Komentuoja gydytojas osteopatas, neurologas, manualinės terapijos specialistas, privačios klinikos Vilniuje vadovas Eduardas Lakštauskas.
– Osteopatai žmogaus kūną įvardina kaip vieningą, tarpusavyje susietą sistemą. Jei pažeista vieno organo veikla, tai atsiliepia ir kitų organų (sistemos) veiklai. Osteopatas, apčiuopdamas, atrodytų, nesusijusių simptomų ryšį, gali atskleisti ligos priežastį, esančią toli nuo tos vietos, kurioje jaučiami tam tikri simptomai.
Pavyzdžiui, stipraus galvos skausmo priežastis gali būti diafragmos spazmas ar skrandžio judesių sutrikimas, o nugaros skausmą gali sukelti netaisyklinga inksto padėtis ar žarnyno spazmai. Kiekvienas organizmas yra individualus. Vienam pacientui gali skaudėti galvą dėl kaukolės ar smegenų traumos, kitam – dėl stuburgalio traumos, o trečiam – dėl skrandžio disfunkcijos ar kitų priežasčių, – teigia gydytojas.
Osteopatinio gydymo tikslas yra atkurti kūno pusiausvyrą, aktyvuoti apsaugines organizmo jėgas, imunitetą, padidinti galimybę prisitaikyti. Osteopatai žmogų vertina kaip vieningą visumą. Bet koks pokytis vienoje sistemoje (kaulų ir raumenų, nervų ar psichikos) sukelia pokyčių ir kitose. Todėl ir liga osteopatijoje vertinama kaip viso organizmo pokytis. Dažnai ligos atsiradimo vieta būna gana toli nuo skaudamos vietos ar organo, kurio veikla sutrikusi. Pavyzdžiui, seniai įvykusi uodegikaulio trauma gali būti lėtinio galvos skausmo priežastis, o nugaros skausmą gali sukelti nusileidęs žarnynas ar netaisyklinga inkstų padėtis.
E. Lakštauskas akcentuoja, kad svarbiausia osteopatijoje – tiksliai nustatyti pirminį pažeidimą. Osteopatas savo metodų ir intelekto dėka gali nustatyti paciento kūno vibraciją ir judesių sutrikmus. Osteopatui paciento kūnas pats nurodo, kur glūdi problema, tačiau tam reikia gilių fiziologijos, anatomijos žinių.
Ligą labai dažnai sukelia pacientui pačiam nenuspėjami žmogaus organizmo sistemos pokyčiai. Kai kur užspaudžiami raumenys, neprateka kraujas, tarpląsteliniai skysčiai, limfa, kai kur kinta paslankumas.
– Gydytojas osteopatas, turintis didelę patirtį, išmanydamas anatomiją, fiziologiją ir apskritai mediciną, įgyja unikalų rankų jautrumą. Šis jautrumas padeda aptikti, suvokti ir teisingai interpretuoti net mažiausius organizmo pokyčius anksčiau, nei jie tampa rimta liga.
Patyrusiais judesiais galima priversti patį organizmą taisyti nukrypimus. Osteopatijai būdingas požiūris, kad bet kokį judrumo pažeidimą sukelia kokios nors sistemos sutrikimas, o šie lemia ligos vystymąsi, – atskleidžia osteopatiją praktikuojantis gydytojas.
Judrumo sutrikimų priežastis gali lemti ne tik fiziniai veiksmai (pavyzdžiui, trauma, fizinis persitempimas), bet ir psichiniai (sutramdytos emocijos, psichologinės traumos, psichinis – emocinis persitempimas), cheminiai (netaisyklinga mityba, šalutinis vaistinių preparatų poveikis, įvairios intoksikacijos, infekcijos ir uždegimai).
Osteopatijos tikslas – specifiškai rankomis paveikti organą, reikiamą kūno vietą, kad pradėtų tinkamai funkcionuoti visa organizmo sistema, priversti organizmą pačiam atsistatyti, aktyvuoti, sutelkti vidinius žmogaus resursus, paskatinti beribį organizmo savigydos gebėjimą.
Su osteopatu patartina konsultuotis ne tik jau susirgus, bet ir profilaktikos tikslu – jis gali aptikti ankstyvą pokyčių stadiją, o tai gali padėti išvengti rimtų ligų.
Osteopatija, pasak E. Lakštausko, nepavojingas ir neskausmingas gydymas, osteopatas nesinaudoja šiurkštaus poveikio būdais, jo poveikio sritis – fiziologinės audinių ribos.
Dar vienas privalumas – gydoma be skalpelio. Tai stuburo ligų chirurginio gydymo alternatyva.
Osteopatija taip pat gali tapti vaistų pakaitalu ar bent vaistų mažinimo alternatyva. Taikant osteopatiją galima labai sumažinti vaistų vartojimo dozes sergant endokrininėmis ligomis, antibiotikų vartojimą sergant kvėpavimo takų ligomis ir ilgalaikiais ginekologiniais uždegimais.
Gydymo kursas dažniausiai – 4–8 seansai. Paprastai atliekamas vienas seansas per savaitę (kartais – kas dvi savaites).
Osteopatijoje išskiriamos trys tarpusavyje susietos kryptys: skeleto – raumenų osteopatija (veikiama atramos – judėjimo sistema: stuburas, sąnariai, raumenys, raiščiai, fascilijos). Visceralinė osteopatija gali pašalinti funkcines vidinių organų problemas – širdies, plaučių, virškinamojo trakto, diafragmos, mažojo dubens, šlapimo – lytinės ir endokrininės sistemų bei su šiomis difunkcijomis susijusias atramos – judėjimo sistemos problemas. Kranialinė osteopatija: jos dėmesio centre – kaukolė, smegenys, kraujagyslės, nervai, LOR organai, žandikauliai, dantys. Taikoma gydant gimdymo ir kaukolės – smegenų traumas, galvos skausmą bei atstatant kaukolės – smegenų nervų funkcijas: regos, klausos, jutimo ir skonio. Taip pat kompleksiškai gydant tarpslankstelines disko išvaržas, ūmius ir chroniškos cerebralinės kraujotakos sutrikimus.
Osteopatijos procedūros gali suteikti ir kosmetinį poveikį. Atstačius tikrąją vidaus organų padėtį, sumažėja pilvas. Gydant stuburo ir raumenų ligas, pagerėja laikysena. Atstačius kepenų ir žarnyno veiklą bei medžiagų apykaitą, pagerėja kraujotaka, odos, poodinio sluoksnio apykaitos procesas – oda tampa elastingesnė, lygesnė ir atrodo šviežesnė, veidas atgauna spalvą, pranyksta paakių pabrinkimas. Atsipalaidavusi nervų sistema bei mimikos raumenys sumažina ir mimikos raukšles.
Osteopatijoje naudojama ir stumtelėjimo technika, kai staigiu judesiu yra koreguojama sąnario padėtis. Tai neskausminga, tačiau daugelį gąsdina šios procedūros metu pasigirstantis trakštelėjimas, kai sąnarys grįžta į vietą. Tačiau vieno tokio stumtelėjimo kartais visiškai pakanka nuimti sąnarį supančių raumenų skausmus, nes juose dingsta įtampa. Stumtelėjimo technika dažniausiai atliekama stuburo ir stambiųjų sąnarių korekcijai.
Yra atvejų, kai osteopatija netaikytina. Tai – ūmūs uždegiminiai ir použdegiminiai galvos bei stuburo smegenų ir jų apvalkalų susirgimai (mialitas, meningitas). Taip pat – ūmūs stuburo smegenų kraujotakos pažeidimai (spinaliniai insultai, trombozės ir stuburo arterijos okliuzija), kraujagyslių aneurizmos, trombozinė arba tromboembolinė būklė arba jų grėsmė, ūmus karščiavimas ir infekcinės ligos, pilvo organų svetimkūniai, gilios kaukolės traumos, gilios kaulų, krūtinės ląstos, dubens, stuburo, didžiųjų sąnarių traumos, vidinis kraujavimas arba jo grėsmė, ūmios chirurginės pilvo organų ligos, sunkūs dekompensaciniai susirgimai ir būklės (cukrinis diabetas, širdies ir kvėpavimo nepakankamumas ir kt.), sunkios stadijos psichinės ligos, piktybiniai dariniai. Nepatartina kreiptis į osteopatą ir pacientams, kurie neigiamai vertina tokį gydymą.
Parengė Jolanta RAČAITĖ