Antra karantino savaitė. Ištuštėjusi Marijampolė, bet čia dar pamatysi vieną kitą praeivį, gatvėmis riedančius automobilius. Didesnės tuštumos vaizdas kaimuose. Ar tu rytmetį važiuosi, ar per pietus, vargiai sutiksi kokį praeivį. Šalį apėmusi koronaviruso pandemija verčia žmones saugoti sveikatą, nekišti nosies iš namų, pamiršti keliones į bažnyčią, parduotuves, vaistines. Garbaus amžiaus gyventojams tokie išvykimai būdavo didžiausia galimybė pabendrauti. Ypač sunkiai šį saviizoliacijos metą išgyvena vieniši žmonės. „Suvalkiečio“ korespondentė domėjosi, kuo gyvi mūsų senjorai, ar turi, ką valgyti, su kuo pasikalbėti, kaip šiuo metu eina jų dienos. Bendravome irgi nuotoliniu būdu.

Visko turi, tik bendravimo stinga
Marijampolėje daugiabutyje gyvenanti devyniasdešimtmetė Teresė, išgirdusi žurnalistės balsą, apsidžiaugė. Paklausta, ar netrukdome, marijampolietė atsakė, kad labai džiaugiasi galėdama pasikalbėti, nes bijo, jog pamirš kalbėti. Močiutė po vyro mirties gyvena viena. Pasakojo, kad iš namų nekelia kojos jau kelios savaitės.
„Vaikai dėl siaučiančios „koronos“ prisakė neiti iš namų. Maisto turiu ligi soties, vaistų taip pat. Viskuo pasirūpina vaikai. Tik ir jie bijo bendrauti su manimi, kad neužkrėstų, tad viską, ką atnešę, dažniausiai palieka prie durų. Tad man labai trūksta bendravimo, pasikalbėjimo. Kol šviesu, dar kažkaip lengviau, einu ir einu apie langus. Tai, žiūrėk, žmogus praeina, tai šuniukas prabėga. Kažkas parvažiuoja, kažkas išvažiuoja. Kai sutemsta, liūdniau būna, lyg ir nerimas koks nuo tos vienatvės užplūsta“, – pasakojo močiutė Teresė.

Gali ir kitiems padėti
R. Juknevičiaus gatvėje viename iš daugiabučių gyvenanti 78 metų Zita neslepia, kad šiuo sudėtingu laikotarpiu gyvena kaip ir visi. „Rūpestis ima, kaip čia bus toliau“, – sako močiutė. Nors metų nemažai, ji dar sveika, pati apsirūpina viskuo, ko trūksta, ir kitiems skuba padėti.
„Maisto, muilo prisipirkau prieš keletą savaičių. Aš, kaip ir visi kiti, parduotuvėse „šlaviau lentynas“. Nusipirkau visko, ko gali prireikti, tad dabar apsipirkti einu tik retkarčiais.“ Marijampolietės teigimu, pikta, kad kiti pašiepia tuos „šluojančius lentynas“, bet taip žmonės darė ne iš godumo, o norėdami apsirūpinti ilgam laikui, kad dabar, kai sergančių koronavirusu vis daugiau, nereikėtų į parduotuvę dažnai vaikščioti.
Ponia Zita pasakojo, kad vienatvė jos neslegia. Turi katiną, jį vis pasivaikščioti į paupį išveda, o su žmonėmis tiesioginių kontaktų vengia. Su draugėmis ryšį palaiko telefonais, išsikalba. Labai norėjo nueiti į kapines, bet prigąsdino artimieji nekelti kojos toliau nuo namų. „Pagalbos man nereikia, aš pati dar galiu kitais pasirūpinti“, – sakė ponia Zita.

Nuo vienatvės ginasi skaitydama
Baraginės kaime gyvenanti Liudvika, paskambinusi į redakciją, teiravosi, kaip jai šiomis karantino sąlygomis užsisakyti „Suvalkiečio“ laikraštį. „Paštininkė neužeina, tiems mobiliems laiškininkams aš nemoku paskambinti“, – sakė močiutė.
Ponia Liudvika neslėpė, kad jai šiuo metu labai liūdnos dienos. Sūnų palaidojusi 85 metų moteris gyvena viena. Anksčiau į bažnyčią nueidavo, tad buvo lengviau sielvartą išgyventi. Vienai namuose labai sunku. „Verkiu ir verkiu“, – pasakojo ponia Liudvika.
Su kaimynais ji bendrauja nedaug. Labas pasisako ir eina kas sau. Močiutė pasakojo, kad Gižuose buvo Mišios už mirusius šeimos narius, klebonas siūlė atlaikyti jas vienas, bet ji pasakė labai norinti dalyvauti. Klebonas sutiko, priėmė kelis šeimos narius.
Valgio, vaistų ji nestokoja, dukra parūpina, anūkas kur reikia nuveža. Tik trūksta bendravimo. „Tomis vienatvės valandomis man laikraštis padeda. Skaitau, neatitrūkstu nuo pasaulio, žinau, kas kur vyksta. Nežinia, ką daryčiau, jeigu ir be jo likčiau“, – guodėsi ponia Liudvika.
„Suvalkiečio“ redakcija pasirūpino, kad močiutė laikraštį gautų.

Su kaimynais – per tvorą
Meškučių kaime gyvenanti ponia Janina griežtai laikosi karantino reikalavimų. Jeigu pamiršta ką nors, vaikai primena, kad reikia saugotis, mamą ir respiratoriumi aprūpino. „Sūnus, atvažiavęs iš Vilniaus, liepė net kiemo vartus užsirakinti, kad kas nors be reikalo nevaikščiotų, liepia vengti kontaktų“, – pasakoja Janina.
Vaikai mamą saugo ir lanko. Maisto, vaistų atveža, kad tik ji niekur neitų. Anot Janinos, su artimiausiais kaimynais jie per tvorą pasikalba, pasiklausia vieni kitų, ar pagalbos nereikia. „Šitiek metų kaimynystėje gyvename, sutariame, tad ir dabar bėdoje visi kartu“, – kalba ponia Janina.
Garbaus amžiaus sulaukusi moteris nesiskundžia niekuo. Aišku, bendravimo trūksta. Anksčiau ir į bažnyčią nuvažiuodavo, ir į parduotuves porą kartų per savaitę, ir svečiuodavosi. Dabar reikia gyventi kitaip. Bet ponia Janina nepasiduoda niūrioms nuotaikoms, sako, kad Sibire žmonės išgyveno, abu jos tėvai buvo išvežti, ji pas močiutę užaugo, tad ir dabar išgyvens.

Besisaugantį ir Dievas saugo
Trakiškių kaime gyvenanti ponia Aldona pasakojo mažai išeinanti iš namų. Nebent kai į kiemą specialioji parduotuvė, prekiaujanti maisto produktais, atvažiuoja. Pritrūkus kokių nors prekių, apiperka savi, kaimynai padeda. Sunkiai vaikštanti močiutė sako, kad kompiuterio namie neturi, nemokėtų juo naudotis, tad visas išsigelbėjimas jai – laikraštis. Todėl buvo susirūpinusi, kad paštininkai neužeina pas ją. Problemą pavyko išspręsti, močiutė galės „Suvalkietį“ skaityti ir toliau. Be abejo, ji neslepia, kad žinios apie vis labiau plintančią ligą neramina, bet tiki, kad jeigu laikysis nurodymų, bus namuose, liga aplenks.