(per Vilkaviškio kraštą, Lietuvą ir ne tik…)

Antano Žilinsko pavardė plačiai žinoma ne tik mūsų regione. Istorikas, muziejininkas, įdomių publikacijų – istorinių, su tikrais faktais ir daugybe daugeliui nežinomų intriguojančių detalių – autorius, išleidęs ir keletą knygų. Vilkaviškietis, buvęs pedagogas, netrumpai – Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius, dabar jame ir Paežerių dvare apsilankiusiems pasakoja įdomiausias istorijas… Ir štai – naujausia solidi knyga: Antanas Žilinskas-Hull „100 Vilkaviškio krašto istorijų“ (leidykla VšĮ „Mūsų savaitė“, redaktorė Laima Grigaitytė, dizaineris Saulius Svilius). Daug kam, be abejo, įdomu – kodėl dviguba, iki šiol neminėta, autoriaus pavardė? Palikime kol kas intrigą.

„Suvalkija sukūrė Lietuvos istoriją“
Šiuo ambicingu pareiškimu autorius apibūdina naujosios knygos atsiradimo esmę. Ir pasiūlo paskaičiuoti, kiek žmonių, kūrusių Lietuvos valstybę, kovojusių už Nepriklausomybę, dirbusių šalies labui įvairiose srityse, yra kilę iš Suvalkijos ir konkrečiai – iš Vilkaviškio krašto. „Kai giliau pasidomi, paaiškėja, kad lenkiame net Anykščius, tradiciškai laikomus daugiausia literatūrai, kultūrai davusių žmonių kraštu. Gaila, kad dažnai nežinome, kur vieno ar kito žmogaus šaknys, iš kur jo talentai, kas formavo charakterį ir gyvenimo nuostatas. Štai Rygiškių Jono gimnazija didžiuojasi savo auklėtiniais, iš tikrųjų turėjusiais didžiulės įtakos mūsų istorijai. O pasižiūrėkime, iš kur tie gimnazistai buvo susirinkę, kur jų tėviškės? Daugelio – Vilkaviškio krašte. Kaip sakau: ir komunizmą į Lietuvą atnešė trys suvalkiečiai, nes taip jau yra…“
Knygos pasirodymas tarsi žymi ir didžiojo karantino pabaigą – kaip tik dabar autorius jau gali ir betarpiškai susitikęs pasidžiaugti netrumpai trukusio darbo vaisiais. Visokiausių istorijų rinkimo, užrašinėjimo pradžia – 2002-ieji, nemažai jų besidomintieji galėjo rasti įvairiuose leidiniuose, o rimtai, kaip pats sako, šio darbo ėmėsi prieš porą metų. Antanas Žilinskas mėgsta tikrinti ir pertikrinti, todėl ir savo istorijas kūrė keliaudamas savo herojų pėdsakais. Keliavo ne tik po Lietuvą (ir dažną kartą atrasdavo ne tik tai, ką žinojo galbūt rasiąs, bet ir netikėtų faktų ar detalių), bet lankėsi ir Izraelyje, Šveicarijoje, kitose šalyse. „Keliavau signatarų takais, ten, kur kovėsi savanoriai, daug atradau. Bet ir daug kuo nusivyliau. Mane jaudina kad, deja, kultūros, istorijos paveldu Suvalkijoje savivaldybių valdžia visai nesidomi. Sig-natarų tėviškių vietos apleistos, kai kur – tiesiog baisios. Per dvejus metus tik Kalvarijos savivaldybėje esanti Petro Klimo tėviškė aptvarkyta – visuomenininkų dėka. Kai kur rūpinasi arba giminės, jei jų yra, ar privatūs asmenys. Taip ir noriu paklausti: „Mielieji vadovai, kaip jūs mylite Lietuvą, jei nesugebate patvarkyti kelelio, kad nereikėtų bristi per purvyną iki pusės aulų, brautis per piktžolynus? Esu tose vietose buvęs ne po kartą, deja…“

Ne vien Vilkaviškio istorijos…
Knygos pradžioje rašoma, kad leidinys skirtas Vilkaviškio 400 metų jubiliejui – prieš tiek metų pirmą kartą šis vardas paminėtas istoriniuose šaltiniuose. Tačiau tai nėra akademinis, nuosekliai istoriją analizuojantis darbas. Antanas Žilinskas teigia, kad kaip tik atvirkščiai – jis pats siekė, kad istorija būtų pasakojama paprastai, žaismingai, kad skaitytojas šalia tikrų faktų rastų ir smagių nutikimų. „Tai gali būti ir vakaro skaitiniai – trumpos tikros istorijos su lyriniais nukrypimais, mano asmeniniai įspūdžiai“. Todėl būsimieji skaitytojai aptiks ir istorine, geografine, ir literatūrine, lyrine prasme plačią panoramą su šimtais veikėjų ir jų ypatingų gyvenimų, ne vienas jų skleidėsi, savo žymę paliko ir Marijampolės ar kitame šio regiono krašte, ir visoje Lietuvoje…
Istorijos į knygą sugulė šešiuose skyriuose: „Dvarai, signatarai, savanoriai, asmenybės“, „Asmenybės, išgarsinusios Vilkaviškį“, „Iš arčiau“, „Napoleonas ir Vilkaviškis“, „Iš Vilkaviškio žydų paveldo“, „Kelionės su istorija“ (pastarasis didžiausias, būtent jame autorius pasakoja įspūdžius ir istorijas iš įvairių kelionių po Lietuvą ir užsienį). Ne vienos iškilios asmenybės vardai šmėsčioja ir keliuose skyriuose – juk istorijos, kaip ir gyvenimai, kartais susipina, susiraizgo į įmantrų raizginį, tad ir istorikas (ar rašytojas), benarpliodamas vieną giją nejučia patraukia ir kitą. O tada jau turi narplioti jas abi, nes atrandama tai, ko nė nesitikėta… Tokių atvejų buvo ne vienas – kai kurie išaiškėjo pačiam ponui Antanui berenkant trupinį prie trupinio, bet būta ir nemažai netikėtų atradimų. Jų patirs ir skaitytojas.
…Visi daugiau ar mažiau žinome apie Vincą Kudirką. Bet štai – „Prancūziška dr. Vinco Kudirkos kilmė“. Tikrai ne kiekvienas žino, kad jo protėviai galimai yra atkeliavę iš Provanso, kaip ir tai, kad viena inteligentišką, muzikalų jaunąjį daktarą mylėjusių moterų buvo Amelija (žinome Valeriją, ar ne?), kuri mirė 1950 metais ir A. Žilinskui dar teko bendrauti su ją pažinojusiais žmonėmis… O apie istorijos aktualijas ir pačias asmenybes dar rasime ir „istoriko iš Paežerių dvaro“ užrašytus menamus Vinco pasikalbėjimus su Jonu: apie klėtelę, A. Smetoną ir Vasario 16-ąją, apie Vinco „atsivertimą į lietuvius“, apie…
Nemažai vietos skirta Salomėjai Nėriai, akcentuojant jos dramatiško gyvenimo momentus. Kitas dramatiško likimo poetas – Kostas Kubilinskas, jam autorius, remdamasis amžininkų pasakojimais, KGB archyvų medžiaga ir pateikdamas niekur nespausdintos poezijos iš šių archyvų, ryžosi parašyti dokumentinę apybraižą… „Istorijos teismas negailestingas. Jis poetams jau parašė savo nuosprendį. Tegul K. Kubilinsko gyvenimo tragiškus įvykius vertina Aukščiausiasis. O mes pažvelkime į poetą jo amžininkų akimis“, – rašo A. Žilinskas.
Daug ką dar būtų galima paminėti, tačiau geriausia – atsiversti ir skaityti knygą. Autorius žadėjo, kad palengvėjus bendravimo sąlygoms (o jos, bent jau kol kas, atrodo tikrai gerėja) rengs susitikimus, knygą bus galima rasti ir prekybos vietose…
…O intriga su dviguba pavarde? Galima pasakyti paties A. Žilinsko žodžiais: „Gyvenimas – kaip nuotykių romanas“. Jis teigia turėjęs du tėvus (abu mini su pagarba), o giminės istorija veda į XVIII amžiaus Peterburgą… Tikroji jo tėvo pavardė ir yra Hull, o kilmė – angliška. Ir giminės istorija panaši į legendą – bet neretai pasirodo, kad gyvenimo vingiai sudėtingesni ir už rašytojų sugalvotus…