai, gali bet kada kreiptis į šį teismą, ir šis žaibiškai ims spręsti tokius nusiskundimus. Tokie procesai netrunka mėnesius ar metus, kaip Lietuvoje.
– Kokius pokyčius išgyvena britų žiniasklaida?
– Kaip ir visame pasaulyje, tradicinę žiniasklaidą veikia naujosios komunikacijos priemonės, internetas, socialiniai tinklai. Mažėja reklamos, nes ji persikelia į internetą, kur gali efektyviau pasiekti vartotojus. Didžiosios Britanijos leidiniai gana gerai prisitaikė prie šių pokyčių. Didieji dienraščiai, savaitraščiai savo skaitytojus pasiekia ne tik įprastais leidiniais, bet ir internetu. Tam, kad pajamos nesumažėtų, apmokestintas interneto portalų turinys. Sunkesnė padėtis, kaip ir Lietuvoje, yra regioninių leidinių. Jų auditorija traukiasi.
– Ko lietuviškai žiniasklaidai reikia ir galima pasimokyti iš britų žiniasklaidos?
– Apskritai galima daug ko pasimokyti iš Vakarų žiniasklaidos, ypač to, kaip veikia savireguliacija. Pavyzdžiui, Švedijoje žiniasklaidos etiką prižiūri ne tik žurnalistai, bet ir labai didelę patirtį, gerą reputaciją turintys teisininkai. Todėl žmonės gali gauti greitus atsakymus, o žiniasklaidai tai yra postūmis rūpintis savo reputacija. Vokietijoje veikianti „Deutscher Presserat“ ne tik pasyviai laukia žmonių ar organizacijų nusiskundimų, bet ir aktyviai pati stebi, ar nepasitaiko etikos pažeidimų, šviečia visuomenę, kokia turi būti kokybiška žiniasklaida.
Lietuvoje yra nemažai problemų. Apklausos rodo, kad mažėja žmonių pasitikėjimas žiniasklaida. Tai nėra gerai. Pasitikėjimo praradimas menkina vieną pagrindinių žiniasklaidos funkcijų – kritikuoti, o kritikuojant ir kontroliuoti valdžios veiksmus. Nė vienoje Vakarų šalyje valdžia neišdrįstų pasakyti, kad „ką norim, tą ir darom“. Arba pasinaudojus tarnybine padėtimi rėžiama, kad čia „jerunda“. Žiniasklaida turėtų būti institucija, per kurią piliečiai, rinkėjai galėtų pasakyti: tai demokratijoje netoleruotina. Valdžią mes renkame ne tam, kad ji naudotųsi savo padėtimi, piktnaudžiautų, korumpuotųsi.

Parengė Rita LIŽAITYTĖ

 

Komentarai baigti.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.