Tai – apie vieną žmogų ir panašių į jį sambūrį, kuris šiais metais turi teisę minėti tokį pat jubiliejų, kaip ir visa Lietuva. Kas mūsų kraštuose negirdėjo apie medžio skulptorių Algimantą Sakalauską ir Prienuose įsikūrusius nagingus kitus meistrus, kuriuos nuo 1990-ųjų suvienijo VšĮ „Prienų drožėjai“? Kas nėra matęs koplytstulpių ir kryžių, medinių skulptūrų parkų ir atskirų darbų, atsiradusių pačiose įvairiausiose vietose ne šiaip sau, bet vis kokia išskirtine proga: pažymint ypatingą įvykio vietą, saugant gerbtino, nusipelniusio žmogaus atminimą, prisimenant ir kitiems primenant svarbius jubiliejus?
Kažkada Algimantas Sakalauskas yra lyg pajuokavęs, lyg apibendrinęs, kad jo kelias eina per visą Suvalkiją – nuo Dailučių kaimo Vilkaviškio rajone per Marijampolę į Prienus… Tai ir tiesiogine (iš gimtinės iki to taško, kur gyvena ir dirba), ir plačiąja, kūrybos, prasme. Jei tik nelėktum skubėdamas, atidžiau pasižvalgytum šiuo keliu bekeliaudamas, nepatingėtum pasukti į šalį – visur rastum akį džiuginančių ir dvasią nuskaidrinančių medžio darbų. Tai ne vien paties Algimanto, bet ir jo bendraminčių, bendradarbių pleneruose ir dirbant individualiai palikti pėdsakai. Daug pavienių ir į grupeles susitelkusių medyje įamžintų ženklų mūsų krašte ir visoje Lietuvoje, daug jų ir po tolimų šalių padange: Japonijos ir Norvegijos, Švedijos ir Austrijos, Danijos ir Rusijos bei kitų…
„Prienų drožėjai“ prieš trisdešimt metų buvo tarsi atskaitos taškas, kažkas nauja, ko iki tol pas mus nebuvo. Ir smagiausia, kad nepaisant įvairių permainų (ekonominė krizė ir nuolat besikeičiantys reikalavimai numarino ne vieną gerą iniciatyvą ar jau įsisiūbavusią veiklą) ir virsmų, išliko pirminė idėja ir darbų tęstinumas. Prienuose sutelktos pajėgos išliko – dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“ ir Tradicinių amatų centras. Ir ne tik pavadinimas, bet ir nemažai kitų dalykų pasikeitė. Tačiau liko svarbiausia – esminės nuostatos ir idėjos, kurias įgyvendinant buvo dirbama iki šiol, pagal kurias modeliuojama ir ateities veikla. Tai ir tautinio identiteto, lietuviškos tapatybės, etnokultūros paveldo saugojimas, ir pastarojo meto misija: perteikti sukauptą patirtį, žinias kitiems, atsigręžti į kūrybingą žmogų, šviesti ir lavinti jaunimą… Tai iš tiesų vyko visą laiką, nes juk kas, jei ne anksčiau vykusios kūrybinės stovyklos su moksleiviais, plenerai, bendras darbas kai kuriuos dabar jau žinomus medžio meistrus paskatino rinktis medžio skulptoriaus kelią? O panašiuose vyksmuose dalyvaujantys dabar galbūt po kurio laiko irgi sugebės prakalbinti medį…
Į tai, renovavus patalpas ir labiau jas pritaikius tiek trumpai edukacijai, tiek ilgiems mokymams, ir orientuojamasi. Projekto esmė – alternatyvūs užsiėmimai jaunimui ir galimybė tiems, kas iškritę iš darbo rinkos, įgyti naujų įgūdžių. Mokomasi ne tik drožybos technikos – įvaldyti įrankius, bet ir perprasti tautodailės esmę, pažinti simbolius. Mokomasi baldų gamybos, medžio restauravimo paslapčių. Pagal projektą dviem etapais vykusi renovacija visiškai pakeitė ne tik lauko bei vidaus vaizdą, bet ir leido įrengti jaukias, šiuolaikinėmis priemonėmis aprūpintas patalpas. „Leido mums atjaunėti“, – pajuokavo A. Sakalauskas, džiaugdamasis, kad šio amatų centro atstovai dalyvavo konkurse ir gerai pasirodė. Semtis žinių čia gali žmonės nuo 16 iki 28 metų, sudaromos sąlygos neįgaliesiems ar norintiems studijuoti. Prieš karantiną sutikome čia ir viešnią iš Škotijos – Justina Kašponytė, ten gyvenanti jau keliolika metų, antrą kartą atvyko pas Prienų meistrus pasitobulinti. Ji – dailininkė, įvaldžiusi piešimą, drožybą, bet sako pasigendanti gilesnių žinių, didesnių įgūdžių. Mergina sakė esanti patenkinta tiek mokslais, tiek sąlygomis.
Atsinaujinus patalpoms čia, kol Lietuvos nebuvo pasiekęs koronavirusas, nuolat vyko ir parodos – bent šešetas ar daugiau per metus. Kai lankėmės dar prieš karantiną, čia veikė prieniškio Tomo Stambrausko („Aukso vainiko“ konkursinėje parodoje užėmusio antrą vietą) kryžių, koplytstulpių nuotraukų paroda. Prieš tai savo darbus eksponavo jaunieji meistreliai.
…Bendraujant su Algimantu Sakalausku negalima neprisiminti didžiojo pastarųjų metų projekto – „Angelų kalvos“. Tarsi dar visai neseniai pasklido žinia apie netoli Trakų atsiradusį medinių angelų sambūrį, kurį inicijavo jungtinė kaimų bendruomenė „Užgiriai“, o idėjai įgyvendinti buvo pasitelkti medžio skulptoriai…
Praėjo visas dešimtmetis. Išleistas solidus albumas, kurį dabar jau reikėtų papildyti, nes angelų būrys vis didėja: įvairios organizacijos, šeimos ar giminės, pavieniai asmenys taip įvardija ir įamžina savo lūkesčius, padėką, nerimą ir viltis. Pernai kalvoje atsirado du angelai: Šeimų ir Tautos vienybės.
Dabar „į kelionę ruošiasi“ Prienų krašto kūrėjų ir kalvių angelas – jis bus 49-asis. „Vis kurdami kitiems pagaliau nutarėme ir patys savo ženklą šioje kalvoje palikti“, – sakė pašnekovas, per tą dešimtmetį su kolegomis ne vienai idėjai suteikęs sparnus.
Kokie planai? Žinoma – dirbti, kaip jau keletą dešimtmečių įprasta. Ateinančiai vasarai buvo planuota padirbėti Ožkabaliuose, Jono Basanavičiaus gimtinėje. Kadangi buvome susitikę jau pradėjus sklisti informacijai apie plintančią ligos bangą, norom nenorom teko prašnekti apie tai, kad norai ir planai gali kisti.
Algimantas Sakalauskas yra įsigilinęs į daugybę ne tik tautodailės, bet ir giluminių, energetinių gamtos, visatos dėsnių veikimą ir seką – apie tai su skulptoriumi būtų galima atskirai ir ilgai įdomiai kalbėtis. Apie dabartinę situaciją jis tepasakė: „Mūsų likimas priklauso nuo pokyčių pasaulyje“.
Nijolė LINIONIENĖ
Romo LINIONIO nuotraukos
