Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija 2020

Dovanos idėja!!!

190px

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.

 

Odetos Brigaitytės patirtys: nuo vadovavimo vyriškam kolektyvui trąšų gamykloje iki geriausių mokslinių sprendimų verslui (Interviu su eksperte)

Suvalkijoje augusi Odeta Brigaitytė karjeros kelią, dar studijuodama magistrantūroje Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakultete (KTU CTF), pradėjo kuruodama gamybą 120 tūkst. tonų trąšų per metus pagaminančioje gamykloje.
Šis darbas buvo tikras iššūkis ne tik dėl tuomet dar nedidelio patirties bagažo, bet ir gamykloje vyravusios kultūros – tai buvo pirmas kartas, kai joje dirbusiam vyriškam kolektyvui pradėjo vadovauti jauna moteris.
„Iš pradžių visi pasijuokė ir pagalvojo, kad tai pokštas. Darbininkai tikėjosi vadovaujančio žmogaus, kuris gerai išmanytų šią sritį ir kurį jie gerbtų. Žinias galima greitai įsisavinti, tačiau pagarbą reikėjo užsitarnauti“, – prisimena Odeta.
Visgi gyvenimas po kiek laiko ją ir vėl grąžino į Kauno technologijos universitetą. Šiuo metu O. Brigaitytė – technologijų perdavimo projektų vadovė KTU Nacionaliniame inovacijų ir verslo centre (NIVC). Čia ji mokslininkams ir verslininkams padeda rasti geriausius sprendimus komercializuojant technologines naujoves. Jauna moteris šiuo metu gali didžiuotis puikiai besiklostančia savo karjera.

Iš Vilkaviškio rajono kilusi Odeta Brigaitytė svajojo studijuoti su medicina susijusius dalykus, bet ir tuo, ką jai pasiūlė gyvenimas, – studijomis Cheminės technologijos fakultete, yra patenkinta. Nuotrauka iš asmeninio pašnekovės albumo– Kodėl nusprendėte vystyti savo karjerą būtent chemijos srityje?
– Galima būtų teigti, jog pats gyvenimas ar tam tikros aplinkybės sudėliojo mano karjeros kelią.
Planuose buvo medicinos studijos, deja, egzaminų rezultatai nebuvo tokie geri, kokių tikėjausi, tad į norimų studijų sąrašą surašiau visas specialybes, kurios buvo bent kiek susijusios su chemija ir biologija. Kito pasirinkimo su mano išlaikytų egzaminų krepšeliu nelabai ir buvo. Visgi šiandien galiu pripažinti, kad atsukusi laiką atgal nieko nekeisčiau.
– Dar studijuodama pradėjote dirbti chemijos sektoriuje. Kaip pavyko derinti studijas ir darbą tuo pačiu metu?
– Studijų metais iš tėvų gaudavau ribotą kiekį pinigų, skirtų pragyventi savaitei. Labai norėjau finansinės nepriklausomybės, todėl jau bakalauro paskutiniame kurse susiradau administratorės darbą, o netrukus gavau pasiūlymą dirbti trąšų gamykloje.
Derinti chemijos inžinerijos studijas KTU ir darbą Marijampolėje buvo tikras iššūkis – štai tada laiko studentauti jau tikrai neliko. Didelį „ačiū“ galiu tarti universiteto dėstytojams ir ypač savo darbo vadovei, kurie suprato ir labai padėjo derinti iškilusius iššūkius, priimdavo konsultacijoms nedarbo valandomis.
Žvelgiant iš kitos pusės, buvo labai įdomu įsisavintas mokslo žinias tiesiogiai taikyti praktikoje, stebėti ir analizuoti klaidų kainą, taip pat adaptuotis dideliame darbo kolektyve, matyti jo kaitą.
– Neretai įsivaizduojama, kad chemikai dirba laboratorijose, nuolatos apsupti tyrimų ir mėginių. Koks išties tai darbas?
– Vystant mokslinę veiklą darbas laboratorijose yra būtinas. Ten gimsta, o dažnai ir miršta įvairios idėjos. Kaip ir daugelis specialybių neapsiriboja viena vieta, taip ir chemiko darbas neapsiriboja vien laboratorija. Nors puiku, kai darbo rezultatus gali pamatuoti, apskaičiuoti ir patikrinti. Tuomet išties pajauti akademinių žinių vertę.
Mokslininkai dalyvauja konferencijose, domisi pasaulinėmis tendencijomis, stebi, analizuoja jas. Vyksta pristatyti savo mokslo rezultatų į įvairias pasaulio šalis. Mokslo grupės vysto bendrus projektus ir su verslu, ir su kitomis mokslo įstaigomis iš įvairių pasaulio šalių. O kur dar darbas su studentais – tai lyg galimybė būti šalia tų, kurie pirmieji transliuoja besikeičiančio pasaulio tendencijas.
– Kodėl po karjeros verslo sektoriuje pasirinkote grįžti į akademinę bendruomenę? Kas jus įkvepia ir skatina eiti pirmyn dabartiniame darbe?
– Tai buvo dar viena gyvenimiška situacija, kai visos aplinkybės susiklostė taip, kad tuometinis kelias atvedė atgal į KTU.
Tuo metu jau buvo įkurtas KTU Nacionalinis inovacijų ir verslo centras, kuriam buvo ieškoma žmonių, turinčių patirties tiek mokslo, tiek verslo srityje. Trumpai tariant, atsidūriau tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Esu čia jau penkerius metus ir kone kasdien negaliu atsistebėti, kaip įdomu čia dirbti. Kalbant iš širdies, aš ne dirbu, o gyvenu KTU dvasia.
– Kokie buvo jūsų pirmieji metai iš mažo miestelio atvykus studijuoti į Kauną? Su kokiais iššūkiais susidūrėte? Kas buvo kitaip negu įsivaizdavote?
– Pirmieji metai buvo išties chaotiški. Užvėrus mokyklos duris daugelį aplanko netikrumo ir chaotiškumo jausmai – juk jaunuoliai patys pradeda kurti savo gyvenimą, kuriame iš pradžių yra daug nežinomybės.
Kaunas man atrodė didelis miestas. Troškau jį pažinti, tad pirma mintis buvo, kaip norėčiau jame laisvai vairuoti. Šiandien tai kelia juoką, bet iš tiesų reikėjo laiko adaptuotis.
Prasidėjo etapas, kai tampi visiškai atsakinga už savo veiksmus, dienotvarkę, mokslų rezultatus. Nepažįstama aplinka, nepažįstami žmonės, mokslo iššūkiai, o šalia jų atsiranda ir gyvenimo iššūkiai, su kuriais turi greitai išmokti tvarkytis. Deja, šio meno juk niekas nemoko.
Iš šiandieninės perspektyvos pasakyčiau, kad labiausiai man trūko vidinės laisvės, to jaunatviško polėkio. Užaugau provincijoje, kur daug taisyklių, ribojimų ir draudimų, atvykau į Kauną įsivaizduodama, kad ir čia viskas bus taip pat, tačiau susidūriau su visai kitokia realybe. Tuo metu dažnai grįždavau pas tėvus į gimtąjį Vilkaviškio rajoną, šitaip sprendžiau savo pirmųjų metų chaosą. Visgi pamažu pripratau prie kitokio gyvenimo.
– Studijų metai, daugelio manymu, yra vieni geriausių žmogaus gyvenime. Koks buvo jūsų studentiškas gyvenimas?
– Kai mano studentiškas gyvenimas prabėgo, tik tada supratau jo galimybes, kuriomis tuo metu nepasinaudojau: studentų atstovybė, galimybė keliauti, dalyvauti įvairių organizacijų, meno kolektyvų veiklose, gausybė renginių ir susitikimų, kurie šalia specialybės žinių prisideda prie pasaulėžiūros kūrimo.
Tiesa, su drauge kreipėmės į Vaikų liniją, ten praėjome mokymus ir pradėjome dirbti savanorėmis. Šiai veiklai su pertraukomis skyriau apie šešerius metus. Ten sutikau be galo įdomių žmonių, kurie susiburia bendram tikslui – padėti.
Manau, mano studentiškas gyvenimas buvo rami kelionė savęs pažinimo link, adaptacija prie miesto, o manoji, linksmoji studentiško gyvenimo pusė mane aplanko dabartiniame gyvenime.
– Kaip keičiasi studentų ir dėstytojų kartos? Ar tie pokyčiai teigiami?
– Lyginant su mano studentavimo laikais, dabar pastebiu gerokai daugiau laisvės. Keičiasi studijavimo aplinka, priemonės, prieinamumas, neišvengiamai – ir pačių žmonių komunikacijos manieros.
Matau betarpišką studentų ir dėstytojų bendravimą ir jis mane labai džiugina. Nyksta įsivaizduojamos dogmos ir ribos. Šiuolaikiniai studentai nebijo reikšti savo nuomonės, dalintis mintimis ir idėjomis, jų bendravimas dažnai labiau kolegiškas. Anksčiau viskas buvo kukliau, bet galbūt ir mes buvome kuk-lesni.

Komentarai baigti.


 

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.