Žemės ūkio ministerijos informacija

Užs. 621


 

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Suvalkijos Vyturys

Stefanija NAVICKIENĖ

Našta
Romo LINIONIO nuotraukaMes kiekvienas kely nešamės savo dangų
ir žiūrim kaskart tik į savo medį.
Su žeme, kur bėgiojom basi,
mes širdim suaugom,
nes kiekvienas širdy nešamės savo dangų…

Mes kiekvienas kely nešamės savo žodį
ir taupome jį ypatingai akimirkai.
Su gimtąja kalba mes mintim suaugom,
nes kiekvienas širdy nešamės žodį ir dangų…

Mes kiekvienas kely nešamės savo laiką
ir trupinam jį lyg jonukai, grytutės…
Ir plačiai atmerktom akim dairomės –
trupinių jau seniai nebeliko,
tik paukščių pėdutės…

Būtis
Aš grumstas, pilkas grumstas pakelės:
pro mane žmonės eidami
savo traputę laimę žingsniais dideliais matuoja…
Aš tik skruzdė – palaiminta tarp skruzdėlių skruzdė,
kuriai gana šiandienos –
nerūpi man rytojus…

O prieš akis – piliakalniai užmigę, ilgas kelias,
o prieš akis – kas buvo vakar ir kas bus rytoj…
Aš grumstas pakelės, aš tik maža palaiminta skruzdė.
Apeikite mane ratu –
už tai rytoj jums padėkosiu…

* * *
Ir prieš akis rugiai šypsosis,
verks lova vieniša, belaukianti žmogaus,
o sieloj svajos piliarožėm skleisis…
Sekmadieni, aš meilės laišką tau rašau.
Suma. Skambės varpai senų bažnyčių
ir pakylės beieškančius dangaus…
Žinau, tu saulę palydėjęs paruge išeisi.
Laiškų tu neskaitysi. Be reikalo rašau.
Aš iškvėpinsiu laišką tau levandomis,
o uosių rankos nuspalvins jį žaliai žaliai…
Taip palengva visi išeisim į pirmadienį,
kuriam beliks tik vientisiniai sakiniai…
(Iš rinkinio „Piligrimai be grimo“)

————————————-

Raimondas ALEKSA

Skubam, lekiam…

Visi mes skubam, lekiam –
Ir tiktai dėl naudos.
Galvoji, ne kur nauda –
Ką žmonės pagalvos.

Čia perkam, čia parduodam
Ir vis per daug nebus.
Sakydavom „o, rubli šventas!“
Dabar tą pat – apie eurus.

Kažin, ar strazdas čiulba,
Norėdamas naudos?
Kažin, ar gulbė plaukia
Vien lesti paieškot…

Ar tikrai?
Ar tikrai gerai gyvent internete,
Sėdėti ištisai prie stalo,
Kai darbus atlieki kompiuterio pele?
O norisi kažkur ištrūkt be galo…

Ar ta, virtuali, erdvė
Galėtų mums pakeist pasaulį?
Gal užmiršim kaip auga žolė
Ir stiebiasi žiedai į saulę…

————————————-

Zita ŠIUPŠINSKAITĖ

* * *
Lyg tiltas vaikystėn –
Svajonė basa,
Lyg meilės vaiduoklis –
Mėnulio delčia.
Tiek saulės delnuose,
Akyse – rasa.
Mamos rimtas veidas…
…Prie tilto – brasta.
Bet brendam į gylę –
Ten oro nėra,
Vanduo gelia laiką,
Lyg bristum slapčia…
Vėl bėga vaikystė
Per pievas viena –
Brastos vis neranda…
Bet tiltas yra!

* * *
Kvatojas išprotėjusi pelėda,
Greit naktį suvilios aušra,
O laiko tiltuose – jau gilios pėdos
Nors ir atrodo, kad skraidai šalia.

Maža šakelė uosiu virto
Ir saulė – lyg delčioj mėnuo…
O širdyje jaunystė, lyg apgirtusi
aguona,
Neves keliu – nuves dainoj…

* * *
Virginijai
Lyg šiandien, lyg vakar –
Avulių Mamytės poteriai
ir pečius, prie kurio klupdė –
viskas gyva…
Lyg vakar nubrozdinti keliai,
žaislų namelis išdaužytais langais,
nusiaubtas kaimynės daržas
ir sodas, sodas!..
Kuriame daug obelų namų –
ten ir šunys virsdavo liūtais;
Supykusi mama
ir visada gera kaimynė.
Viskas lyg rytoj, lyg šiandien,
lyg vakar. Viskas taip giliai –
širdimi suvokiama,
bet nepasiekiama…

————————————-

Vida LABUTYTĖ

* * *
Ritasi, ritasi, ritasi
Laiko bangos –
Lyg jūra,
O audringoj gelmėj
Sukasi, sukasi, sukasi
Meilė ir laimė,
Neviltis,
Nuodėmė.
Ritasi, ritas…
Jau ir ateina
Štai didi
Devintoji
banga,
Sujaukusi trapią palaimą.
Tik nupraus ir iškels?
Ar… palaidos
Dugne?

Ritasi, ritasi, ritasi –
Gimsta ir miršta
Net visai
Nepasiekę krantų…
Nors svajoja
Ir laukia, ir tikisi
Savo kelią įveikt
Be audrų.

Ir mes gi –
Ritamės, ritamės, ritamės…
Laiko ratuose
Vėl iš naujo, ir vėlei
Didžiausiu
Greičiu
Pavargę, pamiršę,
Kad galim
Sustoti
Po aukščiausiu,
Žaliausiu
Medžiu –
Patylėti – tyloj užgiedoti,
Ir pavirsti
Sekundei
Paukščiu.

* * *
Padėkokim likimui
už akimirką tą,
Kai pavargusį kūną
glosto laužo ranka.
Taip – tikrumas į mus.
Šitaip – mes amžini,
Taip suspindi dangus
išminties šuliny.

Padėkokim, pažinę
didybę kalnų –
Nesigūžia jau siela
prieš didybę žmonių.
Ir už tai padėkokim,
kad davė draugų,
Kuriuos prisiminus
nykią naktį jauku.

* * *
Sugrįžtu…
Sugrįžtu,
Tarsi upė srauni,
tiek kankinta ledu
ir pavasario nerimo
išlieta iš krantų.

Sugrįžtu.
Sugrįžtu,
kaip į paliktą lizdą
iš toliųjų kraštų
išsiilgęs paukštelis…
Į save aš grįžtu…

* * *
Negaliu jau
Šitame kely
daugiau –
Akmenys
Atmušė kojas,
Dulkės išgraužė
gerklę,
akis…

Nejau nebeliko
Pavasario žydinčių
pievų
Ir visos išdžiūvo
upės?

Paruošė Nijolė LINIONIENĖ

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

     

    Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

    Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.