Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Jie neklausia: kodėl tai mano vaikui? Jie tiesiog gyvena!

Trys ketvirtadaliai visų I tipo cukrinio diabeto atvejų diagnozuojami iki 18 metų vaikams ir paaugliams. Tokia diagnozė – negailestinga ne tik vaikams, bet ir jų tėvams, kuriems reikia išmokti su šia liga susigyventi patiems ir paruošti gyvenimui savo vaiką. Ligoniams vaikams visapusišką pagalbą teikia medikai, o tėvai ieško likimo brolių, dalijasi patirtimis, vieni kitus palaiko, padrąsina – nes to labiausiai reikia. Kiekvieno mėnesio pirmą šeštadienį 11 val. Marijampolėje, Pramonės g. 1A, Kultūros variklio BWM erdvėje, renkasi vaikų diabetikų klubo „Cukrinukai“ vaikai ir tėveliai. Pirmas susitikimas po priverstinės – karantino – pertraukos vyko birželio 6 d., kitas bus liepos 4 d. Laukiami visi: ir norintys tapti klubo nariais, ir ne tik.

Kad padėtų ligoniukams
Susitikimuose tėvai atvirai pasidalija patirtimis, iškilusiomis problemomis, pasidžiaugia vaikais, nors ir mažomis jų pergalėmis.Vaikų diabetikų klubo Marijampolėje idėja prasidėjo nuo labdaringo renginio. Pati dvi sergančias dukras auginanti Edita Naidaitė nutarė ligoniukus sukviesti į bendrą erdvę, jiems padaryti šventę ir, žinodama, su kokiomis problemomis susiduria sergančiųjų tėvai, kartu surinkti lėšų sergantiems vaikams. Idėjai pritarė Marijampolės regiono jaunieji verslininkai, prie jų, kaip partneriai, prisijungė Marijampolės „Rotary“ klubas ir praėjusio lapkričio 21 d. įvyko labdaringa vakarienė, kurioje dalyvavo 146 žmonės – ne tik jau minėtieji klubai, bet ir Marijampolės „Zonta“, Vilkaviškio „Lions“ ir „Rotary“. Už visas surinktas lėšas vaikams buvo nupirkti sensoriai „Libre“. Po kito renginio – „Cukrinukų Kalėdų“ – susirinkusios Marijampolės regione gyvenančios šeimos, auginančios diabetu sergančius vaikus, nutarė įkurti VšĮ „Cukrinukai“.
– Dabar klube – 15 šeimų: 11 marijampoliečių, trys vilkaviškiečių ir viena šakiečių. Gavome Marijampolės savivaldybės paramą – 2500 eurų, iš kurių galėsime sumokėti patalpų nuomą, pagaminsime klubą reklamuojančias priemones. Dalyvaujame projekte „Šeimų, auginančių cukriniu diabetu sergančius vaikus, integracija į visuomenę“. Norime, kad žmonės susipažintų su tomis problemomis, su kuriomis susiduria šeimos, auginančios cukriniu diabetu sergančius vaikus, ir pagal galimybes padėtų finansiškai, skirtų 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio. Galėtume sergantiems patiems mažiausiems vaikams, kurių tėveliams sunku, nupirkti bent startinius paketus, kainuojančius beveik 200 eurų, – klubo planais dalijasi dabartinė Marijampolės klubo „Cukrinukai“ vadovė Regina Blažiulionienė.

Tai – ne liga, o gyvenimo būdas
 Klubo „Cukrinukai“ pirmininkė R. Blažiulionienė sako, kad jai, kaip ir kitiems sergančių vaikų tėvams, sunkiausia buvo pirmomis dienomis: „Ir pykomės, ir taikėmės, ir neigėme diagnozę“, – sako ji. Ričardo PASILIAUSKO nuotraukosSusidūrimas su vaiko diagnoze tėvams būna labai sunkus. Pirmiausia – psichologiškai, paskui ir finansiškai. Nors dalį išlaidų valstybė finansuoja, bet visgi našta šeimoms yra didelė. Tik apie tai tėvai negalvoja, jie kaip išgalėdami padeda savo vaikams.
– Diagnozę cukrinis diabetas išgirdome 2017-aisiais, prieš pat Naujuosius metus. Taip ir skamba – cukraus kiekis kraujyje 33!!! Toliau Kauno klinikų reanimacinis, endokrinologinis skyrius, nes mūsų mieste vaikų endokrinologo nėra. Taip prasidėjo naujas gyvenimas. Buvo visko: ir pykomės, ir taikėmės, ir neigėme diagnozę… Tik nekilo klausimas – kodėl mums, kodėl mūsų sūnui? To dažniausiai klausdavo aplinkiniai.
Mokėmės gyventi kitaip. Vis aiškiau darėsi, kas tie angliavandeniai (lėtieji, greitieji), insulino ir angliavandenių santykis. Greičiausiai visa tai išmoko pats ligonis, tačiau po pusės metų jis pradėjo bijotis leistis insuliną, nustojo valgyti. Tada dar labiau krito svoris. Gydanti gydytoja rekomendavo dėtis insulino pompą. Tuo metu jų valstybė nekompensavo, tik jų dalis, tad už savas lėšas pirkome pigiausią, už 2147 Eur. Ilgai teko sūnų įkalbinėti ją dėtis, nes 12-mečiam vaikščioti „su laidais“ juk nepatogu. Per dieną „susitaupė“ 6–8 dūriai. Dar 10 dūrių per parą išvengiame gavę tetos iš Airijos dovaną – priemonių rinkinį „Freestyle Libre“. Kad sūnų ramiai išleistume į Vengriją dalyvauti „Erasmus+“ programoje, įsigijome dar vieną papildomą priemonę prie „Libre“ „Mioamioa 2“, kurios dėka būdami darbe, namie matome sūnaus cukraus kiekį. Nereikia kas kartą jo klausti ar naktimis eiti matuoti po 2–3 kartus (taip darėme 3 metus). Mobiliajame telefone gauname aliarmo signalą, apie hipo/hiper glikemijas“, – sūnaus ir visos šeimos susidūrimą su nauju gyvenimo būdu pasakoja Regina.

Valgyti tada, kai gali, o ne tada, kai nori
Kol tėvai diskutuoja, vaikai greitai susidraugauja, suranda bendros veiklos.Vaidos sūneliui cukrinio diabeto požymiai pasireiškė, kai jam buvo metukai, nors, pasak mažylio gydytojos, susirgti jis galėjo kur kas anksčiau.
– Liga atsiranda iš niekur. Teigiama, kad tai gali būti susiję su stipriu gripu, stresine situacija, skiepais. Kai vaikas sveikas gimęs, motinos pienu maitinamas, pradedi galvoti, kad belieka tik skiepai. Beje, skiepų informaciniame lapelyje, kaip viena iš šalutinių reakcijų nurodoma galimybė susirgti imunine liga, o juk diabetas ir yra imuninė, – ligos atsiradimo priežastį svarsto mama.
– Labiausiai veikia stresas. Pastebėjau, kad kai 17-metė dukra patiria gerų emocijų, daug juokiasi, sportuoja, tada ir insulino nereikia. Visą mėnesį keliavome po JAV ir dukra tik kartą leidosi insulino. Taip nuo 11-os metų ir gyvename – ir leidžiamės, ir nesileidžiame, – pasakoja Neila, skrupulingai pildanti dukros suvartojamo maisto žurnalą, analizuojanti, kaip organizmas į vienus ar kitus produktus reaguoja.
Kiekvienas organizmas – atskira „laboratorija“, įsitikinę tėvai ir mažesniuosius ligonius akylai stebi. Sudėtingiau kontroliuoti paauglius, kurie sugalvoja eksperimentuoti ir dėl to sulaukia dar skaudesnių pasekmių. Taip atsitiko ir 17-metei Editos dukrai – nustojus leistis insuliną jai pradėjo tinti inkstai…
Atidžiai stebima ir kaip organizmas reaguoja į maistą. Ligos pradžioje visi tėvai pildo suvartojamo maisto žurnalus, vėliau dauguma sergančiųjų jau ir be „popierių“ žino, ką valgyti. Pasak tėvų, valgyti vaikai gali viską, bet ne tada, kai nori, o tada, kai gali. Nors būna taip, kad kasdien valgo tą patį maistą, leidžiasi tą patį kiekį insulino, o cukrus vis tiek šokinėja. Tėvai pastebėję, kad paaugliams cukrus kreivė į viršų šokteli ir per pilnatį, įtakos turi ir harmonų „audros“.
– Didžiausias priešas – angliavandeniai. Kol išmoksti juos apskaičiuoti, pusę metų gyveni su svarstyklėmis, – pirmą etapą su šypsenomis prisimena mamos.
Tėvai jau įpratę nuolat stebėti vaiką, niekada jo nepalieka vieno, juo labiau naktį, nes miegodamas jis gali ir nepajusti, kad cukrus nukrito ir reikia leistis insuliną, nes gali ištikti koma.
Kartais vaikai nuo tokio gyvenimo būdo pavargsta, kartais ir patys tėvus drąsina. Jie tarsi ignoruoja paauglystę ir greičiau už savo bendraamžius tampa suaugę, savarankiški.

Ne slėpti, o viešinti
– Yra tėvų, kurie tiesiog slepia vaiko ligą, nenori priimti bet kokią pagalbą. O juk priešingai – reikia kalbėti, pasakoti šalia esantiems, kad jie, pastebėję svirduliuojantį paauglį, nemanytų, jog jis nuo alkoholio ar narkotikų apsvaigęs, o žinotų, kad jam reikalinga pagalba dėl rimtos ligos, – akcentuoja tėvai.
Jiems žinomi ir tokie atvejai, kai sergančio diabetu vaiko nepriėmė į darželį, mokyklą… O pats bjauriausias dalykas, kurį tenka patirti vaikams – bendraamžių patyčios. Norėdami apsaugoti savo vaiką, tėvai stengiasi užbėgti tam už akių: eina į mokyklas, darželius kalbasi su pedagogais, mokiniais, papasakoja apie jų draugą užklupusią ligą, perspėja, kad jis nuolat turės matuotis cukrų, leistis vaistus. Bendraamžiai tai priima įvairiai. Mažesnieji ligoniuką draugą pradeda globoti, saugoti, kad kiti jo nepastumtų, vis klausinėja, ar šis neužmiršo susileisti vaistų. Vyresni tiesiog demonstratyviai valgo traškučius, saldumynus, provokuoja, žinodami, kaip sunku ligoniui atsispirti tokiems „skanėstams“. Apšaukia „narkomanu“ ar „cukriniu“. Baisiausiai, kad tai girdi, bet „negirdi“ mokytojai. Ir tai – suaugusių žmonių reakcija!
– Kai atsiduri ligos akivaizdoje, svarbu kalbėtis, ieškoti savų. Vieni turi daugiau patirties, kitiems jūsų nuomonė yra svarbi. Susieikime, pasikalbėkime, pasidalinkime džiaugsmais ir rūpesčiais, padėkime vieni kitiems, kartu ir savo vaikams, – kviečia klubo „Cukrinukai“ pirmininkė R. Blažiulionienė.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.