Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Į klubą – išmokti valdyti ligą

Paskutinį kiekvieno mėnesio penktadienį 13 val. Bažnyčios g. 19, Marijampolėje, esančiame klube „Diabetikas ABC“ laukiami diabetikai ir jų artimieji. Klubo pirmininkė Genovaitė Naidzinavičienė, pati cukriniu diabetu serganti 40 metų, su tokios pat lemties ištiktaisiais dalijasi savo patirtimi, moko, kaip spręsti iškilusias problemas.

„Žinojimas, kad esi neužmirštas, kad bet kada būsi išklausytas ir sulauksi pagalbos – diabetu sergantiems labai svarbus“, – sako klubo „Diabetikas ABC“ pirmininkė Genovaitė Naidzinavičienė.Cukriniu diabetu (CD) sergančius marijampoliečius vienijančiam klubui šiemet sausio 6 d. sukako 30 metų. Pakeitusi pirmą klubo pirmininką Česlovą Paleckį nuo 1997-ųjų jam vadovauja G. Naidzinavičienė. Narių skaičius kasmet kinta, šiemet jame 100 žmonių. Pagrindiniai tikslai – burti sergančiuosius, jų artimuosius, medikus ir kitus asmenis, supažindinti visuomenę su diabetu ir galimybėmis jį atitolinti, o sergantiems padėti valdyti ligą. Kontroliuojamas gliukozės kiekis kraujyje padeda išvengti komplikacijų: akių tinklainės pažeidimų, inkstų funkcijos nepakankamumo, stambiųjų (makroangiopatijos) ir smulkiųjų (mikroangiopatijos) kraujagyslių pažeidimų. Dėl stambiųjų kraujagyslių pažeidimų gali vystytis kojų kraujotakos sutrikimai, miokardo infarktas ar galvos kraujagyslių insultas. Dėl smulkiųjų kraujagyslių nukenčia nervinės skaidulos ir gali vystytis neuropatija, dažniausiai pasireiškianti galūnių tirpimu, skausmingumu.
– Diabetas nesirenka seno ar jauno, vyro ar moters, turtingo ar vargšo. Išgirdę diagnozę visi sutrinka, tik vieni ieško pagalbos, ateina, konsultuojasi, kiti slepia ligą net nuo artimųjų, bet stokodami žinių nesugeba jos kontroliuoti. Sergančiojo maiste turi būti tinkamas angliavandenių, baltymų ir riebalų santykis. Didžiąją mūsų maisto dalį sudaro angliavandeniai – paprastieji ir sudėtiniai, kurie labiausiai paveikia gliukozės koncentraciją. Mums naudingesni yra sudėtiniai angliavandeniai – duona, kruopos, grūdai, ryžiai, makaronai, krakmolo turintys produktai, kuriuos organizmas skaldo ir pasisavina lėčiau, todėl gliukozės kiekis kraujyje po jų vartojimo didėja ne taip staigiai. Viso to mes mokomės, – sako Marijampolės klubo pirmininkė, Lietuvos diabetikų asociacijos viceprezidentė.
Nors karantinas pristabdė klubo veiklą, G. Naidzinavičienė sako visą laiką nepaleidusi iš rankų telefono, skambindavusi žmonėms ir klaususi, ar nereikia pagalbos.
– Žinojimas, kad esi neužmirštas, kad bet kada būsi išklausytas ir sulauksi pagalbos – diabetu sergantiems labai svarbu, – sako ponia Genovaitė. – Iš 2020 m. socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems projekto lėšų klube įdarbinti keturi žmonės, kurie veda mokymus, seminarus, praktinius užsiėmimus, teikia pagalbą didelę negalią turintiems neįgaliesiems namuose. Projekto dalyviai nuo pirmadienio iki ketvirtadienio laukiami klube. Kartu su kitais LDA klubais Marijampolėje organizuojame mokymus „Gera cukrinio diabeto kontrolė – komplikacijų prevencija“: dalijamės žiniomis apie svarbiausius prevencijos aspektus, galimas komplikacijas, pateikiame praktinių patarimų, kaip jų išvengti.
Pasak pirmininkės, į klubą žmonės dažnai užsuka tiesiai iš vaistinės – įsigiję naują cukraus matavimo aparatą ar naują, iki tol nenaudotą lancetą (priemonę pirštui pradurti). Kabinete – visa šių priemonių kolekcija, atskleidžianti gydymo istoriją, medicinos pažangą – nuo pirmųjų stiklinių švirkštų iki naujausių insulino švirkštiklių.
Į klubą žmonės dažnai užsuka tiesiai iš vaistinės, kad čia išmoktų, kaip naudotis nauju, iki tol nenaudotu prietaisu. – Anksčiau diabetu sergantieji gaudavo po 25 rublius, kurie buvo skirti savikontrolės priemonėms įsigyti. Panaikinus pinigines išmokas, atsirado kompensacija juostelėms. Vaikams, sergantiems I tipo diabetu, per metus jų skiriama 1800, suaugusiems – 600, II tipo vartojantiems insuliną – 300, vartojantiems tabletes – 150. Juostelės brangios, ne visi įstengia jų papildomai nusipirkti, tad žmonės taupo. O nematuodami prisidaro nemažai problemų – nežino, kiek insulino leistis, ką gali, ko negali valgyti. Blogiausia savijauta, kai ne tik cukraus kiekis kraujyje aukštas ar per žemas, bet ir kai atsiranda acetonas – tada apnuodijamas visas organizmas… – pasakoja G. Naidzinavičienė.
Sergantiems CD ypač svarbu fizinis aktyvumas. Klubo nariai dalyvauja asociacijos rengiamose sporto varžybose, vyksta į ekskursijas, stovyklas. Jaunimas kasmet dalyvauja dviračių žygyje Druskininkuose.
Priemonės, atskleidžiančios gydymo istoriją, medicinos pažangą – nuo pirmųjų stiklinių švirkštų iki naujausių insulino švirkštiklių.			            Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos– Anksčiau su klubo vaikais (jų buvo 10) būdavo nuvažiuojame į Vilnių, pasimatuojame cukriukus (tuo metu vaikai dar neturėjo sensorių, insulino pompų) ir, jei žemas, iškart ledų valgome. Užlipame į Gedimino kalną, nusileidžiame žemyn – ir vėl ledų, – pasakoja pirmininkė ir primena, kad pirma pagalba diabetikui pajutus krentant cukrui – greitai veikiantys angliavandeniai, pvz., sultys, čiulpiniai saldainiai arba gliukozės tabletės, po to ilgai veikiantys – duona, kruopų košė. Diabetikas, ypač kuris naudoja insuliną, visada su savimi turi turėti greitai pasisavinamų angliavandenių.
Sergantieji taip pat visada turi nešiotis diabetiko pasą, ypač tai svarbu keliaujantiems lėktuvais, kad galėtų pasiimti insulino švirkštus. Klubo nariai turi apyrankes su tarptautiniu ženklu.
– Lietuvos diabetikų asociacija (prezidentė Vida Augustinienė) – labai stipri, dėl ligonių teisių kovojanti organizacija. Visi suprantame, kad ši liga – tai tarsi lėtinis vėžys, tad ligoniams ir jų artimiesiems labai svarbi ne tik socialinė, bet ir psichologinė pagalba. Įstatymuose dar yra spragų, nėra tęstinumo. Labai norėtųsi, kad sergantieji II tipo diabetu gautų daugiau kompensuojamų savikontrolės priemonių, kad suaugusiems būtų kompensuojamos insulino pompos, jų dalys, kad Lietuvoje galėtume įsigyti sensorių, – sako asociacijos viceprezidentė.
Viena iš pagrindinių asociacijos ir klubo veiklų – informacija ir jos sklaida visuomenėje.
– 28-erius metus rengėme „Diabeto dienas“ visuomenei. Vykdavo seminarai, visiems norintiems nemokamai tikrindavome cukraus kiekį kraujyje, dalindavome šviečiamąją literatūrą apie CD. Būdavo per tris dienas Marijampolės savivaldybės vestibiulyje patikrindavome po 500 žmonių, pernai patikrinome 300. Galėtume patikrinti ir cholesterolio kiekį kraujyje – turime tam skirtus tris aparatus, tik, deja, neturime už ką nupirkti juostelių, – apgailestauja klubo pirmininkė, už paramą dėkodama Marijampolės savivaldybės vadovams ir visiems rėmėjams – buvusiems, dabartiniams ir būsimiems.
Pasak jos, didžiausias klubo darbo įvertinimas – išmokę su liga gyventi žmonės.
– Smagu, kai jau suaugę klubo nariai vaikai parvažiuoja į Marijampolę ir ateina pasirodyti, papasakoti, kaip jiems sekasi gyventi, dėkoja, kad būdami visi kartu išmokome susidraugauti su diabetu, – džiaugiasi klubo pirmininkė.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • „Kalbos kultūra – tautos kultūra“

    2016-12-30
    Nuolatiniai mūsų skaitytojai turbūt dar prisimena, kad 2006 metais nuo liepos iki gruodžio mėnesio vykdėme projektą „Kalbos kultūra – tautos kultūra“. Ėjo kasmėnesinis kalbos skyrelis. Jame pristatėme, kas yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir kalbos inspekcija. Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja M. Žvinakevičienė patarė, kaip reikia rašyti oficialius raštus, kad jie būtų taisyklingi ir atitiktų šiandienius kalbos reikalavimus. Dailininkė O. Gustaitienė iliustravo rubriką „Piešiame kalbos klaidas“. Straipsniuose palietėme tokias temas: ar Marijampolės viešoji informacija tinkama bendrinės kalbos požiūriu (iškabos, plakatai, skelbimai; parduotuvės, viešojo maitinimo įstaigos ir pan.), ar automobilių turguje laikomasi kalbos normų, ar taisyklingai įvardijamos naujos įstaigos, bendrovės, firmos. Taip pat mokėme, ...
  • „Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“

    2016-12-30„Kalbai nuolat reikia mūsų dėmesio“
    Marija Žvinakevičienė 24 metus dirbo Marijampolės savivaldybės kalbos tvarkytoja. Uždavėme jai kelis klausimus apie darbą ir kalbą. – Skaitytojams būtų įdomu, kaip sekėsi dirbti savivaldybės kalbos tvarkytoja. – Per tuos metus buvo visko. Bet pirma mintis, kuri šauna į galvą prisiminus darbo metus – buvo šaunu. Aišku, romantizuoju… Pradžia darbą gaišina, o įsivažiavus viskas lyg upeliu tekėjo. Nors ne – ramumo buvo maža. Tai lyg į duobę krenti, tai verpetas pagauna ir šonus į akmenis apsidaužai – kaip tikras upeliukas iš vaikiško filmuko. O jeigu rimtai – tai sunkiausia bausti. Gal todėl tik vieną kartą ir skyriau administracinę nuobaudą. Mano manymu, žmones ...
  • „Didi gėda savo kalbos nemokėti“

    2016-12-30„Didi gėda savo kalbos nemokėti“
    Lietuvių kalbos sąžinė Jonas Jablonskis (1860–1930) – didžiausias bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas bei normintojas: kalbos pagrindų kūrėjas, pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, kalbos mokslo kūrėjas ir, anot Vydūno, ,,lietuvių kalbos sąžinė“. J. Jablonskis gimė Kubilėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio, mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Universitete didelę įtaką jam padarė prof. F. Fortunatovas ir prof. F. Koršas, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą ir rėmėsi jos pavyzdžiais paskaitose. Iki universiteto J. Jablonskis save laikė lenku, tautiškai jam apsispręsti, kaip ir V. Kudirkai, padėjo laikraštis „Aušra“. Iki universiteto jis buvo mokęsis 7 kalbų, žinoma, ir lietuvių, bet ...
  • Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti

    2016-12-30Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti
    Žinomas kalbininkas, pedagogas Aldonas Pupkis (gim. 1939 m. Kazlų Rūdoje) neveda kalbos valandėlių, Vilniaus universitete oficialiai nedirba nuo 2000 m. Šiuo metu jis susitelkęs prie kalbotyros istorijos darbų, netrukus turi išeiti nauja knyga. A. Pupkis sutiko atsakyti į kelis klausimus.   – Vyresnieji Suvalkijos krašto žmonės Jus prisimena iš Lietuvos radijo ir televizijos kalbos valandėlių ir laidų. Ilgus metus buvote jų vedėjas, dabar iš ten Jūsų negirdėti… – Dabar jau kiti laikai ir tokio pobūdžio kalbos populiarinimo nei mokymo ten nebėra. Antra vertus, kai gerai pagalvoju, tai tas anuometinis buvimas eteryje, nors teikė nemaža pasitenkinimo ir džiaugsmo, nežmoniškai ėsdavo laiką, – prisėsti prie ...
  • Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia

    2016-12-06Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia
    Tarp Justino Sajausko kūrinių yra istorinis romanas „Voverė ant vilkų tako“. Paklaustas, kaip susidomėjo istorinėmis temomis, kur, nebūdamas istorikas, įgijo istorijos išmanymą, autorius sakė: „Aš išmanau viską, ko man nereikia. Kadangi esu lituanistas, turėčiau sėdėti su vaikais ir mokyti juos rašyti be klaidų, bet man įdomiau istorija. Visada ja domėjausi. Seniai turėjau minčių parašyti istorinį romaną. Ir džiaugiuosi, kad parašiau būtent apie Mindaugo laikus. Sunkiai ėjosi rašyti tą istoriją, bet reikėjo. Ne pati prasčiausia išėjo. Idėją pakišo Rašytojų sąjungos pirmininkas V. Sventickas. Matė, kaip rašau, pasiūlė parašyti romaną, kurį išleistų sąjunga. Prisipažinau, kad galvojau istorinį dalyką rašyti, kartu aptarėme temas, pasirinkau ...
  • „Marijampolė. Partizaninis karas“

    2016-12-06„Marijampolė. Partizaninis karas“
    Tokiu pavadinimu 2012 metais išleistas Justino Sajausko ir Stanislovo Sajausko parengtas fotografijų albumas. Jame sudėtos partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų ir ryšininkių nuotraukos. Ieškota jų, kaip rašoma pratarmėje, po visą Suvalkiją ir ne tik po ją. Beveik 400 puslapių fotografijų suskirstytos pagal partizanų rinktines. Prie nuotraukų yra išsami informacija apie asmenį, kai kur – žūties vieta ir data. Žvelgiant į šiuos veidus sunku pajausti, ką jiems teko iškentėti dėl Tėvynės, dar sunkiau atspėti, kas būtų, jeigu šiandien tektų taip pasiaukoti. Knyga išleista 400 egzempliorių tiražu. Priešlapyje yra autorių padėka rėmėjams – koncernui „Alga“, Audriui Linkui ir Antanui Linkui. Taip pat dėkojama pagalbininkams, yra ...
  • Žurnalas „Suvalkija“

    2016-12-06Žurnalas „Suvalkija“
    Nuo 1997 metų Marijampolėje pradėjo eiti kultūros žurnalas „Suvalkija“. Jo redaktoriumi idėjos sumanytojas mokytojas Zenius Šileris pakvietė dirbti Justiną Sajauską. „Apie 1997 metus buvau kaip tik be darbo, taigi ėmiausi. Redagavau tris pirmus žurnalo numerius, paskui po Šilerio mirties dar kelis suredagavau. Pradžioje leidybą finansavo Zeniaus brolis Valdas“, – prisimena Sajauskas. Z. Šileris tais pačiais metais su broliu Valdu Marijampolėje įkūrė leidyklą „Ramona“, kuri ir leido žurnalą „Suvalkija“. Pirmųjų žurnalo numerių viršelius puošia Sajausko sūnaus Vytauto nupieštos prieverpstės. Viršelio dailininkė – Jolita Bičkienė. Zenius Šileris pirmo numerio pratarmėje rašė: „Suvalkija“ skirta Suvalkijai pagražinti, laiko išbandymus atlaikiusioms krašto (ir kaimynų) dvasinėms vertybėms atskleisti, lyg ...
  • Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

    2016-12-06Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
    „Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“ V. ...
  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su ...
  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...