Tai ne dar vienos knygos ar filmo pavadinimas (panašių pastaruoju metu šmėžuoja bent keletas). Tai citata iš laiško, rašyto gerokai daugiau nei prieš šimtą metų ir šiuos žodžius parašė ne kas kitas, o lietuvių klasikė Žemaitė. Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, jeigu jau oficialiai.
Keistas, gyvenimą iš įprastų vėžių išmušęs, nežinoma kryptimi netrumpam laikui jį pasukęs paslaptingas virusas daug ką supainiojo. Jei ne tai – gal būtume prisiminę, kad paskutinė gegužės diena šiemet kultūrai neabejingiems žmonėms reikšminga: rašytojos Žemaitės 175-osios gimimo metinės. Aktyvus mūsų laikraščio skaitytojas apgailestavo, kad kultūringu miestu besivadinančios Marijampolės „veikėjai“ ir kultūrininkai šito neprisiminė, niekur nė nepaminėjo – ant klasikės kapo senosiose kapinėse vos viena kita žvakelė…
Nežinia, kaip būtų kitu atveju – juk ne tik išskirtinių sukakčių progomis mūsų krašto žemėje amžinojo poilsio atgulusi rašytoja ir visuomenės veikėja būdavo gražiai prisimenama ir subtiliu žodžiu, ir kanklių akordais… Dabar veikiausiai kažkam kyla klausimas: ar dar daug kas tebeskaito Žemaitę, ar galime jos kūryboje rasti kažką aktualaus mums, šviesmečius nutolusiems nuo jos laikmečio? Ne vien jauniausia karta apie šią rašytoją tiek ir težino: „pradėjo rašyti sena (jau link penkiasdešimtmečio), kūriniai apie gūdų kaimą, dar kažką veikė Amerikoje…“ Kartais iš tiesų turėtume stebėtis patys savimi – išgirdę apie kokį tolimoje šalyje atrastą šimtmečių ar dar senesnį radinį, iššifruotą rankraščio skiautę domimės, gilinamės, stebimės, o apie savo kultūrą, istoriją ar asmenybes besidominčiam svečiui nelabai ką tegalime pasakyti. Dažniausiai – keletu trafaretinių informacinių leidinių frazių. Ir tai – ne vien apie Žemaitę ar kurią kitą konkrečią asmenybę.
…Mokykloje mes, vyresnieji, prie jos kūrybos buvome prisilietę visi – reikėjo, o jei mokytojas buvo ypatingas (tokia laimė buvo tekusi ir man), pažerdavo žymiai daugiau žinių negu „reikia ir galima“. Humanitarinius mokslus pasirinkusieji irgi negalėjo klasikės apeiti. Vis dėlto manyčiau, kad tikrasis jos kūrybos, o ypač – asmenybės gylis labiausiai „kabina“ vėliau. Kai jau suvoki istorinę aplinką, XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos paveikslą, kuriame ji vis labiau ryškėjo tarsi fotografijoje išnirdama iš negatyvo… Tad neatsitiktinai vis pasirodo ir pasirodo naujos studijos, knygos, atskleidžiančios spalvingą asmenybę, kuri tuo metu, kai jos amžiaus kaimo moterys ravėjo daržus, sukosi ūkyje ir nebuvo išvykusios toliau savo parapijos, ši įsitraukė į moterų teisių judėjimą, 1907 metais dalyvavo pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime Kaune, 1908 metais – Rusijos moterų suvažiavime Peterburge. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, rašė ne tik apsakymus, bet ir publicistiką, net ėjo atsakingas pareigas „Lietuvos žiniose“, čia dirbdama buvo įkalinta Lukiškių kalėjime…
Amerikoje rašytoja atsidūrė ne šiaip sau – 1916 metais su advokatu Andriumi Bulota ir jo žmona Aleksandra išvyko rinkti aukų lietuviams, nukentėjusiems nuo karo. Išbuvo ten iki 1921-ųjų, keliaudama ir aktyviai dalyvaudama moterų judėjime, pasakojo apie gyvenimą Lietuvoje ir agitavo už jos Nepriklausomybę. Grįžusi apsigyveno Marijampolėje pas Bulotas – deja, tais pat metais mirė (2021-aisiais bus dar viena sukaktis). Jei nebūtų persišaldžiusi, dar būtų galėjusi nemažai nuveikti, nes energijos tebeturėjo…
…Pirmoji apie ją perskaityta knyga buvo Vilniaus universiteto dėstytojo Alfonso Sprindžio. Kitas dėstytojas – Donatas Sauka – savo knygą pavadino „Žemaitės stebuklas“, rašytoja, muziejininkė Aldona Ruseckaitė prieš penketą metų išleido biografinį romaną „Žemaitės paslaptis“. 2019 metais Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Viktorija Daujotytė knygoje „Žemaitė: gyvenimo gramatika“ analizuoja giliuosius klasikės kūrybos bei asmenybės klodus. Ji rašo: „Žemaitė – lietuvių moterų sąmoningumo liudytoja. Žemaitė – daugiabriaunis lietuvių kultūros reiškinys, unikali asmenybė. Žemaitė atsiliepia į kiekvieną sąžiningą klausimą. Bet tinkamai pasiremti Žemaite galima tik žvelgiant į ją kaip į didžią menininkę, gyvenimo gramatikos kūrėją.
Knygą „Žemaitė – gyvenimo gramatika“ rašiau iš džiaugsmo prie jos sugrįžti, iš naujo skaityti, aiškintis, stebintis tuo, kad Žemaitė buvo ir tebėra…“
Naujausias kūrinys – Sigito Parulskio pjesė „Julija“, kuri buvo pastatyta Nacionaliniame dramos teatre šių metų vasariui baigiantis, dar ikikarantininiu, kaip dabar įvardijame, laiku. Tai nėra nei biografijos atpasakojimas, nei jos kūrinių interpretacijos: aktoriai vaidina apie Žemaitę (Juliją) kuriamą spektaklį… Pjesės autorius, paklaustas, ką jam reiškia ši rašytoja ir kodėl ėmėsi pjesės, viename interviu sakė, kad „su lietuvių literatūros klasikais mūsų santykis dažniausiai komplikuotas. Kažkodėl mokykla išmoko jų nekęsti. Paskui retai sugrįžtame. Be jos (Žemaitės), ir taip jau skystoje XIX amžiaus pabaigos literatūroje žiojėtų skylė.“ Kaip įdomiausias bruožas įvardijamas atkaklumas, kurio šiai moteriai reikėjo visais gyvenimo atvejais ir kurio ji tikrai nestokojo.
…Beje, jau metų metus buvo kalbama apie „Bulotų namelį Vaičaičio gatvėje“, kur gyveno Aleksandros ir Andriaus Bulotų – žymių visuomenės veikėjų – šeima, ne tik keletą metų globojusi Žemaitę, bet ir čia bendravusi su kitais to meto pažangiais Lietuvos žmonėmis. Buvo nutarta perduoti jį muziejui – pirmiausia mąstyta apie fondų saugyklą, tačiau dabar, kai ilgai užsitęsę darbai lyg ir baigti, jo paskirtis bus kita. Ką ir kaip sugalvos muziejininkai, kuo patrauks ir nustebins miestelėnus – o ir ne vien juos, gal neužilgo ir sužinosime. Tikėtina, kad su šia šeima susijusios klasikės Žemaitės vardas kur nors irgi bus paminėtas…
P. S. Vis dėlto, pasirodo, ne visi užmiršo klasikės jubiliejų: Marijampolės Kristijono Donelaičio draugijos nariai kaip ne kartą anksčiau kukliai pagerbė rašytoją, neužmiršo jos ir Vytautų klubas. O kažkas ir individualiai uždegė žvakelę…