Pažinimo laboratorija 2020

Dovanos idėja!!!

190px

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.

 

Marijampolės burmistras Vaclovas Nenortas

Vaclovas Nenortas – 9-ojo pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulko karininkas. Nuotrauka iš autoriaus archyvo1941 m. birželio pabaigoje, praėjus keletui dienų nuo vokiečių okupacijos pradžios, atsikūrė ir nepriklausomoje Lietuvoje veikusios vietinio valdymo ir savivaldos institucijos. Šį procesą inicijavo ir Lietuvos laikinoji vyriausybė, ir patys gyventojai.

Nors vokiečių administracija ignoravo Laikinąją vyriausybę, tačiau kontaktavo su savivaldos institucijomis. Pastarosios stengėsi veikti taip, kad kuo labiau amortizuotų naujų okupantų poveikį kraštui ir jo gyventojams. Apskričių viršininkams buvo suteikta tam tikra politinių sprendimų laisvė, o burmistrai su vienu dviem pagalbininkais sprendė ūkinius miestiečių reikalus.
Savivaldos įstaigų darbuotojai elgėsi atsargiai, ieškojo kitų sprendimų, nes konfliktuoti su vokiečiais nenorėjo – būtų paleisti, o jų vietą užimtų naujojo okupanto talkininkai. Marijampolės savivaldybė rūpinosi sveikatos apsaugos, socialinės globos ir labdaros, švietimo, priešgaisrinės apsaugos, viešųjų darbų organizavimo ir kai kuriais kitais klausimais. Okupaciniu laikotarpiu miesto savivaldybėje ilgai dirbo ir gerai miestą pažinojo buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas Vaclovas Nenortas.
Gimė jis 1909 metų kovo 24 dieną gražiame Gerdašių kaime, prisiglaudusiame tarp pušyno ir Nemuno, Malvinos ir Felikso Nenortų šeimoje. Šiose Druskininkų apylinkėse tuo metu gyveno net kelios Nenortų šeimos ir beveik visos vertėsi ne tiek žemdirbyste (sakydavo, kad ant „pieskos“ tik pavienės žolės dygsta), kiek grybų, uogų rinkimu, žvejyba, sielių plukdymu Nemunu ir miško darbais. Vaikystė nebuvo lengva: prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, ir vietiniams atrodė, kad jis niekada nesibaigs. Taip jau nutiko, kad ir po oficialios karo pabaigos lenkai ir lietuviai nesutarė dėl čia ėjusios valstybių sienos. Nors įvairiomis sutartimis kairysis Nemuno krantas buvo priskirtas Lietuvai, bet upės kilpoje ne tik naktimis ėmė šeimininkauti civiliais persirengę lenkų kariai, savotiški hibridinio karo pradininkai. Susikūrė prolenkiška Varviškės respublika, iš kurios buvo puldinėjami ir žudomi kaimyninių kaimų, tarp jų ir Gerdašių, gyventojai. Nors Lietuvos kariai po sėkmingos 1923 m. pavasario operacijos čia įvedė savo tvarką, tačiau ramybės nebuvo ir provokacijos nesibaigė. Vaclovas, dar būdamas paauglys, matyt, apsisprendė tapti karininku ir su ginklu rankose ginti gimtinės žmones ir sienas.
Mokėsi vietos pradžios mokyk­loje, po to – Alytaus gimnazijoje, o vasaromis pirmuosius litus užsidirbo Nemunu plukdydamas sielius. Tėvai manė, kad miškas yra geriausias maitintojas, todėl sūnų nukreipė mokytis į ką tik (1927 m. rugsėjį) atidarytą Alytaus aukštesniąją miškų mokyklą. Dėstyti atvykdavo net Kauno specialistai, tarp kurių buvo ir profesorius Tadas Ivanauskas. Po dvejų metų baigęs šią mokyklą Vaclovas gavo teisę dirbti eiguliu, bet buvo pašauktas atlikti karo prievolę. Patiko kariška tvarka, ir Kaune įstojo į Karo mokyklą, kurią 1933 metais baigė būdamas XV laidos kariūnas.  Gavo paskyrimą į Marijampolėje dislokuotą 9-ąjį pėstininkų pulką ir tarnavo pulko vado Aleksandro Svylo adjutantu. Gerai užsirekomendavusį karininką pakvietė dirbti II pėstininkų divizijos štabe Kaune.
…Tačiau Marijampolės Vac­lovas nepamiršo. Ir ne tik dėl karybos. Kai pirmaisiais tarnybos metais rengdavo pratybas, laikinu tiltu forsuodavo Šešupę ir patekdavo į Tarpučius. O ten netoli driekėsi garsaus knygnešio Andriaus Matulaičio ir jo giminės dirbama žemė ir pievos. Sako, kad ten pirmąkart susitiko knygnešio dukros mokytojos Konstancijos ir leitenanto Vaclovo žvilgsniai… 1936 metais jie susituokė Marijampolėje, ir jaunas karininkas vėl ėmė prašytis paskiriamas į darbą 9-ajame pėstininkų pulke.
Tarnaudamas jame dirbo ir pedagoginį darbą – berniukų amatų mokykloje dėstė karinį parengimą, vadovavo miesto skautams, prisidėjo prie karinių pratybų ir įvairių paradų organizavimo. V. Nenortą matome ir nuotraukoje, darytoje 1938 metais, kai kareivinėse tvenkinio saloje atidengė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytenio paminklą, sukurtą jauno skulptoriaus Gabrieliaus Stanulio. Netrukus Vaclovas užsitarnavo majoro laipsnį, tačiau karjerai sutrukdė sovietų okupacija.
Bolševikams užplūdus Lietuvą patyrė pažeminimą, neviltį ir nežinomybę. 1941 m. birželio pabaigoje su buvusiais Lietuvos kariais buvo varomas į Rusiją, bet ties Minsku jam pavyko pabėgti. Per savaitę grįžo į Vilnių, o apsistoti nusprendė ramesnėje Marijampolėje, kurioje dar gyveno žmonos tėvai. Sakoma, kad po ilgų lietuvių visuomenės veikėjų įkalbinėjimų sutiko užimti Marijampolės burmistro pavaduotojo (dar vadinamo padėjėju) pareigas. Kalbėti datomis konkrečiau sunku, nes reikėtų nuosekliai tikrinti to meto dokumentus. Pirmiausia jam teko dirbti su burmistru buvusiu tarpukario stambiu verslininku Broniumi Siručiu. Jį 1941 m. lapkričio 22 d. pakeitė Antanas Česonis, ėjęs šias pareigas iki 1943 m. balandžio.
Painiavos įneša 1942 m. liepos 31 d. miesto burmistro V. Nenorto ir Dramos teatro direktoriaus įsakymas, leidęs kurti teatrą. Jame pasakyta, kad Marijampolės dramos teatras nuo „š. m. rugpjūčio 1 d. sėkmingesnio ir intensyvesnio darbo labui (…) perorganizuojamas profesiniais pagrindais, pervedamas Marijampolės miesto savivaldybės žinion.“ Nors teatro rūmai dar nebuvo baigti, bet mažojoje salėje aktoriai repetuoti pradėjo 1942 m. pabaigoje. 1943 m. kovo 6 dieną atidaryme tarp garbingiausių svečių V. Nenortas neminimas, o susirinkusius žiūrovus sveikino apskrities viršininkas V. Goštautas ir miesto burmistras A. Česonis. Vis dėlto buvusio karininko vaidmuo šiame darbe buvo nemažas. Jis ir pats buvo vaidinęs mėgėjiškuose marijampoliečių spektakliuose ir asmeniškai pažinojo daugelį šia aistra užsidegusių žmonių.
A. Česonio sūnus Rimas prisimena, kad jo tėvas kartu su V. Nenortu eidavo į miesto centre pašešupyje veikusią pirtį. Karo metais Nenortai gyveno P. Vaičaičio gatvės gale mūriniame raudonų plytų pastate (dabar perstatytas). Didesne prabanga nesipuikavo, telefono neturėjo. Kai 1943 m. pavasarį naciai už nepaklusnumą areštavo burmistrą, jo pareigas ėmė eiti V. Nenortas. Beje, dar yra vilties archyvuose patikslinti jo darbo šiose pareigose datas (siuvėjas ir buvęs Marijampolės burmistras A. Staugaitis teigė, kad ne V. Nenortas buvo paskutinis Marijampolės burmistras).
Burmistrui teko visaip suktis iš sudėtingų situacijų. V. Nenortas prisimena: „Reikėjo būti ir artistu, ir melagiu, ir nusižeminusiu, o kartais ir už patį Hitlerį aukštesniu, imti kyšius, kad rytoj juos būtų galima kitiems atiduoti, žodžiu – daryti viską, kad būtų ir „vilkas sotus, ir avis sveika“. Matyt, jam darbas sekėsi, nes marijampoliečiai atsiliepė gerais žodžiais. Deja, 1944 m. vasarą artėjant „raudonam rytiniui dvokui“ teko atsisveikinti su gimtine ir trauktis į Vakarus.
1944 m. Nenortai prisiglaudė Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje. 1949 m. jų šeima (abu tėvai, vaikai Dalia, Vytenis ir Gintaras) kariniu laivu „General Holbrook“ atvyko į JAV miestą Hartfordą. Iš pradžių vertėsi sunkiai, nes Vaclovas sirgo. Vėliau buvęs burmistras dirbo spausdinimo mašinėlių fabrike, kiek daugiau uždirbdavo žmona. Nors darbai keitėsi, bet visuomet turėjo ir antrą svarbesnį darbą – puoselėti lietuvybę: buvo lietuvių bendruomenės ir įvairių organizacijų narys, vadovavo ar talkino skautams, dainavo chore.
1984 m. šeimos nariai, bičiuliai, visuomenininkai Vaclovą šiltai pasveikino 75 metų jubiliejaus proga ir palinkėjo dar sugrįžti į nepriklausomą Lietuvą. Tai išsipildė: 1993 metais jis su šeimos nariais lankėsi tėvynėje, gimtajame Dzūkijos kaime, užsuko ir į per pusšimtį metų labai pasikeitusią Marijampolę.
Buvęs burmistras nugyveno gražų amžių – 98 metus, mirė 2007 m. gruodžio 13 dieną, palaidotas Nevingtone. Jo vaikai, anūkai aktyviai dalyvauja JAV lietuvių veikloje, paremia ir tėvynėje gyvenančių lietuvių sumanymus.

P. S. Už bendradarbiavimą rašant straipsnį dėkoju buvusio burmistro dukrai Daliai Jakienei.

Benjaminas MAŠALAITIS

Komentarai baigti.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.