Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Kalbos įvaldymas ikimokykliniais metais

Vaiko kalbos raida prasideda gimimu. Visi pirmieji gyvenimo metai – ikilingvistinė kalbos raidos stadija. Ji pasižymi „pseudopasikalbėjimais“ su pačiu savimi ir kitais – čiauškant, šypsantis, darant įvairias mimikas. Įvairių kalbos lygmenų (fonetikos, leksikos, gramatikos ir t. t.) įsisavinimas yra sudėtingas ir dinamiškas procesas, nes vaikas, aktyviai domėdamasis aplinka, sužino vis daugiau naujų dalykų, kurie yra įvairiai įvardijami. Nuoseklus informacijos ir žinių kaupimas lemia vaikų kalbinių įgūdžių pokyčius. Pradėjęs nuo labai paprastų ir dažnų kalbos elementų, vaikas palengva į savo kalbą įtraukia vis daugiau sudėtingesnių struktūrų.

Kalbos raida – savaiminis reiškinys
Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos docentė Aldona Mazolevskienė. Nuotrauka iš asmeninio albumoAkivaizdu, kad kalbos raida ikimokykliniais vaiko gyvenimo metais pasižymi dideliu intensyvumu ir sudėtingumu. Didžiulė kalbos raidos pažanga padaroma per palyginti trumpą laikotarpį. Ji neatsiejama nuo visuminės vaiko raidos procesų. Kalbos raida – savaiminis reiškinys, vaikui nekeliantis nei įtampos, nei baimės. Kalbos įvaldymas ikimokykliniais metais yra jos įgijimas, įsisavinimas. Kadangi vaikas iš prigimties pasirengęs reaguoti į kalbą (language readiness), girdėdamas kalbant suaugusiuosius, jis nesąmoningai pagauna ir kalbos garsų tarimo normą, ir gramatines kalbos taisykles, ir žodžių vartojimo subtilybes. Normaliai kalbos raidai būtina turtinga natūrali kalbinė aplinka, palankūs aplinkinių žmonių santykiai su vaiku. Sensityvų (jautrųjį, imliausią) vaiko kalbos raidos laikotarpį praleidus, kalbos perpratimas prastėja. Ikimokyklinių metų kalbos raiškos trūkumus vėliau šalinti sunku.

Mažiems vaikams būdingi kalbos ugdymosi ir komunikavimo ypatumai
Tėvai turėtų stengtis vaikui sudaryti kuo daugiau kalbinio bendravimo galimybių.Ikimokyklinio ir priešmokyk­linio amžiaus vaikams skirtose programose pateikiamos komunikacinio kalbos ugdymosi nuostatos.
Vaikų kalba ugdoma vadovaujantis kalbos spontaniško, patirtinio mokymosi ir situacinio kontekstualumo nuostatomis. Pirmiausia vaikas kalbą ugdosi natūraliai bendraudamas su kitais įvairiose buitinėse ir ugdomosios veiklos komunikacinėse situacijose: klausosi tėvų, pedagogų, kitų vaikų, pats kitiems išsako savo nuomonę, įspūdžius, patirtį, siūlo, tariasi, planuoja. Kasdienio vaiko gyvenimo situacijos, kuriose vyksta kalbinis bendravimas, padeda vaikui geriau suprasti kalbą, kalbines intencijas, kalbinio bendravimo kontekstus.
Vadovaujamasi komunikacinio kryptingumo nuostatomis. Kryptingai plėtojant vaikų kalbą, suaugusiojo bendravimas su vaikais nėra formalus. Suaugusieji skaito vaikams pasakas, informacinius ir kitus tekstus, su vaikais žaidžia kalbinius žaidimus, žiūri animacinius filmukus, skatina vaikus domėtis skaitymu ir rašymu. Suaugusieji tikslingai bendrauja su kiekvienu vaiku individualiai, su vaikų grupele ar visa vaikų grupe. Net kryptingas ir prasmingas vaiko kalbos ugdymasis turi vykti natūraliose komunikacinėse situacijose.
Vadovaujamasi įvairių komunikacinių situacijų kūrimo nuostatomis. Namuose, ugdymo įstaigoje suaugusieji stengiasi sudaryti vaikams kuo daugiau kalbinio bendravimo galimybių. Jie siūlo vaikams praktinės veiklos, kurioje reikia kartu su kitu ar kitais vaikais dėl ko nors susitarti, pasikeisti nuomonėmis, išreikšti savo patirtį; inicijuoja ketureilių, pasakų, istorijų, reklamų, rankų darbo knygučių kūrimą; vaikams suteikia galimybę bendrauti su jiems nepažintais įvairių profesijų žmonėmis ir pan.
Vadovaujamasi kalbos integralumo nuostata. Kuriamos bendravimo situacijos, kuriose vaikas kalbą ugdosi kaip visumą: tiek foneminį suvokimą ir supratimą, tiek kalbos garsų tarimą, žodyną, gramatinių ir sintaksinių santykių raišką, kalbos (žodžių ir sakinių) prasmių suvokimą.
Vadovaujamasi dvipusio kalbinio komunikavimo nuostata. Bendraujant su vaiku kalbama ne tik vaikui, bet ir su juo: vaikas skatinamas išsakyti nuomonę, klausti, samprotauti, nesutikti, įrodyti. Abipusė komunikacija grindžiama nuolatiniu suaugusiojo dialogu su vaiku ir tarp vaikų. Abipusės komunikacijos procesai sudaro galimybes keistis informacija, naudojant ne tik verbalinę, bet ir kūno kalbą, kuri padeda bendraujantiems asmenims suvokti, pažinti ir suprasti vienas kitą. Bendravimui būtina tinkama asmeninė erdvė, kurioje vaikas jaučiasi saugiai, patogiai. Joje užsimezga palankus emocinis bendraujančiųjų ryšys, skatinantis vaiką kalbėti.

Dvikalbystės ypatumai: dvi kalbos vaikystėje
Jei mažylis auga šeimoje, kurioje tėvų gimtosios kalbos yra skirtingos, dar nereiškia, kad jis išmoks abi. Šiandienos vaikai gyvena daugiasluoksnėje aplinkoje. Globalūs procesai ir naujos informacinės technologijos keičia visų, taip pat ir vaikų, požiūrį į kalbas. Net patys mažiausieji neretai kasdien susiduria su informacinėmis technologijomis, auga daugiakultūrėje ir daugiakalbėje aplinkoje. Kultūrinę ir kalbinę įvairovę vaikai patiria ne tik darželyje ar mokykloje, bet dažnai kur kas anksčiau, artimiausioje kaimynystėje, dažniausiai šeimoje.
Manoma, kad visame pasaulyje dvikalbių vaikų yra panašiai tiek pat, kiek ir vienakalbių. Moksliniai tyrimai rodo, kad kelių kalbų nuo gimimo šeimoje mokomas vaikas pirmiausia apdovanojamas ypatinga dovana – be didelių pastangų mokėti ne vieną kalbą. Vaikai, kurie ankstyvoje vaikystėje auga daugiakalbėje aplinkoje, yra nuovokesni ir intelektualiai lankstesni. Tokiu būdu lavinami jų analitiniai, raštingumo ir bendravimo gebėjimai. Mokėdamas dvi kalbines sistemas vaikas mažesnėmis pastangomis suvokia kitas kalbas, jam daug lengviau išmokti naujų užsienio kalbų, plačiau žvelgti į pasaulį, kitų šalių kultūras.
Visgi tai, kad mažylis auga šeimoje, kurioje tėvų gimtosios kalbos yra skirtingos, dar nesuteikia garantijų, kad jis abi mokės. Anik De Huver (Annick De Houwer) tyrimas rodo, kad iš šeimų, kuriose tėvai kalba skirtingomis kalbomis, 75 proc. vaikų yra dvikalbiai. Kita dalis šneka tik viena kalba, nors turi puikias sąlygas kalbėti abiem namuose vartojamomis kalbomis. Daugelio ankstyvosios dvikalbystės tyrėjų teigimu, pagrindinis veiksnys, lemiantis, ar vaikas mokysis kitos kalbos, yra tėvų požiūris. Žinome, kad vaiko gyvenime, o ypač ankstyvajame jo amžiuje, sprendimus vienu ar kitu klausimu priima tėvai. Šis principas galioja ir dėl kalbos(-ų), kurias vaikas mokosi ikimokykliniame amžiuje šeimoje. Kad jis išmoktų abi kalbas, būtinas skatinimas, palaikymas, pasidžiaugimas jo sėkme ir nuoseklus mokymas. Norėtųsi palinkėti tėvams nenuleisti rankų, užauginti vaikams sparnus, jungiančius du jo tėvų pasaulius.

Kaip geriausiai mokyti antros kalbos, jeigu jos mokomasi ne šeimoje?
Svarbu paminėti, kad antrosios kalbos mokymas turi būti siejamas su jau turimais vaiko gimtosios kalbos įgūdžiais. Vaikų nereikėtų mokyti sudėtingų žodžių ar taisyklių, kurių jie nesuprastų gimtąja kalba. Itin svarbu tokio amžiaus vaikus mokyti pagal tam tikrą metodiką, skirtą ne paaugliams ar suaugusiesiems, bet vaikams. Maži vaikai mokosi žaisdami, bendraudami, todėl šios veiklos turėtų vyrauti mokantis antros kalbos ankstyvajame amžiuje. Antros kalbos mokymas turėtų vykti kaip vaiko mokymas groti pianinu – nuolat ir sistemingai praktikuojantis. Svarbu palaikyti vaikų motyvaciją, džiaugtis kiekvienu naujai išmoktu žodžiu, visada domėtis, kaip jam sekasi.

Aldona MAZOLEVSKIENĖ
Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos docentė

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...