„Rankšluosčio likimas“ – taip vadinasi paroda, skirta Tautodailės metams ir jau senokai veikianti Kultūros centro antrame aukšte. Parodų organizatorė Onutė Surdokienė sako, kad ir pavadinimas, ir pati parodos idėja gimė be jokių išankstinių nuostatų. Sužinojus apie kai kuriose šeimose saugomą mamų ar močiučių palikimą – rankšluosčius, jų pačių austus, išgirdus pasakojimus nedavė ramybės mintis, kad daiktai, kuriuos turime, prie kurių liečiamės irgi turi savo likimus. „Dar pagalvojau, kad ir pati turiu keletą dovanotų lino rankšluosčių, juos naudoju praktiškai: kelionės lauknešėliui pridengti ir vėliau vietoje staltiesės, kitą – šventinio pyrago mielinei tešlai pridengti kol kyla…“ Į parodą rankšluosčiai atkeliavo iš šešių simbolinių skrynių, apie kiekvieną audėją ir jų darbų saugotojus lankytojas randa išsamią informaciją.
…Vis labiau atsiveriant kultūros įstaigoms surengtas ir parodos pristatymas, sukviesti dabartiniai gražiųjų lino rankšluosčių šeimininkai. Ilgą gražų gyvenimo kelią nuėjo Ona Jasiukevičienė, kurios sūnus Algis jau seniai dalyvauja liaudies menininkų klubo „Mūza“ veikloje. Jis su žmona Virginija ir saugo mamos palikimą. Audėja dirbo tuometės Kauno meno dirbinių įmonės mūsų miesto ceche, ten priaudė gausybę dailių audinių, o pačius gražiausius audė ne tiek sau, kiek ateičiai – kaip palikimą. A. Jasiukevičius sakė mamą ir prisimenantis vis staklėse, o šeivų trynimas (siūlų vyniojimas) buvęs visos šeimos reikalas… Audė ši audėja ir juostas, visa giminė jos rankų sušildytais darbais buvo apdovanota. „Paveldėjome šį turtą be testamento“, – sakė Virginija.
Prie Šunskų visą gyvenimą gyvenusi Aldona Jasinskaitė savo austus rankšluosčius perdavė marčiai, ši – savo dukrai. Aušrinė Dubauskienė sakė nustebusi, kad močiutė, pasirodo, labai gražiai audė ir saugo jos palikimą, kartais juos „išleisdama“ į sceną… Anksčiau šeimoje šie rankšluosčiai buvo naudojami kaip takeliai.
Įspūdinga garbaus amžiaus audėjos Albinos Kirtiklienės kolekcija, kurią pateikė dukra Asta Vaznienė su sese. Pati audėja irgi būtų dalyvavusi renginyje, jei ne dabartiniai karantino reikalavimai. Šeimoje augo keturios seserys – ir pas visas yra mamos rankšluosčių, bet ir prie audimo proceso, sakė, visos yra prisidėjusios. Ponia Albina audusi viską – paprastas drobes, lovatieses, rankšluosčius. O išgirdusi, kad Daukšiuose yra audėja, išsiskirianti ypatingais (rinktiniais) raštais, važinėjo pas ją, mokėsi. Ir šiandien parodoje jos ypatingais raštais išrašyti rankšluosčiai, o kiti dar ypatingesni – Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ išausta, dukroms padovanota…
Liudvinavietė Irena Balaikienė saugo savo mamos austus rankšluosčius, nors ir pati, sako, yra prie šio amato prisilietusi. O kartą sugalvojo mamos rankšluosčius pagražinti. Dailiais nėriniais galuose papuošti ar pasiuvinėti jie 2019 metais regioninėje „Aukso vainiko“ parodoje buvo įvertinti diplomu…
Dar viena kolekcija – tautinių šokių kolektyvo „Jotvingis“ nuosavybė. Dovanotus lino rankšluosčius šokėjai naudoja tiesiogiai (atsimenate „Abrūsėlį“ ar kurį kitą šokį?), tad kartu su kolektyvu šie rankšluosčiai yra ir nemažai svečių šalių apkeliavę…