Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Marijampolės mobilūs laiškininkai – į pagalbą „Maisto bankui“

Ričardo PASILIAUSKO fotoiliustracijaPaprastai „Maisto bankas“ produktų į namus nepristatinėja, tačiau karantinas kiek pakeitė procesus – siekiant apsaugoti rizikos grupėje esančius gyventojus, jiems maisto produktai pristatomi tiesiai į namus. Prie daugybės organizacijai padedančių savanorių prisijungė ir Lietuvos pašto Marijampolės rajono mobilūs laiškininkai. Lietuvos paštas pranešė, kad artimiausiomis dienomis mobilūs laiškininkai maistą pristatys 29 savivaldybės namų ūkiams.

„Šiais metais įgyvendinę Mobiliojo laiškininko projektą, su šiuolaikinėmis pašto paslaugomis dar labiau priartėjome prie Lietuvos gyventojų. Karantino laikotarpiu kai kurioms savivaldybėms bei nevyriausybinėms organizacijoms gali trūkti socialinių darbuotojų ar savanorių, tad pasiūlėme savo pagalbą – trumpam pavaduoti juos ir nuvežti maisto produktus atokių vietovių gyventojams. Mobiliesiems laiškininkams tai bus keli papildomi adresai jų maršrute, o gyventojams ir „Maisto banko“ savanoriams – itin svarbi ir reikalinga pagalba“, – sako Lietuvos pašto generalinė direktorė Asta Sungailienė.

Lietuvos pašto išplatintame pranešime skelbiama, kad Marijampolės savivaldybėje mobilieji laiškininkai maistą pristatys Bukonių, Dambavos, Igliškėlių, Kuktų, Meškėnų, Patašinės ir Patilčių kaimų gyventojams. Dauguma jų vyresni nei 60 metų arba turi gausesnes šeimas.

Paprastai mobilieji laiškininkai pas kaimo vietovių gyventojus važiuoja, kai juos išsikviečia, tačiau šiuo atveju jie važiuos pagal „Maisto bankas“ parengtą sąrašą. Vengiant kontakto, atvežti maisto produktai bus paliekami prie durų.

Panašiu principu mobilieji laiškininkai „Maisto banko“ savanoriams padės ir Šakiuose. Po Velykų maisto produktai buvo išvežioti ir Mažeikių rajono gyventojams. Pasak A. Sungailienės, Lietuvos pašte yra gerokai daugiau nei 400 mobiliųjų laiškininkų, kurie į atokias vietoves vyksta sunkiai pravažiuojamiems kaimo keliukams pritaikytais naujais tarnybiniais automobiliais, tad galimybė padėti tokioms organizacijoms kaip „Maisto bankas“ ar savivaldybėms – tikrai yra.

Lietuvos paštas informuoja, kad trejus metus trukusio Mobiliojo laiškininko projekto įgyvendinimas baigtas šiemet vasarį, kai darbą pradėjo paskutiniai 49 mobilieji laiškininkai. Nuo vasario pabaigos visoje Lietuvoje kaimo vietovių gyventojai pašto paslaugas gauna daug patogiau – mobilusis laiškininkas pagal iškvietimą nemokamai pas juos atvyksta į namus. Tai  kur kas labiau socialiai orientuota paslauga, nes tie žmonės, kurie turėdavo prašyti artimųjų pagalbos nuvykti į paštą, tapo nepriklausomi ir paštą kada nori gali patys išsikviesti į namus. Laiškininkai dirba moderniai: užsakymus priima planšetėse, su savimi vežiojasi nešiojamus čekių spausdintuvus, tad popierių pildymo neliko ir visi procesai vyksta greičiau. Pagal iškvietimą atvykęs pas kaimynus, mobilusis laiškininkas pašto paslaugas gali suteikti ir šalia gyvenantiems, jeigu tik šie paprašys.

Norint išsikviesti mobilųjį laiškininką, reikia skambinti bendruoju Lietuvos pašto informacijos numeriu 8 700 55 400 arba rašyti el. paštu info@post.lt ir operatorius užregistruos iškvietimą.

„Suvalkiečio“ informacija

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. sukilimo buvo įvestas ir spaudos draudimas, uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis. Tiesa, tuo pačiu metu pradėjo ryškėti ir pirmieji lietuvių tautinio atgimimo ženklai, o Simonas Daukantas suformavo naują tautiškumo supratimą ir kaip esminį tautos egzistavimo požymį išskyrė kalbą. Bent šiek tiek išsilavinę ir raštingi lietuviai puikiai suprato, kad tokia filosofija teisinga, ir jei nebus išsaugota kalba, lietuvių tautos apskritai nebeliks. Tad ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio dirbinių, bet išlaikyti simetriją sunku“. Vienodų piešinių nėra ir A. Matulevičiaus kūryboje. – Vieną pusę kūrinio darau šiltą, kitą – šešėlinę – kitokią, šaltesnę. Vienoje pusėje gyvybės medis su paukšteliais, simbolizuojantis pavasarį, vasarą, kitoje – žiema su eglės šakelėmis. Man taip gražu, be to, nusibosta vis tą patį piešti. Kartais žinau iš karto, kaip dekoruosiu, o kitą kartą tiesiog improvizuoju. Išeina lyg ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš plastilino, paskui stebėdama keramiko vyro darbą pabandė perprasti ir molį. – Oi, nelengva buvo! Ypač pradžiamokslis, kai mokiausi tik rutuliukus susukti. Niekaip nepavykdavo kiekvienos rankos pirštais po kelis iškart padaryti. Paskui gavau užduotį prigaminti paršelių, tų metų simbolių. Tokių gražių kelias dešimtis prilipdžiau, bet mano griežtasis mokytojas beveik visus išbrokavo… Tada tik didesnių darbų detales lipdžiau. Tačiau nebuvo man prie širdies tokie ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – dainuojančių, eiliuojančių, muzikuojančių. Tad jau vaikystėje į giminę „nusidavusi“ mergaitė ir piešė, ir lipdė. Dailės mokykla – kitas etapas. Nors svajojo apie stiklą, Alma būtent čia iš arčiau susipažino su moliu, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, tapo jai ir pragyvenimo šaltiniu, ir priemone grožiui kurti ir, galima turbūt sakyti, gyvenimo dalimi. Marijampolėje, tiksliau, tuometiniame Kapsuke A. Kisnieriūtė pirmiausia atsidūrė įstojusi į Pedagoginę ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. Brusokienė sako, kad ši sodyba – labai jauki ir šilta vieta ne tik pamokai, bet ir renginiams. Ji tikisi, kad neįprastos pamokos čia taps tradicija. Paskutinę gražią šių metų rudens dieną Matutynė atgijo nuo vaikų šurmulio, jie šmirinėjo po senaisiais kaštonais rinkdami jų vaisius, žvalgėsi po sodybą. Pavėsinėje prie tvenkinio virė darbas su dažais ir teptukais. Nors diena buvo saulėta, bet ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau sudominti, motyvuoti mokinius, jie noriau mokosi, pasiekia geresnių rezultatų“, – sako direktorė. Jai pritaria pavaduotoja Edita Miklovienė, sakydama, kad vyksta ir bendros literatūros, šokio pamokos su Liudvinavo Kazio Borutos gimnazija. Netradicinės pamokų formos patinka mokiniams, padeda paįvairinti kasdienį mokymąsi, susirasti naujų draugų, pabendrauti su kitų mokyklų kolektyvais, pasidalinti patirtimi, pasimokyti vieni iš kitų. „Neturime jokių sunkumų išsivežti vaikus į naujas erdves, vietas, ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną sovietinę premiją, taip pat jam buvo suteiktas nusipelniusio mokytojo vardas ir nusipelniusio kultūros veikėjo vardas. Didžiausio įvertinimo A. Matutis sulaukė 1984 m., kai jo rinktinė „Margaspalvė genio kalvė“ buvo apdovanota Hanso Kristijano Anderseno diplomu. Rašytojo knygos išleistos daugiau kaip milijono egzempliorių tiražu. Daugelis rinkinių išversti į užsienio kalbas. A. Matutis mirė 1985 m. rugsėjo 21 d. Alytuje. 1991 m. atidarytas A. Matučio memorialinis muziejus ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti kauniečius, kad vieni po kitų jie ėmė važiuoti į užsiėmimus Marijampolės kraštotyros muziejuje – vėliau ir ne vien į tekstilės. Dalyvaujantieji Miesto dienų ir kitose šventėse (taip pat Vilkaviškyje, Paežerių dvare, bendruomenių renginiuose) dažnai mato muziejininkus, demonstruojančius įvairius primirštus amatus – taip pat ir juostų audimą, pynimą. Į šią veik­lą įsijungia ir Danutė Katkuvienė: muziejuje žmonių nedaug, tad visi dirba ne ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, pirmiausia, viskas labai gražu. Įdomu suprasti, kaip sukirpta ir pasiūta kiekviena detalė, žavi papuošimai, kanteliai, siūlelės. Malonu atrasti ir išbandyti naujas technikas, audimo būdus. Per praėjusius dvidešimt metų Lietuvoje tautinio kostiumo kūrimas grįžo arčiau ištakų, XIX a. vidurio nešiosenos tradicijos. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais vyravo nuomonė, kad folkloro ansambliai būtinai turi remtis muziejiniais drabužių pavyzdžiais, o kuriant liaudiškų šokių kolektyvų kostiumus ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi gerieji linkėjimai tikrai ėmė pildytis: atsirado ir norinčių austi, o pasklidęs garsas po kurio laiko ėmė traukti užsakovus. Jau praėjus ilgesniam laikui Nijolė yra prisipažinusi, kad pradžioje ir pati negalėjo numatyti, kad viskas taip pasisuks. Norėjosi, kad bent metus kitus įsukta veikla neuždustų – apie dešimtmetį tuomet gal tik pati sau pasvajojo… „Tas projektas buvo pačiu laiku: Kultūros ministerija finansavo, savivaldybė ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus iš saugyklos tokį praeities liudininką (net nesinori jo vadinti daiktu ar eksponatu…) norisi ne tik gėrėtis to meto moterų kruopštumu, išmone, bet ir perskaityti kaip seną rankraštį: neretai muziejininkai, dėliodami tarsi vienas su kitu nesusijusius dalykus – detales, citatas, konkretaus audeklo gabalėlį – atranda nuostabių dalykų. „Ko gero, tik muziejininkai, restauratoriai, archyvų darbuotojai, praleidžiantys gyvenimą tarp senų daiktų, iš tiesų ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti įgūdžių bei tobulėti, būtina mokytis visą gyvenimą. „Kažkada vyravo įsitikinimas, kad užtenka kartą baigti universitetą ir turėsi darbo visam gyvenimui. Šiandien ši taisyklė nebegalioja, nuolat turime įgyti naujų gebėjimų“, – tikina jis.   Savivaldybėse darbą pradėjo neformaliojo suaugusiųjų švietimo koordinatoriai, kurie gali patarti, kur ir ko galima mokytis arčiausiai namų.    Nuo bibliotekų  iki interneto „Diena be mokslo – tuščiai praleista diena“, – yra sakęs ...
  • „Kol matau gimtinės grožį, giedu ir dainuoju“…

    2016-09-26
    Vida MICKUVIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė, skaitovė: Tai paskutinės eilutės iš nuoširdaus paties K. Knoro sukurto eilėraščio apie gimtinę, jos grožį, apie save. Atviras, vyriškai lyriškas gimtųjų vietų ir savo gyvenimo apdainavimas, kuris vėliau sugulė į dainų knygą „Esu čia, gimtine“. Pirmasis susitikimas su Maestro K. Knoru įvyko, kaip ir daugeliui marijampoliečių, tuometiniame J. Bendoriaus muziejuje. Koks renginys ar vakaras tada buvo, jau nepamenu. Širdin įstrigo gražaus, aukšto, žilo, be galo inteligentiško vyriškio (jau vien rankos pabučiavimas man anuomet, apie 1994-uosius, reiškė nepaprastai daug) įspūdingas siluetas. O jau kai uždainavo! Ypatingas balsas, gražus baritonas, jausmų gelmė. Kolegė iš Pedagogikos mokyklos laikų Frida Lokomina taip pat akcentavo gražų solinį kompozitoriaus ir pedagogo dainavimą. Nes solo dainuojančių ne tiek daug buvo ir anuomet, ir dabar, todėl Maestro išsiskyrė iš kolegų. O ir dainuoti Jis mėgo. Nebuvo nė vieno susitikimo su Juo, nė vieno vakaro, kad paprašytas (o dažnai net to nereikėdavo), nepadainuotų. Taip, rodos, ir dabar matau: išdidžiai, toks išlakus kaip ąžuolas, atsisėda prie J. ...
  • Geranoriškas, patarimų negailėjęs kolega

    2016-09-26
    Virginija JUNEVIČIENĖ – chorvedė, „Suvalkijos“ ir Šv. Cecilijos gimnazijos berniukų choro vadovė: Su K. Knoru, savo vyresniuoju kolega, bendrauti pradėjome, kai aš buvau visai dar „žalia“ chorvedė – tik ką baigusi studijas atvykau dirbti. Tai – nepaprastai geranoriškas žmogus, suteikęs man labai daug vertingų patarimų. Ne paslaptis, į jaunus specialistus daug kas žiūri kaip į būsimus konkurentus, galinčius vėliau užimti jų vietą ir neskuba dalintis savo patirtimi. Tačiau Maestro Knorui tai netiko. Sulaukiau nepaprastai daug vertingų, nuoširdžių patarimų kaip organizuoti chorą, kaip pasirinkti repertuarą; pasidalijo ir neįkainojamomis žiniomis apie vokalą. Be to, tai buvo labai taktiška, kitus suprantanti asmenybė, mokėjo gražiai bendrauti. Beje, vėliau teko dirbti ir su jo dukra, kuri ilgokai buvo „Suvalkijos“ choro koncertmeisterė. Kai imdavomės mokytis Maestro parašytų kūrinių, visuomet sulaukdavome patarimų dėl vokalo technikos. K. Knoro kūriniai patinka ir klausytojams, ir choristams – jie melodingi, lengvai atliekami. Su „Suvalkijos“ choru iki šiol dainuojame K. Knoro „Suvalkiją“, „Neliūdėk“, kitus kūrinius, o su Šv. Cecilijos gimnazijos berniukais – „Rugsėjo varpelį“. ...
  • „Esu čia, gimtine“

    2016-09-26
    Česlova JAKŠTYTĖ – poetė, Marijampolės kraštotyros muziejaus darbuotoja, surengusi nemažai literatūros vakarų, skirtų ne tik savo, bet ir kitų iškilių meno žmonių kūrybai pristatyti: Muzikų, o vaizdžiau tariant – šios srities menininkų miške, Maestro Kazimieras Knoras buvo aukštas, tvirtas ir daugiašakis medis. Daug metų reikliai ir oriai muzikos meno paslapčių mokė jaunimą, reiškėsi kaip solistas, turintis pavydėtinai gražų balsą, buvo puikus chorvedys. Turėjo ir ryškų kompozitoriaus – melodisto talentą. Kadangi kūrė ne tik instrumentinę muziką, bet ir giesmes, balades, įvairaus žanro dainas, Maestro tekstų kūrybai ieškojo ir tarp vietos literatų – taip teko susipažinti ir mums. Iš šių dienų žvelgiant – prieš 36-erius metus… Kaip nenumaldomai lekia laikas… Bet pirmosios bendros dainos užgimimo istorija atmintin yra įstrigusi ryškiai – taip, tarytum tai vyko visai neseniai. Atmenu, buvo 1980-ųjų ankstyvas pavasaris, berods – kovo pabaiga. Su naujų eilėraščių pluoštu vieną gražią saulėtą dieną nuėjau į anuometinę „Naujojo kelio“ redakciją. Pasitiko mane poetas Juozas Andriuškevičius, dirbęs tuomet redaktoriaus pavaduotoju; šnektelėjome apie kūrybą, pasiteiravo, ...