Į „Suvalkiečio“ klausimus apie tai, kaip įveikti psichologinius sunkumus, atsakė Marijampolės pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT) psichologės Joleta NORKIENĖ ir Jolita ADOMAITYTĖ.
– Tenka kartais susidurti su požiūriu, jog dėl blogo, nevaldomo paauglio elgesio kaltas jis pats, jo charakteris. Kaip pakomentuotumėte?
– Paauglio asmenybė formuojasi veikiama šeimos socialinių-kultūrinių veiksnių, tėvų auklėjimo stiliaus, raidos ypatumų ir kt. Bet turbūt per daug dėmesio skiriama elgesio problemai, o ne jos atsiradimo priežastims.
Labai svarbu suprasti, kad turime nagrinėti veiksnius, lemiančius netinkamą elgesį ir, jei reikia, juos keisti, rinktis skatinamuosius veiksnius ir metodus, darančius įtaką elgesiui. Problemos ir galimi jų sprendimai nebūtinai turi būti susiję vien su vaiku. Daugeliu atvejų, išskyrus raidos ypatumus, elgesys yra išmokstamas, įgyjamas stebint aplinką ir aplinkinius.
Viena iš netinkamo elgesio pasireiškimo priežasčių yra ilgai besitęsiantys mokymosi sunkumai, dėl kurių, laiku nepastebint ar ignoruojant, gali atsirasti ir nevaldomos emocinės reakcijos, ir netinkamas elgesys ne tik mokykloje, bet ir kitoje aplinkoje.
– Kokia Marijampolės apskrities (ir savivaldybės) statistika dėl paauglių (arba jaunimo iki 18 metų) savižudybių praėjusiais metais? Kokia pagalba teikiama tokioms šeimoms?
– PPT neveda statistikos apie paauglių ir jaunimo savižudybes ir praėjusiais metais į tarnybą dėl įvykusios savižudybės nebuvo kreiptasi. Mat dabar mokyklos turi savo krizių valdymo komandas, ir tik jei pristinga savų specialistų, kreipiasi į PPT.
Krizinėse situacijose pagalba organizuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymu. Įvykus savižudybei, yra priimta siūlyti psichologinę pagalbą labiausiai krizės paveiktiems žmonėms. Pagalba organizuojama kiekvieną atvejį įvertinus individualiai. Pasitelkiami turimi įstaigos specialistai, jiems nesant, kreipiamasi į PPT ar Pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) specialistus.
– Savižudybei įvykus, neretai manoma, kad nebuvo išnaudotas ar buvo neefektyvios psichologinės pagalbos priemonės. Ar klaidinga taip manyti?
– Savižudybė yra labai sudėtingas procesas. Ir jos kilmė – psichologinis skausmas, kančia. Žmonės nori gyventi, tik nežino kaip. Neatpažinus savižudybės rizikos ženklų ir laiku nesikreipus reikiamos pagalbos, gali atrodyti, kad psichologinės pagalbos priemonės yra neefektyvios.
– Ar jauni žmonės visada žino, kur kreiptis psichologinės pagalbos? Kaip ši informacija skleidžiama, kad taptų kuo prieinamesnė?
– Informacijos apie teikiamas psichologo paslaugas apstu internetinėje erdvėje, yra privačiai dirbančių specialistų ir įstaigų, teikiančių pagalbą elektroniniuose tinklalapiuose. Apie psichologinės pagalbos prieinamumą švietimo įstaigose mokiniai, tėvai ir kiti bendruomenės nariai informuojami per elektroninį dienyną, informacinius stendus, teminius užsiėmimus ir kt.
Tikėtina, kad jaunas žmogus žino, kur galėtų kreiptis pagalbos, bet dėl stigmų gajumo gali nesiryžti to daryti. Ir dažnai nutinka taip, kad jaunuolis sumoka didelę kainą dėl vyraujančių stereotipų. Visgi tenka pripažinti, kad psichologinės pagalbos prieinamumas dar nėra pakankamas.
– Ar dažnai tenka susidurti su tokiais atvejais, kai jaunuoliai nesuvokia, kad jiems reikia pagalbos, arba net mano, jog jiems niekas negali padėti?
– Pripažinti, kad reikalinga pagalba, ne taip paprasta. Jeigu žmogus pripažįsta, tai – jau pirmas žingsnis į problemos sprendimą. Kiekvienas atvejis yra labai individualus, ir tenka susidurti su įvairiais atvejais. Pagalbos efektyvumas priklauso nuo problemos įsisąmoninimo, šeimos narių įsitraukimo ir abipusio kontakto sukūrimo su terapeutu.
Dažnas paauglys, manantis ar deklaruojantis, kad niekas jam nepadės, rodo aplinkiniams ženklus, kurie reiškia pagalbos šauksmą. Savalaikis dėmesio atkreipimas į kenčiantį paauglį yra pirmas žingsnis sugriaunant šią nuostatą.
– Koks šeimos vaidmuo sprendžiant paauglių elgesio problemas? Ar pakanka vaiką tik nuvesti pas specialistą ir laukti pokyčio?
– Elgesio pokytis galimas tik tuo atveju, jeigu keičiasi tėvų požiūris į paauglį ir kuriami abipuse pagarba pagrįsti santykiai. Svarbu suprasti, kad pagalba reikalinga visai šeimai, o ne vien vaikiui. Jei „suserga“ vaikas, vadinasi, „serga“ ir šeima. Sveiksta šeima – sveiksta vaikas.
Tikrai tai tinka ne visiems. Yra ir tėvų, ir pedagogų, turinčių ir taikančių psichologijos žinias, tačiau tenka pripažinti, kad ir turint žinių kartais stokojama noro ar gebėjimo jas taikyti.
Šiuo metu vykstančioje švietimo reformoje yra numatyta, kad, įgyvendinant bendrąsias programas, didžiausias dėmesys bus skiriamas socialinei-emocinei kompetencijai ugdyti. Brandžiai visuomenei psichologinis švietimas turėtų būti savaime suprantamas kaip neatsiejama asmenybės augimo dalis.
