Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Kalbos įvaldymas ikimokykliniais metais

Vaiko kalbos raida prasideda gimimu. Visi pirmieji gyvenimo metai – ikilingvistinė kalbos raidos stadija. Ji pasižymi „pseudopasikalbėjimais“ su pačiu savimi ir kitais – čiauškant, šypsantis, darant įvairias mimikas. Įvairių kalbos lygmenų (fonetikos, leksikos, gramatikos ir t. t.) įsisavinimas yra sudėtingas ir dinamiškas procesas, nes vaikas, aktyviai domėdamasis aplinka, sužino vis daugiau naujų dalykų, kurie yra įvairiai įvardijami. Nuoseklus informacijos ir žinių kaupimas lemia vaikų kalbinių įgūdžių pokyčius. Pradėjęs nuo labai paprastų ir dažnų kalbos elementų, vaikas palengva į savo kalbą įtraukia vis daugiau sudėtingesnių struktūrų.

Kalbos raida – savaiminis reiškinys
Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos docentė Aldona Mazolevskienė. Nuotrauka iš asmeninio albumoAkivaizdu, kad kalbos raida ikimokykliniais vaiko gyvenimo metais pasižymi dideliu intensyvumu ir sudėtingumu. Didžiulė kalbos raidos pažanga padaroma per palyginti trumpą laikotarpį. Ji neatsiejama nuo visuminės vaiko raidos procesų. Kalbos raida – savaiminis reiškinys, vaikui nekeliantis nei įtampos, nei baimės. Kalbos įvaldymas ikimokykliniais metais yra jos įgijimas, įsisavinimas. Kadangi vaikas iš prigimties pasirengęs reaguoti į kalbą (language readiness), girdėdamas kalbant suaugusiuosius, jis nesąmoningai pagauna ir kalbos garsų tarimo normą, ir gramatines kalbos taisykles, ir žodžių vartojimo subtilybes. Normaliai kalbos raidai būtina turtinga natūrali kalbinė aplinka, palankūs aplinkinių žmonių santykiai su vaiku. Sensityvų (jautrųjį, imliausią) vaiko kalbos raidos laikotarpį praleidus, kalbos perpratimas prastėja. Ikimokyklinių metų kalbos raiškos trūkumus vėliau šalinti sunku.

Mažiems vaikams būdingi kalbos ugdymosi ir komunikavimo ypatumai
Tėvai turėtų stengtis vaikui sudaryti kuo daugiau kalbinio bendravimo galimybių.Ikimokyklinio ir priešmokyk­linio amžiaus vaikams skirtose programose pateikiamos komunikacinio kalbos ugdymosi nuostatos.
Vaikų kalba ugdoma vadovaujantis kalbos spontaniško, patirtinio mokymosi ir situacinio kontekstualumo nuostatomis. Pirmiausia vaikas kalbą ugdosi natūraliai bendraudamas su kitais įvairiose buitinėse ir ugdomosios veiklos komunikacinėse situacijose: klausosi tėvų, pedagogų, kitų vaikų, pats kitiems išsako savo nuomonę, įspūdžius, patirtį, siūlo, tariasi, planuoja. Kasdienio vaiko gyvenimo situacijos, kuriose vyksta kalbinis bendravimas, padeda vaikui geriau suprasti kalbą, kalbines intencijas, kalbinio bendravimo kontekstus.
Vadovaujamasi komunikacinio kryptingumo nuostatomis. Kryptingai plėtojant vaikų kalbą, suaugusiojo bendravimas su vaikais nėra formalus. Suaugusieji skaito vaikams pasakas, informacinius ir kitus tekstus, su vaikais žaidžia kalbinius žaidimus, žiūri animacinius filmukus, skatina vaikus domėtis skaitymu ir rašymu. Suaugusieji tikslingai bendrauja su kiekvienu vaiku individualiai, su vaikų grupele ar visa vaikų grupe. Net kryptingas ir prasmingas vaiko kalbos ugdymasis turi vykti natūraliose komunikacinėse situacijose.
Vadovaujamasi įvairių komunikacinių situacijų kūrimo nuostatomis. Namuose, ugdymo įstaigoje suaugusieji stengiasi sudaryti vaikams kuo daugiau kalbinio bendravimo galimybių. Jie siūlo vaikams praktinės veiklos, kurioje reikia kartu su kitu ar kitais vaikais dėl ko nors susitarti, pasikeisti nuomonėmis, išreikšti savo patirtį; inicijuoja ketureilių, pasakų, istorijų, reklamų, rankų darbo knygučių kūrimą; vaikams suteikia galimybę bendrauti su jiems nepažintais įvairių profesijų žmonėmis ir pan.
Vadovaujamasi kalbos integralumo nuostata. Kuriamos bendravimo situacijos, kuriose vaikas kalbą ugdosi kaip visumą: tiek foneminį suvokimą ir supratimą, tiek kalbos garsų tarimą, žodyną, gramatinių ir sintaksinių santykių raišką, kalbos (žodžių ir sakinių) prasmių suvokimą.
Vadovaujamasi dvipusio kalbinio komunikavimo nuostata. Bendraujant su vaiku kalbama ne tik vaikui, bet ir su juo: vaikas skatinamas išsakyti nuomonę, klausti, samprotauti, nesutikti, įrodyti. Abipusė komunikacija grindžiama nuolatiniu suaugusiojo dialogu su vaiku ir tarp vaikų. Abipusės komunikacijos procesai sudaro galimybes keistis informacija, naudojant ne tik verbalinę, bet ir kūno kalbą, kuri padeda bendraujantiems asmenims suvokti, pažinti ir suprasti vienas kitą. Bendravimui būtina tinkama asmeninė erdvė, kurioje vaikas jaučiasi saugiai, patogiai. Joje užsimezga palankus emocinis bendraujančiųjų ryšys, skatinantis vaiką kalbėti.

Dvikalbystės ypatumai: dvi kalbos vaikystėje
Jei mažylis auga šeimoje, kurioje tėvų gimtosios kalbos yra skirtingos, dar nereiškia, kad jis išmoks abi. Šiandienos vaikai gyvena daugiasluoksnėje aplinkoje. Globalūs procesai ir naujos informacinės technologijos keičia visų, taip pat ir vaikų, požiūrį į kalbas. Net patys mažiausieji neretai kasdien susiduria su informacinėmis technologijomis, auga daugiakultūrėje ir daugiakalbėje aplinkoje. Kultūrinę ir kalbinę įvairovę vaikai patiria ne tik darželyje ar mokykloje, bet dažnai kur kas anksčiau, artimiausioje kaimynystėje, dažniausiai šeimoje.
Manoma, kad visame pasaulyje dvikalbių vaikų yra panašiai tiek pat, kiek ir vienakalbių. Moksliniai tyrimai rodo, kad kelių kalbų nuo gimimo šeimoje mokomas vaikas pirmiausia apdovanojamas ypatinga dovana – be didelių pastangų mokėti ne vieną kalbą. Vaikai, kurie ankstyvoje vaikystėje auga daugiakalbėje aplinkoje, yra nuovokesni ir intelektualiai lankstesni. Tokiu būdu lavinami jų analitiniai, raštingumo ir bendravimo gebėjimai. Mokėdamas dvi kalbines sistemas vaikas mažesnėmis pastangomis suvokia kitas kalbas, jam daug lengviau išmokti naujų užsienio kalbų, plačiau žvelgti į pasaulį, kitų šalių kultūras.
Visgi tai, kad mažylis auga šeimoje, kurioje tėvų gimtosios kalbos yra skirtingos, dar nesuteikia garantijų, kad jis abi mokės. Anik De Huver (Annick De Houwer) tyrimas rodo, kad iš šeimų, kuriose tėvai kalba skirtingomis kalbomis, 75 proc. vaikų yra dvikalbiai. Kita dalis šneka tik viena kalba, nors turi puikias sąlygas kalbėti abiem namuose vartojamomis kalbomis. Daugelio ankstyvosios dvikalbystės tyrėjų teigimu, pagrindinis veiksnys, lemiantis, ar vaikas mokysis kitos kalbos, yra tėvų požiūris. Žinome, kad vaiko gyvenime, o ypač ankstyvajame jo amžiuje, sprendimus vienu ar kitu klausimu priima tėvai. Šis principas galioja ir dėl kalbos(-ų), kurias vaikas mokosi ikimokykliniame amžiuje šeimoje. Kad jis išmoktų abi kalbas, būtinas skatinimas, palaikymas, pasidžiaugimas jo sėkme ir nuoseklus mokymas. Norėtųsi palinkėti tėvams nenuleisti rankų, užauginti vaikams sparnus, jungiančius du jo tėvų pasaulius.

Kaip geriausiai mokyti antros kalbos, jeigu jos mokomasi ne šeimoje?
Svarbu paminėti, kad antrosios kalbos mokymas turi būti siejamas su jau turimais vaiko gimtosios kalbos įgūdžiais. Vaikų nereikėtų mokyti sudėtingų žodžių ar taisyklių, kurių jie nesuprastų gimtąja kalba. Itin svarbu tokio amžiaus vaikus mokyti pagal tam tikrą metodiką, skirtą ne paaugliams ar suaugusiesiems, bet vaikams. Maži vaikai mokosi žaisdami, bendraudami, todėl šios veiklos turėtų vyrauti mokantis antros kalbos ankstyvajame amžiuje. Antros kalbos mokymas turėtų vykti kaip vaiko mokymas groti pianinu – nuolat ir sistemingai praktikuojantis. Svarbu palaikyti vaikų motyvaciją, džiaugtis kiekvienu naujai išmoktu žodžiu, visada domėtis, kaip jam sekasi.

Aldona MAZOLEVSKIENĖ
Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos docentė

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Fotografo A. Senkaičio genus paveldėjo jo vaikaitis

    2016-06-14
    Marijampolėje gyvenusio, prieš 14 metų Amžinybėn išėjusio inžinieriaus, fotografo ir fotografijos kolekcininko Antano Senkaičio artimieji šių metų liepą minės 100-ąsias A. Senkaičio gimimo metines. Fotografo dukra marijampolietė odontologė Lilija Patamsienė, pasakodama apie didįjį tėvo pomėgį, neslepia mananti, kad nors jos tėvas sulaukė 86 metų, jei ne fotografija, būtų gyvenęs dar gerokai ilgiau. „Mano tėvas buvo kilęs iš ilgaamžių giminės, – sako L. Patamsienė. – Štai viena jo sesuo, mano teta, jau sulaukė 96 metų ir yra žvali bei energinga. Manau, kad tėčiui gyvenimo amžių patrumpino fotografijoje naudoti įvairūs chemikalai. Juk jis fotografuoti pradėjo dar Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai išvažiavo studijuoti ...
  • Diagnozė – priklausomybė

    2016-06-14
    Profesionalus Marijampolės architektas, jaunosios Marijampolės fotografų kartos atstovas Vytenis Skroblas, keletą kartų paklaustas, kas jam yra fotografija, ištaria: „Priklausomybė“, o paskui paaiškina: „Kaip kitaip visa tai gali pavadinti, kai kažką darai, tačiau nežinai, kodėl.“ Tai, kad tokia „diagnozė“ išties gali būti rimta problema, paaiškėja vėliau, kai Vytenis prisipažįsta pastaruoju metu nebeužsukantis į fototechnikos parduotuves ir fototechnika prekiaujančius interneto portalus. „Tiesiog ten neinu, nes žinau, kad išvydęs kokį naują „žaisliuką“ galiu neįstengti atsilaikyti, – atvirauja fotografas. – Fototechnikos naujienos kainuoja didelius pinigus, todėl nutariau, kad geriau tegul pinigai lieka šeimai, nei būtų išleisti mano įnoriams patenkinti. Juolab kad nesvarbu, koks tas ...
  • Romas Linionis: keturi dešimtmečiai su fotoaparatu

    2016-06-14
    Pastarųjų dešimtmečių Marijampolės fotografijos grandą Romą Linionį iš matymo, ko gero, pažįsta kone visa Marijampolė. Yra žmonių, kurie jį prisimena ir pažįsta dar nuo mokyklos suolo, taip pat nuo tų laikų, kai baigęs aukštąsias inžinieriaus mechaniko studijas grįžo į gimtąjį miestą ir tuometėje Maisto pramonės automatų gamykloje pradėjo inžinieriaus konstruktoriaus karjerą. Ypač puikiai Romą pažįsta vietos kultūros ir meno žmonės, nes jis ir jo gyvenimo bendražygė mūsų kolegė Nijolė Linionienė jau daug metų, kaip sakoma, verda tose pačiose kultūrinio gyvenimo ir meno pasaulio sultyse. Vis dėlto dauguma marijampoliečių Romą Linionį, manau, yra įsidėmėję ir tariasi bent iš matymo pažįstantys dėl ...
  • Kraštotyrininkės darbo rezultatas – mokyklos muziejus

    2016-05-31
    Jono Totoraičio progimnazijos muziejus įkurtas 2001 metais, švenčiant mokyklos 30-metį. Kaip papasakojo progimnazijos direktoriaus pavaduotoja Salvinija Šimonėlienė, aprodydama jaukią muziejaus patalpą, ne visos šalies mokyklos turi tokius savo muziejus. Šiai mokyklai pasisekė, kad buvo tokia entuziastė kaip mokytoja P. D. Vidrinskienė, kuri tuo užsiėmė, ir kad palaikė mokyklos vadovai. Pasak pavaduotojos, šalyje iš maždaug pusantro tūkstančio mokyklų muziejus teturi apie 400. Istorijos mokytoja S. Šimonėlienė perėmė muziejaus veiklą iš Vidrinskienės, kuri šioje mokykloje dirbo nuo 1971 metų – įkūrimo dienos (pradžioje atėjo kartu su vyru Zigmu, vėliau jis perėjo kitur). „Šiame muziejuje yra 100 proc. to, ką paliko mokytoja. Aišku, palaipsniui kaupiasi ...
  • Sausio 13-osios didvyris Rimantas Juknevičius

    2016-05-31
    2012 m. abiejų Vidrinskų bendras darbas – knyga apie Rimantą Juknevičių išleista pavadinimu „Lietuvos laisvės gynėjas Rimantas Juknevičius. 1991 m. Sausio 13-oji“. 187 puslapių knygoje sudėta gausybė asmeninių nuotraukų, Rimantą pažinojusiųjų atsiminimai, Sausio 13-osios liudininkų pasakojimai, didvyriui skirtų eilėraščių posmai, net užrašai ant laidotuvių vaikinų, nemažai straipsnių iš to laiko spaudos, daugybė nuotraukų iš laidotuvių ir kt. „Aš vis laukiau, kada kas nors apie Rimantą parašys knygą. Tikėjausi, gal žurnalistai. O ką aš – juk tik eilinė kraštotyrininkė. Bet matau, kad niekas nieko nesiima. Tada galvoju: o kas kitas, jei ne aš? Su Rimanto mama Vanda mes kartu dirbome – privalau ...
  • Mokytojos P. D. Vidrinskienės bibliografija

    2016-05-31
    Mokytoja P. D. Vidrinskienė rašo lietuvių ir esperanto kalbomis, verčia iš ir į esperanto k. Yra parašiusi, sudariusi ir išleidusi šias knygas: „Rudens ugnelė“ (vaizdeliai ir atsiminimai, 1997 m.). Išvertė iš esperanto k. P. Gavėno knygą „Šventasis Kazimieras“ (1997 m.). „Marijampolės 5-oji vidurinė mokykla 1971–2001 m.“ (2001 m.). „Neužpustytos pėdos“ (apie nusipelniusią mokytoją Juzefą Jakelaitienę, 2002 m.). „Lernu diligente“ (esperanto k. vadovėlis, 2002 m.). „Koloroj de sopiro“ (skaitiniai esperanto k., 2003 m.). „Švyturiu dek“ (sudarė eilėraščių rinkinį apie mokyklą ir mokytojus, 2003 m.). Suredagavo J. Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ antrą leidimą (2003 m.). „Skambančios rugsėjų upės“ (mokytojų atsiminimai, I ir II d., 2006 m., 2010 m.). „Paulina – Žiemgalos dukra“ ...
  • Gana netikėtas gyvenimo posūkis – kurti poeziją

    2016-05-31
    Kurti eiles P. D. Vidrinskienė pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Gegužės 7 d. Marijampolės Petro Kriaučiūno bibliotekoje ji pristatė net keturias savo poezijos knygas: „Saulėlydžio paukštė“, „Randuotos pilnaties pievos“, „Vilčių ežeruos“ ir „Varvek­lių stygos“. Tiek poezijos parašė per tuos 5 metus, kai nebedirba mokykloje. Renginys buvo pavadintas poetės eilėraščio žodžiais „Dar pabūkim“. „Poezija kaip panelė, vienam patinka, kitam ne. Pamatau pašešupy gražius vaizdus ir gimsta eilės. Supratau, kad ne tik skausmas gimdo poeziją, džiaugsmas – irgi“, – kalbėjo poetė gausiai susirinkusiems klausytojams. Ji buvo pristatyta kaip muziejaus įkūrėja, kraštotyros knygų autorė, Pasaulinės esperanto asociacijos narė. Danutė ilgai rašė apie kitus, o išėjusi į užtarnautą ...
  • Mokytoja D. VIDRINSKIENĖ: lituanistika, esperanto kalba, sovietmečio disidentų likimai

    2016-05-31
    Paulina Danutė Vidrinskienė save vadina Žiemgalos dukra, nes kilusi iš šalies šiaurės, Žagarės, ir, kaip pati sako, tarsi tas vyšnios kauliukas likimo permesta per Nemuną į trąšią Suvalkijos žemę. Čia prigijo, subrendo, sulapojo ir duoda tokį didelį šešėlį, kuris saugo, globoja, glaudžia daugybę žmonių, kurių veikla, geri darbai jos dėka išlieka ne tik žmonių atmintyje, bet ir knygose. Tos knygos – tai kraštotyrinė medžiaga apie atskiras iškilias asmenybes, apie įvairias grupes, įstaigas, laikotarpius, veiklas. 2008 m. mokytojai P. D. Vidrinskienei suteiktas „Nusipelniusios marijampolietės“ vardas. Pedagoginė lituanistinė  veikla – nuo 17 metų Vaikystėje Danutės charakterį formavo graži Žagarės gamta ir knygos. Su bendramoksliais liko ...
  • Ir nuvilnijo garsas… (jį išgirdo ir Vytautas Ciplijauskas, ir Henrikas Šablevičius)

    2016-05-17
    Nežinia, kaip būtų susiklostęs Juozo Adomaičio, unikalaus talento kūrėjo, darbų likimas, jei skulptorius Julius Narušis, o paskui jau ir kiti, nebūtų ėmę skleisti žinios apie juos. Juk dešimtmečius tuos akmenis kalė, kai kas pagirdavo, kai kas stebėjosi, bet pagal kitų norus ar užsakymus nedirbo ir pinigų nesiekė užsidirbti. Koks bebuvo racionalus, apskaičiuojantis, antkapinių pamink­lų nesiruošė kalti, nors kryžiaus, nukryžiuotojo motyvais darbų ir sukurta. (Beje, pasitaikė atvejų, kai koks kūrinys „prisišaukdavo“ kitą žmogų: štai Višakio Rūdos kapinėse J. Adomaičio darbas žymi devynerių metų mergaitės amžinojo poilsio vietą…) Etnologas Juozas Kudirka yra rašęs: „J. Adomaitis šiandien mums įdomus tuo, kad būdamas natūraliai izoliuotas ...
  • Gandrai nepalieka meistro sodybos

    2016-05-17
    Sunku įvertinti žmogaus gyvenimo turtus: gali suskaičiuoti pastatus, hektarus ar galvijus (dabar – jau ir mašinas ar net jachtas su lėktuvais, vilas užsieniuose), įmantrių drapanų pilnas spintas ir brangius papuošalus, bet… „Raktai iškris iš rankos – ir viskas liks. Kai prisimenu, mano vyro senelis ir jo tėvas nieko „tokio“ neturėjo, o kokie jie buvo laimingi! Aš labiausiai patenkinta, kad tėtis išmokė darbštumo – visko, visų darbų išmokė. Ir perdavė tą darbštumą – be vyro likus kaip sunku buvo, bet nieko, neprapuoliau…“ Tai Juozo Adomaičio vyriausios dukros Joanos Matulevičienės žodžiai. Ji visą laiką gyvena tėvų sodyboje – taigi natūraliai tenka ir ...
  • Akmenorius Juozas Adomaitis: prakalbinti akmenį ir išlikti…

    2016-05-17
    2015-ųjų birželį sukako 110 metų, kai mūsų krašte, Igliškėlių kaime ūkininko šeimoje gimė unikalaus talento žmogus akmenorius Juozas Adomaitis. O rudenį buvo 25-osios mirties metinės: išėjo, kaip pats yra sakęs, „namo“… Jubiliejinė sukaktis nenuskambėjo plačiau, tik gausi giminė tradiciškai susirinko į jo sodybą, kur tebegyvena kūrėjo dvasia: tiek paties įamžinta akmens darbuose, tiek laukuose, iš kur tie akmenys atkeliavo, didžiųjų medžių apsuptoje sodyboje, kur svečių visada laukia čia nuolat gyvenanti vyriausioji meistro dukra. Neužmiršo jo ir kažkada bendravę, visokių reikalų turėję aplinkinių kaimų žmonės – per gyvenimą yra visokių darbų daręs, daug reikalų išrišęs, tad ir jį pažinojusių buvo daug. ...
  • Senieji amatai – jaunųjų rankose

    2016-05-03
    Su tradiciniais Suvalkijos amatais supažindina 2016 m. Lietuvos moksleivių liaudies dailės paroda-konkursas „Sidabro vainikėlis“, kuri per Jurgines pristatyta Marijampolės kultūros centre. Suvalkijos regiono parodoje dalyvavo ne tik Marijampolės, Kalvarijos savivaldybių, Vilkaviškio, Kauno, Šakių, Prienų rajonų moksleiviai. Pasisemti išminties, kaip dirbti puoselėjant tradicijas, atvažiavo ir svečių iš Suvalkų krašto, Lenkijos: Punsko gimnazijos ir Kovo 11-osios licėjaus mokinės su mokytoja Aldona Vaicekauskiene. – Visi amatai perduodami iš kartos į kartą, – sako kultūros centro etnologė Ona Surdokienė. – Savo amatą išmanantis meistras visada suranda mokinį, kuriam perduoda savo patirtį, tęsia tradicijas. Jau devintą kartą mūsų technologijų mokytojai ir jų mokiniai pristato savo darbus ...
  • Geroji energija žmogui – per žolynus

    2016-05-03
    Garsi mūsų krašte verbų rišėja tautodailininkė Birutė Juškevičienė visus metus ruošiasi Verbų ir Velykų šventėms. Balsupiuose gyvenanti B. Juškevičienė, atsisakiusi darbo statybinėje organizacijoje ir pati savarankiškai išmokusi rišti verbas, kiekvieną pavasarį sodina augalus kitų metų rišimui: „sausiukus“, kermėkus, „sagutes“ ir kitokias per vasarą užaugsiančias gėles. Pasisėja ir linų. Vasarą prisirenka lauko gėlių – bitkrėslių, kraujažolių, šlamučių, prisiskina ir kvietrugių, rugių varpų. Prie namų augina sedulas, kurių šakelėmis papuošia margučius, o juos įkomponuoja į verbas. Verbos pynimas prasideda nuo viršūnės formavimo ant lazdyno koto – tokių kotų Birutė pasiruošia apie 1000. O paskui vyksta kūryba – iš sušlapintų žolynų (iš sauso augalo nieko ...
  • Marijampolietis – 1000-mečio tradicijas atitinkančių statinių meistras

    2016-05-03
    Marijampolietis Vitalius Striuogaitis – vienas žinomiausių ne tik Suvalkijos krašto, bet ir visos Lietuvos medinių gaminių meistrų ir senojo kubilininkystės amato puoselėtojų. Siekdamas puoselėti senovės tradicijas, buvęs technologijų mokytojas V. Striuogaitis susidomėjo statinių ir kubilų gamyba. O juos, pasak meistro, neužtenka vien padaryti, daiktas turi būti funkcionalus. – Prieš ketvirtį amžiaus pradėjus gaminti statines, reikėjo grįžti į viduramžius, – sako tautodailininkas. – 15 metų mugėse tik aš vienas turėjau statinių ir kubilų, nes paprasčiausiai senųjų meistrų nebeliko, o jauni nemokėjo jų gaminti. 1000 metų tradicijas atitinkančioms statinėms gaminti svarbu atrinkti medžiagą, ją natūraliai išdžiovinti. Tinka tik kokybiškas 200 metų ir vyresnis juodasis arba ...
  • Rimorius V. Burčikas – paskutinis savo amato mohikanas?

    2016-05-03
    1Šiame informacinių technologijų amžiuje mums svarbu išsaugoti senuosius, tradicinius amatus, kurie skatina domėtis krašto istorija. Tai prisilietimas prie praeities – tėvų ir protėvių gyvenimo. Saugodami kultūrinį palikimą ir perduodami jį šiandienos kartai, turime viltį, kad tradicijos neišnyks, nors nemažai tradicinių amatų nenumaldomai artėja prie išnykimo ribos. Vienas tokių – rimorystė (odinių pakinktų gaminimas).   Nepriklausomos prieškario Lietuvos kaime žmogus neišsiversdavo be arklio. Ūkininkai pasipuikuodavo, vienas su kitu pasivaržydavo, kurio arklys stipresnis, pakinktai gražesni. Susikūrus kolūkiams arkliukas taip pat buvo pagrindinis pagalbininkas, ne tik žemę dirbant, krovinius vežant, bet ir pramogaujant. Dabar, deja, vis rečiau pamatysi kaimo lauku dardantį vežimaitį, traukiamą arkliuko. Nebėra ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.