Pažinimo laboratorija 2020

Dovanos idėja!!!

190px

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.

 

Ilgūnėliai, šilkūnėliai raštais mirga... (2020-ieji – Tautodailės metai)

Gali tik stebėtis rankšluosčių audėjų kruopštumu, išmone...Praverkime Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus tekstilės saugyklos duris… Per dešimtmečius čia sukauptas gausus ir vertingas tekstilės rinkinys – daugiau kaip 8000 vienetų. Tikri kraičio skrynių lobiai: tautiniai kostiumai, kasdieniai drabužiai, juostos, rankšluosčiai, staltiesės, lovatiesės ir dar daug visokių grožybių. Tokia gausa galime pasigirti ne tik prieš regiono, bet ir prieš didžiuosius Lietuvos muziejus, dažnai jų muziejininkai naudojasi mūsų fondų eksponatais, rašydami straipsnius ar mokslinius darbus.
Atverkime rankšluosčių skrynią, kurioje saugoma 186 įvairiausiais, gražiausiais, sudėtingiausiais raštais išmarginti rankšluosčiai. Jie išausti XIX a. pabaigoje – XX a. (iki 8-ojo dešimtmečio) – tai vieni gražiausių lietuvių moterų audinių. Jie ne tik džiugina akį, bet ir parodo subtilų, lietuvių kaimo moterų grožio pajautimą derinant spalvas ir raštus, pritaikant rankšluosčiui puošybos elementus.
XIX a. – XX a. pirmoje pusėje Lietuvos kaime kiekvienuose namuose buvo staklės, moterys ilgais žiemos vakarais ausdavo. Juk teko šeimos narius aprengti, namų buityje visko reikėjo, o kur dar šeimos šventės, kai savo audiniais pasipuikuodama šeimininkė apdovanodavo mielus ir artimus žmones. Rankšluostis ir buvo vienas iš dažniausiai dovanojamų audinių. Austi mergaitės pradėdavo nuo 8–10 metų. Pradžioje nesudėtingas juosteles, po to padėdavo mamoms staklėse audinį „užtaisyti“. Taip metai po metų – ir pačios į stakles atsisėsdavo „kraičių austi“.
Rankšluosčius Lietuvoje ausdavo iš lininių, medvilninių, rečiau – kanapinių siūlų. XX a. antroje pusėje ataudams naudojo dirbtinį pluoštą (viskozę, acetatą). Kanapinių rankšluosčių muziejų fonduose daug išlikusių nėra, kadangi tokių kanapių, kurių pluoštą būtų galima gražiai lygiai suverpti Lietuvoje mažai augino. Buvo populiarios grūdinės, storo pluošto kanapės – tinkamos virvėms vyti. Kanapinio siūlo dažniausia nedažydavo, sakydavo, kad gražiai pilkas ir neblunka.
Šventiniai rankšluosčiai būdavo siuvinėjami, puošiami pinikais, kutais ar vąšeliu nertais mezginiais. …Visą dėmesį ir meilę Lietuvoje audėjos skyrė dainose apdainuotam lineliui. Tai pluoštas, iš kurio galima išausti pačias ploniausias, perregimas drobeles, skirtas nuometams, išeiginiams marškiniams, šventadieniams rankšluosčiams, skarelėms, nosinaitėms. Storesnės gijos puikiai tiko lovatiesėms, kasdieniams rankšluosčiams, paprastiems, kasdien dėvėjimui skirtiems, drabužiams. Liną moterys sugebėjo taip plonai ir lygiai suverpti, kad jis tiko net siūti mašina.
Lietuvoje audiniams buvo auginamos dvi linų veislės, vadintos mažybiniais vardais: ilgūnėliai ir šilkūnėliai. Tokie vardai kalba apie meilę ir pagarbą šiam labai svarbiam žmogaus gyvenime augalui. O tas lino kelias nuo sėklos, išbertos į žemę, vėliau melsvai „kaip mergelių akys“ žydinčio lauko iki nuometo, plono gražaus kraitinio rankšluosčio ar juostos, ilgas ir sudėtingas – taip gražiai, o kartu mįslingai vadinamas „lino kančia“. Pastudijavus lino paruošimo darbus, galima drąsiai sakyti, kad žodis „kančia“ čia labai tinka. Ir tik didelės kantrybės, kruopštumo dėka šis gležnas, melsvai žydintis augalėlis dešimtmečiams pratęsia savo gyvenimą.
Liną rankšluosčiams austi naudojo balintą ir natūralios spalvos. Balindamos linų sruogas moterys jas pavirindavo beržo, alksnio pelenų šarme, išskalaudavo ir džiovindavo saulėje ant tvoros ar karties. Išaustus rankšluosčius taip pat balindavo saulėje anksti pavasarį. Ryte šlapius audeklus patiesdavo sode ant žolės. Vakare suvyniodavo, parnešdavo į klėtį, ryte vėl patiesdavo ant saulės. Kartais palikdavo ir vasaros lietui audeklus išlyti. Taip kartais balindavo ir visą vasarą…
XX a. pradžioje norint paryškinti audimo raštą liną dažnai dažydavo natūraliais augaliniais dažais – pupų virkščiomis, ąžuolo, alksnio žieve. Žievę pamerkę laikydavo 2–3 dienas, į nukoštą vandenį merkdavo balintus lininius siūlus ir palikdavo porai dienų. Išimtus iš dažų siūlus išplaudavo, džiovindavo. Taip pat ruošdavo ir pupų nuovirą. Taip siūlai įgaudavo žalsvą, rusvą, melsvą atspalvį. XX a. pradžioje rankšluosčių audimui plačiai pradėta naudoti medvilninius siūlus. Bet medvilnę turėdavo pirkti, todėl jos naudojimas priklausė nuo ūkio turtingumo.
Audeklams lyginti naudojo kočėlus. Turtingesniuose ūkiuose (ypač Suvalkijoje) buvo naudojami ranka sukami mogliai (akmenų prikrauti prietaisai lyginimui).
Gale siuvinėtais inicialais ir monogramomis moterys rankšluosčius puošdavo visoje Lietuvoje. Rankšluosčiai pagal paskirtį ir audimo techniką bei puošybą buvo skirstomi į kasdienius ir šventinius. Kasdienių rankšluosčių rietimus laikydavo skrynioje, atsikirpdavo ir atsiūlėdavo tik tiek, kiek reikia. Šventinius sukarpydavo po 2–2,5 metro iš karto, o turėdamos laiko puošdavo siuvinėjimais, pinikais, kutais ar vąšeliu nertais mezginiais. Šiam darbui moterys skirdavo ypatingą dėmesį. Rankšluosčio puošyboje atsispindi ir laikmečio mados, ir vietovės tradicijos. Muziejaus fonduose didžioji dalis iki Antrojo pasaulinio karo išaustų rankšluosčių puošti spalvotais medvilniniais mazgytiniais pinikais. Šis būdas dažniausia sutinkamas Suvalkijos (Sūduvos) regione.
XX a. 6–8 dešimtmečiais labai išpopuliarėjo vąšeliu dažniausiai iš baltų medvilninių siūlų nerti mezginiai, dažnai išmezgant žodžius: „Ką myliu, tam dovanoju“, „Labas rytas“ ir kt. Visuose Lietuvos regionuose labai paplitęs puošimo būdas – inicialų, monogramų siuvinėjimas rankšluosčio gale. Dažniausia tai buvo daroma raudonais medvilniniais siūlais kryželiu. Siuvinėjami inicialai žmogaus, kuriam dovanojamas rankšluostis. Kartais prie raidžių išsiuvinėjamas ir skaičius – taip buvo numeruojami kraitiniai audiniai. Muziejaus fonduose yra keletas tokių sunumeruotų rankšluosčių. Tarp rankšluosčių su monogramomis vieną saugome ypatingą – tai kunigo, istoriko, visuomenės veikėjo Jono Totoraičio asmeninis rankšluostis.
Šventinius rankšluosčius kabindavo matomoje vietoje, dailioje rankšluostinėje. Pakeisdavo porą kartų per metus (prieš Kalėdas ar Velykas) arba kai laukdavo kunigo ar kito ypatingo svečio.
Kaip audimo raštai, puošybos elementai, taip ir šventinio rankšluosčio panaudojimo ir dovanojimo tradicijos bei mados laikui bėgant keitėsi. XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje per vestuves buvo išdovanojama daugybė rankšluosčių: vyro giminėms, pabroliams, piršliui, muzikantams, o XX a. antroje pusėje rankšluostis buvo kabinamas ant sienos už jaunųjų ir ant jo iš rūtų šakelių išdėliojami jaunųjų inicialai. Gana ilgai dar buvo išlikusi tradicija per vestuves dovanoti rankšluostį piršliui. Jie buvo audžiami su žodžiais „Piršliui“ arba „Piršliui melagiui“. Iki XX a. pabaigos dar vis į paskutinę kelionę velionį palydėdavo karsto nešėjai, persirišę rankšluosčiu. Tai tradicija, išlikusi iš XIX a. Tokių rankšluosčių negrąžindavo – jie atitekdavo vyrams, kurie atliko šią kilmingą misiją.
O per krikštynas ar kitas šeimos šventes rankšluosčių nebedovanodavo. Nunyko mada rankšluostį naudoti ir kaip interjero puošybos elementą. Pasikeitus tradicijoms, sumažėjus paklausai ir audėjos jų vis mažiau audė. O ir pati audimo tradicija iš lėto nyko – šiandien Marijampolėje audžiančių rankšluosčius ar lovatieses moterų jau nebėra. Išliko tik saugomi jų darbai muziejų fonduose arba namuose – dukterų ar anūkių spintose, kaip prisiminimas apie mamą ar močiutę.
…Tyliai užveriame muziejaus fondų saugyklos duris, už kurių palikome dailiai sudėtus audinius, kuriuos saugome ateities kartoms.

Danutė KATKUVIENĖ, Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus vyr. fondų saugotoj

Paruošė Nijolė LINIONIENĖ

Romo LINIONIO nuotraukos

Komentarai baigti.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.