Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Į klubą – išmokti valdyti ligą

Paskutinį kiekvieno mėnesio penktadienį 13 val. Bažnyčios g. 19, Marijampolėje, esančiame klube „Diabetikas ABC“ laukiami diabetikai ir jų artimieji. Klubo pirmininkė Genovaitė Naidzinavičienė, pati cukriniu diabetu serganti 40 metų, su tokios pat lemties ištiktaisiais dalijasi savo patirtimi, moko, kaip spręsti iškilusias problemas.

„Žinojimas, kad esi neužmirštas, kad bet kada būsi išklausytas ir sulauksi pagalbos – diabetu sergantiems labai svarbus“, – sako klubo „Diabetikas ABC“ pirmininkė Genovaitė Naidzinavičienė.Cukriniu diabetu (CD) sergančius marijampoliečius vienijančiam klubui šiemet sausio 6 d. sukako 30 metų. Pakeitusi pirmą klubo pirmininką Česlovą Paleckį nuo 1997-ųjų jam vadovauja G. Naidzinavičienė. Narių skaičius kasmet kinta, šiemet jame 100 žmonių. Pagrindiniai tikslai – burti sergančiuosius, jų artimuosius, medikus ir kitus asmenis, supažindinti visuomenę su diabetu ir galimybėmis jį atitolinti, o sergantiems padėti valdyti ligą. Kontroliuojamas gliukozės kiekis kraujyje padeda išvengti komplikacijų: akių tinklainės pažeidimų, inkstų funkcijos nepakankamumo, stambiųjų (makroangiopatijos) ir smulkiųjų (mikroangiopatijos) kraujagyslių pažeidimų. Dėl stambiųjų kraujagyslių pažeidimų gali vystytis kojų kraujotakos sutrikimai, miokardo infarktas ar galvos kraujagyslių insultas. Dėl smulkiųjų kraujagyslių nukenčia nervinės skaidulos ir gali vystytis neuropatija, dažniausiai pasireiškianti galūnių tirpimu, skausmingumu.
– Diabetas nesirenka seno ar jauno, vyro ar moters, turtingo ar vargšo. Išgirdę diagnozę visi sutrinka, tik vieni ieško pagalbos, ateina, konsultuojasi, kiti slepia ligą net nuo artimųjų, bet stokodami žinių nesugeba jos kontroliuoti. Sergančiojo maiste turi būti tinkamas angliavandenių, baltymų ir riebalų santykis. Didžiąją mūsų maisto dalį sudaro angliavandeniai – paprastieji ir sudėtiniai, kurie labiausiai paveikia gliukozės koncentraciją. Mums naudingesni yra sudėtiniai angliavandeniai – duona, kruopos, grūdai, ryžiai, makaronai, krakmolo turintys produktai, kuriuos organizmas skaldo ir pasisavina lėčiau, todėl gliukozės kiekis kraujyje po jų vartojimo didėja ne taip staigiai. Viso to mes mokomės, – sako Marijampolės klubo pirmininkė, Lietuvos diabetikų asociacijos viceprezidentė.
Nors karantinas pristabdė klubo veiklą, G. Naidzinavičienė sako visą laiką nepaleidusi iš rankų telefono, skambindavusi žmonėms ir klaususi, ar nereikia pagalbos.
– Žinojimas, kad esi neužmirštas, kad bet kada būsi išklausytas ir sulauksi pagalbos – diabetu sergantiems labai svarbu, – sako ponia Genovaitė. – Iš 2020 m. socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems projekto lėšų klube įdarbinti keturi žmonės, kurie veda mokymus, seminarus, praktinius užsiėmimus, teikia pagalbą didelę negalią turintiems neįgaliesiems namuose. Projekto dalyviai nuo pirmadienio iki ketvirtadienio laukiami klube. Kartu su kitais LDA klubais Marijampolėje organizuojame mokymus „Gera cukrinio diabeto kontrolė – komplikacijų prevencija“: dalijamės žiniomis apie svarbiausius prevencijos aspektus, galimas komplikacijas, pateikiame praktinių patarimų, kaip jų išvengti.
Pasak pirmininkės, į klubą žmonės dažnai užsuka tiesiai iš vaistinės – įsigiję naują cukraus matavimo aparatą ar naują, iki tol nenaudotą lancetą (priemonę pirštui pradurti). Kabinete – visa šių priemonių kolekcija, atskleidžianti gydymo istoriją, medicinos pažangą – nuo pirmųjų stiklinių švirkštų iki naujausių insulino švirkštiklių.
Į klubą žmonės dažnai užsuka tiesiai iš vaistinės, kad čia išmoktų, kaip naudotis nauju, iki tol nenaudotu prietaisu. – Anksčiau diabetu sergantieji gaudavo po 25 rublius, kurie buvo skirti savikontrolės priemonėms įsigyti. Panaikinus pinigines išmokas, atsirado kompensacija juostelėms. Vaikams, sergantiems I tipo diabetu, per metus jų skiriama 1800, suaugusiems – 600, II tipo vartojantiems insuliną – 300, vartojantiems tabletes – 150. Juostelės brangios, ne visi įstengia jų papildomai nusipirkti, tad žmonės taupo. O nematuodami prisidaro nemažai problemų – nežino, kiek insulino leistis, ką gali, ko negali valgyti. Blogiausia savijauta, kai ne tik cukraus kiekis kraujyje aukštas ar per žemas, bet ir kai atsiranda acetonas – tada apnuodijamas visas organizmas… – pasakoja G. Naidzinavičienė.
Sergantiems CD ypač svarbu fizinis aktyvumas. Klubo nariai dalyvauja asociacijos rengiamose sporto varžybose, vyksta į ekskursijas, stovyklas. Jaunimas kasmet dalyvauja dviračių žygyje Druskininkuose.
Priemonės, atskleidžiančios gydymo istoriją, medicinos pažangą – nuo pirmųjų stiklinių švirkštų iki naujausių insulino švirkštiklių.			            Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos– Anksčiau su klubo vaikais (jų buvo 10) būdavo nuvažiuojame į Vilnių, pasimatuojame cukriukus (tuo metu vaikai dar neturėjo sensorių, insulino pompų) ir, jei žemas, iškart ledų valgome. Užlipame į Gedimino kalną, nusileidžiame žemyn – ir vėl ledų, – pasakoja pirmininkė ir primena, kad pirma pagalba diabetikui pajutus krentant cukrui – greitai veikiantys angliavandeniai, pvz., sultys, čiulpiniai saldainiai arba gliukozės tabletės, po to ilgai veikiantys – duona, kruopų košė. Diabetikas, ypač kuris naudoja insuliną, visada su savimi turi turėti greitai pasisavinamų angliavandenių.
Sergantieji taip pat visada turi nešiotis diabetiko pasą, ypač tai svarbu keliaujantiems lėktuvais, kad galėtų pasiimti insulino švirkštus. Klubo nariai turi apyrankes su tarptautiniu ženklu.
– Lietuvos diabetikų asociacija (prezidentė Vida Augustinienė) – labai stipri, dėl ligonių teisių kovojanti organizacija. Visi suprantame, kad ši liga – tai tarsi lėtinis vėžys, tad ligoniams ir jų artimiesiems labai svarbi ne tik socialinė, bet ir psichologinė pagalba. Įstatymuose dar yra spragų, nėra tęstinumo. Labai norėtųsi, kad sergantieji II tipo diabetu gautų daugiau kompensuojamų savikontrolės priemonių, kad suaugusiems būtų kompensuojamos insulino pompos, jų dalys, kad Lietuvoje galėtume įsigyti sensorių, – sako asociacijos viceprezidentė.
Viena iš pagrindinių asociacijos ir klubo veiklų – informacija ir jos sklaida visuomenėje.
– 28-erius metus rengėme „Diabeto dienas“ visuomenei. Vykdavo seminarai, visiems norintiems nemokamai tikrindavome cukraus kiekį kraujyje, dalindavome šviečiamąją literatūrą apie CD. Būdavo per tris dienas Marijampolės savivaldybės vestibiulyje patikrindavome po 500 žmonių, pernai patikrinome 300. Galėtume patikrinti ir cholesterolio kiekį kraujyje – turime tam skirtus tris aparatus, tik, deja, neturime už ką nupirkti juostelių, – apgailestauja klubo pirmininkė, už paramą dėkodama Marijampolės savivaldybės vadovams ir visiems rėmėjams – buvusiems, dabartiniams ir būsimiems.
Pasak jos, didžiausias klubo darbo įvertinimas – išmokę su liga gyventi žmonės.
– Smagu, kai jau suaugę klubo nariai vaikai parvažiuoja į Marijampolę ir ateina pasirodyti, papasakoti, kaip jiems sekasi gyventi, dėkoja, kad būdami visi kartu išmokome susidraugauti su diabetu, – džiaugiasi klubo pirmininkė.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Andrius Burba: „Save atradau fotografijoje. Dabar tobulėsiu“

    2017-03-28Andrius Burba: „Save atradau fotografijoje. Dabar tobulėsiu“
    Apie iš Marijampolės kilusį fotografą Andrių Burbą kalba ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių žiniasklaida. Tarptautinio dėmesio vaikinas sulaukė neįprastu rakursu įamžinęs kates, šunis, triušius, net ir arklius. Tačiau tai – tik pradžia. Vaikinas svajoja savo fotografijose įamžinti kuo daugiau skirtingų gyvūnų, tarp kurių ir plėšrieji tigrai.   Svajojo apie reklamos fotografiją Su fotografija ir fotoaparatu Andrius susipažino būdamas 14 metų. Pirmiausiai pro devinto aukšto langą fotografavo gimtosios Marijampolės peizažus, vėliau ėmė fiksuoti atskirus gamtos elementus, miesto gatves, žmones, taip pat ir gyvūnus. Pamažu tobulėjant technikai, fotografavimo įgūdžiams Andrius sukaupė nemenką fotografijų archyvą. Norėdamas pasidalinti nuotraukose užfiksuotomis akimirkomis, emocijomis ir įspūdžiais Andrius, ...
  • Ąžuolynas – kaip tautos simbolis…

    2017-03-14Ąžuolynas – kaip tautos simbolis...
    …kaip jos didybės ir vienybės metafora. Taip įvardijama Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno idėja (sklandžiusi tarp inteligentijos, kultūros žmonių dar gerokai iki Atgimimo) ir jos virtimas realybe. Konkrečiai Ąžuolyno idėją 1988 m. iškėlė inžinierius Vitalius Stepulis su bendraminčiais: tai buvo parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas, žemės ūkio specialistas Vladas Markauskas, geografas Rimantas Krupickas, žemėtvarkininkas Romualdas Survila ir kiti. Ąžuolynas J. Basanavičiaus tėviškėje pradėtas sodinti 1989 metais balandžio 1 dieną. Dalyvavusieji akcijoje mena, kad dangus su žeme maišėsi, tačiau iš visos Lietuvos suvažiavę žmonės buvo nusiteikę pakiliai. Dabar užsodinta 40 ha – 13 giraičių (Signatarų, Knygnešių, Vasario 16-osios, Sausio 13-osios aukoms, nemažai vardinių ar ...
  • Tapo ypatinga vieta

    2017-03-14Tapo ypatinga vieta
    Nors Jono Basanavičiaus asmenybę ir veiklą primena daug kas, bet jo gimtinė Ožkabalių kaime (Vilkaviškio r.) – ypatinga. „Tai vieta, kurioje susipina istorinė praeitis, tradicijos, kultūrinė ir edukacinė veikla. Neiname į gausą, o einame į kokybę“, – sako muziejaus Jono Basanavičiaus gimtinė direktorė Rūta Vasiliauskienė. Šioje vietoje, iš tiesų skleidžiančioje ypatingą energetiką, įvairiausius renginius per metus apsilanko ir signataro takais paklaidžioja ne vienas tūkstantis skirtingo amžiaus žmonių. Ši vieta saugo prisiminimus apie išskirtinės asmenybės gyvenimo pradžią ir jo prasmingą kelią, čia galima pamatyti išsaugotą jo gimtinės vaizdą. Muziejaus kolektyvas – 10 žmonių – puoselėja didžiulę sodybos teritoriją ir kuria įsimintinus ...
  • „Atvažiuoju čia įkvėpt lietuvybės…“

    2017-03-14„Atvažiuoju čia įkvėpt lietuvybės...“
    Tokie buvo vieno valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatų (2005 m.) prof. Liberto Klimkos pirmieji žodžiai, ištarti šių metų vasario 16-osios išvakarėse Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio Jono Basanavičiaus gimtinės seklyčioje. Buvusiems čia ne kartą, atvykstantiems „patikrinti“, kaip auga jų sodinti ąžuolai, patalkinti ir padiskutuoti, tai iš tiesų ypatinga, išskirtinė vieta, kur išsiskleidžia mintys ir gimsta viltys. Kasmečiai istoriniai literatūriniai skaitymai – tai ne paskaitos, o nuoširdūs pokalbiai, šilti susitikimai ir… skaudūs pasvarstymai apie Lietuvos šiandieną. Apie tai, kad gyvendami nepriklausomoje valstybėje daug ko nepadarėme ar net atvirkščiai – griauname tai, kas buvo išsaugota net tamsiaisiais laikais… Kaip sakė sodybos muziejaus direktorė ...
  • Dialogai su istorija ir dabartimi – Jono Basanavičiaus tėviškėje

    2017-03-14Dialogai su istorija ir dabartimi – Jono Basanavičiaus tėviškėje
    Ruošdamiesi Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiui, prisimindami sunkų ir ilgą kelią į Vasario 16-ąją, minime tuo keliu ėjusius žmones, privalome į kone šimtmečio senumo įvykius pažvelgti giliau. Tie žmonės nebuvo tik statistiniai vienetai, pasirašę po dokumentu – kiekvienas jų ir prieš, ir po to atliko didelius, kartais sunkiai suvokiamus ir dar vis tinkamai neįvertintus savo reikšme bei apimtimi darbus. „Pats Nepriklausomybės akto pasirašymas buvo kaip simbolis – tai viršūnė, akcentas, o kas buvo iki to? Ar kiekvienas atsakytume, šito paklausti? Dažnai nė nepasivarginame sužinoti, koks tada buvo istorinis fonas, kiek būta diskusijų ir nesutarimų dėl pamatinių dalykų, svarbiausių akcentų… Latviai savo valstybės ...
  • Nenustojo tikėti laisva Lietuva

    2017-02-28Nenustojo tikėti laisva Lietuva
    Savanorio Liudo Akelio anūkas Rytis Akelis pasakoja, kad senelis mirė sulaukęs 67 metų. Ryčiui tuo metu buvo aštuoniolika, tad prisiminimų išsaugojęs nemažai. „Apie savanorystę Lietuvos kariuomenėje mums, vaikams, senelis beveik nieko nepasakodavo, nes buvo laikai, kai nelabai galėjai ką nors pasakoti. Turbūt stengėsi mus apsaugoti. Tai buvo jo istorija. Šį tą nugirsdavome iš savo tėvų, dėdžių ir tetų pokalbių“, – sako Rytis. Pasak jo, tėvai su seneliais buvo artimi. Kol buvo gyvas jo tėtis Romualdas, į svečius pas senelius važiuodavo kas dvi savaites, nuolat palaikydavo ryšį. Tėtis jautęs pa­reigą rūpintis savo tėvais. Anot Ryčio, senelis Liudas niekada nepripažino tarybų valdžios, nors tiesiogiai to ...
  • Savanoris, partizanų ryšininkas

    2017-02-28Savanoris, partizanų ryšininkas
    Apie savo senelį, savanorį Motiejų Vosylių, „Suvalkiečiui“ sutiko papasakoti marijampolietis atsargos pulkininkas Eugenijus Vosylius. Pasak jo, senelis kilęs iš Kvietiškio valsčiaus Kumelionių kaimo. Savanoriu į kariuomenę išėjo 1919 metų vasario mėnesį. Kovojo su lenkais ir bermontininkais, buvo papuolęs į lenkų nelaisvę. Dviese pabėgo, naktimis keliaudavo į Lietuvą. Eugenijus girdėjęs pasakojimų, kad grįžimas į Lietuvą buvęs labai sunkus: vandenį bėgliai gerdavo iš balų, maitinosi žolėmis ir daržuose rastomis daržovėmis. Senelis susirgo šiltine, bet pulką šiaip ne taip pasiekė. Kariuomenėje jis ištarnavo iki 1921 metų lapkričio 25-osios. Demobilizavosi atitarnavęs 2,5 metų, turėdamas puskarininkio laipsnį. Grįžęs į Marijampolę savanoris gavo 6 hektarus Mikalinės dvaro žemės. Dabar ...
  • Knygą apie Lietuvos didvyrius rašė daugiau nei 10 metų

    2017-02-28Knygą apie Lietuvos didvyrius rašė daugiau nei 10 metų
    Visų iš įvairių Lietuvos kampelių – Suvalkijos, Dzūkijos, Žemaitijos, Aukštaitijos – kilusių savanorių, iškovojusių ir apgynusių Lietuvos valstybės Nepriklausomybę, užtikrinusių jos vientisumą nuo 1918 iki 1923 metų, biografijas galime rasti Viliaus Kavaliausko knygose „Lietuvos karžygiai. Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918–1940)“. Jų išleista septyni tomai. Enciklopediniame leidinyje pateiktos visų iki 1940 metų Vyčio Kryžiaus ordinais apdovanotų 1788 asmenų biografijos. Tarp jų – apie pusantro šimto užsieniečių. Enciklopedijos straipsniai iliustruoti 12 tūkst. nuotraukų ir dokumentų.   Atliktas didžiulis darbas „Darbą apsunkino tai, kad nėra vientiso prieškario metų Vyčio Kryžiaus kavalierių sąrašo – sudariau jį pats iš keturių šaltinių. Septynerius metus dirbau archyve, trejus važinėjau po Lietuvą ir ...
  • Vyčio kavalierių ir savanorių iš Suvalkijos pėdsakais

    2017-02-28Vyčio kavalierių ir savanorių iš Suvalkijos pėdsakais
    Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Teresė Vizbarienė Liudvinavo laisvalaikio salėje susirinkusiems pristatė savo knygą „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“. Knygoje pasakojama Liudvinavo valsčiaus istorija, pateikiamos svarbios datos ir įvykiai, žmonių darbai, likimai. Autorė, pasakodama gimtojo miestelio ir jo apylinkių istoriją, apima laikotarpį nuo Liud­vinavo atsiradimo iki 1989 metų. Knygoje rasime pasakojimų ir apie vietos savanorius, kovojusius už Lietuvos laisvę. Skyrius pavadintas „Savo istoriją jie rašė krauju ir drąsa“.   Rinkti medžiagą paskatino žurnalistas V. Kavaliauskas Simboliška, kad knyga apie gimtojo krašto istoriją, už Lietuvos laisvę kovojusius disidentus, savanorius buvo pristatyta būtent Vasario 16-ąją, kiek­vienam lietuviui svarbią dieną. Šiandienė Lietuva už tai, kad turime ...
  • Individualios veiklos ėmėsi norėdama realizuoti save

    2017-02-21Individualios veiklos ėmėsi norėdama realizuoti save
    Kad verslai sėkmingai gali egzistuoti ne tik didžiuosiuose miestuose, įrodo marijampolietės Ingos Rauluševičienės patirtis. Individualią renginių organizavimo veiklą vykdanti moteris ne tik džiaugiasi susikūrusi darbo vietą, bet ir turinti galimybę realizuoti save.   Apsisprendė studijuodama Baigusi kultūrinės veiklos vadybos studijas Marijampolės kolegijoje Inga žinojo, kad norėtų dirbti su renginių organizavimu susijusį darbą. Tokį apsisprendimą jai padiktavo patirtis dalyvaujant kolegijos bendruomenės veikloje. „Studijų metu buvau aktyvi studentų organizacijų narė. Kadangi studijavau su kultūrine veikla susijusį dalyką, dažnai tekdavo imtis atsakomybės organizuojant renginius. Tuomet supratau, kad man patinka rengti šventes, kurti joms scenarijus, o vėliau ir būti atsakingai už jų vedimą. Baigusi studijas ketinau ieškoti darbo, ...
  • Neradusi tinkamos darbo vietos ją susikūrė pati

    2017-02-21Neradusi tinkamos darbo vietos ją susikūrė pati
    Marijampolietė Neringa Narsaitė-Pitkauskė – komunikacijos agentūros „Yzio karta“ įkūrėja ir vadovė. Baigusi studijas mergina nežinojo, ką tiksliai gyvenime nori veikti, todėl save išbandė skirtingose srityse. Pagaliau atradusi kryptį, kuri ją domina ir kurioje norėjo tobulėti, ji dirbo neskaičiuodama laiko ir įdėtų pastangų. Deja, karjeros galimybių ir didesnio atlyginimo paviliota Neringa išsikėlė į sostinę ir susikūrė lūkesčius tenkinančią darbo vietą.   Pašaukimą surado dirbdama kolegijoje Baigusi lietuvių filologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete Neringa sako apie nuosavą verslą tikrai negalvojusi, kaip ir daugelis jaunų specialistų tikėjosi dirbti samdoma darbuotoja. Iš pradžių taip ir buvo: dirbo žurnaliste, o neilgai trukus pradėjo eiti ryšių su visuomene specialistės ...
  • Gabija Gataveckaitė: amatininkė, menininkė ir… labai savarankiškas žmogus

    2017-02-21Gabija Gataveckaitė: amatininkė, menininkė ir... labai savarankiškas žmogus
    Savo kūrybinius gabumus pradėjusi auginti Marijampolės dailės mokykloje, šiandien Gabija juos lavina Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Mergina – tai pavyzdys, kaip atkaklus, sunkus ir nuoširdus darbas, derinamas su dar didesniu noru, gali sugriauti visas kelyje link svajonių išdygusias kliūtis bei sienas.   Kūrybos kelias prasidėjo dailės mokykloje Tai, kad Gabija yra kūrybiškos sielos žmogus, jos tėvai bei mokytojai pastebėjo dar jai besimokant vidurinėje mokykloje. Kadangi saviraiškos galimybių merginai mokykloje nepakako, ji pradėjo lankyti Marijampolės dailės mokyklą. Būtent čia Gabija ir suprato, kad menas bei kūryba – jos pašaukimas. Iki mokyklos baigimo likus porai metų ir pradėjus galvoti apie studijas buvo aišku, jog ...
  • „Mėgautis tuo, ką darai“

    2017-02-15„Mėgautis tuo, ką darai“
    Nuo vaikystės Marius susijęs su muzika. Mėgo groti būgneliais, bet kadangi Muzikos mokykloje tuomet jais groti nemokė, mokytojų įkalbintas pasirinko ir baigė smuiko klasę. Keletą metų grojo liaudiškos muzikos kapeloje „Giriniai obuolukai“, dainavo vaikų ir jaunimo chore „Vyturėlis“, vėliau – kameriniame chore „Suvalkija“. Po vidurinės mokyklos pasirinktos techninių mokslų studijos Kauno technikos universitete buvo susijusios su elektronika. Įgijęs telekomunikacijų specialybės bakalauro diplomą, Marius toliau tobulinosi – tęsė magistrantūros studijas, gilinosi į ultragarsą. – Visada rūpėjo renginiai – kaip jie organizuojami, kokia scena, apšvietimas. Joje vaidinantys ar dainuojantys žmonės nebuvo taip svarbu. Dar vaikystėje namuose įsirengdavau sceną – susistatydavau taburetes vieną ant ...
  • Svajonę padėjo įgyvendinti užsispyrimas

    2017-02-15Svajonę padėjo įgyvendinti užsispyrimas
    – Sportas nuo vaikystės visada buvo šalimais – pati labai norėjau, o ir tėvai skatino sportuoti. Lankiau ir šokių repeticijas. Nuo pilnametystės pradėjau domėtis kūno rengyba. Į Marijampolę pas Rinaldą Česnaitį, kurį visi žino kaip patį geriausią trenerį Lietuvoje, atvažiuodavau kas savaitę, dažnai po du kartus, o prieš varžybas ir dažniau. Daug treniruodavausi savarankiškai Vilniuje. Mano tikslas buvo sustiprinti, sustangrinti kūną ir, priešingai negu kitoms merginoms, norinčioms numesti svorio, norėjosi kaip tik priaugti, nes tesvėriau vos 40 kilogramų. Treniruotėmis, tikslingu sportu ir mityba tobulindama savo kūną priaugau dešimtį kilogramų, pasikeitė ir išvaizda, – pasakoja Greta. Greta ilgą laiką prioritetą teikė dainavimui, ...
  • Klubo „Siena“ baikeriai – Lietuvos istorijai neabejingi žmonės

    2017-02-15Klubo „Siena“ baikeriai – Lietuvos istorijai neabejingi žmonės
    Jaunuolius suvienijo aistra motociklams 1990–1991 metai: Sąjūdis, Lietuvos nepriklausomybės atgavimas ir Marijampolės baikerių klubo „Siena“ istorijos pradžia. – Klubas gimė paskui, pradžioje mes buvome tiesiog draugų kompanija, – sako klubo įkūrėjas Heraldas Kalesevičius. – Lakstėme motocik­lais, grojome gitaromis, buvome metalistai įkūrę grupę „Garrote“. Bet Lietuva kėlėsi naujam gyvenimui, tad ir mes degėme noru kažką daryti kitaip. Klubo branduolys ir jam prijaučiantieji formavome veik­lą, ieškojome idėjų. Taip gimė Marijampolės rokerių klubas, sukūrėme savo herbą. Mus, dvidešimtmečius, vienijo bendra aistra motociklams, tranki „metalinė“ muzika, vienodos emblemos ant dermantininių striukių, o pagrindinis išskirtinumas – perdaryti pagal tuometes madas ir poreikius čekoslovakiški ir rusiški motociklai, kuriuos ...