Nijolė LINIONIENĖ
Gal tokios idėjos kyla dėl didelio vandens, kuris skaidrią vasaros dieną plieskia auksu ir mirguliuoja fantastiškais baltų debesų atspindžiais – juk kartais bangos pasišiaušia kaip tikroje jūroje, jos žvaigždėtą pavasario ar rudens naktį tuos dangaus šviesulius tarsi neša į krantą – tik eik ir rinkis… O gal tos mintys ir vizijos kartu su miško ir laukų garsais paryčiais ar temstant atplaukė iš pušynų ir smėlingų daubų bei kalnelių atšlaičių? Ką ten kalnelių – tikrų kalnų, kurių prašalaitis nesitiki čia rasiąs, o radęs maloniai nustemba…
…Ir jau tikrai ne vienas, net ir vietiniu save laikantis, gerokai nustebo pasklidus žiniai, kad čia, Vištytyje, atidaroma meno galerija. Ir nė neįsivaizdavo, kad ji bus tokia: susirinkusieji į atidarymą arba aikčiojo, arba tylėjo, kupinais susižavėjimo žvilgsniais klaidžiodami po… Net sunku būtų realiai įvardinti, kas tai. Ne įprastinė paroda su ant sienų iškabintais paveikslais, išsirikiavusiomis skulptūromis, meno dirbiniais stiklo vitrinose, ne vis dar populiarūs, bet jau gerokai pabodę performansai. Nors – tai, ką pamatėme, gal ir arčiausiai šio žanro. Tačiau tai – ir atskiras pasaulis.
„Švytinti žemė“ – taip vadinasi ir galerija, ir visa ekspozicija, ji bus nuolatinė, nebent pasipildys. Šie du pavadinimo žodžiai juk ir jungia svarbiausius dalykus, be kurių nebūtų ir mūsų: stovime ant žemės, gyvybės šviesa apšviesti – ir ji sklinda ne vien iš viršaus. Deja, to nė nepastebime, juo labiau – nesugebame ja džiaugtis, iš to švytėjimo pasisemti sielos ramybės. „Ateiti, pažiūrėti, atsisėsti, paklausyti, pailsėti – pajusti kitą aplinką. Pabėgti trumpam nuo kasdienybės“. Taip savo idėją, kurios įgyvendinimas truko (nenustebkite) bent penketą metų, ir tikslą apibūdina Irena Kačkauskienė. Ją Vištytyje iš tiesų pažįsta kiekvienas. Kaip sakė Regioninio parko atstovė Rimutė Gagienė, „jos ir jos darbų ilgus metus pilna visur: puošdavo įvairias erdves per šventes, didesnėmis ir mažesnėmis progomis – nekalbant jau apie darbą mokykloje. Tačiau iki šiol jai tinkamai gal nė nepadėkojome – tardavome „ačiū“ prabėgomis… Ši galerija – didelė dovana mūsų mažam miesteliui, ji verta didžiausios padėkos“. Nuoširdžiai sveikino ir dėkojo Vištyčio seniūnas Bronius Polita, akcentavęs, kad šiemet „atsivėrė vietinių menininkų čakros: tai knygą kas išleido, tai čia pasaką sukūrė…“
…Nuo pirmos pažinties su šia moterimi praėjo gerokai laiko. Tąsyk su ja, darbščia auksaranke, kalbėjomės jos namuose, kur kaip tik džiūvo natūraliomis medžiagomis dažyta vilna – Irena buvo pasigavusi vėlimo „virusą“. O šiaip, kaip pati sako, ko tik nėra dariusi: įvaldė keramikos paslaptis, pynė iš vytelių, dekoravo stiklą, gamino iš tošies, vėlė… Kas matė, susižavėjo jos vestuvinėmis dekoracijomis. „Tačiau manęs nebetraukia tai, ką jau visi ima daryti – tada ir imuosi ko nors naujo. Kaip išeina? Nežinau. Tiesiog bandau ir darau.“
Į klausimą, kaip gimė šios galerijos vizija, atsakė netikėtai: „Nuo medienos – švytinčių malkų. Mes kūrename malkomis: vieną kartą naktį net išsigandau – kažkas tamsoje švyti! Pasirodo, vykstant tam tikriems procesams mediena švyti – net ir miške. Nuo tada mane tarsi kas apsėdo…“ Taip kartu su sūnumi Martynu sukūrė gigantiškas skulptūras, augalus ir simbolius, nes viskas ne tik dėl gražaus vaizdo. Tai ir mitinis vienaragis, ir šviesą į žemę atnešęs elnias (yra tokia legenda), ir kitos būtybės ar augalai bei ženklai. Didžiausias iššūkis, sako autorė, buvo net ne technologijos (kiek čia visko išbandyta!), o švytėjimas. Kaip sukurti švytintį paviršių? Pasakoti reikėtų ilgai – o ir ne viską suvoktume. Faktas, kad tai kainavo ne tik laiko, darbo, bet ir pinigų – vien įvairių medžiagų kiek išbandyta… Keičiantis šviesoms pritemdytoje patalpoje keičiasi nuotaika ir mintys, ypač, jei leidi sau jų nebekontroliuoti, o laisvai „ganytis“ po paslaptingus užkaborius.
…Realistui šis faktas – nuomojamos patalpos, už kurias reikia mokėti, kitos išlaidos (kas suskaičiuos, kiek jų buvo?) – gali pasirodyti tikra avantiūra. Bet Irena Kačkauskienė su sūnumi Martynu, tą dieną džiaugdamiesi į atidarymą suplūdusių žmonių gausa, tiki, kad viskas bus gerai. O kai tiki…
Būsite Vištytyje – aplankykite „Švytinčią žemę“. Rasti nesunku: aikštė, Regioninio parko administracija, dvi parduotuvės – šalia vienos jų ją ir pamatysite…