Pažinimo laboratorija 2020

Dovanos idėja!!!

190px

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.

 

Atgimimo žiniasklaida ir mokė, ir mokėsi (Interviu su ekspertu)

Pakomentuoti Lietuvos žiniasklaidos indėlį atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę 1990-aisiais, paprašėme Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Politinės komunikacijos katedros vedėją prof. dr. Andrių VAIŠNĮ.

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Politinės komunikacijos katedros vedėjas prof. dr. Andrius Vaišnys sako, kad žiniasklaidą Lietuvoje kritiška tapti privertė visuomenė. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka– Kaip manote, kuo ir kaip žiniasklaida prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais? Kokią misiją ir užduotis tų įvykių kontekste Lietuvos žiniasklaidai ir žurnalistams teko atlikti?
– Žurnalistikos turinį formuoja visuomenės poreikis – tokia jos prigimtis. Tačiau manipuliatyvūs valdžios propagandistai siekia ir dažnokai geba šį poreikį suvokti kaip galimybę pritraukti auditorijos dėmesį: tereikia žinoti, kaip tai daryti. Ryškiausias – buvusios „Tėviškės“ draugijos laikraščio „Gimtasis kraštas“ atvejis, kai 1986 m. jis paskelbė perestroikos architektams iš esmės nepavojingą, bet itin lietuvius nustebinusį straipsnį apie Kūčių tradiciją. Juk dešimtmečius religinė tematika buvo drausta. Jei tik publika būtų žinojusi, kad jau tada LKP CK biuras „ateistinės propagandos“ tikslais suplanavo grąžinti tikintiesiems Klaipėdos Marijos Taikos karalienės bažnyčios pastatą. Taip sukuriami „drąsos“ mitai, nors kitur, pavyzdžiui „Šluotoje“, radosi kritiškų tekstų apie komunistinės nomenklatūros korupciją, nusikalstamą ūkinę veiką.
Atgimimo metu tiriamosios žurnalistikos daigus pagrįstai užgožė istorinės tiesos siekis, ypač viena skaudžiausių tematikų, kuri turi įgijusi taiklų apibūdinimą: „Karas po karo“. Jai išsiveržti padėjo išskirtinis Romo Gudaičio straipsnis „Mes – iš sušaudytų dainų krašto“, kurio publikavimą siekė sustabdyti vyriausiasis cenzorius ir kreipėsi į LKP CK, o antrasis CK sekretorius Nikolajus Mitkinas, perskaitęs į rusų kalbą išverstą tekstą, norėjo nurodyti sunaikinti „Literatūros ir meno“ savaitraščio numerio tiražą. Šis straipsnis padarė įtakos rajonų spaudai, kurioje netrukus atsirado publikacijų apie pokario „liaudies gynėjų“ nusikaltimus. Šie tekstai įsiutino, išgąsdino, sukėlė baimės KGB vadovybei ir iš dalies LKP CK – tai matyti iš archyvinių dokumentų. Tokia turinio kaita rodė komunistinės spaudos žmonių kismą. Antai Lietuvos radijo ir televizijos komiteto žurnalistus, redaktorius iš paklusnumo būsenos pažadino Marijampolės teatro aktoriai, kurie atsisakė bendrauti su atvykusia Lietuvos TV grupe, protestuodami prieš klaidinantį reportažą „Panoramoje“ apie Sąjūdžio renginį. Po to Lietuvos TV darbuotojai pareiškė protestą savo vadovybei, kreipėsi į visuomenę per „Komjaunimo tiesos“ dienraštį. Tiesos paieška yra visų laikų žurnalistikos iššūkis – kad ir kaip keistųsi valdžios. Tačiau anuo istoriniu metu didžiausias iššūkis buvo racionalus etinių, humanistinių vertybių suvokimas.
– Kaip manote, kokie iššūkiai ir pavojai grėsė Lietuvos žiniasklaidai ir žurnalistams Sąjūdžio Lietuvoje, 1990, 1991 m., Lietuvai Nepriklausomybę jau atkūrus?
– Anksčiau paminėtais atvejais – jeigu tarp LKP CK ir rajonų komitetų sekretorių nebūtų buvę toliaregiškų asmenų, o būtų dominavę atitrūkusieji nuo visuomenės nuotaikų – tokie žurnalistai tiesiog būtų buvę atleisti, redaktoriai pakeisti. Vis dėlto „toliaregiškumą“ turime vertinti ne tik socialinės atsakomybės, bet ir kitusių ekonominių santykių aspektu. Kai jau veikė SSRS 1988 m. priimtas Kooperacijos įstatymas, atsivėrė perspektyva ir žiniasklaidai tapti ūkio subjektais, savarankiškais juridiniais asmenimis. Nesunku buvo įžvelgti, kad turtas, priklausęs LKP, taip pat komjaunimo CK, gali būti panaudotas visai pragmatiškai.
Anuomet keičiama ir besikeičianti medijų sistema buvo jaukinama ir paties režimo, kuris, užuot atsisakęs cenzoriaus paslaugų, pavertė Glavlit‘o įstaigą Spaudos kontrolės valdyba. Ir 1990-ųjų vasario mėnesį priimtas Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas numatė spaudos turinio priežiūrą – iki pat 1996-ųjų. Be to, komunistinė žiniasklaida iki 1990 m. vasario buvo pasidavusi vienai politinei vizijai – tegu Lietuva neskelbia Nepriklausomybės, tai gaus tam tikros autonomijos, vadinamojo „savarankiškumo“. Tai patvirtina ne tik jos turinio analizė, bet ir Ypatingojo archyvo dokumentai. Tą viziją per savo agentūrą Lietuvos masinės informacijos ir propagandos priemonėse formavo ir KGB. Bet visuomenė nemaža dalimi gebėjo atskirti pelus nuo grūdų, kadangi šaltinių įvairovė Aukščiausiosios tarybos rinkimų laikotarpiu jau buvo palyginti nemaža.
Medijų sistema kiek pakito, kai Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1990 m. nusprendė įsteigti „Lietuvos aido“ dienraštį ir tam skyrė per 400 tūkst. rublių – tai įspūdinga startinė pozicija. Tačiau laikraštis buvo redaguojamas nemokšiškai, jame mažėjo žurnalistikos, daugėjo „paklodžių“, tad jis, galėjęs įgyti flagmano vaidmenį, prarado savo statusą, kai galiausiai Vyriausybė nusprendė jį parduoti.
Visai kitoks yra 1991-ųjų sausio žudynių kontekstas: spauda jau turi aiškią auditoriją, kuriai sovietiniai stalinistiniai pakalikai – vakarykštės režimo santvarkos apologetai tiesiog nepriimtini. Ir spauda, nors ir išvaroma iš Spaudos rūmų ir ginanti savo pozicijas bei informavimo teisę, iš tikrųjų atspindi visuomenės interesą.
– Kokio poveikio žiniasklaidos turinys siekė Sąjūdžio ir Nepriklausomoje Lietuvoje?
– Komunistinės sistemos žiniasklaida turėjo keisti turinį įsiklausydama, įsižiūrėdama į savo auditoriją, nes kitaip būtų ją praradusi ir bankrutavusi, kadangi tos priemonės gavo teisę tapti savarankiškomis įmonėmis. Su kai kuriais leidiniais taip ir nutiko: „Tiesa“, žurnalas „Politika“ (vietoje „Komunisto“), „Vakarinės naujienos“. Be to, būtent ši žiniasklaida iki 1990-ųjų kovo turėjo užtikrintą popieriaus tiekimą pagal valstybės nustatytą kainą – vadinamąjį „limitą“ skirstė LKP CK atskaitinga Ministrų taryba. Tai irgi jai buvo reikšminga pagalba. O Sąjūdžio spauda turėjo įgyti popieriaus kita kaina, be to, jo trūko jau nuo 1989 m. Gebėję reformuoti turinį išliko rajonų laikraščiai, o sėkmingiausias tokios transformacijos pavyzdys yra „Komjaunimo tiesa“, 1990-ųjų sausį pasiekusi veik pusę milijono prenumeratorių „Lietuvos ryto“ pavadinimu. Šis dienraštis itin rėmė Algirdą Brazauską, reiškė paramą buvusiam LKP CK ideologijos sekretoriui Lionginui Šepečiui. Ir tokios medijos pagavo auditorijos interesą: laikytis ne tiek politiškai radikalios, kiek pasvertos liberalios pozicijos, kuri leidžia visuomenei „gyventi draugiškai“ ir neklausti nei apie komunistų nusikaltimus, nei apie jų pinigus. Sąjūdžio spauda, nesubrandinusi naujienų žurnalistikos, ėmė nykti; be to, pagal tiražą niekada joks jos laikraštis ir nepranoko „Komjaunimo tiesos“ ar „Vakarinių naujienų“. Kita vertus, Sąjūdžio spauda, ypač „Sąjūdžio žinios“ buvo stiprus impulsas visuomenei, telkiamai į mitingus ir demonstracijas, taip pat – ir smūgis negrabiai informacijos politikai, grįstai visuotine cenzūra. Tokio pat impulso suteikė Sąjūdžio spauda regionuose, nors ilgainiui išsikvėpė.
– Ar Atgimimo laikais, kuomet žiniasklaida vis dar buvo oficialus propagandos įrankis, ji sugebėjo būti objektyvi ir kritiška?
– Tapti kritiška ją privertė visuomenė, negalėjusi ilgiau taikstytis su „ekonomiška ekonomika“, kitais netiesos absurdais. Tuo metu pradėjo formuotis spaudos ir žodžio laisvės filosofija – netirto, empiriškai nepažinto reiškinio. „Masinės informacijos ir propagandos“ sistemai priklausančių priemonių savarankiška kritiška pozicija ėmė palaipsniui formuotis po Sąjūdžio suvažiavimo. Ryškiausiai tai matyti 1989 m. pavasarį, kai atslūgo stalinistinių nuotaikų apimtas LKP CK plenumas, daug dėmesio skyręs ir „nevaldomai“ žurnalistikai, ypač televizijai. Algirdo Brazausko pranešimas tame plenume, deja, primena pokario metų LKP veikėjų stilistiką. Tačiau žurnalistas negalėjo nepastebėti kintančio pasaulio – juk jis pirmasis gauna naujienas. Jis tarsi suvokė, jog žurnalistikos mokosi „iš naujo“. Antai žurnalistė Laima Žemulienė 1989-ųjų gruodį paskelbė: „Ar aukštas visuomenėj tavo prestižas, statusas, žurnaliste, ar plunksna tokia įtaigi, ar protas toks aštrus, kad tautai šią akimirką padėt gyvent galėtum?“ Tuo metu Lietuvos žurnalistų sąjungą „su visomis jos įmonėmis“ LSSR Ministrų taryba atleido nuo visų mokesčių – kur jau patogiau sugalvotum?
Bet ilgainiui paaiškėjo, kad iš tikrųjų tai senai „naujai“ sąjungai žurnalisto statusas nerūpėjo.
– Kaip sekėsi žiniasklaidai apibūdinti Nepriklausomybės atkūrimo įvykius?
– Jau minėjau, kad 1988 –1990 m. pradžios turinio analizė atskleidžia bandymus manipuliuoti įvykiais ir vardais, rengiant interviu, rašant politinius komentarus, bet nori nenori, vis tiek auditorija diktuoja temą. Akivaizdu, jog vyriausieji redaktoriai tai juto, todėl jie turėjo teikti tai, kas domina skaitytoją. Tik vienu klausimu komunistinė žiniasklaida buvo vienoda – neliesti LKP atsakomybės už praeities sprendimus, nes ir jai pačiai būtų nepatogu prisiminti, ką ir kodėl šmeiždavo iki 1988-ųjų. Priminsiu: Atgimimo metais iš pirmųjų sociologinių apklausų labiausiai populiaria istorine asmenybe buvo paskelbtas Antanas Sniečkus.
– Atkūrus Nepriklausomybę žiniasklaidai teko mokytis daug naujų dalykų. Kaip redakcijoms ir žurnalistams pirmaisiais Nepriklausomybės metais sekėsi persiorientuoti, persitvarkyti? Kas buvo sunkiausia?
– Nėra tokio tyrimo būtent apie žurnalistus, tik laikraščių turinio analizė ir tam tikrų faktų istorija, kuri rodo, kad žurnalistas buvo verčiamas prisitaikyti prie savininko požiūrių. Žiniasklaidos priemonėse atsirado konfliktų, bet laisvos spaudos savininkai niekur neleido įkurti profesinių sąjungų – tai ir yra požymis, leidęs prognozuoti, kad toks žurnalisto statusas žiniasklaidos verslui ir, deja, įstatymų leidėjui tinka. Kaip žinote, pati Lietuvos žurnalistų sąjunga 2003 m. vos neiširo: man teko važinėti po Lietuvos redakcijas, kad nariai susirinktų į naują suvažiavimą, kuris bendru sutarimu buvo sušauktas Šiauliuose.
– Kas lietuviškai žiniasklaidai tapo autoritetu? Iš ko ji mokėsi ir ar pasirinkimas buvo teisingas?
– Pramoga yra patraukliausia visuomenės komunikavimo forma. Tad ir Lietuvoje ji įsiskverbė į naujienų kūrimą. Ilgainiui pramogos formatas Lietuvoje ima gožti kritišką požiūrį – tai itin akivaizdu nuo 2000-ųjų. Skaitytojui ne tėvas ar motina yra autoritetai, bet nuomonės formuotojas, kadangi asmens rodymasis tampa siekiamybe. Šios siekiamybės, kaip klaidingo viešosios erdvės reiškinio, kritika jauniems žmonėms būna nepriimtina. Netrukus nuomonės formuotojų (influencerių) vaidmuo smuks, tačiau ne žiniasklaida – visuomenė tai vėl nuspręs.
– Kaip manote, ar Lietuvos žiniasklaida pasirinko paisyti teisingų vertybių?
– Kiekviena karta įgyja savo patirčių ir gali tik iš savo klaidų mokytis – istorija, ypač žurnalistikos istorija, jos komunikacinis vaidmuo, nėra mėgiamas, nes itin atvirai rodo politines klaidas, leidžia daryti paraleles, nors būtų pravartu gilintis į padarytas nuodėmes. Gal prieš 20–25 metus kritikuodavau komercinius transliuotojus, kad jie nekuria archyvo, nesuprasdami jo vertės. Ir štai viso pasaulio žiniasklaidos priemonės šiandien dar gauna pajamų iš to, ką sukūrė prieš 30, prieš 100 metų, o mūsų žiniasklaida to negali. Antai įstatymu nėra ne tik žurnalisto statusas apibrėžtas, bet nėra apsaugoti net jo kūriniai: jei jau 2019-aisiais uždarė „Lietuvos žinias“, kam atitenka sukurti informacijos ištekliai?
Kuriantis žurnalistas yra medijų sistemos vertybė, tačiau Lietuvos istorija rodo ką kita: jis leidžia kitiems juo manipuliuoti, jis nėra apsaugotas kaip labai svarbios profesijos žmogus nuo savininko interesų ir nuo išorinių ekonominių bei politinių veiksnių.

Parengė Rita LIŽAITYTĖ

Komentarai baigti.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.