Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Odetos Brigaitytės patirtys: nuo vadovavimo vyriškam kolektyvui trąšų gamykloje iki geriausių mokslinių sprendimų verslui (Interviu su eksperte)

Suvalkijoje augusi Odeta Brigaitytė karjeros kelią, dar studijuodama magistrantūroje Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakultete (KTU CTF), pradėjo kuruodama gamybą 120 tūkst. tonų trąšų per metus pagaminančioje gamykloje.
Šis darbas buvo tikras iššūkis ne tik dėl tuomet dar nedidelio patirties bagažo, bet ir gamykloje vyravusios kultūros – tai buvo pirmas kartas, kai joje dirbusiam vyriškam kolektyvui pradėjo vadovauti jauna moteris.
„Iš pradžių visi pasijuokė ir pagalvojo, kad tai pokštas. Darbininkai tikėjosi vadovaujančio žmogaus, kuris gerai išmanytų šią sritį ir kurį jie gerbtų. Žinias galima greitai įsisavinti, tačiau pagarbą reikėjo užsitarnauti“, – prisimena Odeta.
Visgi gyvenimas po kiek laiko ją ir vėl grąžino į Kauno technologijos universitetą. Šiuo metu O. Brigaitytė – technologijų perdavimo projektų vadovė KTU Nacionaliniame inovacijų ir verslo centre (NIVC). Čia ji mokslininkams ir verslininkams padeda rasti geriausius sprendimus komercializuojant technologines naujoves. Jauna moteris šiuo metu gali didžiuotis puikiai besiklostančia savo karjera.

Iš Vilkaviškio rajono kilusi Odeta Brigaitytė svajojo studijuoti su medicina susijusius dalykus, bet ir tuo, ką jai pasiūlė gyvenimas, – studijomis Cheminės technologijos fakultete, yra patenkinta. Nuotrauka iš asmeninio pašnekovės albumo– Kodėl nusprendėte vystyti savo karjerą būtent chemijos srityje?
– Galima būtų teigti, jog pats gyvenimas ar tam tikros aplinkybės sudėliojo mano karjeros kelią.
Planuose buvo medicinos studijos, deja, egzaminų rezultatai nebuvo tokie geri, kokių tikėjausi, tad į norimų studijų sąrašą surašiau visas specialybes, kurios buvo bent kiek susijusios su chemija ir biologija. Kito pasirinkimo su mano išlaikytų egzaminų krepšeliu nelabai ir buvo. Visgi šiandien galiu pripažinti, kad atsukusi laiką atgal nieko nekeisčiau.
– Dar studijuodama pradėjote dirbti chemijos sektoriuje. Kaip pavyko derinti studijas ir darbą tuo pačiu metu?
– Studijų metais iš tėvų gaudavau ribotą kiekį pinigų, skirtų pragyventi savaitei. Labai norėjau finansinės nepriklausomybės, todėl jau bakalauro paskutiniame kurse susiradau administratorės darbą, o netrukus gavau pasiūlymą dirbti trąšų gamykloje.
Derinti chemijos inžinerijos studijas KTU ir darbą Marijampolėje buvo tikras iššūkis – štai tada laiko studentauti jau tikrai neliko. Didelį „ačiū“ galiu tarti universiteto dėstytojams ir ypač savo darbo vadovei, kurie suprato ir labai padėjo derinti iškilusius iššūkius, priimdavo konsultacijoms nedarbo valandomis.
Žvelgiant iš kitos pusės, buvo labai įdomu įsisavintas mokslo žinias tiesiogiai taikyti praktikoje, stebėti ir analizuoti klaidų kainą, taip pat adaptuotis dideliame darbo kolektyve, matyti jo kaitą.
– Neretai įsivaizduojama, kad chemikai dirba laboratorijose, nuolatos apsupti tyrimų ir mėginių. Koks išties tai darbas?
– Vystant mokslinę veiklą darbas laboratorijose yra būtinas. Ten gimsta, o dažnai ir miršta įvairios idėjos. Kaip ir daugelis specialybių neapsiriboja viena vieta, taip ir chemiko darbas neapsiriboja vien laboratorija. Nors puiku, kai darbo rezultatus gali pamatuoti, apskaičiuoti ir patikrinti. Tuomet išties pajauti akademinių žinių vertę.
Mokslininkai dalyvauja konferencijose, domisi pasaulinėmis tendencijomis, stebi, analizuoja jas. Vyksta pristatyti savo mokslo rezultatų į įvairias pasaulio šalis. Mokslo grupės vysto bendrus projektus ir su verslu, ir su kitomis mokslo įstaigomis iš įvairių pasaulio šalių. O kur dar darbas su studentais – tai lyg galimybė būti šalia tų, kurie pirmieji transliuoja besikeičiančio pasaulio tendencijas.
– Kodėl po karjeros verslo sektoriuje pasirinkote grįžti į akademinę bendruomenę? Kas jus įkvepia ir skatina eiti pirmyn dabartiniame darbe?
– Tai buvo dar viena gyvenimiška situacija, kai visos aplinkybės susiklostė taip, kad tuometinis kelias atvedė atgal į KTU.
Tuo metu jau buvo įkurtas KTU Nacionalinis inovacijų ir verslo centras, kuriam buvo ieškoma žmonių, turinčių patirties tiek mokslo, tiek verslo srityje. Trumpai tariant, atsidūriau tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Esu čia jau penkerius metus ir kone kasdien negaliu atsistebėti, kaip įdomu čia dirbti. Kalbant iš širdies, aš ne dirbu, o gyvenu KTU dvasia.
– Kokie buvo jūsų pirmieji metai iš mažo miestelio atvykus studijuoti į Kauną? Su kokiais iššūkiais susidūrėte? Kas buvo kitaip negu įsivaizdavote?
– Pirmieji metai buvo išties chaotiški. Užvėrus mokyklos duris daugelį aplanko netikrumo ir chaotiškumo jausmai – juk jaunuoliai patys pradeda kurti savo gyvenimą, kuriame iš pradžių yra daug nežinomybės.
Kaunas man atrodė didelis miestas. Troškau jį pažinti, tad pirma mintis buvo, kaip norėčiau jame laisvai vairuoti. Šiandien tai kelia juoką, bet iš tiesų reikėjo laiko adaptuotis.
Prasidėjo etapas, kai tampi visiškai atsakinga už savo veiksmus, dienotvarkę, mokslų rezultatus. Nepažįstama aplinka, nepažįstami žmonės, mokslo iššūkiai, o šalia jų atsiranda ir gyvenimo iššūkiai, su kuriais turi greitai išmokti tvarkytis. Deja, šio meno juk niekas nemoko.
Iš šiandieninės perspektyvos pasakyčiau, kad labiausiai man trūko vidinės laisvės, to jaunatviško polėkio. Užaugau provincijoje, kur daug taisyklių, ribojimų ir draudimų, atvykau į Kauną įsivaizduodama, kad ir čia viskas bus taip pat, tačiau susidūriau su visai kitokia realybe. Tuo metu dažnai grįždavau pas tėvus į gimtąjį Vilkaviškio rajoną, šitaip sprendžiau savo pirmųjų metų chaosą. Visgi pamažu pripratau prie kitokio gyvenimo.
– Studijų metai, daugelio manymu, yra vieni geriausių žmogaus gyvenime. Koks buvo jūsų studentiškas gyvenimas?
– Kai mano studentiškas gyvenimas prabėgo, tik tada supratau jo galimybes, kuriomis tuo metu nepasinaudojau: studentų atstovybė, galimybė keliauti, dalyvauti įvairių organizacijų, meno kolektyvų veiklose, gausybė renginių ir susitikimų, kurie šalia specialybės žinių prisideda prie pasaulėžiūros kūrimo.
Tiesa, su drauge kreipėmės į Vaikų liniją, ten praėjome mokymus ir pradėjome dirbti savanorėmis. Šiai veiklai su pertraukomis skyriau apie šešerius metus. Ten sutikau be galo įdomių žmonių, kurie susiburia bendram tikslui – padėti.
Manau, mano studentiškas gyvenimas buvo rami kelionė savęs pažinimo link, adaptacija prie miesto, o manoji, linksmoji studentiško gyvenimo pusė mane aplanko dabartiniame gyvenime.
– Kaip keičiasi studentų ir dėstytojų kartos? Ar tie pokyčiai teigiami?
– Lyginant su mano studentavimo laikais, dabar pastebiu gerokai daugiau laisvės. Keičiasi studijavimo aplinka, priemonės, prieinamumas, neišvengiamai – ir pačių žmonių komunikacijos manieros.
Matau betarpišką studentų ir dėstytojų bendravimą ir jis mane labai džiugina. Nyksta įsivaizduojamos dogmos ir ribos. Šiuolaikiniai studentai nebijo reikšti savo nuomonės, dalintis mintimis ir idėjomis, jų bendravimas dažnai labiau kolegiškas. Anksčiau viskas buvo kukliau, bet galbūt ir mes buvome kuk-lesni.

Komentarai baigti.

Naujausia informacija

  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.