Pažinimo laboratorija 2020

Dovanos idėja!!!

190px

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.

 

Žiniasklaidos vaidmuo kuriant pilietinę visuomenę

Žiniasklaidos socialinio vaidmens efektyvumą lemia žurnalistikos kokybė ir poveikis. Visuomenės aprūpinimo naujienomis veiklos pasekmės komunikacijoje, žurnalistikoje, ryšiuose su visuomene ir kitose socialinėse terpėse vertinamos dvejopai: ir kaip demokratinius procesus bei auditorijos dalyvavimą skatinantis, ir kaip valdžios interesus atspindintis veiksnys. Kartais pamirštame, kad naudojantis teise gauti ir skleisti informaciją, privalu garantuoti visas kitas žmogaus teises ir laisves, pateikti teisingą, patikrintą informaciją. Objektyvi žinių sklaida pasitarnauja demokratiškos visuomenės ugdymui. Ypač pilietiškos žiniasklaidos poreikis išryškėja visuomenę sukrėtus skaudiems įvykiams: karams, epidemijoms, ištikus gamtos kataklizmams.
Prielaidas, sąlygas, reikalingas laisvai visuomenei funkcionuoti, straipsnyje „Spaudos vaidmuo kuriant pilietinę visuomenę“ nagrinėja humanitarinių mokslų daktarė Jolita Linkevičiūtė-Rimavičienė. Apie žiniasklaidos patirčių charakteristikas, kurios išlieka aktualios krizių akivaizdoje, kalba dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas.

Demokratijos galimybės
Prie bendruomenėje dominuojančių vertybių greičiausiai prisitaiko žiniasklaida.Anot mokslų daktarės J. Linkevičiūtės-Rimavičienės, spauda, atlikdama įvairias funkcijas, padeda kurti politinį bendrabūvį: apibrėžti visuomenę, sukurti bendrą kalbą ir bendrą žinojimą, identifikuoti bendruomenės pažangą ir negatyvias apraiškas. Demokratija garantuoja, kad piliečiai gaus tikrus, patikrintus faktus, pateikiamus reikšmingame ir svarbiame visuomenei kontekste. Tačiau jos teigimu, visuomenės informavimo priemonių ir pilietinės bendruomenės vaidmenys yra skirtingi. Skiriasi spaudos vaidmens samprata visuomenėse, gyvenančiose pagal demokratinius standartus ir totalitariniuose režimuose, kuriuose visuomenės informavimo priemonės buvo naudojamos politinės propagandos tikslais.
„Nenutrūkstamas melagingos informacijos srautas sukūrė „dvigubo mąstymo“, baimės išsakyti savo nuomonę (taip pat represijų baimės) įgūdžius ir žeidė kiekvieno individo vertybes, identiteto suvokimą, savigarbą ir sąmoningumą. Nacionalinės žurnalistikos ir spaudos raida yra tautos kultūros dalis, atspindinti tiek mentaliteto, tiek saviraiškos potencialą, ir yra susijusi su literatūrinės kultūros raida“, – teigia dr. J. Linkevičiūtė-Rimavičienė. Anot straipsnio autorės, komunikacijos priemonių įtakos visuomenei pereinamaisiais istoriniais laikotarpiais išsiaiškinimas padeda suprasti ir pačios bendruomenės raidos etapus: kai socialiniai procesai nebetenkina, nevyksta ekonominė pažanga, žmonės išeina į gatves išreikšti nepasitenkinimą, sustiprėja viešųjų diskusijų poreikis ir aktyvėja žmonių saviraiška. Politiniai sąjūdžiai skatina alternatyvios spaudos, kuri tenkina grupių informavimo poreikius, kūrimą.

Spaudos vaidmuo
Pasak straipsnio autorės, Lietuvos spaudai laisvėjant, vykstant vadavimosi iš sovietinės ideologijos procesui, politinės, ekonominės ir teisinės permainos palietė visuomenės informavimo priemonių sistemą, informacijos laisvės, žurnalistinės etikos, objektyvumo ir tiesos sampratas.
Dr. J. Linkevičiūtė-Rimavičienė kelia klausimą, kaip kaita paveikia žmones ir organizacijas, kai visuomenė tampa nauja struktūra ir dariniu? Ar greitos permainos yra tokios chaotiškos ir atsitiktinės, kaip galima spręsti iš informacinio srauto, kurį pateikia žiniasklaida, nepateikdama kaitos proceso, susidedančio iš įvairių modelių bei jėgų, analizės? Kaip keičiasi spaudos vaidmuo, kintant politinei sistemai, informacijos ir valdžios santykiams?
„Įvykių ir reakcijos spartinimas taip pat daro poveikį, nesvarbu, ar permainas laikytume geromis, ar blogomis. Žiniasklaidos kaita platesniu požiūriu sukelia valdžių kaitą arba prie jos prisideda. Informacija ir žinios yra demokratiškiausias valdžios šaltinis, keliantis pavojų kiekvienai politinei valdžiai“, – sako autorė.
Amerikiečių rašytojas, žurnalo redaktorius Alvinas Toffleris pabrėžia, kad visame pasaulyje naujomis žiniasklaidos priemonėmis siekiama patraukti atsakomybėn, o kartais ir nuversti vietos valdžią. 1968 metų „Prahos pavasaris“ ir mėginimai išsiveržti iš sovietų ideologinio aparato kontrolės turėjo įtakos tuo metu sustiprėjusiam Baltijos šalių politiniam aktyvumui, sužadinusiam viltį, jog priešinantis totalitariniam režimui, ateityje įmanoma išsikovoti laisvę.
1980 metais Lenkijoje buvo įkurtas „Solidarumo“ sąjūdis, skatinęs visuomenę išsikovoti teisę dalyvauti priimant svarbius lenkams sprendimus, pasižymėjo ideologiniu nuoseklumu ir spaudai kėlė savęs atpažinimo, tapatybės rekonstravimo, savimonės stiprinimo reikalavimus. „Naują socialistinį žmogų“ sukūrusi medijų sistema atmetė naujų vertybių, idėjų ir vilčių poreikį, paskleidusį destruktyvią propagandą ir informaciją, kurios tikslas buvo skleisti nusivylimą, abejones ir sustiprinti žmonių frustraciją. Neatitinkantis realybės pasaulio vaizdinys, kurį masinės komunikacijos kanalais transliavo spaudą kontroliavęs valdžios blokas, ne taip greitai transformavosi į realybės konstruktą, sudarytą iš įvairių nuomonių, faktų, žodžio laisvės ir žurnalistinės tiesos.

Komunikacijos poreikis
Kas visuomenėje sukelia komunikacijos poreikį, kodėl įvykus vieniems ar kitiems politinio, viešojo gyvenimo įvykiams, būtina gauti ir pasikeisti informacija, taip pat nustatyti bendrą orientaciją į esamus pasikeitimus? Autorės teigimu, tenkinant intensyvaus komunikavimo poreikį, žiniasklaida yra vienas iš pagrindinių institutų, formuojantis viešąją nuomonę, taip pat atliekantis „deklaruotų interesų, faktų ir įvykių kaupimo, selekcionavimo ir paskirstymo vaidmenį“ (Bielinis, 2005:10). Demokratinėje visuomenėje informacija ir laisva spauda apibrėžiama kaip viena iš pagrindinių žmogaus teisių, žinios ir pranešimai reikalingi, kad piliečiai suvoktų savo socialinę aplinką, žinotų, kaip į ją reaguoti, ir reaguodami apibrėžtų bendras nuostatas socialinei grupei.

Spaudos ir visuomenės vaidmenys
Pabrėžiant autonomiškos viešosios erdvės palaikymo ir laisvos žiniasklaidos sistemos, kaip vienos iš esminių politinės visuomenės institucijų, svarbą, išskiriamas spaudos įsipareigojimas „atskleisti visuomenei svarbius dalykus ir užtikrinti, kad viešieji asmenys privalėtų išaiškinti savo retoriką arba į viešąją erdvę įtraukiamus mitus, morales bei ideologijas“ (Sherover 1989).
Pagal vokiečių filosofą ir sociologą Jurgeną Habermą, kuris žiniasklaidos ir visuomenės bei demokratijos santykį tyrė viešumo aspektu, viešumas yra piliečių dalyvavimas didelėje, visą visuomenę apimančioje idėjų rinkoje arba dideliame forume, kurio debatų rezultatai daro įtaką valstybinei politikai.
Prisiimdamos skirtingus vaid­menis, spauda ir pilietinė visuomenė bendradarbiauja, iš dalies atlikdamos tas pačias funkcijas, pavyzdžiui, organizuodamos viešąsias diskusijas ir forumus, formuluodamos ir pateikdamos svarstytinas problemas visuomenei. Patariamoji funkcija yra abiejų sistemų dalis, nes spauda turi prižiūrėti valdžią, ir pilietinė visuomenė atlieka tą patį uždavinį, tik kitaip. Prie bendruomenėje konkrečiu laikotarpiu dominuojančių vertybių greičiausiai prisitaiko žiniasklaida, patenkinanti gyvybiškai svarbų komunikavimo poreikį. Žiniasklaida, informuojanti piliečius apie įvykius, nėra laisva pranešti ir spausdinti bet ką. Remiantis epistemo loginiais argumentais, žiniasklaida dėl savo subjektyvumo iš dalies praranda galimybę pranešti apie įvykius jų neinterpretuodama. „Ar keliant idealistinius uždavinius žurnalistikai, neverta atkreipti dėmesio į tai, kad spauda nėra laisva nei nuo vidaus problemų ir prieštaravimų, nei nuo išorės jėgų poveikio?“ – retoriškai klausia autorė.

 

Komentarai baigti.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.