Kodėl? Todėl, kad ir pati taip save apibūdina, o kaip šito įrodymas – naujausios eilėraščių knygos – dvi, abi jau šių, 2020-ųjų, data pažymėtos (išleido leidykla-spaustuvė „TeleSATpressa“): „Spinduliuojanti siela“ ir „Atšlaitės liepsna“. Šioje autorė įžanginiame žodyje taip sako: „…Tai nelengva kelionė, juk eini labirintais.
O jie nepaprastai klaidūs. Ten eidamas prarandi žemumas, o kilnūs tikslai pasidalinti rodo į Golgotos kalną. Belipdama laiptelis po laiptelio aukštyn regiu žemės rojų su nuostabia gamta, su nuostabiais žmonėmis. Bet man kažkas kužda: „Žemė, mergele, tai ne rojus…“
O aš vis tiek užsispyrusi… Ir tokia būsiu! Man žemė – rojus. Žmonės žemėje privalo elgtis taip, kad čia visiems būtų rojus! Tai mano credo ir esybė!“
Kaip ir ankstesniuose rinkiniuose autorė nardo po jausmų ir lūkesčių gelmes, narsto prisiminimų gijas – šviesias ir skausmingas ir, žinoma, nepaliauja grožėtis bei džiaugtis tėviškės gamta ir visų metų laikų spalvomis. Nemažai proginių ar šiaip mieliems žmonėms paskirtų eilėraščių, o iliustracijų nuotraukos primena buvusius malonius susitikimus…
