Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

„Net mažiausias rajonas ar regionas turi unikalumo...“ (Periferija – ne provincija?)

Jau keletą mėnesių Kazlų Rūdos kultūros centras turi naują vadovą. Lietuvoje šis žmogus gerai žinomas kaip klarnetininkas, meninių renginių ir programų prodiuseris, tačiau šios savivaldybės gyventojai apie naująjį vadovą vis dar ne itin daug ką žino. Tad nutarėme jį pristatyti, pasidomėti, kas paskatino bristi į akmenuotą kultūros upę. Į pateiktus Nijolės Linionienės klausimus Valdas ANDRIUŠKEVIČIUS mielai ir išsamiai atsakė.

Valdas ANDRIUŠKEVIČIUS. – Kadangi esate ne vietinis, papasakokite, iš kur kilęs, kaip pasirinkote muziką (kultūros kelią)?
– Esu kilęs nuo Šiaulių, 1996 metais baigiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Kauno fakulteto klarneto specialybės studijas, įgydamas muzikos magistro laipsnį. Dabar studijuoju LMTA Kultūros vadybos magistrantūroje. Renginių organizavimu užsiėmiau dar mokydamasis Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje, studijų metu. Pirmieji renginiai buvo daugiau lokalaus pobūdžio arba asmeninės saviraiškos įprasminimas: solo pasirodymai, dalyvavimas įvairiuose ansambliuose…
Dar studijų metais įsidarbinau šalies Vidaus reikalų ministerijos (VRM) Vidaus tarnybos I pulke, pučiamųjų instrumentų orkestro, kuris gyvavo iki 2009 metų, muzikantu. Jį panaikinus teko paragauti ir tikros vidaus tarnybos duonos: kalinių konvojavimo, objektų apsaugos, paieškos, riaušių malšinimo praktikos, esu užsitarnavęs vyresniojo leitenanto laipsnį, apdovanotas III laipsnio medaliu „Už nepriekaištingą tarnybą“. Tai buvo gera patirtis, dažnai pasitarnaujanti ir civiliniame gyvenime. O laisvu nuo tarnybos metu niekada neatsitraukiau nuo kultūros, renginių organizavimo, dalyvavau juose. Kūrėsi naujos įstaigos, organizacijos, buvau kviečiamas organizuoti festivalius, renginius. Labai džiaugiuosi, kad savo patirtimi dalijosi ir labai daug ko išmokė žinomiausi Lietuvos aktoriai Rūta Staliliūnaitė, Viktoras Valašinas, Petras Venslovas, Egidijus Stancikas, Doloresa Kazragytė, atlikėjai Rita Preikšaitė, Tomas Ladiga, Kristina Siurbytė, Ona Kolobovaitė, Liudas Mikalauskas – visų neišvardinsi. Didelė aprėptis ir patirtis, organizuojant renginius visoje Lietuvoje, sukūrė daug idėjų, atsirado partnerių, bendradarbių, bendraminčių. Šią patirtį tikiuosi panaudoti dabartinėje veikloje.
– Kas paskatino (sugundė) imtis šių pareigų? Ką žinojote apie šią kultūros įstaigą ir Kazlų Rūdą, kultūrinio gyvenimo – ir ne tik – situaciją šioje savivaldybėje apskritai? Gyvenate, regis, Kaune…
– Dažnai aplankydavo mintis, kad jau laikas grįžti į savo veiklos sferą. Yra posakis „išeiti iš komforto zonos“, tai šiuo atveju aš galvoju, kad „grįžau į savo zoną“. Dažnai pasidairydavau skelbimuose, darbo pasiūlymuose, tačiau netenkino arba pozicija, arba veiklos pobūdis: esu nebe jaunas (greit 50), eksperimentuoti laiko ne kažkiek, todėl ryžtis tikrai nebuvo lengva, tačiau susipažinęs su aplinka, išgirdęs valdžios nuomonę dėl perspektyvų – apsisprendžiau. Esu pažįstamas beveik su visų Lietuvos kultūros centrų vadybininkais ir vadovais – tai ir paskatino pabandyti jų duonos. Apie Kazlų Rūdą, kaip apie jaukų miestelį tarp Kauno ir Marijampolės, žinojau seniai, turėjau bendrakursių iš čia. Ir kultūros lauką pažinojau, nes teko bendradarbiauti ir su ilgamete šio centro direktore Žibute Večerskaite. Džiaugiuosi, kad ji ir dabar neatitolo nuo mūsų, ateina su senomis ir naujomis idėjomis, pasiūlymais (teišlieka šiokia tokia intrigėlė)… Situacija manęs nė kiek nestebino, nes per ilgametę praktiką esu matęs visko: netinkamo požiūrio, skepsio ir kitokių blogybių, kurias tenka ištverti renginių organizatoriams ir regionų kultūros darbuotojams. Daug įtakos turi vietinės valdžios požiūris, jis šiuo metu radikaliai keičiasi – tai džiugina, skatina perspektyvas. Tikiu, kad ir šioje savivaldybėje sukursime patrauklią aplinką.
Taip, gyvenu Kaune ir kasryt važinėju 50 km pirmyn ir atgal, bet tai laikau didesniu privalumu negu trūkumu: yra laiko pagalvoti, pasvajoti, susidėlioti planus, paskambinti. O ir didmiesčio patirtį pritaikyti regiono veikloje – juk daugelis leidybos, reklamos, techninių reikmenų parduotuvių ir įstaigų yra ten, tai tenka viską suorganizuoti ir atvežti ko trūksta, nereikia „vaikyti“ tarnybinio transporto. O jei rimtai, daugiau patirties semiuosi iš savo kolegų, dirbančių panašiuose regionuose: Skuode, Prienuose, Birštone. Jie mielai dalijasi savo patirtimi ir įgūdžiais, tai didelė paspirtis pradedant veiklą valstybiniame sektoriuje, nes ji truputį skiriasi nuo mano patirties, vystant veiklą viešosiose įstaigose. Skiriasi įstatymai, finansavimo sąlygos, darbuotojų veiklos organizavimas.
– Kokią viziją turėjote čia eidamas ir kiek apskritai pažįstate regionų, provincijos gyvenimą, tarp jų ir kultūrinį? Be abejo, atvykstate su koncertais ar kitomis programomis – o plačiau? Pastaruoju metu vis nuskamba mintis, kad tikrieji dalykai (suprask – didžioji kultūra, menai) gyvuoja ir apskritai galimi tik dideliuose miestuose…
– Esu išmaišęs beveik visą Europą, teko būti Azijos valstybėse, neseniai grįžome iš koncertinės kelionės JAV ir tai man atsako į pagrindinių vizijų ir misijų klausimus – esame unikali valstybė! Net mažiausias rajonas ar regionas turi savo unikalumo, išskirtinumo, tik reikia tai atrasti, paviešinti ir įdėti pastangų bei sumanumo pritraukiant žmones. „Didžioji“ kultūra, sukoncentruota didmiesčiuose, jau pradeda konkuruoti pati su savimi ir greitai pradės mąstyti plačiau – važiuoti į regionus, rinkti žiūrovus, nes kitaip neišgyvens. Mūsų, kaip kultūros centro, paskirtis – kurti vietos kultūrą: skatinti meno mėgėjų kolektyvus, mainus su kaimyniniais rajonais, dalijimąsi patirtimi ir kultūringą laisvalaikio organizavimą. Žinoma, būtina ir profesionalaus meno sklaida, kurią su Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos Kultūros komiteto nariais esame aptarę ir planuojame vykdyti, nes tai yra viena pagrindinių kultūringos ir atsakingos bendruomenės kūrimo formų. Kad ir būtų pikta ekonomistams, tačiau pagrindiniai ekonomikos varikliai yra socialinės ir kultūros vystymo sferos. Tai deklaruoja įvairių mokslininkų straipsniai žymiausiuose pasaulio ekonomikos ir verslo politikos leidiniuose.
Esu numatęs neapsiriboti tik renginių organizavimu, bet taip pat rūpintis viso regiono kultūros lauko aura, jos kūrimu, vietos bendruomenių įveiklinimu, nes vienas lauke – ne karys (čia iš praktikos…), bendrai kurti patrauklią aplinką ir organizuoti veiklas ne tik Kazlų Rūdoje, bet ir visoje savivaldybėje. Tai visapusiška veikla, įtraukiant vietos bendruomenes, verslą, ūkininkus, visus, kuriems tai gali ir turi atnešti naudos. Aš tai vadinu „kultūrinio turizmo“ organizavimu. Reikia to vietos bendruomenei ar ne – parodys laikas, tačiau geros iniciatyvos anksčiau ar vėliau prigyja ir atranda savo vietą. Kazlų Rūdos savivaldybėje yra daug unikalių vietų, talentingų menininkų, iniciatyvių žmonių, kurie suinteresuoti savo krašto progresu. Tikiu, kad kartu tikrai sukursime įdomių ir patrauklių dalykų, kurie džiugins ne tik vietos gyventojus, bet privilios ir kaimynus.
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte ir kaip galvojate juos spręsti – nepaisant to, kad bet kokius planus ar norus dabar drumsčia ir dar kurį laiką drums situacija dėl pandemijos, karantino? Bet viskas kažkada baigsis…
– Pagrindinė Kazlų Rūdos prob-lema – koncertų salė, kurios praktiškai nėra. Yra tik patalpa, kurioje gali vykti renginiai, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje to nebepakanka. Atsimenu savo pirmąją darbo dieną (2019 m. spalio 1 d.): atėjęs į darbą pirmiausia išgirdau, kad salėje pro stogą varva vanduo – teko organizuoti ne renginį o darbininkų brigadą… Tačiau čia radau daug iniciatyvių ir veiklių žmonių: vieniems reikėjo tik paskatinimo ir palaikymo, kitiems reikia suprasti, kad niekas kitas už juos darbo nepadarys – tenka mokytis rašyti projektus, skaičiuoti sąmatas, ieškoti idėjų ir jų realizavimo būdų. Bendra žmogiškųjų išteklių situacija čia nėra bloga. Trūksta konkrečių specialistų, jie labai nenoriai dairosi į regionus, visi spraudžiasi į didmiesčius, tačiau jei tinkamai organizuosime veiklas, sukursime palankią aplinką, jie atkreips dėmesį ir į mus. Juo labiau kad jau planuojama kultūros centro renovacija, ji turėtų prasidėti 2021 metais. Tai tikrai ne kasdienis iššūkis, kuris pareikalaus visų susitelkimo, supratimo, kažkiek ribos ir veiklą. Džiugu jausti tvirtą savivaldybės vadovų poziciją ir požiūrių lygiagretumą, tai nuteikia optimistiškai ir perspektyviai. Per pakankamai trumpą laiką spėjome suorganizuoti ir pateikti kelis projektus Lietuvos kultūros tarybai ir jau šiemet kviesime į „Rimvydo Žigaičio menų festivalį“. Kazlų Rūdoje gimusio ir augusio kompozitoriaus vardo festivalyje galėsime mėgautis profesionalų – kamerinio choro „Polifonija“, Lietuvos kamerinio orkestro, Kauno valstybinio choro ir autoriniais Gintarės Jautakaitės (JAV), Liudo Mikalausko – koncertais.
Didžiausias iššūkis buvo renginių ciklo „Kalėdos Kazlų Rūdoje“ organizavimas, nes renginių lygio kartelė buvo suformuota dar prieš man įsidarbinant, visiems tai buvo nauja ir nežinoma, tačiau buvo smagu matyti visų suinteresuotumą ir norą. Tad, neskaitant nežymių nesėkmių, viskas pavyko ir atsiliepimai buvo palankūs. Aktyvūs renginių lankytojai jau turėjo galimybę susitikti nemokamuose koncertuose su Deiviu ir Renata Norvilais, Vaida Genyte, o Vasario 16-osios proga – su emocinguoju Martynu Levickiu. Šiuo metu kultūros centras dirba nuotoliniu būdu, kaip ir visos valstybinės įstaigos, tačiau tai labai geras laikas paruošti kai kuriuos perspektyvinius planus, pasiūlymus, pagalvoti apie festivalio organizavimą, vasaros renginius parke. Taip, taip – yra idėjų vasarą organizuoti koncertus ir renginius Kazlų Rūdos parke, kuris nuo seno buvo ir yra poilsio zona, tad kviečiame miestiečius, kauniečius ir marijampoliečius sekti reklamą ir naudotis proga kultūringai pailsėti gryname ore.
– Per šventinį Martyno Levickio koncertą būta nesusikalbėjimo tarp KC darbuotojų ir į renginį norėjusių patekti žmonių (redakcija gavo keletą skundų). Jie piktinosi sužinoję, kad nors kvietimai staigiai ištirpo, salėje buvo ne viena tuščia vieta…
– Girdime šias pastabas tiesiogiai – ir publika galėtų kreiptis tiesiai į kultūros centro administraciją, nes laikraštis neišspręs salės dydžio prob-lemos. Iš patirties: tokią situaciją esu turėjęs ir žinojau, kad taip dar bus. 1998 metais, kuomet Kauno menininkų namai buvo užmiršti ir nelankomi, tuometis vadovas aktorius Viktoras Valašinas pakvietė aktorę Rūtą Staliliūnaitę kurti literatūrinį teatrą, kuriame dalyvavo žymiausi tuo metu Kauno dramos teatro aktoriai. Paskelbus renginį taip pat buvo platinami kvietimai (ne bilietai!) ir lygiai taip pat žmonės piktinosi, kad netilpo, nes salėje tik 120 vietų! Tačiau paskelbus trečią renginį visi su džiaugsmu stovėjo eilėje prie kvietimų ir džiaugėsi gavę! Manau, tai gali išspręsti tik laikas, kai publika supras, kad reikia vertinti tai, ką gauna, ir mokėti tuo naudotis prasmingai, nes daugelyje šalių tokio lygio nemokamų koncertų jau seniai nebūna! Jie stebisi mūsų galimybėmis. O tie, kurie gavo kvietimus ir neatėjo gal vardan kažkokio „protesto“, tegul pagalvoja apie savo sveikatą ir neina į polikliniką vardan „protesto“, kai negaluoja, nes jiems gal nepatinka aplinka ar paslaugos kokybė (kai sveiki – visi drąsūs ir išmintingi). Taip ir čia – nieko nevertini, kol neprarandi. Taigi, ateityje šių problemų bus! O gerbiamus kultūros mėgėjus kviečiu suprasti, kad Kazlų Rūdoje gyvena beveik 5000 gyventojų, visoje savivaldybėje beveik 12000, o salėje telpa tik 400 – tai koks gudruolis galėtų išspręsti šią problemą?! Vertinkime tai, ką gauname, naudokimės proga ir nesipykime vien dėl to, kad kažkas vyksta ne taip, kaip norime. Mes tikėjomės antplūdžio, todėl sugalvojome, kaip kontroliuoti žmonių srautus. Visus, kurie negavo kvietimų, asmeniškai kviečiau ateiti į renginį, nes žinojau, kad „gobšuolių“ visur pasitaiko ir dalis gavę kvietimus už dyką tikrai neateis. Tad čia ir prasideda viena pagrindinių mano misijų – auditorijos savivertės ugdymas.
– Aktyviai dalyvaujate įvairiuose projektuose, jei neklystu, neseniai viešėjote užsienyje – ar tai nesusikirs su vadovavimu kultūros centrui?
– Taip. Ir ateityje planuojame ne vieną koncertą ir programą pasiūlyti Lietuvos žiūrovams. Prieš kelias savaites grįžome iš koncertinės kelionės JAV, kur lietuvių bendruomenėms pristatėme roko operą „Priesaika“. Su didžiausia pagarba atlikėjams leidžiu save vadinti šio kūrinio prodiuseriu, nors prodiuseriai esame visi, kurie prisidėjo prie šio įvykio: patriotinio roko grupė „Thundertale“ („Perkūno sakmė“), kompozitoriai Jonas Chockevičius ir Laurynas Baškys, režisierius Nerijus Petrokas, solistai… Jei kas dar nematėte, kviečiu sekti reklamą ir rudenį atvykti į Marijampolės kultūros centrą.
2019 m. vasarą su Kauno tautinių šokių klubu „Suktinis“ turėjome koncertinį turą Japonijoje. Aplankėme septynis miestus ir sušokome penkis koncertus. Pastaruoju metu su žinomais Lietuvos atlikėjais kuriame ir organizuojame daug koncertinių programų, kurios vyksta visoje Lietuvoje.
Šios ir daugelis kitų patirčių užgrūdino mane kaip organizatorių, papildė žinių bagažą, sukūrė ir išplėtė pažinčių ratą. Visa tai ne trukdo, o tik papildo mano patirtį, plečia akiratį ir tai stengiuosi pritaikyti dabartinėje veikloje – regiono viešinimui ir gyventojų kultūrinio edukavimo bei savivertės kūrimui. Tikiu regiono galimybėmis ir kviečiu visus ne tik kritikuoti kas „ne taip“, o siūlyti: ką padaryti, kad būtų TAIP!
– Dėkoju už pokalbį, plačias ir gilias įžvalgas, pozityvumą ir sėkmės įgyvendinant gražius planus.

Paruošė Nijolė LINIONIENĖ

Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • MARIJAMPOLĖS KOLEGIJAI – 20 METŲ: INOVATYVŪS POKYČIAI STUDIJŲ PROGRAMOSE

    2021-08-02MARIJAMPOLĖS KOLEGIJAI – 20 METŲ: INOVATYVŪS POKYČIAI STUDIJŲ PROGRAMOSE
    Jubiliejiniai metai leidžia atsigręžti į sukauptą patirtį ir ieškoti naujų krypčių bei idėjų. Per 20 metų Marijampolės kolegija išgyveno įvairius kaitos laikotarpius. Reaguodama į besikeičiančią aplinką ir sąlygas,į kintančius regiono rinkos poreikius, Marijampolės kolegijos bendruomenė didžiausią dėmesį skiria studijų programų rengimui ir tobulinimui. Studijų programų pokyčiai ir atnaujinama studijų bazė atveria galimybes studentams ugdytis reikalingas kompetencijas. Rytų išmintis byloja, kad jeigu kitam nori palinkėti ko nors blogo – linkėk gyventi pokyčių metu. Pažvelkime ar ši išmintis aktuali šiandieninių pokyčių kontekste. MARIJAMPOLĖS KOLEGIJA KVIEČIA RINKTIS ATNAUJINTAS STUDIJŲ PROGRAMAS Aktyviai besikuriantis Marijampolės laisvosios ekonominės zonos sektorius LEZ ir jame įsikūrusios naujos įmonės („Dovista“, IKEA grupei ...
  • Skanavome vyšnias – jau dešimtą kartą…

    2021-07-28Skanavome vyšnias – jau dešimtą kartą...
    Keturis liepos ketvirtadienius Poezijos parke vakarais skambėjo muzika vyko tradicinio dainuojamosios poezijos festivalio „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ koncertai. Jie, kaip ir ankstesniais metais, vėl sutraukė šimtus marijampoliečių. Pirmojo koncerto, skirto dainuojamajai poezijai (dar ne festivalio), organizatoriai šunskiečiai gal tik pasvajoti galėjo apie tai, kad jų iniciatyva įamžinti Vytauto Kernagio atminimą per jo dainą taps daugiau nei tradicija. Ir gal tik pirmą kartą dalyvaujantys paskutiniajame šių metų koncerte nustebo, kai vos suskambus šios dainos akordams visi pagarbiai atsistojo… …Nuo pradžios – kelios dešimtys koncertų. Kaip organizatoriai sugalvoja ir pasiūlo vis ką nors nauja, norėdami pamaloninti ar nustebinti klausytojus? Ir vis dėlto pavyksta! ...
  • Galime prisidėti (ir įsiamžinti) kiekvienas (Projektai)

    2021-07-28
    Birželio 18 d. prie Varnupių piliakalnio buvo padėtas pirmas akmuo būsimai akmenų meninei instaliacijai, skirtai Marijos Gimbutienės 100-mečiui. Instaliacijos autorius – mūsų kraštietis, garsus pasaulyje gydytojas neurologas, mokslininkas ir menininkas Audrius Plioplys, gyvenantis Čikagoje (JAV). Į „Pirmojo akmens“ apeigas buvo atridenti 25 akmenys: daugumą jų Varnupių bendruomenės žmonės atnešė tiesiog rankomis. Svarbu, kad jie suprato, kokia misija jų laukia ateityje: saugoti krašto istorinę atmintį ir jos vertybes tiesiogiai perduoti ateities kartoms. …Kai dideliame lauke pabiro pirmieji akmenys, instaliacijos sumanytojas A. Plioplys, tai pamatęs, šiek tiek sunerimo, kad vien maži akmenys menkins kūrinio kokybę. Jis pažymi, kad tik tinkamo dydžio, įkomponuoti į instaliaciją ...
  • Artėja grigališkojo choralo savaitė

    2021-07-28Artėja grigališkojo choralo savaitė
    Jau penkioliktąjį kartą rugpjūčio 1–8 dienomis Marijampolėje Vilniaus šv. Kazimiero grigališkojo choralo studija rengia grigališkojo choralo vasaros kursus. Nuo 2011 m. palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio mieste organizuojamą kasmetinę grigališkojo choralo entuziastų stovyklą šiemet lydės moto „In adiutorio Altissimi“ („Aukščiausiojo globoje“). Šių metų kursų vyriausioji mokytoja ir choro vadovė – mokytoja iš Lenkijos, dr. Susi Ferfoglia. Jos vadovaujamas jungtinis Savaitės dalyvių choras „Cantores Montis Pacis“ ir vargonininkė Eglė Maciukevičiūtė koncertuos Marijampolės bazilikoje šeštadienį, rugpjūčio 7 d., 19 val. Savaitės studijas, kaip ir kasmet, vainikuos vieši renginiai, į kuriuos kviečiami visi norintieji ir mėgstantys grigališkąjį choralą ir katalikiškąją liturgiją. Rugpjūčio 7 d., šeštadienį, ...
  • Veidai ir vardai iš praeities (Leidiniai)

    2021-07-28Veidai ir vardai iš praeities (Leidiniai)
    Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido fotografijų albumo „Lietuvos partizanai 1944–1986“ antrąją laidą (sudarytojai – Dalius Žygelis ir Rūta Gabrielė Vėliūtė). Pirmosios laidos (2018 m.) albumą galima rasti Vatikano bibliotekoje, jį Prezidentė Dalia Grybauskaitė padovanojo popiežiui Pranciškui, 2019 m. lankydamasi Vatikane. Albume – 118 itin aukštos kokybės laisvės kovotojų nuotraukų, surinktų iš 23 šaltinių. Šiose, bene geriausiose, partizanų kovas, gyvenimą ir buitį atspindinčiose nuotraukose įamžinti visų Lietuvos regionų laisvės kovotojai. Pasak sudarytojos Rūtos Gabrielės Vėliūtės, „ne veltui sakoma, kad geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti. Vaizdas veikia sąmonę žymiai įtaigiau ir betarpiškiau už žodžius. Visuomet bus sakančių, ...
  • Gauronskių pėdsakai Dzūkijoje (Įdomioji istorija)

    2021-07-28
    Paežerių dvaro savininkas Zigizmundas (Zigmantas) Gauronskis, vedęs Nataliją Oginskytę, susigiminiavo su šia garsia LDK laikų gimine. Natalijos tėvas Tadas Antanas su žmona Marija turėjo tris dukras: Ameliją, gimusią 1835 m. (mirė 35 metų), Gabrielę Mariją, gimusią 1830 m. (mirė 25 metų) ir Nataliją Oginskytes. Jų tėvas mirė Veisiejuose 1844 m., sulaukęs 39 metų. Veisiejų dvarą Tadas Oginskis (Mykolo Kleopo Oginskio, politiko ir kompozitoriaus sūnus) paveldėjo iš bevaikės Viktorijos Oginskytės-Žynevienės, kuri prieš mirtį testamentu jį jam užrašė. Užrašyta ir legenda apie Tadą Oginskį. „Jaunystėje jis buvęs paprastas Veisiejų žvejys. Kartą prie jo trobelės atšuoliavo raitelis. Jis prašęs Tadą paslėpti, nes vejasi priešai. Tadas ...
  • Kino teatrai nyksta, bet kinas tebegyvuoja

    2021-07-24Kino teatrai nyksta, bet kinas tebegyvuoja
    Šiomis dienomis Marijampolės centre, šalia kino teatro „Spindulys“, praeivių dėmesį atkreipė keista dėžė ant ilgų kojų su nedideliu langeliu, pro kurį galima pažiūrėti. Tai iš Vilniaus atkeliavusi instaliacija „Projektorinė“, skirta prisiminti kadaise veikusius, o dabar savo paskirtį pakeitusius kino teatrus. Paprastai projektorinė suprantama kaip ankšta, žiūrovams neprieinama, techninė kino teatro erdvė, bet šįkart viskas apsiverčia aukštyn kojomis – žiūrovai pro siaurą plyšį gali pažvelgti į kino teatrus. Medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“ 9 minučių filmuke siūlo apžiūrėti 16 šalies regionuose esančių kino teatrų. Iš jų šiandien tik trys teberodo kino filmus – tai mūsų „Spindulys“, taip pat „Dainava“ Alytuje ...
  • Penkiasdešimt rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino gimtosios sodybos metų

    2021-07-24Penkiasdešimt rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino gimtosios sodybos metų
    Saugo rašytojo atminimą Dažniausiai link sostinės pravažiuojame neužsukę čia, o labai vertėtų. Senoji sodyba-muziejus saugo rašytojo dvasią, seklyčioje atkurta rašytojo vaikystės aplinka, eksponuojami šeimos baldai, nuotraukos, knygos. Vasarai įpusėjus sodyba skęsta gėlėse, o visai netoliese – ir Putino „Altorių šešėly“ aprašytas Aušrakalnis su ant jo augančiomis kačpėdėlėmis. Ir taip – jau 50 metų, nes praėjusį šeštadienį paminėtas šio muziejaus įkūrimo pusšimčio metų jubiliejus. Pilotiškės – nedidelis kaimas, vos keliolika ūkių ir gyventojų skaičius toli gražu pusšimčio nesiekia. Tarp jų – ir Mykolaičiai, poeto giminaičiai, visus tuos dešimtmečius gyvenę rašytojo gimtinėje ir saugoję jo atminimą. Prieš 50 metų, 1971-ųjų vasarą, čia buvo atidarytas ...
  • Pažinti meno kūrinius galima ne tik akimis

    2021-07-24Pažinti meno kūrinius galima ne tik akimis
    Antradienio popietę Marijampolės kultūros centras pakvietė į labai neįprastą renginį – programą „Pažinti meną pojūčiais“, kurią parengė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga kartu su Lietuvos dailės muziejaus Nacionaline dailės galerija. Šis renginys – jau gerą pusmetį vykdomo projekto ,,Kultūra visur“, finansuojamo Europos solidarumo korpuso, programos dalis. Programos vadovė Lina Puodžiūnienė pasidžiaugė, kad Lietuva sparčiai keičiasi į gerą pusę, kad labiau atsigręžiame į silpnesniuosius, neįgaliuosius ir ieškome būdų juos integruoti į visuomenę. Vienas tokių būdų yra menas. Atrodo, sunku įsivaizduoti, kaip silpnaregis ar aklasis gali gėrėtis dailės darbais, tačiau, be regos meną galima priimti kitais pojūčiais – yra dar garsas, kvapas, ...
  • Naujam gyvenimui prikelta unikali Antanavo koplyčia tarnauja vietos žmonėms

    2021-07-21Naujam gyvenimui prikelta unikali Antanavo koplyčia tarnauja vietos žmonėms
    Praėjusį sekmadienį Antanave paminėta 10 metų sukaktis nuo tos datos, kai buvo atnaujinta ir atšventinta unikali medinė šešiakampė vietos koplyčia. Daug amžių, daug savininkų mačiusi, klestėjusi, griuvusi ir vėl atstatyta koplyčia šiandien tarnauja žmonėms, čia aukojamos šv. Mišios, krikštijami vaikai, vyksta santuokų ceremonijos, rengiamos parodos, organizuojami koncertai. Algis VAŠKEVIČIUS Dar XVIII amžiaus pabaigoje pastatyta originali tašytų rąstų šešiakampio plano, dviejų zakristijų koplyčia su giliais rūsiais XIX amžiuje koplyčia buvo suremontuota, išpuošta nežinomų italų dailininkų tapyba. Koplyčios kriptoje amžinojo poilsio atsigulė paskutiniai Antanavo dvaro šeimininkai Šabunevičiai – 1860 metais koplyčioje palaidotas dvaro savininkas Stanislovas Šabunevičius (vietinių vadintas Šabanu), 1922 m. – jo sūnus ...
  • Bartninkuose – ir pats Oneginas…

    2021-07-21Bartninkuose – ir pats Oneginas...
    Mylintiems muziką bei geidžiantiems ko nors išskirtinio jau ne vienerius metus žodžiai „koncertas Bartninkuose“ nuskamba kaip slaptažodis bei kvietimas. Su kokiu jauduliu idėjos (surengti koncertą paslaptinguose Bartninkų bažnyčios griuvėsiuose) autorė, Vilkaviškio kultūros centro kultūrinių renginių organizatorė Aksana Laskevičienė beveik prieš dešimtmetį laukė pirmojo koncerto! Kaip tai tuomet buvo nauja ir netikėta – ne tik pas mus, bet ir apskritai Lietuvoje. Ir tai, kad „kažkur kaime“, ir tai, kad griuvėsiuose tikrąja prasme, ir tai, kad ne liaudiška muzika, o džiazas ar klasika, šiuolaikinė moderni muzika ten turėjo skambėti. Kas eis, važiuos, ar norės? Jau į pirmąjį koncertą žmonių prisirinko tiek, kad net ...
  • Daugiabučių modernizavimo auditas: į ką svarbu atkreipti dėmesį?

    2021-07-21Daugiabučių modernizavimo auditas: į ką svarbu atkreipti dėmesį?
    Būsto energijos taupymo agentūra (BETA) kasmet atlieka renovuotų daugiabučių energinį auditą ir įgyvendintų priemonių ekspertizę. Šiemet vykdyto audito metu ekspertai išskyrė tokias priemones kaip vėdinimo sistema ir vidinės balkono sienos apšiltinimas. Vykdant energetinį auditą specia-listai tyrė įvairias pastato apšiltinimo priemones. Anot daugiabučių auditą atlikusios pastatų energetikos konsultacijų bendrovės Pastatų energetikos skyriaus vadovo Gedimino Šilansko, tyrimo metu paaiškėjo, kad vidinės balkono sienos apšiltinimą atlikti yra būtina. Kuomet patalpos yra prastai vėdinamos, bute sukyla santykinė drėgmė. Tuomet ant šalčiausių paviršių susidaro ilginis šiluminis tiltelis. Dažniausiai jis atsiranda tarp neapšiltintos balkono sienos ir išorinės sienos sandūros. Pelėsis tokį paviršių „mėgsta“, todėl rizika jį čia išvysti ...
  • „Kas laukia persirgus koronavirusu?“

    2021-07-21„Kas laukia persirgus koronavirusu?“
    Pasaulinė pandemija paliko žymę daugelio gyvenime nepaisant amžiaus, lyties ar gyvenimo būdo, tačiau specialistai įspėja – koronaviruso liekamuosius reiškinius galime jausti dar pusę metų.Šiandien kalbinami skirtingų šalies rajonų gyventojai sako nenorintys grįžti į ligos laikotarpį ir džiaugiasi galintys vėl mėgautis gyvenimu. „Grįžo karantino atimti malonumai“ Raseinių rajone gyvenantis Gintaras į koronaviruso gniaužtus pateko dar šių metų pradžioje. „Viso karantino metu atsakingai saugojausi ir visomis įmanomomis priemonėmis vengiau kontaktų su pašaliniais žmonėmis, tačiau sausio mėnesio pabaigoje turėjau kontaktą su koronavirusu sergančiu žmogumi. Kad užsikrėčiau ir aš, supratau tik pajutęs pirmuosius simptomus – galvos ir gerklės skausmas, sloga – kurie nebuvo itin skausmingi ir ...
  • Už jaunuolynų ugdymą gauti išmoką – paprasčiau

    2021-07-21Už jaunuolynų ugdymą gauti išmoką – paprasčiau
    Tik tinkamai prižiūrimas miškas turės aukštą ekonominę vertę. Pasak miškininkų, auginti kokybišką mišką stipriai padeda Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) parama. Iki rugpjūčio 31 d. priimamos paraiškos pagal KPP priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos srities „Investicijos, kuriomis didinamas miškų ekosistemų atsparumas ir aplinkosauginė vertė“ veiklą „Jaunuolynų (iki 20 m. amžiaus) ugdymas“. Šių metų naujovė – pareiškėjams nebereiks pateikti projekto finansavimo šaltinius pagrindžiančių dokumentų. Jaunuolynams ugdyti – didesnė kompensacija Iki šiol pareiškėjai, teikdami paraiškas, turėdavo užtikrinti tinkamą projekto finansavimo šaltinį – skolintas lėšas, paramos lėšas, nuosavas lėšas, nurodytas ir pagrįstas paramos paraiškoje. Skolintos lėšos būdavo ...
  • Konstancijos vardas, tulpėmis, lelijomis įaustas…

    2021-07-17Konstancijos vardas, tulpėmis, lelijomis įaustas...
    Taip buvo ypatingos dienos – liepos 6-osios – popietę: po vasariškos liūties Poezijos parke skambant dainoms ir muzikai, švytint tautinių rūbų spalvoms, akmenims pražydus stebuklingais margų juostų vingiais… Susirinkusieji žinojo, kad visa, ką bedarė, skirta vienai ypatingai Sūduvos krašto moteriai prisiminti bei pagerbti. Čia buvo įsikūręs visas liaudies menų miestelis. Šiemet sukanka šimtas metų, kai gimė Konstancija Bočienė – viena ryškiausių iki šiol šio krašto audėjų, savo mokėjimą ir žinojimą atsinešusi ne tik iš praėjusio amžiaus pirmosios pusės, bet ir iš dar seniau: juk mokėsi iš tų, kurios buvo gimusios, gyvenimo ir amato tradicijas perėmusios dar iš XIX amžiaus moterų. Šį ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.