Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija 2020

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.

 

Ne tik žiniasklaidos atstovai, bet ir jų aprašomi asmenys turi žinoti savo ir žurnalistų teises

Žurnalistika yra pasitikėjimo, tarnystės ir misijos profesija. Nors skamba patetiškai, be šių kertinių dalykų neįmanoma apmąstyti žurnalisto darbo. Kai nutolstama nuo misijos, prarandamas visuomenės pasitikėjimas, žurnalistika žengia į paribius. Nereikėtų to užmiršti, o besijaučiantys nukentėję nuo žurnalistų, taip pat turi žinoti savo teises.

Kokie pažeidimai dažniausi?
*Informacinės technologijos, socialiniai tinklai iš esmės keičia žurnalisto veiklos sąlygas, tačiau ne visuomenės informavimo principus, tad etikos standartų laikymasis naujomis sąlygomis tampa rimtu iššūkiu visiems žiniasklaidos lauko dalyviams.
Šiuolaikinių medijų amžiuje, kai nepatikrintų ir klaidingų faktų sklaida tampa grėsminga, kai daugėja tendencingai formuojamų nuomonių, vis daugiau kalbama apie turinio kūrėjų atsakomybę už informacijos sklaidą. Įstatymų numatytos tvarkos ir atsakomybės už viešinamos informacijos teisingumą ir etiškumą privalo paisyti visos žiniasklaidos priemonės ir žurnalistai. Jų aprašomi asmenys taip pat turi žinoti savo teises.
Visuomenės informavimo etikos komisija (Komisija) 2018–2019 metais daugiausia skundų sulaukė dėl publikacijų interneto žiniasklaidoje (116 atvejai) ir spaudoje (76). Didžiausią susirūpinimą visuomenei kėlė nacionalinių interneto portalų ir spaudos etiškumas.
Pernai Komisija gavo ir išnagrinėjo daugiausia skundų per ketverių metų veiklos laikotarpį. 2018 m. daugiausia skundų gauta dėl interneto portalų delfi.lt (20 atvejų), lrytas.lt (18), alfa.lt (12), „Lietuvos ryto“ televizijos (14), dienraščio „Lietuvos rytas“ (8), televizijos TV3 (8) ir laikraščio „Alio, Raseiniai“ (8 atvejai).
Komisija priėmė 63 sprendimus, kuriais pripažino žinia­sklaidos priemones Visuomenės informavimo etikos kodeksą (Etikos kodeksą) pažeidus 98 kartus. Dažniausiai Komisija konstatavo šio kodekso 20 straipsnio, kuris įpareigoja kritikuojamam asmeniui suteikti galimybę paaiškinti, patikslinti, paneigti informaciją, pažeidimą. Tokie atvejai – beveik 30 proc. visų pažeidimų. Ši tendencija išlieka nepakitusi.

Kada verta kreiptis į žiniasklaidos sargus?
Žurnalisto profesija šiandien gerokai pakitusi: naujos technologijos ir techninės priemonės sudaro galimybę bet kuriam piliečiui rinkti, apdoroti ir skleisti informaciją daugeliui žmonių vienu metu. Jei jis tai daro profesionaliai, jo veikla atitinka žurnalistinės veiklos esmę. Taigi, naujos sąlygos didina konkurenciją, o takoskyrą tarp žurnalistikos ir nežurnalistikos galima nubrėžti remiantis profesionalumo kriterijumi, kuris apima ir profesionalų informacijos rinkimą, kruopštų jos tikrinimą, ir atsakomybę už paskleistą informaciją.
Visuomenės informavimo etikos komisija ne kartą yra susidūrusi su situacija, kai asmuo teigia, jog jam neprivalu laikytis Etikos kodekso, nes jis yra ne žurnalistas, o „šoumenas“, laidos vedėjas ar „tik dalijasi savo nuomone“ interneto portale. Tokia pozicija patogi vengiantiems atsakomybės. Tačiau Komisija vertina ne asmens diplomą, o jo veiklos pobūdį ir turinį. Jei veikla atitinka viešosios informacijos rengėjo, skleidėjo, žurnalisto veiklos požymius, tuomet tokiam asmeniui privalu laikytis visuomenės informavimo etikos nuostatų, o nukentėjusiems nuo tokių asmenų – kreiptis į etikos sargus.
Etikos sargai pastebi, kad laikraščiuose pažeidimų pasitaiko kur kas mažiau, negu interneto žinia­sklaidoje. Ričardo PASILIAUSKO nuotraukaNaujos technologijos ir socialiniai tinklai atveria žurnalistikai ne tik naujų galimybių, bet reikalauja ir rimto profesinio pasirengimo. Žurnalistas privalo sugebėti informacijos gausoje atrinkti tai, kas yra esminga – ne aklai pasitikėti, o kruopščiai tikrinti faktus, nepasikliauti emocingai ar skandalingai reiškiama nuomone, o sąžiningai pateikti nuomonių įvairovę. Visais atvejais žurnalistas, redaktorius ar kitas asmuo, atsakingas už visuomenės informavimo priemonės turinį, prisiima atsakomybę už tą informaciją, kuri yra atrenkama ir paskleidžiama.
Dalis skundų, kurie pasiekia Etikos komisiją, susiję su įrašais socialiniuose tinkluose. Komisija nagrinėja tik tuos iš jų, kurių autoriai yra žurnalistai, ir jeigu skundžiami žurnalistų įrašai skelbiami viešose paskyrose. Socialiniai tinklai nėra visuomenės informavimo priemonės, tačiau žurnalistui Etikos kodeksas galioja ir po darbo valandų. Netoleruotina, jei žurnalistas po dalykiškos kritikos savo publikacijoje ciniškai koneveikia kritikuojamą asmenį savo socialiniame tinkle, taip pat viešai prieinamuose komentaruose ar pan. Dėl tokios jo veiklos taip pat galima kreiptis į Etikos komisiją.
Aktualus yra ir aspektas, susijęs su rinkimų kampanijomis, kai žurnalistai dalyvauja rinkimuose nenusišalindami nuo žurnalistinės veiklos. Į tokį interesų konfliktą patenka vis daugiau žurnalistų. Kodekso 23 straipsnis numato, kad žurnalisto profesinė veikla nesuderinama su darbu valstybės ir vietos valdžios institucijose, dalyvavimu politinių partijų veikloje.
Kokiais dar atvejais skaitytojams, žiūrovams ir t. t. patartina kreiptis į Visuomenės informavimo etikos komisiją ar kitas žurnalistų veiklos savireguliacijos institucijas? Kreiptis reikėtų visais atvejais, kai asmuo mano, kad informuojant visuomenę buvo nusižengta etikos standartams ar įstatymams. Tačiau dažnai iškyla klausimas, į kurią instituciją kreiptis?
Jei klausimai susiję su garbe ir orumu, privataus gyvenimo apsauga, asmens duomenų tvarkymu, nepilnamečių apsauga nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio, tuomet reikia kreiptis į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą.

Inspektorius prižiūri, kaip informuojant visuomenę laikomasi visuomenės informavimo principų ir žmogaus teisių apsaugos reikalavimų.
Jei klausimai susiję su žurnalistų, viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklos profesionalumu, etiškumu, tuomet kreiptis reikėtų į Etikos komisiją, kuri prižiūri, kaip laikomasi Etikos kodekso.

Kaip Kodeksą vertina žiniasklaidos atstovai?
Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius siūlo atkreipti dėmesį į šį aspektą – kodeksas numato aiškų žurnalistikos atribojimą nuo partinės priklausomybės. Kodekso 23 straipsnyje nurodoma, kad „Žurnalisto profesinė veikla nesuderinama su darbu valstybės ir vietos valdžios institucijose, dalyvavimu partijų veikloje. (…)“.
„Per pastaruosius dešimt metų buvo ne vienas atvejis, kai ir politikai, ir žurnalistai migravo į gretimą sritį – politikai tapdavo pusiau žurnalistais, žurnalistai – pusiau politikais“, – situaciją komentuoja D. Radzevičius ir priduria, kad toks etikos standartų nepaisymas netoleruotinas. Pasak jo, šios dvi profesijos jau savaime yra nesuderinamos, nes politikai siekia valdžios, o žurnalistai turi kritikuoti valdžią, todėl svarbu neužmiršti šios takoskyros.
Taip pat naujajame žiniasklaidos savireguliacijos dokumente smulkiau detalizuojama, kaip nerašyti apie savižudybes, patobulintas straipsnis, nurodantis, kad jokiomis aplinkybėmis žurnalistai neprivalo derinti galutinio kūrinio varianto su pašnekovais, patikslinta rekomendacija dėl „kuo daugiau nuomonių“ pateikimo – dabar prašoma „ne mažiau kaip dviejų skirtingų tarpusavyje nesusijusių nuomonių“.
Interneto žiniasklaidos asociacijos pirmininkė Aistė Žilinskienė pastebi, kad itin skandalingų antraščių skelbimas, jų nesutapimas su publikacijų turiniu, apgauna skaitytoją, todėl pripažįstamas neetišku elgesiu. Kodekso 8 straipsnis nurodo: „Žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi įsitikinti, kad skelbiamos antraštės, anonsinė medžiaga, nuotraukos, grafika, garso ar vaizdo įrašai ir citatos neiškreipia kūrinio ir neklaidina informacijos vartotojo“.
LRT radijo žurnalistės Audros Čepkauskaitės teigimu, naujajame kodekse liko ir nemažai ginčytinų vietų. Abejonių kelia 7 straipsnis, nurodantis, kad informacija turi būti renkama „tik etiškais ir teisėtais būdais“. Pasak A. Čepkauskaitės, tai nėra palanku tiriamajai žurnalistikai.
„Yra atvejų, kai įrašinėjimas slaptai galėtų būti pagrindžiamas viešu interesu, taip pat ir informacijos rinkimas nenurodžius savo tapatybės ar neprisistačius žurnalistu“, – komentuoja A. Čepkauskaitė ir argumentus iliustruoja pavyzdžiu: „Estų žurnalistė Laura Malena įsidarbino Talino parduotuvėje „Maxima“ ir surinko medžiagą apie sunkias pardavėjų sąlygas. Ji nebūtų galėjusi atlikti tyrimo ir parašyti svarbaus straipsnio nepažeisdama reikalavimo prisistatyti,“ – sako žurnalistė.
Akivaizdu, kad etikos ir moralės normų vien įstatymais įtvirtinti neįmanoma. A. Čepkauskaitės nuomone, žiniasklaidos savitvarka labiausiai priklauso nuo to, kaip aktyviai skundžiasi žmonės. Jie turi būti aktyvūs patys, nenutylėti, jeigu jaučiasi apšmeižti, jei diskriminuojamos jų teisės.
Kartais vienų žiniasklaidos priemonių žurnalistai ar vadovai linkę kritikuoti kitur dirbančių žurnalistų publikacijas. Vienas iš Kodekso straipsnių numato, kad „Viešosios informacijos rengėjai turėtų vengti nepagrįstos kritikos kolegų atžvilgiu, ypač jeigu tai susiję su tiesiogine veikla – žurnalistika“.
D. Radzevičiaus nuomone, žiniasklaidos etikos augimui pirmiausia reikia laiko, nuoširdaus noro ir suvokimo. Tie žiniasklaidos verslo savininkai ir vadovai, kurie suvokia reputacijos ir profesinių standartų vertę, laimi, tie, kurie nesuvokia, save pasmerkia bankrotui, – teigia Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas ir pateikia konkrečių pavyzdžių: – Du kadaise didžiausi buvę dienraščiai „Respublika“ ir „Lietuvos rytas“ daug kartų buvo pripažinti neetiškais, vienu metu netgi paskelbti už etikos ribų. Tai buvo signalas, kad jų verslui gresia pavojus. Kokią situaciją matome dabar? „Respublika“ netgi nebėra dienraštis“, – įžvalgomis dalijasi D. Radzevičius.
Parengta pagal Visuomenės informavimo etikos komisijos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos pranešimus

Komentarai baigti.

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.