Kaip gyventi su cukriniu diabetu, moko slaugytojai diabetologai. Jie pacientus konsultuoja mitybos, sveikos gyvensenos, cukraus kiekio reguliavimo klausimais, moko, kaip kuo ilgiau išvengti komplikacijų, teikia tęstines paslaugas, padeda prižiūrėti diabetines pėdas, kojų opas, atlieka gydomąjį pedikiūrą.
Apie tai kalbamės su Marijampolės konsultacinės poliklinikos slaugytoja diabetologe Daiva LELKIENE.
– Suaugusius ligonius (vaikų nekonsultuojame) pas mus pirminei konsultacijai nukreipia gydytojas endokrinologas arba šeimos gydytojas. Galimybe pasinaudoti pirmine konsultacija pacientas gali daugiausia penkis kartus per metus, tęstine (jai nukreipia tik šeimos gydytojas) – dukart. Pirminės konsultacijos metu su pacientu mokomės, kaip taisyklingai leistis insuliną, kaip nustatyti gliukozės kiekį kraujyje, atpažinti hipoglikemiją ir hiperglikemiją, ketonuriją ir imtis priemonių joms pašalinti, susipažįstame su angliavandeniais ir mokomės apskaičiuoti jų kiekį maiste. Dar viena svarbi konsultacija – kaip prižiūrėti kojas. Su tęstinių konsultacijų pacientais, daugiausia tais, kuriems po tablečių vartojimo paskiriamas insulinas, taip pat mokomės skaičiuoti angliavandenius, atpažinti pojūčius, kai gliukozės kiekis kraujyje iškyla arba nukrenta, – pasakoja D. Lelkienė.
Pagal ligos tipą sergantiesiems skiriamos juostelės gliukozei nustatyti. Sergantys I tipo cukriniu diabetu mėnesiui jų gauna 75, II tipo – 50 juostelių dviem mėnesiams. Pas slaugytoją diabetologę pacientai ateina su savo dienynu, kuriame žymi gliukozės kiekį kraujyje prieš valgį ir dvi valandos po valgio. Ne visi dėmesingai tai daro, ir tai diabetologė pastebi iškart. Ji supažindina pacientą su maistu, nustato, kiek kokio produkto jis gali suvartoti.
– Svarbiausia niekada nieko nedaryti chaotiškai, o sudėlioti mitybą taip, kad norėtųsi gyventi, – sako D. Lelkienė. – Jei dvi valandos po valgio gliukozės kiekis 8,5, o prieš valgį – 7, tada viskas gerai. Kitas žmogus valgo tortus, ir jam nieko. Kiekvienam skirtingai. Vienkartiniai nukrypimai nuo cukraus nėra blogai, blogiau nuolatinis cukraus didėjimas.
Blogai, kai cukrus užkyla (tai atpažįstama ir iš acetono kvapo), blogai ir kai jis nukrenta. Tada žmogus prakaituoja, jam dreba rankos, pradeda svaigti galva. Kai cukrus nukrenta, visada reikia turėti ką saldžiai, pvz., čiulpinį saldainį, kurį reikia kiek įmanoma ilgiau laikyti burnoje.
Slaugytoja diabetologė moko pacientus, kaip susileisti insuliną. Pradžioje – į kamuoliuką, paskui į pilvą – vietą, kuri mažiausiai juda, ir insulinas ne taip greitai įsisavinamas.
Sergantiems labai svarbus fizinis aktyvumas – tada sudeginama daugiau kalorijų ir pagerėja cuk-raus kiekio kraujyje rodikliai.
– Nebūtina bėgioti, galima pasivaikščioti, mankštintis ant kilimėlio, užsiimti kita fizine veikla, – sako slaugytoja diabetologė.
Cukrinis diabetas yra rimta liga, galinti sukelti įvairių komplikacijų: retinopatiją, polineuropatiją, nefropatiją, kardiopatiją. Ypač atidžiai diabetikas turi prižiūrėti kojas, kuriose sutrinka kraujotaka, atsiranda nejautra, gali atsiverti opos.
– Populiariausia procedūra pas mus – gydomasis diabetinis pedikiūras. Jį sergantiems diabetu atliekame tris kartus per metus, tereikia tik šeimos gydytojo siuntimo. Būna, kad žmonės gėdijasi ateiti, tačiau į šį kabinetą nė vienas neateina gražiais nagais. O kai specialia įranga atliekame neskausmingą procedūrą, nušlifuojame suragėjusius, deformuotus nagus, juos sutrumpiname, pašaliname sukietėjusią, išsausėjusią kulnų, padų odą, nuospaudas, visi pripažįsta, kad kojos net palengvėja.
Slaugytoja rūpinasi ir ilgai gyjančių diabetinių opų prevencija, gydymu. Opos sudėtingumą įvertina gydytojas endokrinologas ir gydymą aptaria su slaugytoja diabetologe. Slaugytoja pirmiausia pašalina sukietėjusią, sausą odą apie opą, su pacientu aptaria priežiūrą ir paskiria kitą vizitą. Ir taip, kol pavyksta opą užgydyti. Iš pradžių pacientas pas slaugytoją turi ateiti kas 3–4 dienos, paskui rečiau, kol problema pašalinama. Per metus skiriami 25 vizitai.
– O atsirasti diabetinės opos gali netgi dėl netinkamos avalynės, – sako slaugytoja ir pataria ją rinktis atidžiai. – Padėkite pėdą ant popieriaus lapo ir nupieškite jos kontūrus. Iškarpą įdėkite į nusižiūrėtus batus ir ištraukę apžiūrėkite – jeigu kur nors lapas užsilenkė, reiškia, tie batai ne jums – jie spaus, nutrins odą, atsivers žaizdos. Koja batuose turi tilpti laisvai, todėl geriau odiniai, surišami raišteliais, – pataria Daiva, kuri daugybę kartų susidūrė su prastos avalynės padariniais.
Prieš aunantis batus, juos reikia iškratyti, kad nebūtų įkritusi kokia smulkmena. Iškart jos nepajusite, bet maža skylutė pade gali padaryti labai daug bėdos. Kas vakarą reikia apsižiūrėti kojas, kad ant padų nebūtų žaizdų. Apkūniems žmonėms, pasak Daivos, tai daryti patogiau su ant grindų padėtu veidrodėliu.