Paskutinį kiekvieno mėnesio penktadienį 13 val. Bažnyčios g. 19, Marijampolėje, esančiame klube „Diabetikas ABC“ laukiami diabetikai ir jų artimieji. Klubo pirmininkė Genovaitė Naidzinavičienė, pati cukriniu diabetu serganti 40 metų, su tokios pat lemties ištiktaisiais dalijasi savo patirtimi, moko, kaip spręsti iškilusias problemas.
Cukriniu diabetu (CD) sergančius marijampoliečius vienijančiam klubui šiemet sausio 6 d. sukako 30 metų. Pakeitusi pirmą klubo pirmininką Česlovą Paleckį nuo 1997-ųjų jam vadovauja G. Naidzinavičienė. Narių skaičius kasmet kinta, šiemet jame 100 žmonių. Pagrindiniai tikslai – burti sergančiuosius, jų artimuosius, medikus ir kitus asmenis, supažindinti visuomenę su diabetu ir galimybėmis jį atitolinti, o sergantiems padėti valdyti ligą. Kontroliuojamas gliukozės kiekis kraujyje padeda išvengti komplikacijų: akių tinklainės pažeidimų, inkstų funkcijos nepakankamumo, stambiųjų (makroangiopatijos) ir smulkiųjų (mikroangiopatijos) kraujagyslių pažeidimų. Dėl stambiųjų kraujagyslių pažeidimų gali vystytis kojų kraujotakos sutrikimai, miokardo infarktas ar galvos kraujagyslių insultas. Dėl smulkiųjų kraujagyslių nukenčia nervinės skaidulos ir gali vystytis neuropatija, dažniausiai pasireiškianti galūnių tirpimu, skausmingumu.
– Diabetas nesirenka seno ar jauno, vyro ar moters, turtingo ar vargšo. Išgirdę diagnozę visi sutrinka, tik vieni ieško pagalbos, ateina, konsultuojasi, kiti slepia ligą net nuo artimųjų, bet stokodami žinių nesugeba jos kontroliuoti. Sergančiojo maiste turi būti tinkamas angliavandenių, baltymų ir riebalų santykis. Didžiąją mūsų maisto dalį sudaro angliavandeniai – paprastieji ir sudėtiniai, kurie labiausiai paveikia gliukozės koncentraciją. Mums naudingesni yra sudėtiniai angliavandeniai – duona, kruopos, grūdai, ryžiai, makaronai, krakmolo turintys produktai, kuriuos organizmas skaldo ir pasisavina lėčiau, todėl gliukozės kiekis kraujyje po jų vartojimo didėja ne taip staigiai. Viso to mes mokomės, – sako Marijampolės klubo pirmininkė, Lietuvos diabetikų asociacijos viceprezidentė.
Nors karantinas pristabdė klubo veiklą, G. Naidzinavičienė sako visą laiką nepaleidusi iš rankų telefono, skambindavusi žmonėms ir klaususi, ar nereikia pagalbos.
– Žinojimas, kad esi neužmirštas, kad bet kada būsi išklausytas ir sulauksi pagalbos – diabetu sergantiems labai svarbu, – sako ponia Genovaitė. – Iš 2020 m. socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems projekto lėšų klube įdarbinti keturi žmonės, kurie veda mokymus, seminarus, praktinius užsiėmimus, teikia pagalbą didelę negalią turintiems neįgaliesiems namuose. Projekto dalyviai nuo pirmadienio iki ketvirtadienio laukiami klube. Kartu su kitais LDA klubais Marijampolėje organizuojame mokymus „Gera cukrinio diabeto kontrolė – komplikacijų prevencija“: dalijamės žiniomis apie svarbiausius prevencijos aspektus, galimas komplikacijas, pateikiame praktinių patarimų, kaip jų išvengti.
Pasak pirmininkės, į klubą žmonės dažnai užsuka tiesiai iš vaistinės – įsigiję naują cukraus matavimo aparatą ar naują, iki tol nenaudotą lancetą (priemonę pirštui pradurti). Kabinete – visa šių priemonių kolekcija, atskleidžianti gydymo istoriją, medicinos pažangą – nuo pirmųjų stiklinių švirkštų iki naujausių insulino švirkštiklių.
– Anksčiau diabetu sergantieji gaudavo po 25 rublius, kurie buvo skirti savikontrolės priemonėms įsigyti. Panaikinus pinigines išmokas, atsirado kompensacija juostelėms. Vaikams, sergantiems I tipo diabetu, per metus jų skiriama 1800, suaugusiems – 600, II tipo vartojantiems insuliną – 300, vartojantiems tabletes – 150. Juostelės brangios, ne visi įstengia jų papildomai nusipirkti, tad žmonės taupo. O nematuodami prisidaro nemažai problemų – nežino, kiek insulino leistis, ką gali, ko negali valgyti. Blogiausia savijauta, kai ne tik cukraus kiekis kraujyje aukštas ar per žemas, bet ir kai atsiranda acetonas – tada apnuodijamas visas organizmas… – pasakoja G. Naidzinavičienė.
Sergantiems CD ypač svarbu fizinis aktyvumas. Klubo nariai dalyvauja asociacijos rengiamose sporto varžybose, vyksta į ekskursijas, stovyklas. Jaunimas kasmet dalyvauja dviračių žygyje Druskininkuose.
– Anksčiau su klubo vaikais (jų buvo 10) būdavo nuvažiuojame į Vilnių, pasimatuojame cukriukus (tuo metu vaikai dar neturėjo sensorių, insulino pompų) ir, jei žemas, iškart ledų valgome. Užlipame į Gedimino kalną, nusileidžiame žemyn – ir vėl ledų, – pasakoja pirmininkė ir primena, kad pirma pagalba diabetikui pajutus krentant cukrui – greitai veikiantys angliavandeniai, pvz., sultys, čiulpiniai saldainiai arba gliukozės tabletės, po to ilgai veikiantys – duona, kruopų košė. Diabetikas, ypač kuris naudoja insuliną, visada su savimi turi turėti greitai pasisavinamų angliavandenių.
Sergantieji taip pat visada turi nešiotis diabetiko pasą, ypač tai svarbu keliaujantiems lėktuvais, kad galėtų pasiimti insulino švirkštus. Klubo nariai turi apyrankes su tarptautiniu ženklu.
– Lietuvos diabetikų asociacija (prezidentė Vida Augustinienė) – labai stipri, dėl ligonių teisių kovojanti organizacija. Visi suprantame, kad ši liga – tai tarsi lėtinis vėžys, tad ligoniams ir jų artimiesiems labai svarbi ne tik socialinė, bet ir psichologinė pagalba. Įstatymuose dar yra spragų, nėra tęstinumo. Labai norėtųsi, kad sergantieji II tipo diabetu gautų daugiau kompensuojamų savikontrolės priemonių, kad suaugusiems būtų kompensuojamos insulino pompos, jų dalys, kad Lietuvoje galėtume įsigyti sensorių, – sako asociacijos viceprezidentė.
Viena iš pagrindinių asociacijos ir klubo veiklų – informacija ir jos sklaida visuomenėje.
– 28-erius metus rengėme „Diabeto dienas“ visuomenei. Vykdavo seminarai, visiems norintiems nemokamai tikrindavome cukraus kiekį kraujyje, dalindavome šviečiamąją literatūrą apie CD. Būdavo per tris dienas Marijampolės savivaldybės vestibiulyje patikrindavome po 500 žmonių, pernai patikrinome 300. Galėtume patikrinti ir cholesterolio kiekį kraujyje – turime tam skirtus tris aparatus, tik, deja, neturime už ką nupirkti juostelių, – apgailestauja klubo pirmininkė, už paramą dėkodama Marijampolės savivaldybės vadovams ir visiems rėmėjams – buvusiems, dabartiniams ir būsimiems.
Pasak jos, didžiausias klubo darbo įvertinimas – išmokę su liga gyventi žmonės.
– Smagu, kai jau suaugę klubo nariai vaikai parvažiuoja į Marijampolę ir ateina pasirodyti, papasakoti, kaip jiems sekasi gyventi, dėkoja, kad būdami visi kartu išmokome susidraugauti su diabetu, – džiaugiasi klubo pirmininkė.
