Vaiko kalbos raida prasideda gimimu. Visi pirmieji gyvenimo metai – ikilingvistinė kalbos raidos stadija. Ji pasižymi „pseudopasikalbėjimais“ su pačiu savimi ir kitais – čiauškant, šypsantis, darant įvairias mimikas. Įvairių kalbos lygmenų (fonetikos, leksikos, gramatikos ir t. t.) įsisavinimas yra sudėtingas ir dinamiškas procesas, nes vaikas, aktyviai domėdamasis aplinka, sužino vis daugiau naujų dalykų, kurie yra įvairiai įvardijami. Nuoseklus informacijos ir žinių kaupimas lemia vaikų kalbinių įgūdžių pokyčius. Pradėjęs nuo labai paprastų ir dažnų kalbos elementų, vaikas palengva į savo kalbą įtraukia vis daugiau sudėtingesnių struktūrų.
Kalbos raida – savaiminis reiškinys
Akivaizdu, kad kalbos raida ikimokykliniais vaiko gyvenimo metais pasižymi dideliu intensyvumu ir sudėtingumu. Didžiulė kalbos raidos pažanga padaroma per palyginti trumpą laikotarpį. Ji neatsiejama nuo visuminės vaiko raidos procesų. Kalbos raida – savaiminis reiškinys, vaikui nekeliantis nei įtampos, nei baimės. Kalbos įvaldymas ikimokykliniais metais yra jos įgijimas, įsisavinimas. Kadangi vaikas iš prigimties pasirengęs reaguoti į kalbą (language readiness), girdėdamas kalbant suaugusiuosius, jis nesąmoningai pagauna ir kalbos garsų tarimo normą, ir gramatines kalbos taisykles, ir žodžių vartojimo subtilybes. Normaliai kalbos raidai būtina turtinga natūrali kalbinė aplinka, palankūs aplinkinių žmonių santykiai su vaiku. Sensityvų (jautrųjį, imliausią) vaiko kalbos raidos laikotarpį praleidus, kalbos perpratimas prastėja. Ikimokyklinių metų kalbos raiškos trūkumus vėliau šalinti sunku.
Mažiems vaikams būdingi kalbos ugdymosi ir komunikavimo ypatumai
Ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikams skirtose programose pateikiamos komunikacinio kalbos ugdymosi nuostatos.
Vaikų kalba ugdoma vadovaujantis kalbos spontaniško, patirtinio mokymosi ir situacinio kontekstualumo nuostatomis. Pirmiausia vaikas kalbą ugdosi natūraliai bendraudamas su kitais įvairiose buitinėse ir ugdomosios veiklos komunikacinėse situacijose: klausosi tėvų, pedagogų, kitų vaikų, pats kitiems išsako savo nuomonę, įspūdžius, patirtį, siūlo, tariasi, planuoja. Kasdienio vaiko gyvenimo situacijos, kuriose vyksta kalbinis bendravimas, padeda vaikui geriau suprasti kalbą, kalbines intencijas, kalbinio bendravimo kontekstus.
Vadovaujamasi komunikacinio kryptingumo nuostatomis. Kryptingai plėtojant vaikų kalbą, suaugusiojo bendravimas su vaikais nėra formalus. Suaugusieji skaito vaikams pasakas, informacinius ir kitus tekstus, su vaikais žaidžia kalbinius žaidimus, žiūri animacinius filmukus, skatina vaikus domėtis skaitymu ir rašymu. Suaugusieji tikslingai bendrauja su kiekvienu vaiku individualiai, su vaikų grupele ar visa vaikų grupe. Net kryptingas ir prasmingas vaiko kalbos ugdymasis turi vykti natūraliose komunikacinėse situacijose.
Vadovaujamasi įvairių komunikacinių situacijų kūrimo nuostatomis. Namuose, ugdymo įstaigoje suaugusieji stengiasi sudaryti vaikams kuo daugiau kalbinio bendravimo galimybių. Jie siūlo vaikams praktinės veiklos, kurioje reikia kartu su kitu ar kitais vaikais dėl ko nors susitarti, pasikeisti nuomonėmis, išreikšti savo patirtį; inicijuoja ketureilių, pasakų, istorijų, reklamų, rankų darbo knygučių kūrimą; vaikams suteikia galimybę bendrauti su jiems nepažintais įvairių profesijų žmonėmis ir pan.
Vadovaujamasi kalbos integralumo nuostata. Kuriamos bendravimo situacijos, kuriose vaikas kalbą ugdosi kaip visumą: tiek foneminį suvokimą ir supratimą, tiek kalbos garsų tarimą, žodyną, gramatinių ir sintaksinių santykių raišką, kalbos (žodžių ir sakinių) prasmių suvokimą.
Vadovaujamasi dvipusio kalbinio komunikavimo nuostata. Bendraujant su vaiku kalbama ne tik vaikui, bet ir su juo: vaikas skatinamas išsakyti nuomonę, klausti, samprotauti, nesutikti, įrodyti. Abipusė komunikacija grindžiama nuolatiniu suaugusiojo dialogu su vaiku ir tarp vaikų. Abipusės komunikacijos procesai sudaro galimybes keistis informacija, naudojant ne tik verbalinę, bet ir kūno kalbą, kuri padeda bendraujantiems asmenims suvokti, pažinti ir suprasti vienas kitą. Bendravimui būtina tinkama asmeninė erdvė, kurioje vaikas jaučiasi saugiai, patogiai. Joje užsimezga palankus emocinis bendraujančiųjų ryšys, skatinantis vaiką kalbėti.
Dvikalbystės ypatumai: dvi kalbos vaikystėje
Šiandienos vaikai gyvena daugiasluoksnėje aplinkoje. Globalūs procesai ir naujos informacinės technologijos keičia visų, taip pat ir vaikų, požiūrį į kalbas. Net patys mažiausieji neretai kasdien susiduria su informacinėmis technologijomis, auga daugiakultūrėje ir daugiakalbėje aplinkoje. Kultūrinę ir kalbinę įvairovę vaikai patiria ne tik darželyje ar mokykloje, bet dažnai kur kas anksčiau, artimiausioje kaimynystėje, dažniausiai šeimoje.
Manoma, kad visame pasaulyje dvikalbių vaikų yra panašiai tiek pat, kiek ir vienakalbių. Moksliniai tyrimai rodo, kad kelių kalbų nuo gimimo šeimoje mokomas vaikas pirmiausia apdovanojamas ypatinga dovana – be didelių pastangų mokėti ne vieną kalbą. Vaikai, kurie ankstyvoje vaikystėje auga daugiakalbėje aplinkoje, yra nuovokesni ir intelektualiai lankstesni. Tokiu būdu lavinami jų analitiniai, raštingumo ir bendravimo gebėjimai. Mokėdamas dvi kalbines sistemas vaikas mažesnėmis pastangomis suvokia kitas kalbas, jam daug lengviau išmokti naujų užsienio kalbų, plačiau žvelgti į pasaulį, kitų šalių kultūras.
Visgi tai, kad mažylis auga šeimoje, kurioje tėvų gimtosios kalbos yra skirtingos, dar nesuteikia garantijų, kad jis abi mokės. Anik De Huver (Annick De Houwer) tyrimas rodo, kad iš šeimų, kuriose tėvai kalba skirtingomis kalbomis, 75 proc. vaikų yra dvikalbiai. Kita dalis šneka tik viena kalba, nors turi puikias sąlygas kalbėti abiem namuose vartojamomis kalbomis. Daugelio ankstyvosios dvikalbystės tyrėjų teigimu, pagrindinis veiksnys, lemiantis, ar vaikas mokysis kitos kalbos, yra tėvų požiūris. Žinome, kad vaiko gyvenime, o ypač ankstyvajame jo amžiuje, sprendimus vienu ar kitu klausimu priima tėvai. Šis principas galioja ir dėl kalbos(-ų), kurias vaikas mokosi ikimokykliniame amžiuje šeimoje. Kad jis išmoktų abi kalbas, būtinas skatinimas, palaikymas, pasidžiaugimas jo sėkme ir nuoseklus mokymas. Norėtųsi palinkėti tėvams nenuleisti rankų, užauginti vaikams sparnus, jungiančius du jo tėvų pasaulius.
Kaip geriausiai mokyti antros kalbos, jeigu jos mokomasi ne šeimoje?
Svarbu paminėti, kad antrosios kalbos mokymas turi būti siejamas su jau turimais vaiko gimtosios kalbos įgūdžiais. Vaikų nereikėtų mokyti sudėtingų žodžių ar taisyklių, kurių jie nesuprastų gimtąja kalba. Itin svarbu tokio amžiaus vaikus mokyti pagal tam tikrą metodiką, skirtą ne paaugliams ar suaugusiesiems, bet vaikams. Maži vaikai mokosi žaisdami, bendraudami, todėl šios veiklos turėtų vyrauti mokantis antros kalbos ankstyvajame amžiuje. Antros kalbos mokymas turėtų vykti kaip vaiko mokymas groti pianinu – nuolat ir sistemingai praktikuojantis. Svarbu palaikyti vaikų motyvaciją, džiaugtis kiekvienu naujai išmoktu žodžiu, visada domėtis, kaip jam sekasi.
Aldona MAZOLEVSKIENĖ
Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos docentė