Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

„Kentėk, tikėk, mylėk ir viltį turėk“ (Istorijos kontekste)

Žemaitės kapas Marijampolės senosiose kapinėse.			 Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka   Tai ne dar vienos knygos ar filmo pavadinimas (panašių pastaruoju metu šmėžuoja bent keletas). Tai citata iš laiško, rašyto gerokai daugiau nei prieš šimtą metų ir šiuos žodžius parašė ne kas kitas, o lietuvių klasikė Žemaitė. Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, jeigu jau oficialiai.
Keistas, gyvenimą iš įprastų vėžių išmušęs, nežinoma kryptimi netrumpam laikui jį pasukęs paslaptingas virusas daug ką supainiojo. Jei ne tai – gal būtume prisiminę, kad paskutinė gegužės diena šiemet kultūrai neabejingiems žmonėms reikšminga: rašytojos Žemaitės 175-osios gimimo metinės. Aktyvus mūsų laikraščio skaitytojas apgailestavo, kad kultūringu miestu besivadinančios Marijampolės „veikėjai“ ir kultūrininkai šito neprisiminė, niekur nė nepaminėjo – ant klasikės kapo senosiose kapinėse vos viena kita žvakelė…
Nežinia, kaip būtų kitu atveju – juk ne tik išskirtinių sukakčių progomis mūsų krašto žemėje amžinojo poilsio atgulusi rašytoja ir visuomenės veikėja būdavo gražiai prisimenama ir subtiliu žodžiu, ir kanklių akordais… Dabar veikiausiai kažkam kyla klausimas: ar dar daug kas tebeskaito Žemaitę, ar galime jos kūryboje rasti kažką aktualaus mums, šviesmečius nutolusiems nuo jos laikmečio? Ne vien jauniausia karta apie šią rašytoją tiek ir težino: „pradėjo rašyti sena (jau link penkiasdešimtmečio), kūriniai apie gūdų kaimą, dar kažką veikė Amerikoje…“ Kartais iš tiesų turėtume stebėtis patys savimi – išgirdę apie kokį tolimoje šalyje atrastą šimtmečių ar dar senesnį radinį, iššifruotą rankraščio skiautę domimės, gilinamės, stebimės, o apie savo kultūrą, istoriją ar asmenybes besidominčiam svečiui nelabai ką tegalime pasakyti. Dažniausiai – keletu trafaretinių informacinių leidinių frazių. Ir tai – ne vien apie Žemaitę ar kurią kitą konkrečią asmenybę.
…Mokykloje mes, vyresnieji, prie jos kūrybos buvome prisilietę visi – reikėjo, o jei mokytojas buvo ypatingas (tokia laimė buvo tekusi ir man), pažerdavo žymiai daugiau žinių negu „reikia ir galima“. Humanitarinius mokslus pasirinkusieji irgi negalėjo klasikės apeiti. Vis dėlto manyčiau, kad tikrasis jos kūrybos, o ypač – asmenybės gylis labiausiai „kabina“ vėliau. Kai jau suvoki istorinę aplinką, XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos paveikslą, kuriame ji vis labiau ryškėjo tarsi fotografijoje išnirdama iš negatyvo… Tad neatsitiktinai vis pasirodo ir pasirodo naujos studijos, knygos, atskleidžiančios spalvingą asmenybę, kuri tuo metu, kai jos amžiaus kaimo moterys ravėjo daržus, sukosi ūkyje ir nebuvo išvykusios toliau savo parapijos, ši įsitraukė į moterų teisių judėjimą, 1907 metais dalyvavo pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime Kaune, 1908 metais – Rusijos moterų suvažiavime Peterburge. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, rašė ne tik apsakymus, bet ir publicistiką, net ėjo atsakingas pareigas „Lietuvos žiniose“, čia dirbdama buvo įkalinta Lukiškių kalėjime…
Amerikoje rašytoja atsidūrė ne šiaip sau – 1916 metais su advokatu Andriumi Bulota ir jo žmona Aleksandra išvyko rinkti aukų lietuviams, nukentėjusiems nuo karo. Išbuvo ten iki 1921-ųjų, keliaudama ir aktyviai dalyvaudama moterų judėjime, pasakojo apie gyvenimą Lietuvoje ir agitavo už jos Nepriklausomybę. Grįžusi apsigyveno Marijampolėje pas Bulotas – deja, tais pat metais mirė (2021-aisiais bus dar viena sukaktis). Jei nebūtų persišaldžiusi, dar būtų galėjusi nemažai nuveikti, nes energijos tebeturėjo…
…Pirmoji apie ją perskaityta knyga buvo Vilniaus universiteto dėstytojo Alfonso Sprindžio. Kitas dėstytojas – Donatas Sauka – savo knygą pavadino „Žemaitės stebuklas“, rašytoja, muziejininkė Aldona Ruseckaitė prieš penketą metų išleido biografinį romaną „Žemaitės paslaptis“. 2019 metais Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Viktorija Daujotytė knygoje „Žemaitė: gyvenimo gramatika“ analizuoja giliuosius klasikės kūrybos bei asmenybės klodus. Ji rašo: „Žemaitė – lietuvių moterų sąmoningumo liudytoja. Žemaitė – daugiabriaunis lietuvių kultūros reiškinys, unikali asmenybė. Žemaitė atsiliepia į kiekvieną sąžiningą klausimą. Bet tinkamai pasiremti Žemaite galima tik žvelgiant į ją kaip į didžią menininkę, gyvenimo gramatikos kūrėją.
Knygą „Žemaitė – gyvenimo gramatika“ rašiau iš džiaugsmo prie jos sugrįžti, iš naujo skaityti, aiškintis, stebintis tuo, kad Žemaitė buvo ir tebėra…“
Naujausias kūrinys – Sigito Parulskio pjesė „Julija“, kuri buvo pastatyta Nacionaliniame dramos teatre šių metų vasariui baigiantis, dar ikikarantininiu, kaip dabar įvardijame, laiku. Tai nėra nei biografijos atpasakojimas, nei jos kūrinių interpretacijos: aktoriai vaidina apie Žemaitę (Juliją) kuriamą spektaklį… Pjesės autorius, paklaustas, ką jam reiškia ši rašytoja ir kodėl ėmėsi pjesės, viename interviu sakė, kad „su lietuvių literatūros klasikais mūsų santykis dažniausiai komplikuotas. Kažkodėl mokykla išmoko jų nekęsti. Paskui retai sugrįžtame. Be jos (Žemaitės), ir taip jau skystoje XIX amžiaus pabaigos literatūroje žiojėtų skylė.“ Kaip įdomiausias bruožas įvardijamas atkaklumas, kurio šiai moteriai reikėjo visais gyvenimo atvejais ir kurio ji tikrai nestokojo.
…Beje, jau metų metus buvo kalbama apie „Bulotų namelį Vaičaičio gatvėje“, kur gyveno Aleksandros ir Andriaus Bulotų – žymių visuomenės veikėjų – šeima, ne tik keletą metų globojusi Žemaitę, bet ir čia bendravusi su kitais to meto pažangiais Lietuvos žmonėmis. Buvo nutarta perduoti jį muziejui – pirmiausia mąstyta apie fondų saugyklą, tačiau dabar, kai ilgai užsitęsę darbai lyg ir baigti, jo paskirtis bus kita. Ką ir kaip sugalvos muziejininkai, kuo patrauks ir nustebins miestelėnus – o ir ne vien juos, gal neužilgo ir sužinosime. Tikėtina, kad su šia šeima susijusios klasikės Žemaitės vardas kur nors irgi bus paminėtas…
P. S. Vis dėlto, pasirodo, ne visi užmiršo klasikės jubiliejų: Marijampolės Kristijono Donelaičio draugijos nariai kaip ne kartą anksčiau kukliai pagerbė rašytoją, neužmiršo jos ir Vytautų klubas. O kažkas ir individualiai uždegė žvakelę…

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...