Pažinimo laboratorija 2020

Dovanos idėja!!!

190px

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.

 

Bažnytinėse knygose – neįkainojami lobiai (Ieškojimai ir atradimai)

Rimvydas Urbonavičius sako, kad jam, kaip istorikui, džiugu ne tik dėl savęs – senuosiuose raštuose dar slypi daug neatrastos informacijos... Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos„Šiandien sunku įsivaizduoti, kaip sužinotume daugelį pas mus vykusių dalykų, jei praėjusiais amžiais popieriuje, o anksčiau kitose medžiagose, nebūtų buvę užrašyta tai, kas vyko, – sako Kauno regioninio valstybės archyvo Marijampolės filialo vedėjas Rimvydas Urbonavičius. – Kalbant konkrečiai – sunku pervertinti Bažnyčios nuopelną dėl to, kad nuo seniausių laikų kruopščiai buvo vedamos bažnytinės knygos: gimimų, vedybų, krikštynų, mirties… Iš jų sužinome ne tik patį faktą ir datą – galime rasti daugybę šalutinių, tarsi nereikšmingų, bet iš tiesų labai svarbių dalykų, į kuriuos gilindamiesi, juos gretindami, ypač – žinodami istorinį foną susidarome vaizdą apie vieno ar kito meto, konkrečios vietovės ir čia gyvenusių žmonių situaciją, įvykius.“
Apie bažnytines knygas kalbėjome neatsitiktinai: jau nuo vasario archyve skaitmeninamos Vilkaviškio vyskupijos bažnytinės knygos. Tai prieš ketvertą metų įvykusio gražaus ir labai reikalingo Lietuvos vyskupų konferencijos ir Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos susitarimo rezultatas. Kaip sakė R. Urbonavičius, darbas šalyje vyksta jau seniai, dabar atėjo eilė ir mūsų vyskupijai. Jis tik apgailestavo, kad istorijos vingiuose labai daug ne tik šių knygų, bet ir kitų šio krašto archyvinių vertybių prarasta – sudegė per gaisrus, pateko svetur. Priskaičiuojama apie 400 Vilkaviškio vyskupijos parapijų knygų, jas atsargiai varto ir į šiuolaikines technologijas perkelia trys skaitmenintojos, priklausančios projekto „Elektroninės paslaugos EAIS „Skaitmeninė skaitykla“ sukūrimas“ komandai. Rasa Gurčytė, Daina Karlonaitė ir Viktorija Sketerytė darbuojasi jau ne pirmoje vietoje ir sako, kad net dar nepradėjus gilintis neretai jau matyti, kaip vieno Lietuvos regiono bažnytinės knygos skiriasi nuo kito. Štai pas mus jos lengvai vartomos, lengviau dirbti, nes nesutvirtintos virvutėmis kaip kitose vietose – verčiant tokių lapus reikia ir kantrybės, ir laiko. Šiaip jau kantrybės reikia bet kokiu atveju, tačiau moterys jos turi. Kita vertus, jos nedirba kaip automatai – sako, pačioms įdomu ir smalsu, ką atras atvertusios dar vieną knygą, kokias istorijas slepia šis kraštas.
Štai taip, taupiai, be paraščių, buvo viskas surašoma – skaitmenoje viskas turi būti matoma.„Seniai domiuosi istorija – ir savo krašto, ir kitų, o šiose knygose tiek daug randi… Čia neišsemiami šaltiniai – sužinai ne tik faktus, bet paaiškėja pavardžių, vardų kilmė, jų raida: polonizacija, rusifikacija, santvarkų kaita pavardes vertė keisti, kiti keitė jas patys dėl savų motyvų… Štai apie vietovardžius sukurta visokiausių legendų, o beverčiant knygas paaiškėja, kad kokio kaimo pavadinimas kilo nuo čia įsikūrusio žmogaus vardo ar pavardės – nebuvo jokių stebuklų… Pačios seniausios knygos, kurias vartėme – 1629–1700 metų, o Vilkaviškio vyskupijos – 1898 metų aplinkraščiai. Buvo rašoma lotyniškai, paskui lenkiškai. Beje, Vilniaus krašto lenkų kalba palyginus su šio krašto atrodo kaip visai kita kalba. Lietuviški įrašai atsirado atkūrus Nepriklausomybę 1918 metais, bet kartais ankstesniuose įrašuose randi lietuvišką raidę arba kokiame XVII amžiuje – galūnę „-as“… Smagu. Šios knygos pasakoja ir didžiąją istoriją – karai, epidemijos (taip pat ir maras), sukilimai, ir atskirų parapijų, šeimų istorijas, nes tuokiantis ar krikštijant būdavo užrašoma daug informacijos apie žmones, net smulkmenos. Štai Garliavos didikas (beje, šios parapijos knygos itin švarios, gražios) Juozas Godlevskis dažnai būdavo krikštatėviu, tačiau savo vaikų čia nekrikštijo – matyt, važiuodavo į kitus dvarus…“
Rasa Gurčytė sako, kad kolegos galėtų rengti konkursą: užsimerkę, tik palietę gali atspėti, kurio laikmečio viena ar kita knyga. Jos visos skirtingos, ir tik džiaugtis šiandien galima, kad tiek popierius, tiek rašalas buvo ypatingos kokybės, nes atlaikė šimtmečius – ir ne steriliose saugyklose (kuo arčiau mūsų dienų, tuo kokybė prastesnė). Nežiūrint visko, tenka elgtis atsargiai, kartais saugant, kad lapai tiesiog nesutrupėtų, o prie plonos knygos tenka sėdėti ilgiau, nei prie storos – dėliojant po gabalėlį.
Rimvydas Urbonavičius džiaugiasi šiuo projektu – ir todėl, kad tai, kas glūdi tose knygose ir buvo ne kiekvienam prieinama, o dabar bus atvira ne tik istorikams (tarkime, ir ieškantiems savo giminės šaknų). Svarbiausia, kad viskas bus užfiksuota ir apsaugota nuo sunaikinimo: turime nemažai pavyzdžių, kai ir mūsų dienomis supleška ir bažnyčios, ir vienuolynai su visomis vertybėmis. „Praradimai milžiniški ir, svarbiausia, prarandama negrįžtamai. Materialų daiktą dar gali kažkaip atgaminti, o čia… Jei pas kolekcininką yra kokia sena knyga – džiaugsmas jam pačiam, bet tikroji jos vertybė, manau, tada, kai ja dalinamasi. Panašiai ir šiuo atveju.“
Beje, projektas bus baigtas kitais metais – tada bus galima susipažinti su septynių vyskupijų bažnytinėmis knygomis – iki 1921 metų. Pagal asmens duomenų apsaugos reikalavimus, viešinti galima praėjus 100 metų nuo duomenų paskelbimo…

Nijolė LINIONIENĖ

Komentarai baigti.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.